Evaldo Šemioto nuotr.

Š. JASIKEVIČIUS: APIE EUROLYGOS SĖKMĖS RECEPTĄ, DARBĄ RINKTINĖJE IR SPORTO IDEALUS

2018-03-09 11:14
basketnews.lt inf.

Kauno „Žalgiris“ šį sezoną Eurolygoje žaidžia vieną geriausių savo sezonų šiame amžiuje, o komandą treniruojantis Šarūnas Jasikevičius traukia ir užsienio žiniasklaidos dėmesį.

Šįkart Šaras interviu su Prancūzijos žurnalu „Basket“ pasidalijo mintimis tiek apie savo krepšininko karjerą, tiek apie dabartinius laikus su trenerio kostiumu.

– Net jei ir „Žalgiris“ turi vieną mažiausių Eurolygos biudžetų, Leo Westermannas ir Axelis Toupane’as yra pasakoję, kad jūs niekada apie tai nekalbate ir nenaudojate kaip pasiteisinimo. Biudžetas krepšinyje nebėra toks svarbus?

– Bet kokiu atveju, jis visada labai svarbus prieš mačą, bet apie tai niekada nekalbu. Vien dėl tos priežasties, kad niekada nenoriu pralaimėti rungtynių dar prieš jų pradžią. Nesvarbu tie skaičiai, prieš rungtynes vis tiek turi atiduoti visas savo jėgas. Tai visuomet yra mano galvoje.

– Ar dabartinį „Žalgirio“ žygį į ketvirtfinalį galite laikyti staigmena?

– Tai nėra siurprizo klausimas. Mes tiesiog stengiamės judėti į priekį rungtynėse po rungtynių. Iki tol, mes dar nieko čia nepadarėme. Dabar galime kalbėti apie kitas rungtynes, bet apie rezultatus kalbėsime po sezono.

– Axelis Toupane’as atvyko iš Plėtojimosi lygos, Vasilije Micičius iš Bursos, Brandonas Daviesas ir Aaronas White’as apskritai tik debiutuoja Eurolygoje. Patirtis šiame čempionate jau nebėra tokia svarbi?

– Ne, ji visada svarbi. Be abejo, sezono pradžioje labiau turėjome remtis tokiais žaidėjais kaip Paulius Jankūnas, Kevinas Pangosas, Artūras Milaknis, Edgaras Ulanovas. Jie visi žino sistemą, žinojo Eurolygą, ko iš jos tikėtis. Tiems žmonėms ši komanda rūpi. Naujokai pradėjo kiek sunkiau, bet tai – proceso dalis. Visada tikėjausi, kad naujokai kiekvienose rungtynėse mums duos daugiau ir daugiau, o dabar tai vyksta.

– Jūs remiatės Lietuvoje užaugintais krepšininkais. Kaip svarbu komandoje turėti daugiau tokių žaidėjų?

– Manau, kad tai yra pats svarbiausias dalykas. Kaip sirgaliai, taip ir tokie žaidėjai geriausiai supranta, kaip viskas vyksta. Krepšinis Lietuvoje labai populiarus, o mus Europoje seka daug sirgalių, lėktuvais keliauja stebėti mūsų mačų. Kur tik nuvykstame, visur turime palaikymą, tai parodo, kokią didelę meilę sirgaliai Lietuvoje reiškia „Žalgiriui“.

Sirgaliai pripranta prie žaidėjų pasileisdami su jais į nuotykius. Jiems svarbiausia yra matyti vietinius žaidėjus. „Žalgiris“ – miesto komanda, o tas miestas mums labai padeda ir finansiškai. Sirgaliams svarbu ir tai, kad iš jaunimo sistemos ateitų kuo daugiau žaidėjų, o tai – „Žalgirio“ skiriamasis ženklas. Jei galėtume, žaistume su 12 lietuvių, bet kol kas tai sunku. Esame maža tauta, kiekvienais metais neprikepame tiek talentų, taigi turime ieškoti legionierių. Svarbiausia yra turėti grupę sunkiai dirbančių ir protingų vyrų, nes tokie greičiausiai prisitaiko prie sistemos.

– Savo autobiografijoje minėjote, kad jums teko garbė rungtyniauti pas krepšinio genijus, gilinotės į jų strategijas. Dar prieš tapdamas treneriu jūs jau galvojote ne kaip žaidėjas?

