KAIP IŠMOKTI GYVENTI SVEIKIAU IR IŠVENGTI ANKSTYVOS MIRTIES?

Medikai skambina pavojaus varpais: Lietuvos gyventojų mirštamumas nuo išeminės širdies ligos yra didžiausias ES ir net keturis kartus viršija ES vidurkį. Kas dvi valandas nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) mūsų šalyje miršta penki žmonės. Teigiama, kad net pusės šių mirčių galima išvengti. Tačiau kaip?

Pasikeitė po infarkto

ŠKL yra dažniausia mirties priežastis Lietuvoje – tai sudaro 48,2 proc. visų mirties atvejų. Ypač nerimą kelia tai, kad šios ligos ilgą laiką išlieka pagrindinė šalies gyventojų iki 64-erių metų amžiaus mirties priežastis. Jei anksčiau dėl šių mirčių dažnai būdavo kaltinama neefektyvi sveikatos priežiūros sistema, dabar vis dažniau atsisukama į žmogų.

Medikai teigia: norint išvengti ankstyvos mirties, visų pirma reikia gyventi sveikai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) specialistų teigimu, net 80 proc. mirčių nuo ŠKL būtų galima išvengti, jei gyventojai imtųsi efektyviai šalinti rizikos veiksnius, t.y. pakeistų mitybą, būtų fiziškai aktyvūs, atsisakytų žalingų įpročių, stebėtų, ar nepadidėjęs blogojo cholesterolio kiekis kraujyje, ir, jei reikia, jį efektyviai koreguotų.

Gyvenimo būdo svarba minima ir šiemet paskelbtoje 2022–2030 m. Sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo didinimo plėtros programoje. Ja užsibrėžtas tikslas – iki 2030 m. 50 proc. sumažinti išvengiamų mirčių skaičių, o pacientų išgyvenamumą pailginti 20 proc.

Politikai, medikai ir pacientų atstovai pabrėžia: mirčių nuo ŠKL skaičių pavyks sumažinti, jei jėgas suvienys valstybė ir gyventojai.

„Svarbios kiekvieno žmogaus pastangos, noras pakeisti gyvenimo būdą, atsisakyti riebių karkų ir torčiukų, prisiversti daugiau judėti. Deja, daugelis apie tai susimąstome tik tada, kai ištinka infarktas ar insultas. Ne išimtis ir aš pats – sveikiau gyventi pradėjau tik tada, kai kurį laiką praleidau komos būklės“, – neslėpė prieš trejus metus infarktą patyręs žurnalistas, etiketo žinovas, labdaros fondo „Po infarkto“ prezidentas Giedrius Drukteinis. Kitus žmones jis ragina elgtis protingiau nei pats – gyvenimo būdą bandyti pakeisti nelaukiant insulto ar infarkto.

Galima net pasakyti sau: „Darau tai dėl dukros, žmonos, tėvų, brolių.“ Žmonės, kuriems mes rūpime, ir yra svarbiausia motyvacija ką nors keisti.

Žinomo vyro gyvenimas pasikeitė ne tik tuo, kad dabar jam kasdien tenka gerti daug vaistų ar bent kartą per pusmetį apsilankyti pas gydytojus. Jis metė rūkyti, ėmė sveikai maitintis, laikytis miego režimo, daugiau sportuoti. „Reikėjo išmokti gyventi be streso. Iš pradžių tai gali atrodyti neįmanoma, tačiau reikia išmokti į viską žiūrėti filosofiškiau ir pavyks. Sunkiausia turbūt atsikratyti įsivaizdavimo, kad mes gyvensime amžinai, niekada nesirgsime ir nemirsime. Tačiau suvokus, kad gyvenimas labai trapus, kad vieną akimirką esi, o kitą gali visai nebebūti, labai smarkiai pasikeičia vertybės. Staiga pamatai, kad energija ir pastangos padaryti kitiems įspūdį yra visiškai beprasmės“, – pasak G.Drukteinio, tai suvokus sumažėja streso.

