Iš lietuviškų prekių gali likti tik gražūs prisiminimai | KaunoDiena.lt

IŠ LIETUVIŠKŲ PREKIŲ GALI LIKTI TIK GRAŽŪS PRISIMINIMAI

Ar valstybės turi ginti rinkas nuo svetimų pigesnių prekių, o gal turėtų skatinti savo gamintojus? Žmonės yra linkę vertinti, kaip yra geriau jiems asmeniškai, o ne visam pasauliui", – mano buvusi finansų ministrė, parlamentarė Ingrida Šimonytė.

Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde praėjusį mėnesį griežtai įspėjo vyriausybes nekenkti pasaulio ekonomikos augimui įgyvendinant protekcionistinę prekybos politiką. Įspėjimas skirtas konfliktą dėl prekybos su Kinija sukėlusiam JAV prezidentui Donaldui Trumpui. Tačiau taisyklės tiek didžiosioms valstybėms, tiek mažosioms greičiausiai ateityje bus vienodos – globaliame pasaulyje protekcionizmo bus reikalaujama atsisakyti visose valstybėse. Koks tas tada pasaulis taps?

"Ilgą laiką vyravęs konsensusas yra toks, kad kuo liberalesnė prekyba, tuo geriau globaliai gerovei, iš esmės be jokių papildomų sąlygų, – mano I.Šimonytė. – Šis požiūris neatėjo be nuostolių, pvz., iškėlęs gamybą į šalį, kuriai dar nerūpi tokie klausimai, kaip kokia nors tarša, gal ir gali gaminti pigiau, tačiau kartu kursi kaštus visuomenei, už kuriuos nemokėsi. Tačiau globalios gerovės paveikslas yra iš paukščio skrydžio – žmonės yra linkę vertinti, kaip yra geriau jiems asmeniškai, o ne visam pasauliui, be to, svarbu ir kaip ta gerovė pasiskirsto, net jeigu vidutiniškai visi tarsi ir gyvena geriau. Tad, jeigu tavo mieste užsidaro ilgai veikęs fabrikas, nes savininkai nutarė iškelti gamybą į pigesnių sąnaudų šalį, vargu ar tave asmeniškai labai guos tas faktas, kad milijonai pasaulio vartotojų tavo fabriko gaminamą produktą galės įsigyti pigiau.

Akivaizdu, kad labiausiai šiuos kontroversiškus klausimus vėl paskatino pastaroji krizė. Protekcionizmas ėmė grįžti į madą. Tačiau, kaip ir kiekvienas greitas ir paprastas atsakymas, šis veikiausiai yra klaidingas. Atrodo labai patrauklu ginti savo gamintoją kokiais nors aukštais muitais, tačiau nors tai reikš naudą gamintojui, jo darbuotojams ir su jais susijusiems asmenims, kartu tai gali reikšti žalą vartotojams, kurių bendruomenė yra daug didesnė, bet neatstovaujama jokios profesinės sąjungos, verslo organizacijos ar kitų lobistų. Muitų grąžinimas šiais laikas atrodo kaip ėjimas prieš ilgametį procesą, bet faktas ir tas, kad net ir globalaus liberalizavimo sąlygomis noras ginti savo gamintojus, pvz., per pinigų politiką niekur nedingo. Tad nėra čia labai paprastų atsakymų ir geriausių rezultatų, kaip ir kovos su mokesčių vengimu atvejais, duotų koordinuota šalių veikla, o ne bandymas spontaniškai pagerinti savo padėtį kitų šalių sąskaita.

Protekcionizmo žalai iliustruoti pagal analogiją galima būtų pasitelkti kokius nors viešuosius pirkimus: antai kokia nors savivaldybės organizacija paskelbė pirkimą ir surašė pirkimo sąlygas taip, kad pirkimą laimėtų tarybos nario valdoma vietinė įmonė. Vietos žmonės gavo darbo, kas nors buvo pastatyta vietos žmonių labui, bet labai gali būti, kad sumokėję už tai mokesčių mokėtojai gavo netinkamą kokybę arba per aukštą kainą."