– Taip, paskutiniais savo karjeros metais, ko gero. Ir šioje vietoje man pasisekė labai stipriai, nes tuo metu dirbau su tokiais treneriais kaip Željko Obradovičius ir Xavi Pascualis. Jau tuomet galvojau apie trenerio karjerą, taigi daugiau dėmesio kreipiau į jų darbą, ką jie daro, kodėl jie priima atitinkamus sprendimus. Nuolat jiems uždavinėdavau klausimus ir mėginau juos suprasti. Dabar tuos dalykus turiu pritaikyti savo darbe, pažiūrėti, tinka jie man ar ne.

– Željko įtaka jums buvo svarbiausia?

– Taip, dirbdamas su juo išmokau daugiausiai. Mėginau studijuoti jo darbą, nors turi prisitaikyti ir prie to, kokius žaidėjus tu turi, kaip su jais reikia dirbti. Tai darau „Žalgiryje“, turi būti nuoširdus pats su savimi. Galiausiai, visi sprendimai kris ant tavo pečių, su jais tu gyvensi ir mirsi.

– Kodėl sutikote pratęsti sutartį su „Žalgiriu“ dviems sezonams?

– Man labai čia patinka, ši situacija – tobula man. Klubas labai palaiko mano sprendimus komandoje, judame viena kryptimi, kas yra svarbu visai sistemai. Nemačiau jokios svarios priežasties palikti Kauną. Turėjau pokalbių su kitais klubais, bet susitarimo nepasiekėme. Jei palikti Kauną, turėčiau keliauti į daug geresnę situaciją nei dabartinė, o to šiuo metu nematau niekur.

– Jaunystėje svajojote apie žaidimą rinktinėje, o dabar apie trenerio darbą joje jūs pagalvojate?

– Ne, tai nėra mano svajonė. Sunku atsakyti, kodėl. Myliu tokias organizacijas kaip „Barca“, „Panathinaikos“, „Žalgiris“, „Maccabi“, bet kaip treneris neturi remtis emocijomis. Turi palaikyti labai gerus ryšius su sporto direktoriumi, prezidentu, sirgaliais, nes jei bent vienas iš šių mechanizmų neveiks, nebus ir sėkmės. Šiuo atveju sėkmės tikėtis būtų sunku. Kai esi žaidėjas, pasirašai kontraktą ir žaidi, bet jei esi treneris, krenta daugiau faktorių.Turi jausti palaikymą, suprasti žmones, su kuriais dirbi. Nėra jokių klausimų – treniruoti daug sunkiau, turi daug daugiau atsakomybės.

– Kuo per savo krepšininko karjerą labiausiai didžiuojatės?

– Daugeliu dalykų. Man labai svarbios draugystės visame pasaulyje. Dabar draugų turiu bet kur, kur tik nukeliaučiau. Tai tikras malonumas.

– O ko labiausiai gailitės?

– Visi turime tokių dalykų. Galvoju apie tokias rungtynes kaip olimpiados pusfinalis su Italija Atėnuose ar Eurolygos pusfinaliai. Visgi turime priimti faktą, kad krepšinyje yra ir kitų stiprių komandų.

– Sakėte, kad labiausiai žavitės nugalėtojais – Michaelu Jordanu, Michaeliu Schumacheriu, Pete’u Samprasu. Kuo žavitės dabartiniame sporte?

– Turiu mėgstamų teniso žaidėjų, tokių kaip Rogeris Federeris. Taip pat esu didelis golfo gerbėjas, labai gerbiu Tigerį Woodsą. Taip pat palaikau ir europiečius NBA lygoje, visada smagu matyti Pau Gasolį ir Dirką Nowitzki. Dabar ten žaidžia daug gerų europiečių.

– Jau jūsų knygoje buvo galima suprasti, kad nesate didelis interviu gerbėjas. Taigi kodėl jūs nusprendėte apskritai rašyti autobiografiją?

– Nemėgstu, nes dažnai žurnalistai rašo tokią istoriją, kokios jie nori, o ne kokia iš tikrųjų yra. Visgi reikia bendrauti su žiniasklaida, ją pažinti. Pavyzdžiui, dabar Kaune žinau su kuo turiu reikalų, nes daugelis jų dirbo tada, kai buvau žaidėjas. Su kai kuriais jų turiu tikrai gerus santykius, kartais pasikalbame ir prieš interviu, taip dar labiau suartėdami.

Kita vertus, su kitais turi būti atsargesnis, nes čia galioja tas pats, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje: yra geri ir blogi žaidėjai, geri ir blogi žurnalistai. Paprasčiausiai pasirenki, su kuo turi kalbėti. Smagu, kad su laiku tampu vis protingesnis. Tikiuosi. O gal ir ne. Nežinau (juokiasi).