Metė per pusmetį

Vis dėlto žurnalistas prisipažino: pakeisti gyvenimo būdą pavyko ne iš karto. Anksčiau pakelį cigarečių per dieną surūkydavusiam vyrui visiškai atsikratyti šio įpročio pavyko per pusmetį. G.Drukteinis pastebi, kad net po infarkto atsisakyti ŠKL riziką reikšmingai didinančio įpročio pavyksta ne visiems. Tačiau, anot jo, net tokiu atveju galima gauti pagalbą: kai kurie gydytojai siūlo alternatyvas rūkymui – mažiau žalos keliantį kaitinamąjį tabaką arba elektronines cigaretes.

„Kiti medikai ar psichologai pabrėžia aplinkos paramą metant rūkyti: svarbu, kad artimi, brangūs žmonės nuolat gėdintų ir patys nerūkytų. Treti medikai griebiasi baimės terapijos: sako, surūkysi 40 cigarečių – infarktas pasikartos ir nebepabusi iš komos“, – skirtingus metodus vardija G.Drukteinis.

Tačiau, kaip pasakoja, jam pačiam mesti rūkyti ir apskritai pradėti gyventi sveikiau labiausiai padėjo suvokimas, kiek skausmo ir širdgėlos artimiesiems atnešė jo nesirūpinimas savo sveikata. „Tai skatina imtis radikalių pokyčių dėl jų, o ne dėl to, kad gydytojas taip sakė ar buklete taip parašyta. Galima net pasakyti sau: „Darau tai dėl dukros, žmonos, tėvų, brolių.“ Manau, žmonės, kuriems rūpime, ir yra svarbiausia motyvacija ką nors keisti, – įsitikinęs po infarkto į aktyvų gyvenimą sugrįžęs vyras. – Labai veiksminga, kai tie žmonės tave spaudžia. Pavyzdžiui, norėdamas parūkyti, esi priverstas slapstytis nuo vaikų, nes jie vis primena: „Tėveli, tau negalima.“ Tada ir pradedi mažinti.“

Nelengva rasti atsakymus

Sunkiausia po infarkto G.Drukteiniui buvo atsisakyti nesveiko – riebaus ir saldaus maisto.

„Tas skanus, bet nesveikas maistas yra dominuojantis mūsų aplinkoje. Jis paprastai skaniai kvepia ir skaniai atrodo, vilioja spalvingomis etiketėmis. Jis daug lengviau prieinamas nei alkoholis ar cigaretės – galima sakyti, saldaus gazuoto gėrimo skardinė nuolat yra ranka pasiekiama. Kur pasisuksi – parduotuvėje, degalinėje, svečiuose, net kaimiškoje aplinkoje – visur šalia yra nesveiko, bet labai viliojančiai atrodančio maisto, kurio atsisakyti sunku. Tačiau, jei turi racionalų paaiškinimą žmonėms, kodėl tu nebevalgai, pavyzdžiui, šokolado, o renkiesi avižų košę, arba ant tos košės dedi nebe uogienę, o pili sėmenų aliejaus, taip gali pasidaryti dar įdomesnis pašnekovas.“

Vis dėlto kalbėdamas apie tai, kas atsakingas dėl tam pačiam žmogui pasikartojančių ŠKL įvykių (insultų, infarktų), G.Drukteinis beda pirštu ne tik į pacientą, bet ir į valstybę. Jo teigimu, mūsų valstybėje ligų prevencija kažkiek vykdoma, o ŠKL įvykio ištiktam žmogui suteikiama profesionali pagalba, tačiau atsigavęs žmogus lieka vienas. Kaip keisti gyvenimą ir atsisakyti nesveikų pagundų lieka vien jo paties rūpestis.

