Mylimas ir mylintis žmogus niekada nepakels rankos prieš kitą | KaunoDiena.lt

MYLIMAS IR MYLINTIS ŽMOGUS NIEKADA NEPAKELS RANKOS PRIEŠ KITĄ

Žmogžudystės Šiauliuose, Kėdainiuose, Mariampolėje, kiti kraupūs ir dramatiški įvykiai verčia susimąstyti. Mes žudome žmogų ir dalelę savęs, Lietuvą ir žmoniją. Kur ta mūsų meilė sau, žmogui ir Dievui? Skurdas, nedarbas, socialinių įgūdžių stoka ir dvasinių vertybių nuvertinimas – visa tai aštrina  šeimoje esančias problemas.

Svarbiausia problema

Dažniausiai šeimoje nebūna vienos problemos – jų bent kelios ir jos viena kitą papildo bei paaštrina. Viena svarbiausių yra alkoholizmo problema, atsirandanti dėl meilės deficito sindromo šeimoje, socialinio skurdo, socialiai neparuoštų gyvenimui žmonių, kurie lemia statistinius skyrybų, savižudybių, smurto šeimoje, patyčių duomenis. Bet kovojame tik su padariniais, ieškome kaltų, pasmerkiame. Po to atsidūstame su palengvėjimu iki kitos tragedijos.

Kiekvienai šeimai niekas nepriskirs po socialinį darbuotoją, policininką, tvarkos šeimoje nepadarysime nei įstatymais, nei  pašalinę alkoholį iš prekybos centrų. Alkoholizmas yra dvasinė problema, o dvasines problemas galime spręsti tik dvasiniu lygiu. Fizinis ir dvasinis lygiai skiriasi savo energijos tankiu.

Viena svarbiausių problemų Lietuvoje – meilės deficito sindromas. Paprastai kalbant, tai streso, baimės, meilės – pirmiausia sau ir aplinkiniam pasauliui – stokos simptomas.

Meilės stygiaus krizė

Meilė – tai jausmas, kuriam reikia atsiverti pačiam ir jį skleisti. Žmonija patiria sielos krizę, tai yra meilės trūkumo krizė. Moterys nebeturi laiko mylėti vaikų – jos sukasi kurdamos materialinę gerovę.

Berniukams labiausiai trūksta motinos meilės, nes jų sielos gyvenimas yra trapesnis. Atleiskite motinoms, kurios nemokėjo gimdyti vaikų mylinčia širdimi, neišmokė savo vaikų mylėti, o šie nemoka mylėti ir savo artimųjų. Ačiū toms mamoms, kurios leido savo meilei tekėti ir leido pajusti vaikams nuostabų dvasinį meilės jausmą.

Moteris ir vyras yra priešingi poliai, tarsi dvi vieno medalio pusės, jų sąjunga sudaro vienį, kurio abi dalys yra lygiavertės. Moterys turi trapų kūną, o vyrai – trapią sielą. Moterų stiprybė – jausmai, o vyrų – fizinė jėga. Mylimas ir mylintis žmogus yra subalansuota asmenybė ir niekada prieš mylimą žmogų nepakels rankos.

Šeimos problemos nėra vieno asmens problemos, tai asmenų konfliktas, ir jie turi išspręsti jį kartu. Kartais užtenka tik vieno žodžio, kad sprogtų pykčio kamuolys. Moteris yra šeimos konflikto turinys, o vyras forma. Sprogimo metu turinys suardo formą, tai reiškia, kad sužalojamas ir vyras. Moteris yra dvasinių vertybių kūrėja šeimoje.

Ydingi santykiai

Norėčiau trumpai charakterizuoti alkoholizmą. Neurastenija ir alkoholizmas – dvi vieno medalio pusės, kurias jungia vienas bendras stresas – manęs nemyli, žmogus jaučia baimę, visi aplinkui blogi ir kenkia, jaučia nepasitenkinimą manimi. Jausdamas visa tai, tampa agresyvus. Norėdamas tapti geru žmogumi iš baimės, kad manęs nemylės, kol nebūsiu geras, žmogus slopina agresyvumą. Dėl vidinės kovos su baime žmogui vystosi neurozė, tenka vartoti vaistus. Atsiranda galvos negalavimai, emociniai svyravimai, nemiga, pakyla kraujospūdis. Formuojasi neurasteninė asmenybė, kuri nuo alkoholiko skiriasi tik gera išvaizda.

Žmonija patiria sielos krizę, tai yra meilės trūkumo krizė.

