BRANDI NEKALTYBĖ: KEISTUMAS AR SĄMONINGAS PASIRINKIMAS?

Nekaltybė - tokia vertybė, kurią galima lengvabūdiškai prarasti, galima saugoti ilgus metus. Tačiau išsaugoti ją iki brandaus amžiaus... Gal tai jau kokia nors patologija?

Skaistus? Negali būti!

Į ankstyvą seksualinę patirtį visuomenėje susiformavęs savitas, morale ir gyvenimo rimtu padiktuotas, požiūris. Tačiau jeigu suaugęs, net brandaus amžiaus, žmogus vis dar yra skaistus? Ar tai tam tikras kraštutinumas, keistumas, o gal normalus dalykas? Žmonės, atsisakę seksualinio gyvenimo, aplinkiniams sukelia visą spektrą emocijų. Ir dažniausiai pagarbą kito pasirinkimui keičia nepasitikėjimas, nenoras suprasti, stebėjimasis. Beje, lytis šiuo atveju nesvarbi – neigiama nuomonė formuojama ir apie vyrus, ir apie moteris? Kodėl visuomenė yra tokios skeptiškos nuomonės ir kaip tai veikia žmonių, pasirinkusių skaistybės kelią, būseną?

Stenfordo (JAV) universiteto mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Maiklo Eisenbergo, išanalizavo 2469 vyrų ir 5120 moterų (respondentų amžius – 25-45 m.) apklausos duomenis. Iš jų 13,9 proc. vyrų ir 8,9 proc. moterų prisipažino niekada neturėję lytinių santykių.

Mokslininkai išskyrė du pagrindinius tokio pasirinkimo faktorius: tai – religingumas (nepriklausomai nuo tikėjimo) ir atsisakymas vartoti alkoholį. Taip pat nustatytas ryšys tarp moterų aukštojo išsilavinimo ir brandžiame amžiuje išsaugotos nekaltybės.

Lemia charakteris

Savo ruožtu žurnalistas ir kelių bestselerių apie seksą autorius Maiklas Castelmanas įsitikinęs, kad tikrųjų nekaltybės saugojimų priežasčių reikia ieškoti žmogaus charakteryje. Dažniausiai net ir brandžiame amžiuje skaistūs išlieka kuklūs, nerangūs, nejaukiai su priešingos lyties atstovais besijaučiantys asmenys. Be to, suaugusiojo pasirinkimui įtakos turi emocinė vaikystės patirtis. Tie, kurie vaikystėje mieliau žaisdavo vieni nei su draugais ar buvo atstumti kolektyvo, patyrė patyčias, buvo labiau linkę likti skaistūs brandžiame amžiuje.

Greičiausiai būtent šis ryšys tarp asocialumo ir nekaltybės išsaugojimo, sulaukus 30 ar net 40 metų, ir yra priežastis, kodėl tokio amžiaus skaistuolis visuomenės akyse yra mažų mažiausiai keistas.

Toks požiūris eskaluojamas ir masinėje kultūroje. Štai pagrindinis serialo „Didžiojo sprogimo teorija“ veikėjas fizikas Šelonas Kuperis, atsisakantis santykių su moterimis, kenčia nuo įvairiausių fobijų, gal net Aspergerio sindromo (autistinis raidos sutrikimas). Ne ką daugiau socialus ir Benedict Cumberbatch suvaidintas Šerlokas Holmsas. Nepaisant nebejauno amžiaus, šis herojus vengia sekso. Tiesa, tai netrukdo jam ir jį vaidinančiam aktoriui pastaraisiais metais būti sekso simboliais.

Daugiau harmonijos

Vėlyva lytinio gyvenimo pradžia, kai žmogaus asmenybė jau susiformavusi, suteikia daugiau šansų, kad poros gyvenimas bus harmoningas. Tokios nuomonės yra Teksaso (JAV) universiteto psichologė Paige Harden. Prie tokios išvados mokslininkė priėjo išanalizavusi 1659 vienalytes dvynių poras, kurias stebėjo nuo tada, kai jiems buvo 16 metų, iki tad, kai sukako 29-eri. Tyrimo dalyviai buvo padalinti į tris grupes: tie, kurie „anksti“ (iki 15 m.), tie, kurie „laiku“ (15-19 m.), ir tie, kurie „vėlai“ (po 19 m.) pradėjo lytinį gyvenimą. Trečiosios grupės dalyviai turėjo geresnį išsilavinimą, daugiau uždirbo, buvo labiau patenkinti santykiais. Tačiau jie rečiau nei kitų grupių atstovai susituokdavo ir turėjo mažiau seksualinių partnerių. Šiuos elgsenos ypatumus, kaip ir vėlyvą lytinių santykių pradžią, P.Harden sieja su žmogaus charakteriu. Tokiems žmonėms santykiuose svarbiausia saugumas, jie siekia stipraus prisirišimo, ypač atidžiai renkasi partnerį.

Nėra vienos priežasties

Vienos priežasties, kuri lemia vėlyvą lytinio gyvenimo pradžią, nėra ir turbūt negali būti. Šiam sprendimui įtakos turi daugybė faktorių: charakteris, aplinka, įsitikinimai ir net svajonės. Todėl visuomenė neturėtų tokiems žmonėms kabinti „keistuolio“, „nevykėlio“ ar „senos mergos“ etiketės. Nes tai asmeninis pasirinkimas, neribojantis kitų laisvės.

ačiau jeigu žmogus suvokia, kad sekso jam vis dėlto trūksta, neturėtų bijoti sau to pripažinti. Kaip ir neturėtų bijoti pakeisti gyvenimą, užmiršus apie vaikystėje patirtas nuoskaudas, nepasitikėjimą savimi ar susikurtus apribojimus.

Skaistybė brandžiame amžiuje gali tapti problema, jeigu toks žmogaus statusas nesutampa su jo laimės ir harmonijos samprata. Tačiau pati savaime nekaltybė neturėtų formuoti kompleksų, juo labiau tapti pajuokos objektu.