„Žmogus išeina iš ligoninės ir gyvena su šimtais, tūkstančiais klausimų, į kuriuos nelengva rasti atsakymų. Pavyzdžiui, ar po insulto, infarkto lytinį gyvenimą galima gyventi taip pat intensyviai? O dirbti fizinį darbą? Kyla ir labai konkrečių klausimų, pavyzdžiui, ar galiu kelti 50 kg sveriantį daiktą? Nueiti 10 km per dieną? Ir pan. Dėl to juk nepulsi skambinti savo šeimos gydytojui ar kardiologui, o internete kompetentingų atsakymų nerandi“, – pastebėjo pašnekovas.

Jis įsitikinęs: keisti gyvenimo būdą, atsisakyti žalingų įpročių padėtų pagalbos grupės.

„Pažiūrėkime, ką daro anoniminiai alkoholikai, kai stengiasi atsikratyti šio žalingo įpročio, – jie renkasi grupėmis. Ten jaučia kitų žmonių paramą, dalijasi savo nuoskaudomis, lūkesčiais, kylančiais klausimais. Tai galėtų būti puiki terapijos forma. Juk pati baisiausia liga yra vienatvė. Sukurti bendrumo jausmą tarp likimo brolių yra logiška ir sveika“, – G.Drukteinio teigimu, pokalbius grupelėse su panašaus likimo žmonėmis galima būtų siūlyti ir sergantiems ŠKL, taip pat norintiems mesti rūkyti ir pradėti gyventi sveikiau.

Jei sirgo šeimos nariai

Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos šeimos gydytojas docentas Gediminas Urbonas atkreipė dėmesį į kitą svarbų faktorių, padedantį išvengti ŠKL įvykių.

„Raginu kiekvieną žmogų pagalvoti apie tai, kuo sirgo ar serga šeimos nariai. Savo sveikata ypač turėtų susirūpinti tie asmenys, kurių tėtis, mama, broliai, seserys ar kiti artimi giminaičiai yra patyrę ŠKL įvykių. Be to, svarbu ne tik rūpintis sveika gyvensena, sveikai maitintis, judėti, bet ir apsilankyti pas savo šeimos gydytoją ir sužinoti savo riziką sirgti ŠKL“, – gydytojo teigimu, tam, kad ši rizika būtų įvertinta, reikia periodiškai atlikti tam tikrus tyrimus.

Pašnekovo žodžiais, net jei žmogus jaučiasi gerai ir ŠKL įvykių tarp artimiausių giminių nėra buvę, egzistuoja tam tikra amžiaus riba, nuo kurios reikėtų periodiškai stebėti kraujospūdį, tikrintis cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje. Europos kardiologų draugija, kurios rekomendacijų laikomasi Lietuvoje, brėžia tokią ribą: vyrams – nuo 40 metų, moterims – nuo 50 metų. Sulaukus tokio amžiaus reikėtų bent kartą per metus apsilankyti pas šeimos gydytoją ir pasitikrinti cholesterolio, cukraus kiekį kraujyje.

Nepakanka vien lankytis pas gydytoją – gaunamas rekomendacijas reikia taikyti praktikoje.

Vis dėlto G.Urbonas pastebi: vien grėsmingo skaičiaus žinojimas nieko nepakeis.

„Nepakanka vien lankytis pas gydytoją – gaunamas rekomendacijas reikia taikyti praktikoje. Kalbu ne tik apie sveiką gyvenseną, metimą rūkyti ir kitus dalykus, bet ir apie rizikos grupės žmones, kuriems jau nustatyta arterinė hipertenzija, dislipidemija (kraujo riebalų (lipidų) disbalansas, dažniausiai, kai vadinamo blogojo cholesterolio yra per daug, – red. past.) ir paskirta reguliariai vartoti vaistus. Ką jau kalbėti apie gyvensenos keitimą, jei ne visi žmonės vartoja paskirtus vaistus“, – bendradarbiavimo tarp gydytojo ir paciento pasigenda šeimos gydytojas.

Gediminas Urbonas.

