KAI SVEIKATA TAPO PREKE, POPULIARIAUSI – BRANGIAUSI GYDYMO METODAI

Metinis mūsų šalies sveikatos biudžetas – daugiau kaip pusantro milijardo eurų. Vien vaistams kompensuoti pernai buvo skirta 213 mln. eurų, dar 57 mln. eurų primokėjo ligoniai. O reabilitacijai – gydymui be vaistų neteko nė 3 proc. sveikatos biudžeto lėšų. Ne tik apie tai – pokalbis su Lietuvos reabilitologų asociacijos valdybos pirmininku profesoriumi Aleksandru Kriščiūnu.

– Jūs – nemedikamentinio gydymo šalininkas, tačiau gydytojas, medicinos profesorius. Kaip vertinate sveikatos kainą apskritai?

– Sveikatos kaina yra santykinai nedidelė, jei esi sveikas, ir dramatiškai auga susirgus. Patyręs širdies infarktą ligonis per metus vien tik vaistams išleidžia nuo 500 iki 2 tūkst. eurų, o sergantis vėžiu – kartais iki kelių šimtų tūkst. eurų. Deja, sveikatos nusipirkti negalime, perkame gydymą, kurio kaina, kokybe ir efektyvumu dažnai esame nusivylę.

– Kodėl taip sakote, pats visą gyvenimą atidavęs ligonių gydymui?

– Kalbu, remdamasis gyventojų sveikatos būklę atspindinčiais rodikliais. Jų priskaičiuojama daugiau kaip aštuonios dešimtys ir netgi jais manipuliuojant, tai dažnai daroma, priklausomai nuo atskirų specialistų suinteresuotumo, didžiuotis nėra kuo. Pavyzdžiui, Lietuvoje vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė – 69,2 metai, ES – kone dešimtmečiu didesnė – 78,1 metų, moterų – 80,1 ir 83,6 atitinkamai. Mūsų šalies vyrų sveiko gyvenimo trukmė – 57,6 metai, ES – 61,4, moterų – 61,7 ir 61,8 atitinkamai. ES šalyse savo sveikatą labai gerai arba gerai įvertino 67,4 proc. gyventojų ir tik mažiau nei 10 proc. – blogai, o lietuvių, manančių, kad jų sveikata gera, – mažiau nei pusė, 45 proc. šalies gyventojų, ir tai yra mažiausiai iš visų ES  valstybių. Psichikos sutrikimai, diagnozuoti pusšešto proc. šalies gyventojų, du su puse karto viršija ES šalių vidurkį.

Reabilitacijos tikslas – ne tik pridėti metų prie gyvenimo, bet ir gyvenimo prie metų.

– Dažnai žmonės galvoja, kad yra sveiki, ir daug ligų išlenda staiga, netikėtai. O jei tik kas antras sako, kad yra sveikas, vadinasi, esame išties paliegėlių tauta. Kodėl mes autsaideriai sveikatos srityje? Juk, palyginti su kitomis ES šalimis, valgome palyginti sveiką, natūralų maistą, esame išprusę ir vis geriau suvokiame sveikos gyvensenos svarbą.

– Mes gerai suprantame ir išskirtinę ligų profilaktikos, ankstyvos diagnostikos bei gydymo svarbą žmogaus sveikatai. Tačiau kad ir kaip sveikai žmogus gyventų, jis pralaimi kovą su žalingais jį supančios aplinkos veiksniais ir suserga. Dažniausiai tai lėtinės neinfekcinės ligos: širdies ir kraujagyslių, kaulų ir sąnarių, nervų sistemos, nutukimas, cukraligė. Šios ir kitos ligos sutrikdo sveikatą, lėtai progresuoja, yra pagrindinė neįgalumo priežastis. Jų gydymas vaistais nėra efektyvus, kaip ūmių ligų atvejais. Ligoniai susiduria su daugybe medicininių, socialinių problemų. Jas gali padėti spręsti gydytojai reabilitologai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichologai, ortopedinės technikos specialistai, socialiniai darbuotojai dirbdami komandoje.

– Ir padeda? Tik gal ne visiems to reikia, jei daug kas apie šiuos specialistus net nėra girdėję?

