B. VANAGAS: DAKARE SUPRATAU, KĄ REIŠKIA VYTIS

Benediktas Vanagas šiuo metu dalyvauja Dakaro lenktynėse Pietų Amerikoje. Ir jis turi vieną slaptą pagalbininką – Vytį. Šią savo mažytę paslaptį garsusis lenktynininkas atskleidė Virginijui Savukynui „Istorijos detektyvuose“. 

Jis taip pat išdavė, su kokiu istoriniu veikėju norėtų pasikeisti vietomis bei koks, jo nuomone, yra pats gėdingiausias Lietuvos istorijos faktas.

– Ko tikiesi šį kartą iš Dakaro ralio?

– Šį kartą pagrindinis komandos tikslas yra kuo daugiau išminties. Aš profesionaliame sporte esu dvidešimt metų. Pirmuosius aštuoniolika metų mes ieškojome greičio greityje. Dabar mes ieškome darnos ir tikslumo. Ten, žinokit, ir gimsta milžiniškas greitis. Reikėjo beveik dvidešimt metų nugyventi tol, kol suprantau, kad tai, ką galvojau, nėra teisybė.

O tai, ką mes buvome pažadėję sau, pasakysiu sausio 14 d. Buenos Airėse. Svarbiausia ten atsirasti.

– Tai jūs mokotės iš savo istorijos?

– Yra posakis, kad kvailys mokosi iš savų klaidų, o protingas – iš svetimų. Aš asmeniškai nesu sutikęs nė vieno protingo žmogaus, kuris mokytųsi iš svetimų klaidų.

– Kvailiai nesimoko iš niekieno klaidų – nei savo, nei svetimų.

– Taip. Pirmas grėblys visada yra reikalingas tam, kad gautum gumbą. Tada skauda, supranti, kad kažkas ne taip. Tada jau antrą kartą lipti ant to paties grėblio yra kvaila.

– Mūsų laida yra ne apie sportą, bet istoriją. Pats esi neabejingas Lietuvos istorijai, bet dalis žmonių, ypač jaunimas, sako, kad tai nėra įdomu. 

– Istorija kiekvienam žmogui yra identiteto esmė. Kitaip tariant, tai yra mūsų stuburas. Yra posakis, kad prasta tauta ta, kuri neatsimena savo istorijos. Perfrazuojant – tik didi tauta atsimena savo istoriją. Iš ten ateina daug sąvokų, kodėl mes esame čia, kas mes esame, ir tik tai mums duoda pagrindą, nuo kurio atsistumiant mes galime keliauti į priekį. Tai pasakiau labai abstrakčiai, bet istorijos suvokimas man asmeniškai niekuomet nebuvo tiek svarbus kaip pirmajame Dakare, kuomet geriau supratau, kas yra Vytis. Nuo tada prasidėjo tikrai didelės mano paieškos. Atradau didžiulius klodus. Taip, kad istorija yra be galo svarbu.

– Kodėl Vytis? Ką jis Tau reiškia?

– Aš manau, kad Vytis yra mūsų identiteto dalis. Žvelgiant į šį simbolį pamatai, kas mes esame, kodėl mes esame tokie ir gali numanyti, kokie mes būsime ateityje. 

– Tai kas mes esame ir kokie būsime?

– Simbolis labai stipri jėga. Jis perduoda tam tikras vertybes. Ir kuomet mes žiūrime į Vytį, mes matome kryptį turintį, tikslo siekiantį profesionalą. Žvilgteli į simbolį ir jis iš karto tai tau perduoda. Jis alsuoja šiomis vertybėmis.

Kodėl taip manau? Kad jis turi kryptį, natūralu: jis joja, jis puola, jis siekia savo tikslo. Yra veržlus. Kodėl profesionalas? Nes naudojasi įrankiais. Vytis turi žirgą, kalaviją, šarvus, skydą. Ir jis moka tuo naudotis. Nereikėtų žiūrėti į Vytį labai siaurai, –  kaip į būtųjų laikų karį. Man tai yra veržlios asmenybės, turinčios tikslą ir kryptingai jo siekiančios, simbolis. Manau, kad mes tokie ir esame.

– Ar tikrai? Sakoma, kad visiems blogai Lietuvoje gyventi, nelaimingi. Sako, kad išnyksime. Ir jeigu turi tikslą lietuvis – nebent išvykti iš Lietuvos.

– Aš manau, kad jeigu jie suvoktų, jog jie parduoda savo raumenų jėgą... Raumenų jėgos apmokestinimas yra ribotas dalykas. Tiesiog Didžiojoje Britanijoje už raumenų jėgą mokama daugiau negu Lietuvoje. Natūralu. Tačiau jeigu tu esi profesionalas, tai ir Lietuvoje gali gyventi labai įdomiai ir oriai. Tam reikia būti profesionalu ir nesitikėti, kad už fizinį darbą tau sumokės didesnį atlyginimą. O kuo aš daugiau keliauju per pasaulį, tuo labiau man patinka būti čia. Niekur kitur aš taip gerai nesijaučiu.

– Pats paminėjai, kad apie Vytį pradėjai daugiau galvoti po pirmųjų Dakaro lenktynių. Kodėl?

– Tai yra sudėtingiausios ir didžiausios planetos lenktynės. Tuo metu aš prisiminiau mūsų simbolį Vytį ir labai daug negalvodamas užklijavau ant savo automobilio, ant uniformos. Pirmasis Dakaras buvo sudėtingas visai komandai ir man asmeniškai. Tai buvo vienas didžiausių mano iššūkių gyvenime.