– Mes didžiuojamės savo maisto produktais, tekstilės gaminiais, mėgstame šūkį "Rinkis prekę lietuvišką". Jei viską paliksime reguliuoti rinkai, neatsitiks taip, kad grynai nacionaliniai gaminiai išnyks? Ar turėtų būti kokie nors saugikliai?

– Esame bandę gaminti ir lietuvišką traktorių, ir dar daug dalykų, kuriuos norėjome laikyti lietuviškais, deja, jų niekas nenorėjo pirkti. Iššvaistėme kalnus pinigų. Rinkoje dėl išteklių pasiskirstymo, visų pirma, balsuoja vartotojas savo euru ar kitu pinigu. Žinoma, lemia ir tam tikros tradicijos buvimas, kai gamyba šalyje turi ilgametes tradicijas, kai kuriems produktams – įsitikinimas, kad vietoje gaminamos prekės šviežesnės ir geresnės kokybės (tai paprastai tinka maistui), tad šie įpročiai vargu ar lengvai nunyksta. Sunkiau turbūt vartotoją prijunkyti prie naujai atsiradusio gaminio. Lietuvai, kuri yra maža ekonomika, be atvirumo nepavyktų gyventi taip, kaip gyvename: niekada nesuvartotume visko, ką pasigaminame, ir niekada nesugebėtume pasigaminti visko, ką norime vartoti.

– Jau ir dabar nebėra reikalavimų ant prekių nurodyti jų kilmės šalies, pakanka žymėjimo, kad pagaminta (supakuota) ES. Nėra reikalavimo, kad prekės ženklas, kuriame yra nurodytas vietovės pavadinimas, būtų susietas su ta vietove. Tarkime, koks 70 proc. Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad "Obelių aliejus" yra iš Obelių, nors jis atvežamas iš Estijos. Ar tai nėra vartotojų apgaudinėjimas?

Kijevo kotletas irgi nėra iš Kijevo, o koks nors karališkas dalykas irgi vargiai pagamintas kokio karaliaus dvare.

– Čia toks subtilus klausimas: ar svarbu, kad būtų prekiaujama saugiais ir kokybiškais produktais, už ką atsakomybę prisiima kompetentingos institucijos, ar turi būti kuo daugiau informacijos prirašyta apie produkto kilmę ir kitus dalykus, kad vartotojas turėtų daugiau galimybių rinktis. Kijevo kotletas irgi nėra iš Kijevo, o koks nors karališkas dalykas irgi vargiai pagamintas kokio karaliaus dvare. Nežinau, ar vartotojai išties labai linkę studijuoti etiketes, o kuo labiau perkrauname jas informacija, tuo turbūt menkesnės paskatos skaityti tas mažas raideles. Klaidinimo neturėtų būti, bet dauguma veikiausiai ekonomizuoja kainos ir asmeninių patirčių (skanu, neskanu, patiko, nepatiko) santykiu remdamiesi, nei giliai studijuoja, kiek pavadinimas atitinka kilmę ar kitas aplinkybes.

– Jei mes laikysimės ES principo dėl laisvo prekių, paslaugų ir darbo judėjimo, o, tarkime, lenkai, čekai, vengrai, nesilaikys, būsime sąžiningi prieš Europą, tačiau savo rinką užleisime kitiems. Neturėtume pasekti tų nesilaikančiųjų pavyzdžiu? Jų politika naudinga savoms valstybėms: pvz., pas juos ir nedarbo lygis (štai Čekijoje – 2,2 proc., pas mus – 7,5 proc.) gerokai mažesnis nei senosiose Bendrijos šalyse arba pas mus.

– Na, lenkai plačiai naudojasi laisvu judėjimu – juk emigravusių į kitas ES šalis lenkų yra tikrai nemažai, paslaugų teikėjų kitose šalyse – taip pat, kaip ir lenkiškų obuolių Lietuvoje dėl pigesnės jų savikainos. Su Lenkija buvo mėgiama lygintis ir krizės metu, kai jai vienintelei pavyko išvengti ekonomikos susitraukimo. Tačiau paaiškinimų tam yra daug daugiau nei vienas.

