AR PASIEKUSI „PERGALĘ“ SIRIJOS KARE MASKVA GALI UŽTIKRINTI TAIKĄ?

Sirijos krizė Rusijai padėjo labai sustiprinti savo karinę ir diplomatinę reputaciją. Tačiau per konfliktą Rusijos naudotos priemonės susilaukė didelės tarptautinės kritikos, portale bbc.com teigia BBC diplomatinis korespondentas Jonathanas Marcusas.

Maskva užtikrino B. Assado režimo išlikimą ir kartu išplėtė savo karinę įtaką šalyje. Tačiau diplomatiniai jos veiksmų padariniai taip pat yra reikšmingi.

Dabar Rusija, o ne Jungtinės Valstijos, yra ta jėga, į kurią reikia kreiptis dėl klausimų, susijusių su Sirija. Rusija aktyviai bendradarbiauja su Iranu ir Turkija Sirijos ateities klausimais. Net Saudo Arabijos atstovams tenka ieškoti kontaktų su Maskva.

Rusija padarė išvadas iš pastarųjų dviejų dešimtmečių Vakarų karinių intervencijų. Ji su nerimu stebėjo, kaip JAV ir jų sąjungininkai sveikino Arabų pavasario sukrėtimus kaip naują demokratijos Artimuosiuose Rytuose erą.

Rusijai neatrodė, kad liaudies sukilimai yra naujos demokratinės tvarkos pranašas. Maskvos manymu, tai buvo platesnė regioną apėmusio nestabilumo banga, kuri galėjo pasiekti pačios Rusijos sienas, rašo BBC korespondentas.

Svarbiausia – Rusija pragmatiškai įvertino padėtį. Maskva nusprendė paremti ilgalaikį savo sąjungininką B. Assadą.

Rusijos karinės oro pajėgos, specialiosios pajėgos ir įranga labai sustiprino nusilpusių Sirijos prezidento B. Assado pajėgų karinę infrastruktūrą, o Irano sąjungininkai, tokie kaip „Hezbollah“ ir įvairios šiitų karinės grupuotės, parūpino taip reikalingų kovotojų mūšio laukuose.

Kartu jie suteikė galimybę B. Assadui pasiekti svarbių pergalių prieš sukilėlių pajėgas ir prieš grupuotę „Islamo valstybė“ didelėje šalies dalyje. Sirijos vyriausybinės pajėgos su sąjungininkais susigrąžino visus didžiausius Sirijos miestus.

Opozicija nesunaikinta, tačiau labai demoralizuota. Oklahomos universiteto Sirijos ekspertas profesorius Joshua Landis sakė: „Dar liko keletas grupuočių, kurios nepasidavė ir vis dar gauna paramą iš užsienio, tačiau beveik visos jos yra prie sienos su Turkija. Jos ir toliau kels problemų B. Assadui, kol jis tų grupuočių nesutriuškins arba kol dėl jų ateities nesusitars su Turkija.“

Rusija savo „pergalę“ pasiekė paprasčiausiai vadovaudamasi realpolitik ir nepaisydama daugelio savo kritikų, kurie atkreipia dėmesį į Rusijos veiksmų moralinius aspektus, teigia BBC korespondentas.

Rusija palaikė režimą, kuris, daugelio nuomone, ne tik atgręžė ginklus prieš savo žmones, bet ir vykdė karo nusikaltimus. Rusija gynė Sirijos valdžią nuo pagrįstų kaltinimų, kad ji naudojo uždraustą zariną ir kitus cheminius ginklus.

Oro antskrydžių kampaniją Rusija vykdė pagal savo taisykles ir paprastai naudojo daug nevaldomų bombų ir raketų. JAV ir jų sąjungininkai per savo operacijas Irake ir Sirijoje siekė naudoti pirmiausiai didelio tikslumo ginkluotę.

Akivaizdu, rašo J. Marcusas, kad Vakarų pajėgos per savo oro antskrydžius siekia išvengti civilių aukų, be kita ko, ir dėl to, kad joms reikia paisyti visuomenės nuomonės. Rusijos vadovai neturi tokių suvaržymų. Tačiau, jei apie Rusijos visuomenės nuomonę tektų kalbėti kaip apie galimą veiksnį, V. Putinui pavyko sėkmę Sirijoje užtikrinti be didelių rusų kariškių aukų ir vykdant riboto masto karinę operaciją.

Tad Sirijos opozicijai viskas baigta? Pasak profesoriaus J. Landiso, tremtyje esantiems opozicijos atstovams ateityje bus labai sunku tęsti karinius veiksmus, jei Sirijos kaimynės nenorės jų paremti ir nesuteiks jiems saugių zonų, kaip jos tai darydavo anksčiau.

