Gimus vaikeliui, neretai mamos baiminasi, kad jos nesupras, ko mažylis nori, kas jam negerai. Juk kalbėti kūdikėlis nemoka – nepasakys. Kaip suprasti, ar mažylis alkanas, ar pavargęs? Ko kūdikiui reikia? Kaip atpažinti jo kūno kalbą ir megzti ryšį visam gyvenimui?

Nekelti ypatingų tikslų

Pirmąsias dienas po mažylio gimimo nekelkite sau kokių nors ypatingų tikslų: jums dabar svarbiausia – susipažinti su naujuoju jūsų šeimos nariu. Nors atrodo, kad visi naujagimiai panašūs vienas į kitą, tačiau iš tiesų jų temperamentai, gebėjimas nurimti arba parodyti signalus, kad kažko reikia iš aplinkinių, skiriasi nuo pat gimimo: vienas mažylis užmiega lengvai ir greitai, kitą reikia ilgiau panešioti; vienas, būdamas alkanas, apie tai praneša iškart ir garsiai, kitas – tyliai niurzga ir tik po kurio laiko pravirksta garsiau. Taip, kaip susipažinę su savo bendraamžiais domimės, kas jiems patinka ir ką veikia gyvenime, tokiu žvilgsniu žvelkite ir į savo naujagimį, bandydami suprasti, kaip jis parodo, kad yra alkanas arba pavargęs.

Yra sakoma, kad gera mama iš kūdikio verksmo sugeba atpažinti, ko jos vaikeliui reikia. Pirmosiomis dienomis tai atrodo neįmanoma, nes verksmas visada vienodas ar bent jau neaišku, ko mažylis nori, tačiau bijoti nevertėtų, nes viso to išmokstama. Jei kūdikis verkia, pagalvokite apie dažniausias verksmo priežastis: ar vaikutis seniai valgė, ar gali būti, kad reikia pakeisti sauskelnes, gal per lengvai aprengtas ir sušalo, gal kas nors nepatogu ir nuspaudė... Pabandykite viena ir kita, ir pažiūrėkite, kaip kūdikis sureaguos.

Stenkitės būti dėmesingi tėvai. Patyrinėkite, koks jūsų prisilietimas kūdikiui mielesnis: ar vos juntamas paglostymas, ar stiprus priglaudimas prie krūtinės (yra ir daugybė kitų lytėjimo niuansų); kokia aplinka jį labiau nuramina: visiškai tyli ar kai girdimas mašinų ūžesys, negarsus pašnekesys, rami muzika.

Tegul pirmasis mėnuo po mažylio gimimo būna jūsų medaus mėnesiu, kai mažiau rūpinatės buitimi, o daugiau – savimi ir kūdikiu. Leiskite atsigauti savo kūnui po didelio išbandymo – gimdymo – ir duokite erdvės savo psichikai prisitaikyti prie naujo gyvenimo.

Nepamirškite, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, ir tai, kas tiko vienam kūdikiui, gali visai netikti jūsų mažyliui.

Ką sako intuicija?

Galbūt aplinkiniai jums duos daugybę patarimų, pavyzdžiui, kaip reikia nešioti kūdikį, kaip migdyti ir kaip su juo bendrauti... Nepamirškite, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, ir tai, kas tiko vienam kūdikiui, gali visai netikti jūsų mažyliui. Žinoma, galbūt vienas kitas patarimas jums ir pravers, gal išmoksite ir sužinosite tai, ko anksčiau nežinojote, tačiau mamai taip pat svarbu, kad pasitikėtų savimi ir savo motiniška intuicija, kuri labai gerai parodo, kas reikalinga būtent tam vaikeliui. Tad jeigu jus pykdo aplinkinių patarimai, pasistenkite mažiau jų klausyti ir labiau reaguokite į savo širdies balsą, parodantį, kaip ir kada reikia paimti vaikelį ant rankų arba pamaitinti.

Vienas iš puikių jūsų pagalbininkų kuriant ryšį su kūdikiu yra žindymas: tai ne tik būdas mažyliui pasisotinti, bet ir būti su jumis. Žindydamos visada paimate kūdikį ant rankų ir priglaudžiate prie savęs, tai savaime yra intymus veiksmas – juk tai leidžiama toli gražu ne kiekvienam, o tik tam, kuriuo labai pasitikite. Žindomas kūdikis jaučia mamos šilumą – tiek savo kūnu, prisiglaudęs prie mamos, tiek vidumi, gaudamas šiltą pieną. Dažnai mamai norisi pakalbinti savo prisiglaudusį vaikelį, paglostyti jį – tai ir savo švelnumo perdavimas, kūdikio maitinimas emocine prasme. Galiausiai reikėtų nepamiršti, kad žindymo metu skatinamas hormono oksitocino išsiskyrimas, kuris svarbus ryšiui tarp tėvų ir kūdikio (kai turime daugiau oksitocino, esame linkę jausti šiltesnius jausmus aplinkiniams).

Jeigu taip nutinka, kad mama negali pati žindyti ir tenka maitinti iš buteliuko, tai visiškai nereiškia, kad netenkate galimybės kurti šiltą ryšį su savo kūdikiu. Svarbiausia – maitinkite iš buteliuko taip, kaip tai daro žindančios mamos: paimkite kūdikį ant rankų, pakalbinkite jį, priglauskite prie savęs. Davusios buteliuką stenkitės pabūti kartu su savo mažyliu, užuot žiūrėjusios televizorių ar į telefono ekraną: pažiūrėkite kūdikiui į akis, nusišypsokite, pasakykite vieną kitą švelnų žodį.

Kuriant ryšį su kūdikiu svarbu kalbinimas ir bendravimas. Kiekvienam iš mūsų svarbu, kad į mus aplinkiniai žiūrėtų, šypsotųsi, kalbintų, juolab kūdikiams, kai jie dar turi tiek nedaug galimybių kontaktuoti su aplinkiniu pasauliui – tik žvilgsniu, verksmu ir dar iš pradžių labai nerangiais judesiais. Taigi stenkitės patys daugiau žiūrėti savo mažyliui į akis, nusišypsoti, pakalbinti, paliesti, paglostyti ir pakutenti, kai tik tam turite galimybę. Tai gali būti žindymo metu, keičiant sauskelnes, perrengiant kūdikį ar jį maudant. Žinokite, kad jūsų bendravimas kūdikiams ne mažiau svarbūs už maistą ir miegą. Kai vaikai auga socialiai apleisti, su jais nebendraujama, sutrinka ne tik jų emocinė raida, bet ir protinė, jie vėliau pradeda kalbėti ir turi skurdesnį žodyną, galiausiai gali sutrikti net fizinis augimas – jie gali būti liesesni ir žemesni.

Tačiau bendraujant svarbu ir nepersistengti. Visada išlikite jautrūs savo kūdikio siunčiamiems signalams, bandykite suprasti, kada jis jau jaučiasi pavargęs ir mieliau eitų poilsio ar jam labiau reikia ramaus pabuvimo ant rankų, o ne energingo žaidinimo. Stebėkite, ar kūdikis nepradeda žiovauti, ar vis dar žvelgia jums į akis. Kai stinga akių kontakto – greičiausiai reikia keisti veiklą, nes esama jau pabodo. Gali būti ir priešingai: kūdikis tampa pernelyg aktyvus, netgi dirglus, jo judesiai pasidaro per daug energingi. Tai gali būti pervargimo požymis, kada poilsio laiko pradžia jau pražiopsota. Taigi nepraraskite budrumo ir pasirūpinkite savo mažylio poilsiu, jei jis to dar negali pats.

Nešiodami neišlepinsite

Norėdami padėti savo mažyliui susiformuoti dienos ir nakties ritmą, naktį būkite švelnūs, galbūt nusišypsokite, tačiau mažiau kalbinkite ir aktyviai nežaidinkite.

Labai svarbu kuriant ryšį su kūdikiu – jo nešiojimas. Galbūt teko girdėti įvairių patarimų apie tai, kad, imant verkiantį kūdikį ant rankų, jis išleps ir įpras, tada nuolat to reikalaus, tačiau šiuo metu psichologijos mokslas tvirtai sako, kad kūdikiai neišlempa dėl to, kad pasirūpinama jų poreikiais. Neseniai gimęs mažylis dar gerokai per mažas, kad sugalvotų, kaip jam manipuliuoti savo tėvais: greičiau galime svarstyti apie tai, kad jis tikrai nesijaučia gerai, jei verkia. Galbūt jis alkanas ar sušalęs, o gali būti ir taip, kad jam liūdna būti vienam ir jis ilgisi mamos ar kito suaugusiojo glėbio. Visiškai normalu, jei kūdikiui reikia kito žmogaus artumo – juk ir suaugusieji mėgsta prisiglausti, apsikabinti kitą arba būti apkabinti. Tad nešiojimas nėra kūdikio lepinimas, bet jo poreikių atliepimas. Reaguodami į mažylio verksmą, leisite jam suprasti, kad jis jums svarbus, jums rūpi, kaip jis jaučiasi, ir norite padėti susitvarkyti su tuo nemalonumu, kurį jis šiuo metu išgyvena. Tokiu būdu kūdikis jaučiasi saugus ir reikšmingas, o augdamas su tokia vidine būsena jis gali labiau pasitikėti aplinkiniais, drąsiau tyrinėti aplinką, taigi, priešingai nuogąstavimams, bus netgi aktyvesnis ir drąsesnis nei tuo atveju, jei būtų "neišlepintas".

Dar vienas nešiojimo privalumas – pastebėta, kad stipriai priglaudus kūdikį prie krūtinės, tiek kūdikiui, tiek nešiotojui kraujyje pagausėja hormono oksitocino, skatinančio saugaus ryšio kūrimąsi.

Taigi drąsiai nešiokite savo vaikučius, kai jie to nori, prisitaikykite nešiokles, vaikjuostes ar naudokite tiesiog savo rankas, svarbiausia – nebijokite to daryti.

Atkreipkite dėmesį, kad nors dauguma patarimų skiriama mamoms, visi jie, išskyrus žindymą, tinka ir tėčiams! Mama tradiciškai yra tas žmogus, kuris su kūdikiu bendrauja daugiausia, tačiau ir tėtis gali puikiai gebėti atliepti mažylio poreikius, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas.

Daugiau apie šeimos planavimą, nėštumą, gimdymą ir pirmuosius kūdikio metus skaitykite knygoje "Nėštumas. Gimdymas. Pirmieji gyvenimo metai". Ją galima įsigyti internete.