Nėra tokios taisyklės, kad nesilaikyk ES principų ir gyvensi kaip ponas. Anava Graikija ir ne kažin kiek laikėsi, jos prekybiniai ryšiai su likusia ES apskritai ne itin intensyvūs, bet didelių problemų išvengti nepavyko. Didelių, uždarų ekonomikų su suverenia pinigų sistema (tokia yra Lenkija) dinamika yra kitokia nei mažų ir atvirų ekonomikų, kaip Baltijos šalys, kurioms tenka rasti savo nišas. Tarkime, galime sakyti, kad neįsileisime čia kitų šalių paslaugų, bet ar mūsų vežėjai, kurie turi stiprias pozicijas visoje ES eksportuodami paslaugas, būtų laimingi, jeigu jiems liktų tik vežiot prekes iš Marijampolės į Biržus?

– Ar laisvojoje rinkoje vis dėlto neturėtų būti atsižvelgiama, kieno sąskaita pagaminamos pačios pigiausios prekės. Pvz., Kinijoje, Indijoje reikalavimai ekologijai apskritai nekeliami. Naujausiais tyrimų duomenimis, iš 20 labiausiai užterštų pasaulio miestų net… keturiolika jų yra Indijoje.

– Tai vienas iš ilgą laiką vyravusio požiūrio šalutinių efektų. Jeigu manoma, kad ekologija yra globali problema, išties nelogiška nekreipti dėmesio į pigią, bet taršią gamybą, kaip ir galimą žmonių išnaudojimą, jeigu plačiu mastu sutariama, kad toks elgesys netinkamas. Tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad požiūrio kaita taip pat reikš ir tai, kad daugeliu prekių mėgautis taip pigiai, kaip iki šiol, tiesiog nepavyktų. Nesakau, kad tai yra blogai, tačiau neabejotinai daliai vartotojų, ypač tų, kurių nejaudina tirpstantys ledynai, užterštos upės ar išnaudojami Afrikos vaikai, tai neteiktų didelio džiaugsmo.

Rašyti komentarą
Komentarai (11)

Lietuvasvari

Ceta von is Lietuvos

...

Taigi kad: "iškėlęs gamybą į šalį, kuriai dar nerūpi tokie klausimai, kaip kokia nors tarša, gal ir gali gaminti pigiau, tačiau kartu kursi kaštus visuomenei, už kuriuos nemokėsi" - nemokėsi ŠIANDIEN, bet ryt sumokėsi DVIGUBAI; šiandien tai reikš sunaikintos darbo vietos pas mus, ryt... ryt jau tos prekės PABRANGS, plius - būsi privestas mokėti už taršos pašalinimą kažkur toli (tarša sienų nežino). Na o tas prekybininkas - šiandien TUNKA praktiškai darmai įgydamas tas prekes ir vis tik brangiai mums parduodamas (jei vietinės gamybos nebeliks - tai ir LABAI brangiai), na o ryt - bus tas tarpininkas kuris už mūsų pinigus stengsis pašalint jų pačių pastangomis sukurtą taršą. Taip kad TIK protekcionistinė politika gali apsaugoti Pasaulį: mes JAU mokam gamint ekologiškai, atsilikusiems kraštams tiek daug gaminti nereiks, jie ir taip sugeba gyvent ekologiškai; kai reiks - įsigys efektyvias gamybines linijas, pagal SAVO poreikius. BET - tuomet užsilenks PPO, ir tuo pačiu - TVF.

Kęstas

O, pasirodo konservatorė Šimonytė iš visų jėgų kovoja už ekologiją ir prieš išnaudojimą. Todėl ji praskolino Lietuvą privatiems bankams už didelius procentus, užuot, latvių pavyzdžiu, pigiau pasiskolinusi iš Tarptautinio valiutos fondo. Tie privatūs bankai nei Šimonytei, nei jos partijai, konservatoriams, nei centu neatlygino už tokią didelę dovaną. O tuos didelius procentus privatiems bankams Šimonytė išmokėjo, sumažindama pensijas badaujantiems Lietuvos pensininkams. Nepaisykime, kad ji nusišneka. Skubiai pastatykime Šimonytei ir Vytautui Landsbergiui paminklus geriausiose Lietuvos vietose. Jei Turkmenistano Gurbanguly Berdymukhamedovui tai galima, tai kuo mes geresni? Lietuvoje demokratijos tikrai nėra daugiau.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS