TENISO ČEMPIONĄ PAVILIOJO PADANGĖ

"Reikėjo berniukams beribio dangaus, lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus", – sėsdamas į sklandytuvą niūniuoja Gvidas Sabeckis. 31-ų metų buvęs daugkartinis Lietuvos teniso čempionas, tarptautinių turnyrų prizininkas, stačia galva nėrė į kitą savo mėgstamą sporto šaką.

Pociūnuose (Prienų r.) kartu su pasaulio sklandymo 13,5 m klasės čempionatu vyksta ir Lietuvos sklandymo klubinės klasės pirmenybės. Šiose varžybose jėgas mėgina ir svečiai iš Australijos, Vokietijos bei JAV. Tarp lietuvių viena pastebimesnių figūrų – G.Sabeckis.

Prieniškiui tai – vos antras šalies čempionatas. Pernai jis užėmė 14-ą vietą, o šiemet siekia aukštesnių tikslų.

Vieno garsiausių Lietuvos sklandytojų, šalies sklandymo sporto federacijos prezidento Vytauto Sabeckio sūnus savo galimybes vertina atsargiai.

"Pasaulio čempionate nedalyvauju, nes jame šaliai atstovauja tik pirmieji du sklandytojai pagal reitingą, aš dar gerokai atsilieku. Reitingas skaičiuojamas pagal dvejų metų varžybas, o jose dalyvauju tik nuo 2014-ųjų. Dauguma konkurentų turi milžiniškos patirties", – paaiškino G.Sabeckis.

– Gvidai, kas jus, buvusį tenisininką, paskatino tapti sklandytoju?

– Kalti genai. Nuo vaikystės augau aerodrome. Tėtis man buvo pavyzdys. Tai turėjo daug įtakos. Žaisdamas tenisą nuo sklandymo atitolau, septynerius ar aštuonerius metus gyvenau Italijoje, netoli Milano. Be to, nuolat keliavau po turnyrus, tad Lietuvoje būdavau vos kelis mėnesius per metus. Skraidyti nebuvo galimybių. Grįžęs į Lietuvą, grįžau ir į aviaciją.

– Kiek metų sklandote aktyviai?

– Maždaug trejus. Dar gyvendamas Italijoje ėmiau praktikuotis prie kompiuterio. Turėjau skrydžio simuliatorių, tad skraidžiau virtualiai. Tai nėra visai tas pats, kas realus skrydis, bet pagrindus išmokau būtent padedamas kompiuterio. Žinoma, ir prieš tai buvau pakilęs į dangų, bet ne savarankiškai, o su tėčiu. Jo patarimai labai padeda ir dabar.

– Tenisas – azartiškas žaidimas. Kuo jus sužavėjo sklandymas?

– Pakilęs į dangų atitrūkstu nuo viso pasaulio, rūpesčių, problemų. Kas buvo žemėje, ten ir lieka. Danguje atsipalaiduoju, pailsiu. Paskraidęs pusdienį jaučiuosi kaip po kelių dienų atostogų. Jei sklandyčiau tik savo malonumui, tikriausiai po metų kitų atsibostų. Bet kai įsitraukiau į varžybas, atsirado ir azartas, noras tobulėti.

– Ar tai, kad esate buvęs profesionalus sportininkas, padeda ir  sklandytuvo vairalazdės?

– Nemanyčiau, nes čia jėgos ar didelės ištvermės nereikia. Gal tik išsiugdytas sportinis charakteris praverčia. Tenise reikia reakcijos, greičio. Sklandymo sporte taip pat būna momentų, kai reikia žaibiškai priimti sprendimą ir numatyti kelis ėjimus į priekį. Pavyzdžiui, skrendi ir matai: yra trys debesys, trys manevro galimybės, ir reikia nuspėti, kuris debesis – o jie rodo pakilimo galimybes – yra priimtiniausias, kur skrisi įveikęs tą debesį. Tokiais atvejais daugiausia lemia patirtis, bet yra ir sėkmės elementų.

– Kiek trunka dienos etapas ar įprastos varžybos?

– Mes turime maršrutą, tačiau neskrendame tiesiai, o labiau – zigzagais. Jei geras oras, skrendame apie 400 km. Tai trunka apie 4–5 val. Jei oras prastesnis, per tą patį laiką įveikiame 200 ar 300 km. Ore praleidžiame maždaug pusdienį.

– Tenise pergales lemia smūgio technika, žaidėjo judėjimas, fizinis pasirengimas. Kokie faktoriai lemia pasiekimus aviacijoje?

– Vairavimo technika – svarbu, bet varžybose nuolat dalyvaujančių sklandytojų įgūdžiai yra gana geri ir daugmaž panašūs. Pagrindas – laiku priimami teisingi sprendimai, nors nedidelių klaidelių neišvengia net aukščiausio lygio pilotai. Galutinį rezultatą lemia stabilumas.

– Kiek sklandytojai priklausomi nuo oro sąlygų?

– Mes juokaujame, kad pamažu tampame meteorologais. Oro ir klimatines sąlygas sekame nuolat. Negalime skristi, jei diena – visiškai apsiniaukusi. Mums būtina, kad bent šiek tiek šviestų saulė. Neskrendame ir pučiant stipriam vėjui, nors sklandytuvai nėra tokie jautrūs kaip oro balionai, kuriems reikia idealių sąlygų. Jei pamatome lietaus debesį, stengiamės jį apskristi, nes krituliai trukdo.

– "Formulės-1" lenktynėse piloto sėkmę labai daug lemia technika, kuri tampa net svarbesnė už meistriškumą. Kiek tai galioja sklandytojams?

– Kuo geresnis sklandytuvas, tuo daugiau galimybių laimėti. Sklandytuvų gamybos madas diktuoja vokiečiai. Aš skraidau  maždaug prieš 40 metų pagamintu "Standart Jantar 2", kuris priklauso klubui. Kitais metais jau planuoju turėti savo aparatą.

– Kiek kainuoja tinkamas varžyboms sklandytuvas?

– Maniškio kaina – maždaug 10–12 tūkst. eurų. Geriausi kainuoja apie 100 tūkst. eurų. Juose sumontuota daug modernios technikos, ilgesni sparnai. Mes papildomą įrangą komplektuojamės atsižvelgdami į finansines galimybes. Anksčiau sklandytuvai variklių neturėjo, o dabar saugumo sumetimais į kai kuriuos jau montuojami. Tai daroma tam, kad per varžybas, kai nepagauname palankių oro srovių, mums nereikėtų leistis į laukus.

– O būna ir taip?

– Esame nusileidę ir į bulvienojus, ir į pievas. Mums tai jokia atrakcija, tiesiog darbinė situacija. O vietiniai, aišku, labai nustemba, kartais žiūri tarsi į ateivius. Puola klausinėti: iš kur čia atsiradai? Kas atsitiko? Bet visada žiūri geranoriškai, padeda, pamaitina.

– Ar pasitaiko išties pavojingų situacijų?

– Sykį sulaužiau sklandytuvo važiuoklę, bet tik todėl, kad leisdamasis laukuose pataikiau į duobę. Bet tai gana įprasta – kaip automobilininkui prasidurti padangą. Turbūt pavojingiausi būna manevrai, kai daug sklandytuvų sukasi viename  vadinamajame termike. Tai – aukštyn kylančios šilto oro srovės. Tada reikia būti labai atidžiam, kad nesusidurtum, nes pažeidus vairą ar sparnus tektų čiupti parašiutą ir šokti iš sklandytuvo.

– Ar skrisdami nepasiklystate?

– Mums skiriamas maršrutas, kurį turime įveikti. Yra tam tikri kontroliniai punktai, šalia kurių maždaug pusės kilometro spinduliu privalome praskristi. Tačiau nutinka visaip. Svarbiausia, nukrypus nuo kurso, neįskristi į kaimyninių šalių – Baltarusijos, Rusijos ar kitų – oro erdvę. Dabar viskas supaprastinta, mūsų manevrus fiksuoja kompiuteriai. Anksčiau pilotams, norintiems įrodyti, kad tikrai buvo viename ar kitame punkte, reikėjo paversti sklandytuvą 90 laipsnių kampu ir nufotografuoti kokią nors bažnyčią ar kitą matomą objektą.

– Kokius tikslus sau keliate kaip sklandytojas?

– Norėčiau su Lietuvos rinktine dalyvauti pasaulio arba Europos čempionate. Tai – ambicingas tikslas. Jei per penkerius metus jį įgyvendinčiau, būtų smagu.

– Ar tenisininko karjerai jau padėjote tašką?

– Taip. Regis, užpernai dar laimėjau Lietuvos čempionatą ir nuo to laiko varžybose nedalyvauju, o profesionalo karjerą baigiau prieš 4–5 metus.

– Ar ne per anksti pasitraukėte iš tarptautinės arenos?

– Atėjo metas, kai reikėjo apsispręsti. Pirmiausia dėl finansinės situacijos. Tenisas – nepigi sporto šaka, daug kainuoja kelionės, treniruotės. Visa tai atsiperka, jei reitingų lentelėje pasieki geriausiųjų 100-uką ar bent 150-uką. Kita vertus, tuo metu norėjosi išmėginti trenerio darbą. Kaune įkūrėme teniso mokyklą, kurioje sėkmingai dirbame iki šiol.

– G.Sabeckio mokykla ugdo tik jaunuosius talentus ar lavinate ir vyresnius teniso mėgėjus?

– Iš viso pas mus treniruojasi apie pusantro šimto žmonių. Yra ir gabaus jaunimo, ir daug mėgėjų, verslo žmonių, kurie, nors ir neblogai žaidžia, nori tobulinti žaidimo techniką, judesius, nestovi vietoje. Be to, rengiame daug varžybų. Per metus organizuojame apie dešimt reitinginių Lietuvos turnyrų.

– Tačiau iki tokio teniso populiarumo kaip Italijoje mums dar toli?

– Nepasakyčiau. Teniso treniruotes ten lanko kur kas daugiau vaikų, o suaugusiųjų su treneriais dirba daugiau Lietuvoje. Italijoje žmonės mėgsta pažaisti tenisą savarankiškai.