– Reabilitacija yra viena medicinos sričių, padedanti atkurti dėl sunkios ligos, apsigimimo ar traumos sutrikdytas žmogaus funkcijas. Jos tikslas – ne tik pridėti metų prie gyvenimo, bet ir gyvenimo prie metų. Tai seniai pripažinta visame pasaulyje, nemažai padaryta ir Lietuvoje, kuriant sunkių ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijos sistemą. Yra teisinė bazė – priimtas Lietuvos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, vykdoma neįgaliųjų socialinės integracijos programa, nustatyta ligonių siuntimo į reabilitaciją ir paslaugų teikimo tvarka. Veikia pe 50 stacionarinių ir per 100 ambulatorinių medicininės reabilitacijos skyrių. Kasmet reabilituojama daugiau kaip 100 tūkst. ligonių.

– Vadinasi, ši sritis išvystyta, tik ligoniai vis dar labiau nori tablečių nei mankštos?

– Problemų reabilitacijos sistemoje apstu, ir ne ligoniai dėl to kalti. Pagrindinė – ta, kad tiek visuomenė, tiek politikai ir netgi ne visi sveikatos apsaugos organizatoriai supranta, kad nemažai daliai mūsų tenka ilgą laiką gyventi su ligų ir traumų padariniais, kai vien medicininių gydymo priemonių nepakanka. Tokiam žmogui kalbėti apie ligų profilaktiką ir ankstyvą gydymą vėlu. Jam reikia gyventi šiandien. Faktas, kad mes po sunkios ligos ar traumos dėl nepakankamo finansavimo į reabilitaciją galime pasiųsti tik kas antrą ar trečią ligonį, kurios jam reikia, labai iškalbingas. Pavyzdžiui, šiems metams iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui skirta tik 2,9 proc. šio fondo lėšų. Reabilitacijos paslaugų poreikis mūsų šalyje yre kelis kartus didesnis. Neretai pačiam ligoniui tenka nueiti kryžiaus kelius, kad patektų į reabilitaciją. Dėl kvotų atsiranda piktnaudžiavimo galimybė, ir siuntimą lemia ne ligonio būklė, o kiti veiksniai. Nepakankamas reabilitacijos paslaugų prieinamumas Lietuvoje lemia aukštus antrinio neįgalumo rodiklius, ir tai sudaro 40 proc. visų neįgalumo atvejų. Ne be reikalo Jungtinių tautų organizacijos parengtose taisyklėse, kaip teikti pagalbą neįgaliesiems, pirmoji yra tokia: "Svarbiausia – suprasti."

– Manote, kad pas mus trūksta supratimo? O gal tai nerentabili sritis, kai medicina tapo verslu?

– Reabilitacijos paslaugų įkainiai yra nustatyti labai seniai ir yra ekonomiškai nepagrįstai maži, dėl to užtikrinti reikiamą reabilitacijos paslaugų apimtį ir kokybę labai sudėtinga. Gydymo įstaigų administracija nesuinteresuota jų plėsti, nes jos ekonomiškai nenaudingos. Neretai susiduriama su kurioziškomis situacijomis: ligoninėje vienam kineziterapeutui tenka daugiau kaip šimtas ligonių, ir vadovas rekomenduoja sunkiems pacientams vietoje kineziterpijos pasivaikščioti koridoriumi.

Tenka pripažinti, kad sveikata tapo prekė, kurią parduoda politikai, sveikatos politikos organizatoriai, asmens sveikatos priežiūros įstaigų administratoriai, medikai, farmacininkai, alternatyviosios medicinos atstovai, medicininės įrangos gamintojai, specialistus rengiančios įstaigos, pagaliau šarlatanai ir šamanai. O grįžtant prie tikrosios medicinos, pravartu prisiminti, kad vienas piniginis vienetas, skirtas reabilitacijos sistemai, atsiperka devynis kartus.

Neretai pačiam ligoniui tenka nueiti kryžiaus kelius, kad būtų nukreiptas į reabilitaciją.

– Paminėjote specialistus rengiančias įstaigas. Kuo jos dėtos?