Neretai pasitaiko, kai keleri metai iš eilės tas pats pacientas ateina pas gydytoją dėl rūkymo sukeltų sveikatos problemų, tačiau, nors ir raginamas mesti, to nedaro. G.Urbonas skeptiškas kaitinamojo tabako ir elektroninių cigarečių klausimu ir teigė pats jų kaip alternatyvos tradicinėms cigaretėms nesiūlantis. Jis pabrėžė kitą alternatyvą.

„Mesti rūkyti padeda receptiniai vaistai, rūkant sukeliantys tam tikrą nemalonų jausmą. Norintis mesti rūkyti žmogus gali paprašyti šeimos gydytojo išrašyti šių vaistų. Pasaulyje jau yra ir vaistų nutukimui gydyti. Dalis anksčiau sukurtų tam skirtų vaistų nepasiteisino dėl tam tikrų saugumo problemų. Tačiau nauja vaistų grupė, vadinamieji GLP-1 receptorių agonistai, sėkmingai vartojami daugelyje pasaulio šalių. Dabar tik laiko klausimas, kada šiuos vaistus turėsime Lietuvoje“, – pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docento, medikamentinė pagalba ne tik metantiems rūkyti, bet ir siekiantiems atsikratyti antsvorio ateityje bus gana įprastas dalykas.

Kas turėtų padėti?

G.Urbonas atkreipė dėmesį į tai, kad, atėjęs į šeimos gydytojo konsultaciją, žmogus neturėtų tikėtis detaliai aptarti, ką ir kaip gyvenime keisti, kad gyventų sveikiau. Tam paprasčiausiai neužteks konsultacijos laiko. Jo žodžiais, šeimos gydytojas gali tik rekomenduoti, paskatinti, o detales, kaip pereiti prie sveikos gyvensenos, su žmogumi turėtų aptarti sveikos gyvensenos specialistais. Jie ir slaugytojos turėtų lydėti žmogų kelionėje į sveikesnį gyvenimą.

Gydytojas nesiėmė vertinti, ar Lietuvos sveikatos politikų planai iki 2030 m. 50 proc. sumažinti išvengiamų mirčių skaičių, o pacientų išgyvenamumą pailginti 20 proc. yra realūs.

„Kovidas mus pamokė, kad vienokį gyventojų procentą planuojama paskiepyti, o kitoks iš tiesų pasiskiepija. Tačiau aišku, kad užsibrėžtų tikslų reikia siekti. Kalbant tiek apie rūkymą, tiek apie nutukimą, nesveiką mitybą ar per mažą fizinį aktyvumą, vien šeimos gydytojų ir gydytojų specialistų pastangomis to sumažinti nepavyks. Turi būti bendros pastangos su visuomenės sveikatos specialistais, savivaldybių visuomenės sveikatos biurais. Tai jau daroma – vyksta įvairios programos“, – sakė gydytojas.

Tačiau jis pastebėjo, kad visuomenė jomis per mažai naudojasi: daugelis numoja ranka ir toliau nesilaiko sveikos gyvensenos patarimų.

Riboja įstatymai

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė prisipažino nesanti detaliai susipažinusi su programa, pagal kurią Lietuvoje ketinama reikšmingai sumažinti išvengiamų mirčių skaičių. Tačiau ji pabrėžė, kad gyventojai patys turėtų labiau rūpintis savo sveikata: „Kiekvienas turėtų galvoti, ką valgo, daugiau judėti, pakankamai ilsėtis. Sveikatos priežiūros įstaigos, šeimos gydytojas, gydytojas kardiologas turėtų įsikišti tada, kai kyla sveikatos problemų ar susergama. Tačiau pirmiausia turime kalbėti apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad mažiau sirgtume.“

Savarankiškai atsisakyti žalingų įpročių pavyksta toli gražu ne visiems. Tokiais atvejais, pasak Seimo narės J.Sejonienės, žmonėms gali būti siūlomos alternatyvos.