Neurastenikas nepastebimai darosi žiaurus, nors to nepripažįsta, jam blogi visi aplinkiniai. Neurastenikas netoleruoja alkoholio, o alkoholikas netoleruoja vaistų. Kai tokie du asmenys sukuria šeimą, prasideda konfliktai, kuriuose alkoholikas visada nusileidžia neurasteniko riksmui, tampa auka. Alkoholikas pradeda fiziškai priešintis, kai yra žeminamas.

Neurastenikas kovoja be apribojimų ir dėl savo sveikatos būklės visada kaltina alkoholiką. Abu provokuoja vienas kitas. Alkoholikas tai daro atvirai, o neurastenikas provokuoja potencialų alkoholiką alkoholizmui. Nuo neurastenikų garsių klyksmų kenčia šeimos nariai ir bendradarbiai. O alkoholikas kenkia didžiąja dalimi pats. Kai žmogus patiria baimę, kad jo niekas nemyli, jo jausmų ir minčių pasauliai praranda pusiausvyrą, dėl to daromos neapgalvotos klaidos. Baimė užblokuoja mąstymą ir protą.

Liūdesys – agresijos forma

Žmogus kaltina alkoholį, bet žmogus ir gamina alkoholį. Žmogus daro viską, kad alkoholio verslas klestėtų, augina naują vartotojų kartą, gamina įvairius patrauklius alkoholinius kokteilius, vaikišką šampaną.

Alkoholis laikinai apmalšina sielos skausmą, bet, peržengus ribą, alkoholizmas naikina kūną, kuris yra sielos atspindys, vadinasi, griūvantis kūnas lemia ir sielos griuvimą. Sielos žūtis stabdo dvasinį vystymąsi.

Jausmas, kad mano meilė nereikalinga, formuoja nusivylimą, liūdesį. Liūdesys yra tam tikra agresijos forma, nukreipta prieš pasaulį ir save. Iš čia kyla konfliktai ir problemos buityje. Būtent liūdesys gimdo alkoholizmą.

Liūdesys – dvasinės žmogaus problemos, ir turime tas problemas spręsti dvasiniu lygiu. Spręsdami vien fiziniu  lygiu gerų rezultatų nepasieksime. Jeigu žmogus išmoks išsilaisvinti nuo baimės, streso, jausmo, kad jo nemyli, ir išmokys to paties savo vaikus, alkoholizmas išnyks jau rytoj. Bet kol kas žmonija to poreikio nejaučia.

Ką slepia vaiko alergija?

Pakalbėkime plačiau apie meilės deficito sindromą ir jo formavimąsi. Mes tapome vartotojų karta, o ne kūrėjais. Nepatiriame paties kūrimo proceso džiaugsmo. Žmogus dvasiškai ir fiziškai tobulėja kurdamas, dirbdamas, o ne gaudamas socialines pašalpas.

Mes visi – močiutės, seneliai ir tėvai – turime prisiimti atsakomybę, kad neparuošėme savo atžalų gyventi. Mes  sumaterialėjome ir nesugebėjome įskiepyti savo vaikams dvasinių vertybių. Meilės deficito sindromas, kuris perduodamas iš kartos į kartą su vis didesniu stresu, kad jo nemyli, kad jo meilė niekam nereikalinga, ugdo neurasteninę asmenybę. Seksas propaguojamas kaip aukščiausia vertybė, nesuprantant, kad meilė ir seksas yra vieno medalio dvi pusės.

Tėvai, savo širdyje slopindami meilę vaikams, jų dvasiniam tobulėjimui, bando kompensuoti ją materialinėmis vertybėmis, sumaišydami prioritetus. Bet, pavyzdžiui, vaiko alergija maistui – tai pirmas vaiko protestas prieš sumaterialėjimą. Mamai reikėtų susimąstyti dėl dvasinių dalykų. Vaiko baimė, kad jo nemyli, stimuliuoja kaltės jausmo vystymąsi ir ateityje sukelia pyktį. Pyktis naikina žmogų, sutrinka bendravimas. Žmogui su dideliu kaltės jausmu kiekvienas išgirstas žodis gali prilygti kaltinimui. Toks žmogus nesuvokia, kas yra gera, kas bloga, ima veikti ir dirbti tarsi ne savo rankomis.

Priklausomas nuo stresų

Dabar dauguma tėvų materialines vertybes traktuoja kaip meilę vaikams, nes galvoja, kad kuo daugiau nupirks vaikui žaisliukų, tuo parodys jam, kaip labai jį myliu. Vaikas sako: "Žinau, kad tėvai mane myli, bet aš tos tėvų meilės nejaučiu." Pradeda kauptis stresas.