– Reabilitacijos specialistų nepakanka, rengimo trukmė – per trumpa. Pavyzdžiui, gydytojus reabilitologus ES rekomenduojama rengti penkerių metų rezidentūroje, o pas mus ji trunka tik trejus metus. Tinkamas ir įvairiapusis reabilitacijos metodų ir priemonių parinkimas reikalauja iš šioje srityje dirbančių specialistų išsamių ne tik biomedicinos mokslo, bet ir pedagogikos, psichologijos, sociologijos dalykinių ir darbo su neįgaliaisiais praktinių žinių. Reabilitacijos specialistų Lietuvoje dirba kelis kartus mažiau nei senosios Europos šalyse. Neretai reabilitacijos įstaigose dirba kitų specialybių gydytojai, neturintys reabilitacijos pagrindų ir tada užsiimama ne reabilitacija, o ligų diagnostika, neturint reikamos įrangos ir galimybių, prioritetai skiriami gydymui vaistais.

– Tačiau vaistai populiaresni dėl daugybės priežasčių: juos perša farmacininkai, ligoniai tikisi lengviau, be jokių savo  pastangų, pasveikti.

– Didelė bėda – nepagrįstas vaistų vartojimas, nesugebėjimas atsispirti farmacinių kompanijų įtakai ir ligonių pageidavimams. Ligoniai dažnai nori visas problemas išspręsti "stebuklingų" vaistų pagalba, nes tam nereikia didelių pastangų. Pagrindinis lėtinių neinfekcinių ligų gydymo metodas – ne medikamentinis, o režimas, kineziterapija, ergoterapija, fizikinių bei natūralių gamtos veiksnių naudojimas, dietoterapija, psichoterapija, techninės reabilitacijos priemonės. Sunku, tačiau reikia ligonius įtikinti, kad reabilitacijos sėkmę daug lemia jo paties pastangos.

– Neretai ligoniui sunku pastovėti ant kojų ir nepakanka jėgų mankštintis.

– Tam ir reikia specialistų, kad ligoniui padėtų tapti motyvuotam, įtikintų mankštos nauda, o kai sieki tikslo, visi sunkumai lengviau įveikiami.

– Galbūt motyvuotų žinios apie vaistų šalutinio poveikio žalą? Jei, pavyzdžiui, Parkinsono liga sergantis žmogus vartoja labai stiprius vaistus ir liga vis tiek progresuoja, sakoma, kad gali pagelbėti kineziterapija. Ar tai tiesa?

– Ir Lietuvoje atliktais tyrimais įrodyta, kad, pavyzdžiui, taikant kineziterapiją, pagrįstą vizualinės informacijos ribojimu, sustiprėjo Parkinsono liga sergančiųjų pusiausvyra, sumažėjo baimė pargriūti ir patiriamų depresijos, nerimo simptomų.

– Kaip ir kreivo stuburo – tai diagnozuojama vis daugiau vaikų – neištiesinsi jokiais vaistais?

– Yra daugybė ligų, kai ligoniams gali padėti ne vaistai, o reabilitacijos priemonės. Naujausios technologijos – bioprotezai, robotai, išmaniosios medžiagos, informacinės-komunikacinės, virtualios technologijos daro perversmą neįgaliųjų reabilitacijoje, labai pagerina neįgaliųjų gyvenimo pilnatvę, sumažina jų nepriklausomybę nuo kitų asmenų. Tačiau jų pritaikymą labai riboja didelė jų kaina.

– Kaip manote, kada reabilitacija įgis deramą vietą Lietuvos sveikatos sistemoje?

– Savaitgalį Birštone vykusi Lietuvos reabilitologų asociacijos konferencija, kurioje buvo aptartas reabilitacijos metodų ir priemonių efektyvumas, apie tai perskaityta pusšimtis brandžių pranešimų, išleistų atskiru leidiniu, įrodo, kad reabilitacija Lietuvoje yra svari medicinos sritis tiek moksle, tiek praktikoje. Antra, kompensacinių ir reabilitacijos priemonių bei ortopedinės technikos paroda atskleidė daug galimybių padėti sergančiam žmogui. Svarbiausia – suprasti, kad jam reikia padėti ir kokia didelė šios pagalbos nauda.