Ten mes labai daug klydome. Natūralu, kad klaidos darė lenktynes dar sudėtingesnes. Ten buvo daug kančios, aš buvau kartu su Vyčiu, jį mačiau, nes jis buvo užklijuotas. Aš nežinau, kas atsitiko, bet aš pradėjau matyti jo prasmę, jo veržlumą, ir pradėjau tapatintis su Vyčiu. Viso to sudėtingo proceso metu man niekada nekilo mintis nepabaigti darbo iki galo. Kad ir kaip buvo sunku – mes kritome, stojomės ir atvažiavome į finišą.

– Tai Vytis įkvėpė?

– Sakykime, taip. Aš su juo susipažinau gerokai labiau ir pradėjau matyti prasmę. Dabar yra penkeri metai mūsų būvimo drauge, ir aš tikrai manau, kad galiu pagrįsti kiekvieną teiginį susijusį su Vyčiu, ką jis gali duoti mums ir visuomenei.

– Kuris Lietuvos istorijos epizodas jus labiausiai įkvepia ir kodėl?

– 1991m. sausio 13 d. Tai yra ta diena, kai tauta apgynė savo nepriklausomybę. Tai, kad mes dvidešimt penkerius metus gyvename laisvi, yra visų tų, kurie nepabūgo, kurie žinojo, ko nori, kurie susitelkė ir apgynė tai, ką mes dabar turime. Nebūtume apgynę, labai didelis klausimas, iškyla, kokioje santvarkoje dabar gyventume. Sausio 13-oji man asmeniškai yra viena pagrindinių ir įsimintiniausių datų mūsų istorijoje, kuria aš tikrai didžiuojuosi.

– O su kokiu istoriniu Lietuvos veikėju norėtumėte pasikeisti vietomis. Su Vytautu Landsbergiu?

– Skaitote mano mintis (juokiasi). Kuo toliau gyvenu, –  man greitai bus  keturiasdešimt, –  tuo labiau vertinu išmintį. Išmintis ateina su amžiumi. Mes tikrai turime nemažai iškilių asmenybių, su kuriomis tapatinčiausi ir kurių gyvenimą norėčiau gyventi. Tai ir mūsų didieji kunigaikščiai, Jonas Basanavičius, Vytautas Landsbergis.

– Kada kalbame apie Lietuvos istoriją, dažniausiai kalbame apie tai, kuo didžiuojamės. Bet vis dėlto buvo tam tikrų gėdingų epizodų. Kas jums yra gėdingiausias Lietuvos istorijos epizodas ir kodėl?

– Tik stiprios asmenybės gali pripažinti savo klaidas. Labai norėčiau tikėti, kad lietuviai yra garbingi ir moka tai daryti. Man tikrai gėda, kad nemažai lietuvių buvo prisidėję prie žydų tautos naikinimo per Antrąjį pasaulinį karą. Jeigu pasižiūrėtume į didžiausius Lietuvos miestus prieš šimtą ar daugiau metų, tai lietuvių nebuvo ten daug. Mes turėjo milžinišką žydų bendruomenę. Mes turėjome Vilniuje daugybę sinagogų, dabar telikusi viena. Tai daug pasakantis faktas.

– Taip, iš tiesų tai yra pats liūdniausias ir gėdingiausias faktas Lietuvos istorijoje. Eikime prie linksmesnių temų. Jūsų šturmanas yra lenkas. Bandote atkurti Žečpospolitą?

– Šnekant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, šita tema pradėjo mane dominti tuo metu, kai ji tapo arčiau kūno. Arčiau kūno tapo tada, kai lenkas tapo šturmanu.

– O kaip jis tapo?

– Atsitiktinai. Mums buvo reikalingas profesionalas, o jų Lietuvoje mes neturėjome. Kadangi žaidžiame pasaulinėje smėlio dėžėje, ieškojome visur. Galiausi liko trys – lenkas, vienas iš PAR ir Italijos prancūzas. Natūraliai pasirinkome lenką. Aš kaip pilietis jutau, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojo tam tikras šaltukas. Man buvo įdomu, kodėl taip yra. Praėjus laikui aš suvokiau, kad mes, kaip valstybė, ne viską esame padarę, kad tie santykiai būtų geri. Draugystė – tai yra atsakomybė iš abiejų pusių. Tai laužas, į kurį reikia mesti malkas. Kaimynų mes nepasirinksime ir privalome su jais gyventi. Su lenkais vyksta daugybė projektų. Mes kartu su Sebastianu [Rozwadowskiu – LRT.lt] norime parodyti, kad profesionalai iš abiejų valstybių gali puikiai bendradarbiauti. Tai yra pagrindinė žinutė.

– O kaip Sebastianas žiūri į Lietuvos istoriją?

– Sebastianas yra jaunesnės kartos lenkas. Kartais lietuviai sako, kad lenkai kažkodėl nemėgsta Lietuvos. Jeigu mes kalbame apie Lenkijos jaunimą, aš nesu tikras, kad visais atvejais jie žino, kad yra Lietuva. Senesniems galbūt yra sentimentai, bet jaunimas – jie tiek gerai nežino Lietuvos. Ir čia yra mūsų bėda, kad mes apie save tiek nekalbame, kiek