Rusija užtikrino karinę pergalę, tačiau ar ji gali pasiekti taiką? Po šios krizės Maskvos diplomatinė galia išaugo. Rusija daugeliu atžvilgių aplošė Baracko Obamos administraciją, atsižvelgiant į tai, kad keletą kartų žlugo Vašingtono pastangos sukurti ir apginkluoti vieningą Sirijos opoziciją. O dabar Rusija ieško būdų susitarti su Donaldo Trumpo komanda.

Kai kurie Vašingtono sąjungininkai, tokie kaip Turkija, kurie nuolat reikalavo, kad B. Assadas pasitrauktų, galiausiai nusprendė, kad jiems būtina užsitikrinti savo pačių strateginius interesus. Ankarai visų pirma tai reiškia užtikrinti, kad nebūtų sukurta jokia kurdų autonomija, todėl ji prisidėjo prie Maskvos ir Teherano sąjungos, rašoma BBC.

D. Trumpo administracija dar nesuformulavo aiškios politikos Sirijos atžvilgiu ir net, tiesą sakant, apskritai neaišku, kaip ji ketina apriboti augančią Irano įtaką regione. Jungtinės Valstijos Sirijos konflikte neturi daug svertų. Vienintelis sėkmingas JAV strategijos elementas iki šiol buvo parama kurdų kovotojams ir ginkluotės tiekimas jiems.

Jei JAV ir toliau rems kurdus, tai, pasak Sirijos politikos eksperto J. Landiso, Vašingtonas galės daryti spaudimą Sirijos vyriausybei ir išsaugoti įtaką regione. JAV padėjo kurdams perimti daugumos Sirijos naftos ir dujų telkinių kontrolę. Tai reiškia, kad Sirijai bus daug sunkiau vykdyti šalies atstatymą.

Tačiau D. Trumpo pozicija kurdų atžvilgiu atrodo neapibrėžta, ypač atsižvelgiant į pranešimus, jog jis patikino Turkijos vadovybę, kad, pasiekus pergalę prie „Islamo valstybę“, ginklų tiekimas kurdų kovotojams bus nutrauktas. Kaip jau ne kartą yra buvę su šia administracija, naujiena kai kuriuos jos narius užklupo netikėtai. Tokia pozicija gali padėti nuraminti Ankarą, tačiau tai atrodys kaip išdavystė kurdų atžvilgiu.

Antra vertus, ir Rusijai gali kilti diplomatinių problemų. Maskva, Damaskas, Ankara ir Teheranas galbūt ir veikia kartu, tačiau jų vidutinio laikotarpio strateginiai tikslai gali išsiskirti.

Izraelis spaudžia Rusiją apriboti Irano įtaką Sirijoje. Galbūt Izraelis ir negali Maskvai daryti labai didelio diplomatinio spaudimo, tačiau jis tikrai gali panaudoti savo karinę galią, kad darytų įtaką procesams Sirijoje numanomos grėsmės atveju. Be to, kiek tikėtina, kad Turkija, Rusija ir Iranas sugebės ir toliau bendradarbiauti?

Tikrieji Rusijos planai dėl Sirijos ateities yra neaiškūs. Ji aktyviai bendrauja su kai kuriomis opozicijos grupėmis, siekdama užtikrinti vietines paliaubas. Tačiau kiek tvarūs šie iš esmės trumpalaikiai susitarimai?

Ar Sirijos režimas turi pakankamai pajėgų, kad išsaugotų teritorijas, kurias susigrąžino? Ar šiitų grupuotės ir „Hezbollah“ liks šalyje? Ir kieno interesams jie atstovaus – Sirijos ar Irano?

Rusijos „pergalė“ toli gražu ne galutinė. Akivaizdu, kad Rusija užsitikrino svarbiausią vaidmenį dabartiniame taikos procese, tačiau jos tikslai lieka neaiškūs.

Kol kas V. Putinas pasiekė nemažai pergalių, kuriomis jis gali pasinaudoti. Rusija pasirodė kaip patikimas sąjungininkas. Jos karinės pajėgos parodė sugebėjimą vykdyti sudėtingą operaciją. Sirija tapo savotiška vitrina daugeliui Rusijos moderniausių ginkluotės sistemų.

Akivaizdu, kad pirmą kartą nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios Rusija vėl tapo svarbiu diplomatiniu subjektu Artimuosiuose Rytuose. Tiesą sakant, tuomet ji greičiausiai jau buvo nuo arenos nueinanti jėga. Šiandien jos pozicijos regione stiprėja, o JAV diplomatinės pastangos atrodo iš esmės nenuoseklios.