Seimo narės teigimu, apeliuojant į gyventojų sąmoningumą Skandinavijos ir kai kuriose kitose šalyse pavyko sumažinti sergamumą ŠKL. Šis kelias tiktų ir Lietuvai.

Kitas būdas paskatinti žmones gyventi sveikiau, pasak J.Sejonienės, yra priimti tam tikrus įstatymus.

„Yra priimta labai gerų sprendimų. Pavyzdžiui, alkoholio ir tabako prekybos apribojimai, dėl kurių tampa sunkiau tų nesveikų produktų įsigyti. Arba nemokamas maitinimas darželiuose ir mokyklose iki antros klasės. Tuose patiekaluose ribojamas nesveikų produktų, pavyzdžiui, cukraus ir druskos, kiekis“, – politikės žodžiais, taip vaikai nuo ankstyvo amžiaus pratinami gyventi sveikiau.

Ji taip pat užsiminė, kad reikėtų plėsti sveikatinimui skirtą infrastruktūrą, t.y. įrengti dviračių takus, sporto aikšteles, kad galimybės sportuoti būtų sudarytos kiekvienam.

O jeigu nepavyksta?

Politikė antrino G.Drukteiniui ir G.Urbonui, atkreipdama dėmesį į tai, kad savarankiškai atsisakyti žalingų įpročių pavyksta toli gražu ne visiems. Tokiais atvejais, pasak Seimo narės J.Sejonienės, žmonėms gali būti siūlomos alternatyvos.

„Kalbant apie užkietėjusius rūkalius, yra tokių valstybių, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kurių planuose yra kaitinamąjį tabaką rekomenduoti kaip mažiau žalingą alternatyvą. Yra kitų priemonių – pleistrai, kramtomoji guma. Tačiau aš, kaip gydytoja, turiu pasakyti, kad geriausia yra visiškai mesti rūkyti“, – tvirtino iki išrinkimo į Seimą gydytoja radiologe dirbusi J.Sejonienė.

Ji pasidžiaugė, kad dabartinis jaunimas gyvena sveikiau: mažiau vartoja alkoholio, tabako, sveikiau maitinasi, daugiau juda. Tačiau pripažino, kad vidutinio amžiaus asmenims ir vyresniems keisti gyvenimo būdą yra sudėtinga. Seimo narės teigimu, šiems žmonėms pagalbos ranką galėtų ištiesti bendruomenės slaugytojai: periodiškai paskambinti žmogui, aptarti su juo jau nueitus ir planuojamus žingsnius sveikesnio gyvenimo link. Politikės žodžiais, didesnis dėmesys sveikai gyvensenai turėtų būti skiriamas ir mokyklose.

„Žinoma, pirmiausia vaikus turi mokyti tėvai – juk daugelį įpročių vaikai atsineša iš šeimos. Vis dėlto mokyklose svarbiausia vaikus išmokyti ne apie tai, kokią akių spalvą paveldės sukryžmintos vaisinės muselės. Daug svarbiau vaikus išmokyti sveikos gyvensenos, praktinių gyvenime praversiančių dalykų. Pavyzdžiui, kaip prižiūrėti dantis, kaip išsaugoti lytinę sveikatą, kaip sveikai maitintis ir judėti“, – mokyklų indėlį akcentavo politikė.

Ji vylėsi, kad lietuviai, nors ir yra senstanti tauta, o vyresniame amžiuje įpročius keisti sunkiausia, išmoks gyventi sveikiau. „Sveikatos priežiūros sistema yra sukurta tam, kad padėtų žmogui, kai serga ar iškyla pavojus gyvybei. Tačiau nesusirgti lėtinėmis ligomis pirmiausia turi stengtis pats žmogus.  Mes, politikai, turėtume inicijuoti tokius sveikatos priežiūros pokyčius, kad prireikus žmogui būtų nesudėtinga patekti pas šeimos gydytojus ir gydytojus specialistus“, – teigė J.Sejonienė.