Vaiko vystymasis, augimas ir sveikata priklauso nuo šeimoje sukurto dvasinės erdvės lauko. Jei vaikas dažnai serga, tėvams yra dėl ko susimąstyti. Derėtų atkreipti dėmesį ir į vaikų pablogėjusią rašyseną esant stresui. Stresas blokuoja imuninę sistemą ir vaikas tampa neatsparus infekcinėms ligoms. Darželyje, mokykloje, už namų ribų stresas kaupiasi, jo vis daugėja.

Kuo didesnės baimės, kad jo nemyli, tuo juodesnėmis spalvomis žmogus mato pasaulį. Kuo stipresnis dvasinis skausmas, tuo labiau norisi tą skausmą nuslopinti. Jei žmogus jaučia baimę, kad jo nemyli, ir visus jo bandymus užsitarnauti meilę ištinka nesėkmė, jo bejėgiškumas virsta liūdesiu.

Noras būti geram verčia slopinti liūdesį ir žiaurumą. Liūdesio mintis ir jausmus geriausia skandina alkoholis, todėl liūdesys gimdo alkoholizmą. Liūdesys – viena depresijos formų. Jo energija nukreipta prieš save ir aplinkinį pasaulį. Iš pradžių išgeriama po truputį, kad pakiltų nuotaika, atlėgtų įtampa, vėliau, laikui bėgant, noras išgerti didėja iki nesugebėjimo sustoti. Kaltės ir sielvarto jausmas žmones sugniuždo, jie savo noru traukiasi iš gyvenimo nerasdami gyvenimo prasmės – baimė užblokuoja protą, nėra meilės, tikėjimo ir vilties. Baimė virsta psichoze.

Alkoholio poveikis tėra ledkalnio viršūnė. Alkoholikas yra priklausomas nuo savo stresų ir kol neišsivaduos nuo jų, tol vartos alkoholį.

Meilė ir atleidimas sau

Vaiką skaudina tėvų savanaudiška meilė, tarsi vaikas būtų materialus daiktas. Mama savo vaiką valdo nuo pat kūdikystės, perduodama savo emocinę būseną. Vaikas susijęs su savo motina nematoma bambagysle – informaciniu energiniu ryšiu. Mamai išsivadavus iš neigiamų emocijų, vaikui išnyks net infekciniai virškinimo trakto sutrikimai.

Kai vaikas jaučia dvasinį skausmą, sielvartą, tampa užsispyręs, piktas ir kaprizingas. Visos problemos ir ligos kyla dėl nemokėjimo bendrauti, o padariniai – nesusipratimai ir stresas.

Svarbiausia yra dvasinis atvirumas tarp tėvų. Šeimos svarbiausias įstatymas yra toks: tėvai turi gerbti ir mylėti vienas kitą. Vaikas turi matyti šeimoje santarvę ir didžiausią vertybę pasaulyje – meilę. Baimė, kad tėvai nemyli vienas kito, vaikui prilygsta suvokimui, kad nemyli jo.

Iki paauglystės vaikas kenčia nuo tėvų streso, o paskui ir pats patiria stresą. Stresas auga ir tankėja. Stresą, kad mūsų nemyli, atsinešame iš šeimos gyvenimo, o tai yra meilės deficito sindromas. Tėvų, ypač motinos, pareiga išmokyti vaiką prisitaikyti prie gyvenimo, nes vaikas pasaulį suvokia per mamą.

Dievas pasiuntė Kristų, mokiusį mylėti ir atleisti. Kristus mokė mylėti save ir sau atleisti, nes meilė Dievui prasideda nuo savęs. Dievas yra meilė. Reikia padėti žmogui, kai matome, kad jis liūdi, padėti suprasti, kad jis yra mylimas ir jo meilė yra reikalinga mums. Jeigu žmogus išmoks išlaisvinti savo stresą, kad jo nemyli, ir išmokys to paties savo vaikus, alkoholizmo problema gali išnykti ir rytoj. Alkoholizmas pasitrauks iš mūsų gyvenimo kelio, jei jį gydysime gerumu ir meile.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

kad tik ne taip..-

Nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoj, viskas ir prasidėjo, nors is lėto, bet nuolatos, išžudžius ar ištrėmus KUNIGUS (vėliau ta titulą pervadinus bajorais), kurie smarkiai priešinosi SVETIMAI religijai. Įkėlus į KUNIGU tevonijas slavų, dažniausiai lenku šventikus, pasisavinusius garbinga sena KUNIGO titulą, išnaikinus senovinį RUNŲ rasta (lietuviškąjį), krikščionys naikino, degino ir keikė mūsų kultūra daugelį šimtmečių, kol beveik jiem pasiseke. Ir vis kiša, ir kiša visur savo kryžiuotiskus dievus, kur reikia ar nereikia. Kol neatsigaus mūsų prabociu tikėjimas, tol nieko gero Lietuvoj nebus.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS