Akimirka gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Neatsargus šuolis į vandenį ar net lėkimas dviračiu gali visam likusiam laikui pasodinti į neįgaliojo vežimėlį. Būtent todėl neurochirurgas doc. dr. Antanas Gvazdaitis pusiau juokais, pusiau rimtai pataria ypač saugoti nugaros smegenis.

Lemtingi šuoliai

Šią vasarą dėl neatsargaus nėrimo į vandenį traumas patyrė keturi jauni vyrai. Trims iš jų susiklostė gana palanki situacija – jie vaikšto.

Vienam vyrui šuolis į vandenį baigėsi itin liūdnai: dėl nugaros smegenų pažeidimų jis nevaldo kojų ir rankų, ir taip bus visą likusį gyvenimą.

Kaip pastebėjo Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos klinikos vadovas A.Gvazdaitis, pagrindinė bėda – alkoholis, nes visi "narai" nelaimės metu buvo neblaivūs.

Priešingu atveju prieš šuolį į vandenį vyrai gal būtų pasitikrinę dėl gylio – visur buvo per seklu.

Svarbios pirmosios paros

"Jei įvyksta nugaros smegenų pažeidimas ir per 2–3 paras jis neatsistato, nepradeda judėti nė viena koja, žmogus niekada nevaikščios. Tokia statistika", – apgailestavo gydytojas.

Pasak A.Gvazdaičio, kaklo lūžis – viena bjauriausių patologijų, taip dažniausiai nutinka neriant į vandenį. Kai lūžta kaklas, paralyžiuojamos ne tik kojos, bet ir rankos. Toks žmogus negali savęs apsitarnauti.

Kai įvyksta stuburo lūžis krūtinės dalyje, žmogus valdo rankas ir sėdėdamas vežimėlyje daug ką pats gali pasidaryti. Tokias traumas patyrę žmonės toliau dirba.

Per savo darbo praktiką neurochirurgas neprisimena nė vieno atvejo, kad kaklo traumą dėl nėrimo į vandenį būtų patyrusi moteris. Jos iš prigimties yra atsargesnės.

Neria ir krenta

Pasak Neurochirurgijos klinikos vadovo, nėrimą į vandenį galima pavadinti sezonine problema.

Anksčiau būdavo įprasta: vasarą į ligoninę atvežami jauni vyrai su kaklo lūžiais, o vėliau, prasidėjus šienavimo sezonui, pasipildavo nuo vežimų nukritę vyresni vyrai su krūtininės ar juosmeninės stuburo dalies lūžiais.

Pastarųjų patiriamos traumos būdavo sunkios, tačiau jie išsaugodavo šiek tiek savarankiškumo ir sėdėdami neįgaliojo vežimėlyje. Pradėjus presuoti šieną, nukritusiųjų nuo vežimų praktiškai nebesulaukiama.

Nors šiųmetė vasara buvo karšta ir daugelis žmonių laisvalaikį leido prie vandens telkinių, klinikos vadovas pastebėjo, kad šiemet santykinai nedaug nukentėjusiųjų dėl neatsargaus nėrimo į vandenį.

Neurochirurgai prisimena, kad anksčiau tokių pacientų sulaukdavo kur kas daugiau, net praėjusių metų lietingą vasarą kaklo lūžių dėl nėrimo į vandenį patyrusių vyrų buvo daugiau.

"Gal žmonės po truputį tampa atsargesni?" – spėjo gydytojas.

Šalmai neapsaugo

Tačiau nebūtina šokti į vandenį, kad gyvenimas apvirstų aukštyn kojomis. A.Gvazdaitis pastebėjo naują tendenciją – suintensyvėjus važiavimams dviračiais, daugėja patiriamų sunkių traumų.

"Anksčiau juokdavomės, kad Kinijoje, Vietname daugiausia sužalojimų patirdavo dviratininkai, o ne autoavarijų dalyviai. Dabar pas mus daugėja tokių pacientų, nes žmonės pradėjo intensyviai sportuoti", – atkreipė dėmesį gydytojas.

Kasmet per šiltąjį metų sezoną į neurochirurgų rankas patenka du, trys ar keturi pacientai po sunkių dviračių traumų.

Žmonės važinėja greitais dviračiais, kuriais pasiekiamas gana didelis greitis, net iki 50–60 km/val. Tad susidūrimas su kliūtimi ir skrydis ant žemės baigiasi gana liūdnai.

Nepaisant to, kad nemažai dviratininkų jau važinėja su šalmais, jie vis tiek patiria galvos smegenų ar stuburo traumų.

Pora dviratininkų dėl kaklo traumos buvo paralyžiuoti. Nors lūžių nebuvo, patirti sužalojimai atėmė galimybę vaikščioti.

Nereikia net lūžio

Kaip paaiškino neurochirurgas, taip nutiko dėl kaklo stenozės – susiaurėjusio stuburo kanalo. Kai kuriems ji būna įgimta, kitiems išsivysto gyvenimo eigoje dėl degeneracinių pokyčių.

Nugriuvus nuo dviračio užtenka tam tikro kaklo slankstelių pasislinkimo, kad nugaros smegenys būtų pažeistos net be lūžio. Žmogus gali tapti paralyžiuotu visam likusiam gyvenimui.

Kai kuriems žmonėms taip nutinka pargriuvus visu ūgiu ant ledo ir susitrenkus pakaušį – paralyžiuojamas visas kūnas.

"Padarius tyrimą lūžio nesimato, tik po magnetinio rezonanso tyrimo pamatome kontūzinius židinukus nugaros smegenų kaklinėje dalyje. Taip nutinka, net kai kaklo slanksteliai nedaug pasislenka, užtenka tik nedaug sumušti nugaros smegenis", – paaiškino A.Gvazdaitis.

Vyresniems žmonėms, mėgstantiems greitai važinėti, neurochirurgas rekomenduoja nepamiršti, kad griuvimas gali būti pavojingas.

Vilties neatima

Pasak A.Gvazdaičio, neįgalumą kartais gali prišaukti ir ekstremalus sportas. Jis prisiminė jauną vaikiną, kuris slidinėdamas užsienio kurorte paskutinio nusileidimo nuo kalno metu sugalvojo padaryti salto.

Nesėkmingas nusileidimas baigėsi neįgalumu – vaikinas nevaldo nei kojų, nei rankų.

Gyvenimas būna trumpas, bet pilnas kančių.

"Tragedija, – liūdesio neslėpė gydytojas. – Kai žmogus patiria sunkią galvos smegenų traumą, jis dažnai nesuvokia, kas nutiko. Didesnė našta tada krenta ant artimųjų pečių. Kai žmogus nevaldo kojų ir rankų, tačiau viską suvokia, būna sudėtinga. Tikisi, kad viskas atsistatys, bet taip nenutinka. Laikas bėga, prasideda kitos sveikatos komplikacijos. Įvykus kaklo pažeidimui, nukenčia kvėpavimas: kvėpavimo raumenys negali visiškai funkcionuoti, dūstama, kartojasi plaučių uždegimai, prasideda šlapimo takų infekcijos. Gyvenimas būna trumpas, bet pilnas kančių."

Neurochirurgijos klinikos vadovas neslėpė, kad kaklo traumas patyrusiems pacientams neatima vilties, jog jie kada nors vaikščios. Tik artimiesiems pasako, kad taip niekada nebus.

Pastangos – bevaisės

A.Gvazdaitis papasakojo, kad anksčiau užsienio specialistai bandė ieškoti būdų, kaip į visavertį gyvenimą grąžinti patyrusiuosius nugaros smegenų traumas, tačiau dėl nesėkmių numojo ranka. Rusų chirurgai taip pat bandė eksperimentuoti, bet tai nedavė rezultatų.

"Nugaros smegenys – labai jautrios, net operacijos metu kartais nesimato jokių pažeidimų, o žmogus lieka paralyžiuotas. Viskas vyksta ląsteliniame-molekuliniame lygmenyje. Kartais pakanka tik smegenų sukrėtimo, kad žmogus liktų paralyžiuotas. Nugaros smegenis reikia saugoti", – patarė gydytojas.