Uraganų ir taifūnų pasekmės beveik visada tragiškos. Juokas ir šypsenos – tik trumpi antraktai šių gamtos stichijų istorijoje, bet juos mielai mini meteorologai.

Uraganų ir taifūnų pasekmės beveik visada tragiškos. Juokas ir šypsenos – tik trumpi antraktai šių gamtos stichijų istorijoje, bet juos mielai mini meteorologai.

Perkėlė namą

Prancūzų meteorologas Pierre Andre Molene“ aprašinėdamas garsųjį uraganą, kuris 1790 m. ant Puerto Riko salos kranto išmetė bent kelias dešimtis laivų, papasakojo ir tokią istoriją, kurią išgyveno tūlas Hamiltonas.

Prasidėjus uraganui, Hamiltonas buvo mieste ir grįžti namo galėjo tik siautulingiems vėjams aprimus. Teko laukti iki sutemų. Kai jis pagaliau pasiekė savo puikų namą, pastatytą ant sijų jūros pakrantėje, buvo taip tamsu, kad nors durk į akį. Suradęs terasą, esančią priešais namą, Hamiltonas apsidžiaugė. Dieną jis matė, kaip mieste taifūnas laužė storiausias palmes, plėšė namų stogus, griovė lengvas medines vilas. O jo namas atlaikė uraganinio vėjo atakas! Vos spėjęs apie tai pagalvoti, Hamiltonas staiga pajuto krintąs į tuštumą...

Tuo tarpu jo žmona, du vaikai ir dvi  į svečius atėjusios draugės ramiausiai sau gėrė arbatą svečių kambaryje, kurį tik šiek tiek aplamdė vėjas. Jos net nepajuto, kaip uraganas nukėlė Hamiltono namą nuo polių ir saugiai nutupdė už kelių šimtų metrų kitoje gatvės pusėje. O vargšas Hamiltonas, nukritęs nuo terasos, kuri vienintelė liko senoje vietoje, kelias savaites praleido ligoninėje.

Ką reiškia geram uraganui kažkoks bambukinis namas, jei jis 1896 m. sugebėjo net britų fregatą perskraidinti per Port Rojalio (Jamaika) varpinės bokštą ir kelių namų stogus.

„Skraidantys“ laivai

P.A.Molene knygoje pateikiamas ir toks pavyzdys. Dar burlaivių laikais šiaurės rytų vėjas pūtė su tokiu įniršiu, kad net sustabdė Golfo srovę, o sezoninių uraganų spaudžiamas vanduo Meksikos įlankoje pakilo taip aukštai, kad beveik apsėmė Tortugos ir kitas šalia esančias salas.

Tuo metu anglų škuna „Liberty“, patekusi į uraganą, ėmė skęsti netoli kranto. Visa įgula, išskyrus kapitoną, paliko laivą. Kitą rytą po sunkios nakties atsigavęs kapitonas Džonas Lorensas pastebėjo, kad jo laivas stovi ant aukštos kalvos krante, o inkaras kabo didžiulio medžio viršūnėje.

Panašus nuotykis ištiko ir anglų piratą, rašytoją, mokslininką Williamą Dampierą (1651-1715), kuris pirmasis trissyk apiplaukė aplink pasaulį. Kažkur netoli Sumatros jo laivą užklupo uraganas. Laimei, jūreiviai spėjo pasprukti nuo jo iki artimiausio kranto.

Kapitono įsakymu įgula kaip begalėdama pritvirtino laivą lynais prie storiausių medžių kamienų, nuleido visus inkarus ir pasislėpė krante. Staigiai atūžę vėjai siautėjo pakrantėje kelias valandas. Staiga viskas aprimo: taip būna patekus į ciklono „akį“.

Kapitonas pasiuntė kelis vyrus pažiūrėti, kas atsitiko laivui. Jie grįžo su liūdna žinia: laivas apsivertė, guli ant šono krante, stiebai susmegę į smėlį. Po kiek laiko sūkuriai vėl atgijo, bet dabar sukosi priešinga kryptimi.

Kitą dieną, nurimus uraganui, jūreiviai, grįžę prie savo laivo, nustebo. Jis vėl stovėjo, kaip ir anksčiau. Tai padarė tas pats uraganas: pradėjęs pūsti iš kitos pusės, jis laivą sugrąžino į pirmykštę padėtį.

P.A.Molene, papasakojęs šį britų laivo nuotykį, palydėjo jį tokiu komentaru: „Uraganas pasielgė kaip sąžiningas nuomininkas, paliekantis butą tokios pat būklės, kokią rado į jį įsikeldamas“.

Taifūnų medžiotojo istorijos

Trumpai verta supažindinti ir su šias istorijas rinkusiu autoriumi. Tai – prancūzų lakūnas Pierre Andre Molene.

Jis 1959 m. rugsėjo mėnesį patyrė nepakartojamą įspūdį, kai galingas taifūnas Vera užklupo didžiausią Japonijos salą Honšiu. Tada P.A.Molene ir susidomėjo taifūnų istorijomis. Jis skraidė JAV karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų orlaiviais, kurie turėdavo aptikti vietą, kur formuojasi tropiniai ciklonai, ir iš anksto perspėti jūreivius bei pakrančių gyventojus apie artėjančią grėsmę.

Studijavęs uraganus ir taifūnus kartu su amerikiečių ir japonų specialistais, rinkęs istorinius faktus apie jų išdaigas, P.A.Molene parašė prancūzams būdinga maniera šmaikščią ir įdomią knygą „Taifūnų medžiotojai“ (pranc. „Chasseurs de Typhons“, 1964 m., Paryžius).

Ji buvo išleista Rusijoje (1967) ir Estijoje (1978). Gaila, kad niekam dar nešovė mintis išversti ją ir į lietuvių kalbą. Tad neturime progos išsamiau susipažinti su rimtomis ir tik šypseną keliančiomis taifūnų istorijomis.