Kaip elgtųsi Rusija, jei NATO plėtra sustotų? | KaunoDiena.lt

KAIP ELGTŲSI RUSIJA, JEI NATO PLĖTRA SUSTOTŲ?

  • 0

Dar būdamas kandidatas į JAV prezidentus, Donaldas Trumpas negailėjo pažadų užsienio politikos srityje. Vienas iš tų pažadų – gerinti santykius su Rusija, dienraštyje „The New York Times“ rašo užsienio politikos ekspertas, knygų autorius Charlesas A. Kupchanas. Ar pavyktų pagerinti santykius su Rusija, jei NATO plėtra sustotų ties Balkanais?

Kuo didesnės NATO ambicijos, tuo aršesnė darosi Rusija

Ketvirtadienį kalbėdamas Briuselyje, D. Trumpas nepraleido progos pagrįstai prikišti NATO narėms, kad šios prisiimančios per mažai naštos (ir pabrėžiamai nepatvirtino, kad laikysis abipusių Aljanso įsipareigojimų).

Pasibaigus Šaltajam karui, Amerikos ir Europos vyriausybės vieningai sutarė, kad naujų Europos demokratijų priėmimas į NATO yra geriausias būdas joms įsitvirtinti transatlantinėje bendruomenėje ir apsisaugoti nuo galimo pakartotinio Rusijos suįžūlėjimo.

Kaip rašo Ch. A. Kupchanas, NATO palaipsniui vis plėtėsi į Rytus, kol didžiausias pasaulyje karinis Aljansas prisišliejo prie pat Rusijos sienos, taip sukeldamas Rusijos prieštaravimų. Ir nesvarbu, ar NATO braunasi Rusijos link, ar ne, Kremlius vėl imasi savosios bauginimo taktikos.

2008 m. Rusijos kariuomenė okupavo dalį Gruzijos, o 2014 m. – dalį Ukrainos, ir vienas iš to motyvų neabejotinai buvo siekis užkirsti joms kelią į NATO.

Maskva NATO plėtrą vertina kaip grėsmę ir neslepia įtūžio dėl tariamo Aljanso mėginimo pasiglemžti iš Rusijos nuo seno jai svarbią įtakos zoną, o tai savo ruožtu tik kursto Kremlių savo užsienio politiką nukreipti konfrontacijos linkme ir vėl pradėti varžytis su Vakarais. 2008 m. Rusijos kariuomenė okupavo dalį Gruzijos, o 2014 m. – dalį Ukrainos, ir vienas iš to motyvų neabejotinai buvo siekis užkirsti joms kelią į NATO.

Tai, kad NATO atvėrė duris buvusioms Sovietų Sąjungos narėms, yra suprantama. Jos dešimtmečius kentė Maskvos priespaudą, ir Vakarai jautė moralinę ir strateginę pareigą prijungti šias šalis prie transatlantinės demokratinės bendruomenės. Tačiau Rusijos reakciją, kaip pabrėžia autorius, taip pat galima suprasti. Jungtinės Valstijos nesėdėtų rankas sudėjusios, jei Rusija sudarytų karinį Aljansą su Kanada ir Meksika ir jose dislokuotų savo pajėgas. Jei NATO toliau plėsis į Rytus ir dar pakvies prisijungti Gruziją su Ukraina – kaip kad žadėta 2008 m. vykusiame NATO viršūnių susitikime – strateginis konfliktas bus neišvengiamai užprogramuotas, sako Ch. A. Kupchanas.

Įsileisti Balkanų šalis ir užtrenkti duris?

Kad ištrūktų iš šios geopolitinės aklavietės, NATO turi nustoti plėtusis, rašo Ch. A. Kupchanas. Pasak jo, NATO turėtų užsibrėžti tikslą nusistatyti natūralią strateginę ribą. Tai galėtų būti Balkanai.

Prieš užverdama duris naujiems nariams, NATO turėtų užbaigti visų buvusiosios Jugoslavijos šalių integracijos procesą, kai tik jos atitiks prisijungimo reikalavimus. Kroatija ir Slovėnija jau prisijungusios, Juodkalnija taip pat netrukus tai padarys. Prisijungus dar ir Bosnijai, Makedonijai, Kosovui bei Serbijai, padėtis Balkanų pusiasalyje pagaliau taps stabili, o plėtros požiūriu tai bus pagrįsta vieta ir laikas sustoti. Nuo šių Balkanų valstybių iki Rusijos sienos – per pusantro tūkstančio kilometrų, tad Balkanų integracija į NATO neturėtų Rusijai sukelti didelio galvos skausmo.

Net jei priėmusi po savo sparneliu minėtas Balkanų šalis NATO užrakins spyną ir išmes raktelį, patekimas į vidų vis tiek turės būti garantuotas Europos demokratijoms, kurios nuo seno laikomos Vakarų valstybėmis, tik yra pasirinkusios būti neutralios, – Austrijai, Suomijai, Airijai, Švedijai ir Šveicarijai. Šios šalys faktiškai ir taip jau yra sąjungininkės, jos yra strategiškai išsidėsčiusios, ir jų indėlis reikšmingai padidintų NATO gretų pajėgumą. Šios šalys turėtų būti svetingai sutiktos bet kada, kai tik jų elektoratas to panorės.

Yra papildomų sąlygų

NATO aprėpties ribojimas susijęs ne tik su elgesiu Rusijos atžvilgiu, bet ir su gebėjimu deramai laikytis Aljanso kolektyvinės gynybos įsipareigojimų. NATO neturėtų teikti teritorinių garantijų šalims, kurios yra pernelyg įsiskverbusios į Rusijos paribius ir kurias dėl to būtų labai sunku apginti. Kaip demokratinės šalys, siekiančios susieti save su Vakarų institucijomis, Gruzija ir Ukraina narystės NATO tikrai nusipelno, tačiau NATO negali sau leisti prisiimti vargu ar įgyvendinamų įsipareigojimų ir taip pasėti abejonių savo patikimumu, svarsto autorius.

Suprantama, viešai pareiškus, kad NATO durys užsidaro, Gruzija, Ukraina ir kitos šalys, esančios tarp NATO rytinės ribos ir Rusijos, atsidurtų strateginėje pilkojoje zonoje. Tačiau, autoriaus įsitikinimu, narystės NATO vizija tik gimdo tuščias viltis ir didina Rusijos intervencijos, kurios ji gali imtis siekdama užkirsti šių šalių kelią į Vakarus, pavojų. Leidus joms suprasti, kad apie narystę NATO kol kas galvoti nereikėtų, minėtos šalys imtųsi svarstyti alternatyvias strategines galimybes, o Rusijai neliktų nieko kita, kaip tik atlyžti. Kol kas Vakarų demokratijoms niekas netrukdo padėti šioms šalims vykdyti politines, ekonomines ir karines reformas.

Žinoma, kad NATO plėtra būtų sustabdyta, turėtų būti įgyvendintos ir tam tikros papildomos sąlygos. Lygiaverčių veiksmų turėtų imtis ir Maskva. Rusijai, be kita ko, turėtų būti pasiūlyta mainais nutraukti separatistinį konfliktą Rytų Ukrainoje, pagaliau imtis spręsti įšaldytus konfliktus kituose Europos regionuose ir mažinti įtampą su NATO ginklų kontrolės ir karinių mainų priemonėmis.

Rusijos lyderiai – pradedant Borisu Jelcinu ir baigiant Vladimiru Putinu – nuolat aiškina, kad dėl prastų Vakarų ir Rusijos santykių kalta NATO plėtra. Gal reikėtų patikrinti?

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS