Vaikas nuolat įlindęs į telefoną? Kas jo draugai ir herojai? Kokioje virtualiojoje realybėje jis gyvena? Kokius žaidimus žaidžia ir kokius filmus žiūri? Kokios jo vertybės ir su kuo jis tapatinasi? Pasauliniam karantinui sukausčius viešąjį gyvenimą, šiandien ypač daug laiko praleidžiama virtualiajame pasaulyje.

Pasikalbėti apie tai su įvairių medijų atstovais galima virtualiuosiuose susitikimuose "Tėvų dialogai", kuriuos moderuoja socialinių mokslų daktarė Vilniaus universiteto dėstytoja, Konsultacijų ir mokymų centro psichologė Marija Giedraitytė-Guzikauskienė, beveik dešimt metų dirbanti su vaikais ir paaugliais, jų tėvais ir globėjais.

M. Giedraitytė-Guzikauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip nuolat besikeičianti šiuolaikinių medijų aplinka keičia tėvų ir vaikų santykius? Ar pastebite kokių nors bauginančių, o gal priešingai – džiuginančių tendencijų? – klausiame psichologės.

– Pradėsiu nuo to, kad nėra visai paprasta nubrėžti perskyrą tarp vadinamosios senosios medijos (televizija, radijas, knygos ir pan.) ir šiuolaikinės (išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai, internetas). Kalbėdami apie šiuolaikines medijas, galime atkreipti dėmesį į bent du jos aspektus. Šiuolaikinė medija pasižymi interaktyvumu – ji labiau įtraukia, leidžia žmonėms komunikuoti vienas su kitu, bendrauti, reaguoti; žaidimuose galime įsikūnyti į norimus personažus, jais virtualiai pabūti. Antras šiuolaikinės medijos bruožas – jos mobilumas, buvimas visur ir visada.

Manau, iki galo sunku susigaudyti, kaip medijos mus jau pakeitė, keičia ir dar pakeis... Jos įsiliejo į beveik kiekvieną kasdienybės kampelį. Pavyzdžiui, vien tai, kad tėvai gali su vaikais susirašinėti žinutėmis, bet kada susiskambinti – juk tai keičia santykį, ar ne?

Yra daug smulkių kasdienybės pokyčių. Šiuolaikinės technologijos suteikė daug patogumo, atvėrė daug naujų galimybių skleistis, kurti, bendrauti. Bet kartu sukėlė ir naujų problemų, pavyzdžiui, priklausomybės (nuo išmaniųjų įrenginių, kompiuterinių žaidimų), internetinės patyčios, dėl socialinių tinklų suaktyvėjęs lyginimosi su kitais fenomenas, kartais įgyjantis patologiškas formas. Čia jau klinikinė sritis, blogiausi variantai. Nėra lengva tai atlaikyti, tai – nauji kasdienybės iššūkiai tėvams.

Vaikai gimę kitokioje aplinkoje nei mes. Norėdami palaikyti ryšį su ateities karta, turime gilintis į naują pasaulį, kurio nežinome. Tenka pripažinti, kad visko nekontroliuosime. Mums tame pasaulyje gali būti nejauku. O kai nejauku, kartais gali norėtis nuvertinti, bijoti, demonizuoti. Kartais – galbūt per daug idealizuoti, pernelyg sureikšminti tai, ko nepažįstame.

– Kai kurie tėvai sodina vaiką priešais televizorių arba įduoda jam planšetę, kad tik būtų ramus ir užsiėmęs, o kiti riboja prie ekranų praleidžiamą laiką ir stengiasi filtruoti žiūrimą turinį. Vėliau šie vaikai susitinka su visiškai skirtingomis patirtimis ir tai jiems sukelia tam tikrą disonansą...

– Prieš pradedant ieškoti sprendimų, siūlyčiau stabtelti ir pareflektuoti kylančius jausmus esant tokiai ar panašiai situacijai. Nes tai – tikrai tėvams jautri tema.

