PAR ATSISVEIKINO SU W. MADIKIZELA-MANDELA KAIP SU NACIONALINE DIDVYRE

Milijonai Pietų Afrikos Respublikos (PAR) gyventojų šeštadienį atsisveikino su Winnie Madikizela-Mandela (Vini Madikizela-Mandela), kurios emocingos valstybinės laidotuvės įvyko Johanesburgo priemiestyje Sovete.

Svarbi judėjimo prieš apartheidą figūra buvo palaidota po penkias valandas trukusio renginio Soveto stadione, kur buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių.

PAR vėliava uždengtas karstas kariškių lydėtu kortežu buvo nuvežtas į privačias kapines. Ten vykusioje privačioje ceremonijoje dalyvavo šalies prezidentas Cyrilas Ramaphosa (Sirilas Ramafosa).

Šeima ir draugai verkė, kai karstas, grojant kariniam orkestrui, buvo nuleistas į kapo duobę.

W. Madikizela-Mandela mirė balandžio 2 dieną, būdama 81 metų. Po aktyvių debatų dėl to, kaip ją reikėtų prisiminti, velionio Pietų Afrikos Respublikos kovotojo su apartheidu ir šalies eksprezidento Nelsono Mandelos buvusi žmona buvo palaidota kaip nacionalinė didvyrė.

Kiek anksčiau dešimtys tūkstančių žmonių dainavo, šaukė ir verkė, kai karstas buvo išlydėtas iš valstybinių laidotuvių ceremonijos. Nešant karstą iš stadiono nugriaudėjo perkūnija ir pradėjo lyti. Dalyviai tai vadino palaiminimu.

Dažnai „Valstybės Motina“ arba „Mama Winnie“ pavadinama W. Madikizela-Mandela N. Mandelos sutuoktinė buvo 38 metus, bet daug jų praleido atskirai nuo sutuoktinio, nes Nelsonas buvo kalinamas 27 metus. Ji augino dvi jųdviejų dukteris ir palaikė jo politinės svajonės gyvybę valdant represiniam baltųjų mažumos režimui.

Mirus vienai ryškiausių XX amžiaus politinių aktyvistų, iš viso pasaulio plūdo užuojautos ir pagarbos pareiškimai.

W. Madikizela-Mandela augo dabartinėje Rytų Kyšulio provincijoje, o į Johanesburgą atvyko kaip pirmoji šio miesto juodaodė socialinė darbuotoja. Neilgai trukus ji susitiko su Afrikos nacionalinio kongreso (ANC) aktyvistu N. Mandela ir pora 1958 metais susituokė.

N. Mandelai atsidūrus kalėjime W. Madikizela-Mandela pati ryžtingai ir pasiaukojamai ėmėsi vadovaujamo vaidmens kovoje už laisvę.

Daug metų ją nuolat persekiojo apartheido valstybės saugumo pajėgos, ji buvo kalinama ir kankinama. 1977 metais W. Madikizela-Mandela buvo ištremta į atokų miestelį, kuo toliau nuo savo judėjimo centro Sovete.

Tai nepraėjo be pėdsakų. Grįžusi iš tremties W. Madikizela-Mandela susidėjo su jaunų vyrų grupe, vadinama Mandelos futbolo klubu, kurią daugelis kaltina dėl Sovete vykusio smurto.

Ši grupė buvo kaltinama dėl mažiausiai 18 berniukų ir jaunų vyrų dingimo bei nužudymo; grupės lyderis buvo nuteistas už policijos informatoriumi vadinto 14-mečio vaiko pravarde „Stompie“ („Stompis“) nužudymą.

1991-aisiais W. Madikizela-Mandela buvo nuteista už pagrobimą ir smurtą dėl šio berniuko nužudymo, jai buvo skirta šešerių metų įkalinimo bausmė. Ji pateikė apeliaciją ir buvo pripažinta antraeile veikėja; įkalinimo bausmė jai buvo pakeista bauda ir lygtiniu laisvės atėmimu. W. Madikizela-Mandela neigė žinojusi apie kokius nors nužudymus.

Jai mirus daug kas gynė jos atminimą nuo kritikų, vaizdavusių ją kaip problemišką veikėją, įtartą politiniu smurtu.

Laidotuvėse dalyvavęs pilietinių teisių gynėjas Jesse Jacksonas (Džesis Džeksonas) penktadienį sakė, kad W. Madikizela-Mandela judėjimą prieš apartheidą pavertė „pasauline kova“.

„Ji niekada nesiliovė kovojusi. Ji niekada nesiliovė tarnavusi“, – sakė jis žurnalistams.

Tarp valstybinių laidotuvių dalyvių buvo valstybių vadovų.

„Išdidi, nieko nepaisanti, raiškiai kalbanti, ji atskleidė apartheido melą. Garsiai ir be atsiprašymų ji kalbėjo tiesą galiai“, – sakydamas kalbą stadione pareiškė C. Ramaphosa.

Jis padeklamavo Mayos Angelou (Majos Andželu) eilėraštį „Vis tiek pakylu“ (Still I Rise).

Išnešant karstą kitas kalbėtojas skaitė Alice Walker (Elis Volker) eilėraštį „Winnie Mandela, mes tave mylim“ (Winnie Mandela We Love You).

Daugelis prisimindami W. Madikizelą-Mandelą pripažino ją pačią buvus politine jėga.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas (Antoniju Guterišas) pavadino ją „tarptautiniu pasipriešinimo simboliu“ ir sakė, kad nepaprastas jos gyvenimas paveikė milijonus žmonių visame pasaulyje.

„Apartheido Pietų Afrikoje patriarchato ir rasizmo derinys reiškė, kad juodaodė moteris su milžiniškomis kliūtimis susidurdavo nuo lopšio iki kapo, tad jos pasiekimai juo labiau atrodo išskirtiniai“, – penktadienį per minėjimą Niujorke sakė jis, bet visai nepaminėjo N. Mandelos.

1992-aisiais Mandelos pradėjo gyventi atskirai, o 1996-aisiais išsiskyrė. Jųdviejų teisinis ginčas atskleidė, kad Winnie buvo užmezgusi romaną su jaunu asmens sargybiniu. N. Mandela tuomet sakė, kad jam išėjus iš kalėjimo jo žmona jį pavertė „vienišiausiu žmogumi“.

Nors įnirtingai kovojo už demokratiją, po pirmųjų laisvų rinkimų 1994 metais politinė W. Madikizelos-Mandelos karjera nesiklostė labai sėkmingai. N. Mandela atleido ją iš savo viceministrų, o iki mirties dirbtas parlamentaro darbas buvo blankus.

Vis dėlto senatvėje ji vėl buvo gerbiamas žmogus, primenantis velionį N. Mandelą ir ilgą legendinę kovą su apartheidu.

Per oficialias trečiadienio pamaldas jos atminimui šeimos nariai ir šalininkai gynė jos palikimą.

„Ji atidavė viską, ką turėjo, – sakė ANC generalinio sekretoriaus pavaduotoja Jessie Duarte (Džesi Duartė). – Tie iš jūsų, kurių širdys neatleidžia, sėskit ir užsičiaupkit. Tai mūsų didvyrė.“

Velionės vyresnioji duktė Zenani Mandela-Dlamini per laidotuves kaltino žiniasklaidą prisidėjus prie ilgos „šmeižto kampanijos“ prieš jos motiną.