Taigi, kaip jaučiatės, kai vaikas pasako, kad jis vienintelis klasėje neturi telefono? Jei taip būtų, greičiausiai jausčiausi spaudžiama į kampą. Dažnai kitas klausimas: "Tai kada man pagaliau nupirksi telefoną?" Tada jau buvimo kampe jausmas po truputį tampa spąstais. Taip pat galime jaustis pasimetę, vėliau ir pikti, norėsis greitai kažką padaryti, pasitraukti iš situacijos. Kartais gal kyla ir beviltiškumas. Intensyvūs jausmai blokuoja gebėjimą mąstyti, spręsti. Galiausiai galime jaustis nusivylę savimi, gal net pasijusti blogais tėvais. Tokios jausmų bangos – tėvų kasdienybė. Tai normalu.

Reikia pripažinti, kad šiuolaikinėje visuomenėje yra gana ryški orientacija į vartojimą, daiktiškumą, turėjimą. Socialiniai tinklai, suteikiantys galimybę dalytis, nori nenori skatina lygintis su kitais. Dažnai net sukuria fiktyvų poreikį kažką turėti, įsigyti, patirti – kai nežinia, ar iš tiesų reikia, bet tiesiog norisi turėti, nes kiti turi. Tas socialinis žaidimas įtraukia, bet taip pat ir gerokai vargina.

Tokiomis aplinkybėmis tėvai reaguoja labai įvairiai. Ir nėra vieno teisingo sprendimo. Manau, kad kiekviena šeima yra unikali, kiekvienas vaikas individualus. Ir kiekvienam savo kelias. Nereikia lygiuotis į kitus ar į daugumą, reikia ieškoti, kas tinka ir galioja jūsų šeimai bei vaikui.

Norėdami palaikyti ryšį su ateities karta, turime gilintis į naują pasaulį, kurio nežinome. Tenka pripažinti, kad visko nekontroliuosime. Mums tame pasaulyje gali būti nejauku.

– Gebėjimas išlaikyti dėmesį, savidisciplina, valia, emocijų valdymas, gebėjimas ištverti nusivylimus ar atidėti malonumus. Dėl šių dalykų daugelis kaltina iškreiptą medijų aplinką, tačiau joje galima rasti ir teigiamų dalykų?

– Psichologijos srities tyrimai teikia duomenų apie šiuolaikinės medijos poveikį vaikų raidai įvairiais amžiaus tarpsniais. Yra žinoma, kad kai kuriuos svarbius gebėjimus ekranų aplinka vysto, tačiau kai kuriems gali trukdyti.

Pagalvokime, pavyzdžiui, apie mokymąsi. Jis vyksta lėtai. Pagrindinis mokymosi mechanizmas – dėmesio atkreipimas, kartojimas. Jei norime išmokti raidę, turime įsiminti jos formą. Kartojama informacija nusėda į ilgalaikę atmintį ir tampa automatiškai naudojama. Mokantis reikalinga valia, susitelkimas, įsisąmoninimas.

Sako, dabar žmonės nebegali skaityti knygos tris keturias valandas neatsitraukdami. Negali nuosekliai dirbti prie vieno dalyko aštuonias valandas. Per daug trikdžių. Dabar informacija priimama gabalais. Po 10–20 min. kiekvienai veiklai – ne ilgiau. O ar gebame būti lėtai? Dauguma kompiuterinių žaidimų naudoja daug psichologinių žinių: keičia vaizdus, teikia apdovanojimus – tai reikalauja paskirstyto dėmesio. Tai yra lavinama. O gal kitose srityse tuo pat metu raida sustoja? Nėra pusiausvyros.

Tyrimai apie ekranų poveikį ankstyvojoje vaikystėje yra gana vienareikšmiški – jis neigiamas. Prieraišumo formavimuisi, emocijų suvokimui, smegenims ir pan. Tačiau, kalbant apie vėlesnius amžiaus tarpsnius, duomenys nėra vienareikšmiški. Manau, yra daug vertingų dalykų, kalbant apie šiuolaikines medijas. "Tėvų dialogų" lektoriai tą vertę yra pamatę, patyrę ir pasiruošę pasidalyti savo patirtimis. Labai įdomu, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų erdvėje kalbėtis apie meną ir estetiką, apie profesinį žaidimų kūrėjo kelią ir pan. Svarbu turėti informacijos, domėtis ir atsirinkti, kas jums atrodo priimtina.

– Vaiko perėjimas iš išorinės į savikontrolę daugeliui tėvų yra skausmingas – prarandamas artimas ryšys, vis daugiau laiko vaikas praleidžia tėvams nepažįstamoje aplinkoje. Ar galima medijų aplinką paversti jungiančia, o ne skiriančia terpe?

– Išties, vaikams augant, tėvai turi daug mažiau fizinės galios reguliuoti vaikų kontaktus ir veiklas – ypač, kai daug bendravimo persikelia į virtualiąją erdvę. Svarbiausia poveikio priemone tampa jau užmegztas ryšys su vaiku, susikurtas autoritetas. Teigiama, nors išoriškai vaikai linkę tėvus nuvertinti, tyliai viduje jie labai vertina tėvų nuomonę.

Kartais klaidingai įsivaizduojame, kad jei paauglys daug susirašinėja su draugais, tai reiškia, kad jis nemoka bendrauti. Bet nebūtinai. Paauglystėje, būna, kai kurie su tėvais geriau susirašinėja, o ne pasikalba. Dalis gyvo bendravimo persikelia į virtualiąją erdvę, bet tai nebūtinai reiškia suprastėjusius santykius.

Verta prisiminti, kad problemos su vaikais neatsiranda iš niekur paauglystėje – jų užuomazgos randasi daug anksčiau, o paauglystėje tik išryškėja, kitaip tariant, tiesiog aiškiau pamatome, ką padarėme ne taip. Tačiau turime stengtis toliau kurti ryšį su vaiku. Taisyti klaidas, augti ir tobulėti kaip tėvai.

– Kaip skaitmeninio pasaulio imigrantams tėvams pritapti prie šio pasaulio čiabuvių? Vaikai gyvena čia nuo vaikystės ir dažniausiai žino daugiau, kaip tėvams išlaikyti savo autoritetą?

– Klausimas skatina susimąstyti apie tai, kokios yra svarbiausios tėvų funkcijos paauglystėje. Kas yra geras tėvas ar motina? Būti tėvais – didelė atsakomybė. Tenka keistis ir augti patiems. Manau, tai vienintelis kelias. Saugant savo autoritetą, svarbu pagalvoti apie savo pačių nerimus ir baimes, ir kaip tai verčia mus elgtis.

Jei leistis dar giliau – galime pagalvoti apie mūsų pačių santykius su savo tėvais. Dažnai iškilus problemoms su savo vaikais, viduje kreipiamės į savo vidinius tėvus patarimo (o vidiniai tėvai dažnai atsiranda per ryšį su mūsų pačių buvimo vaiku patirtimi). Iš praeities nevalingai išplaukia prisiminimai, ką mama ar tėvas darydavo esant tokioms situacijoms. Atsiranda gilesnis savo tėvų supratimas, pavyzdžiui, suprantame, kaip jiems būdavo nelengva, klausiame savęs – kaip jie ištvėrė.

Kai kurie žmonės jaučiasi, kad jų vaikystė – tuščias maišas, ten daug ko trūko. Tuomet ieško išeičių patys. Mūsų tėvai beveik nesusidūrė su ekranais. Todėl santykį su medijomis kuriame nuo nulio, pagal savo patirtį.

Taip pat svarbu savęs klausti: ko bijome? Bijome būti per griežti, nes patys atsimename, kaip mama liepė skambinti pianinu ir mokytis anglų kalbos? Galbūt vengiame reikalauti ir nustatyti ribas, nes bijome būti nejautriais? O galbūt bijome per daug atleisti vadžias, nes patys dėl tokio savo tėvų elgesio jautėmės nesaugūs? Visi šie klausimai leidžia geriau suprasti, kas su mumis vyksta, jaustis tvirtesniems, lengviau ištverti kylantį nerimą ir baimę prarasti autoritetą.

Ieškote atsakymų į klausimus?

# Virtualiųjų susitikimų ciklas "Tėvų dialogai" kviečia tėvus pasikalbėti su įvairių medijų ekspertais.

# "Tėvų dialogai" internetu vyks iki gegužės 19 d. – antradieniais, 19–21 val.

# Registracijos forma internete – čia.