BAIMĖS: MOKĖJIMO KORTELĖS VAIKAMS – TĖVŲ KONTROLĖS ĮRANKIS IR SUKČIŲ MASALAS?

Vis dažniau vietoj popierinių grynųjų ar kelių metalinių monetų vaikų delne – mokėjimo kortelės. Augant elektroninių atsiskaitymo priemonių populiarumui, bankininkai pastebi, kad didžioji dalis tėvų sąskaitas atidaro vis jaunesniems – vos 10–13 metų amžiaus vaikams. Ar tai gali tapti sveikintina finansinio raštingumo mokykla, LNK žurnalistas klausė „Swedbank“ finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės.

– Anksčiau buvo skelbti duomenys, kad tik vienas iš penkių vaikų naudojasi banko mokėjimo kortele. Bet matome, kad bėgant laikui situacija gerokai pasikeitė?

– Taip, finansų pasaulis yra viena iš tokių sričių, kuri labai sparčiai modernėja. Noriu visus tėvus patikinti, kad mūsų vaikai gyvens gerokai išmanesniame pasaulyje nei mes. Nežinau, kokiais pinigais jie ateityje naudosis, bet, greičiausiai, negrynaisiais.

– Ankstesnėse apklausose nemažai tėvų baiminosi, kad atsiskaityti mokėjimo kortele nėra saugu arba tam nėra galimybių, pavyzdžiui, mokyklos valgykloje. Bet gal ir čia situacija keičiasi?

– Be abejo, situacija keičiasi, tos didėjančios galimybės atsiskaityti ar mokėjimo kortelėmis, ar moksleivio elektroniniu pažymėjimu, skatina tėvus kalbėtis su vaikais apie galimybes naudotis elektroniniais pinigais. Kartu su tuo ateina ir pavojų galimybės. Vaikai taip pat turi suprasti, kokios yra rizikos, kad lygiai taip pat gali pasitaikyti sukčių, kurie norės pasinaudoti kortelėmis ar prašys atlikti kokius nors mokėjimus. Tai tas pats realus pasaulis, tik jis keliasi į elektroninę erdvę.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar mokėjimo kortelės gali tapti vaikų kontrolės ir tuo pačiu finansinio raštingumo įrankiu?

– Galimi abu variantai. Negalime sakyti, kad tėvai nepasižiūri į mokėjimo kortelių ataskaitas. Aš pati lygiai taip pat pervedu vaikams pinigus į korteles, kartais paprašau aptarti, kur jie buvo išleisti. Priklausomai nuo to, kam jie buvo skirti. Ar tai yra paties vaiko sutaupyti pinigai, kur aš tik patarti galiu, ar tai yra maistui skirti pinigai. Tačiau kartu tai yra ir edukacijos įrankis, mokantis finansinio raštingumo. Vaikas turi išmokti suprasti, kiek kortelėje yra pinigų, kad kortelėje esanti suma limituota, kad pinigus reikia leisti tikslingai bei atsakingai. Šie įgūdžiai nėra įgyjami savaime, jie yra išugdomi.

 Turime šiek tiek, sakyčiau, užburtą ratą, nes vaikai daugiausiai mokosi iš tėvų, kuriems patiems trūksta finansinio raštingumo žinių.

 

– Savaime kortelės turėjimas  neišmokys, kaip elgtis su pinigais..?

– Be abejo. Na, vaikai išmoks suskaičiuoti grąžą, bet didesnių įgūdžių neįgis, jei nesikalbėsime su jais apie tai, kaip kinta, tarkim, pinigų vertė, kaip planuoti išlaidas. Vaikai mėgsta pokalbius apie tai, kur galima ir kaip pinigus investuoti. Arba kaip tvariai juos naudoti. Aktuali tema – ir aukojimas, nes mes dabar dažnai dalinomės savo lėšomis su kitais. Tai irgi gera proga su vaikais pasikalbėti, ugdyti gebėjimą, norą dalintis. Galbūt vaikas dalį savo santaupų norės paskirti labdarai, paaukoti beglobiams gyvūnams ir pan.

– Ką rodo naujausios apklausos, koks vaikų finansinis raštingumas, nes, anot statistikos, jų tėvai, apskritai lietuviai, nepasižymi dideliu finansiniu raštingumu?

– Situacija pamažu keičiasi: tampame vis labiau elektronizuoti, vis labiau virtualūs, daugiau žinių turime. Tačiau viskas nesikeičia taip greitai – tiek tėvams, tiek vaikams tų žinių dar trūksta. Galbūt labiausiai stinga žinojimo, kur rasti tų patikimų žinių, kaip atsirinkti tuos šaltinius. Ir čia turime šiek tiek, sakyčiau, užburtą ratą, nes vaikai daugiausiai mokosi iš tėvų, kuriems patiems žinių trūksta. Tad metas atšviežinti žinias, pradėti nuo kažkokių galbūt tvaresnių įgūdžių formavimo. Ir kartu įtraukti vaikus į žaidimą, pokalbius – visiems kartu mokytis finansinio raštingumo.

– Tai neturi būti nuobodus dalykas – reikėtų, jūsų nuomone, per žaidimą, kūrybiškai visa tai daryti?

– Be abejo, tai nėra tik įsipareigojimai. Juk pinigus mes uždirbame ir tam, kad jie mums neštų džiaugsmą, kad galėtume keliauti, pramogauti. Bet kaip atskirti norus nuo poreikių, kaip išdėlioti pinigus, kad viskam užtektų, tai irgi yra nelengvos užduotys ir aptarimo temos, kurias verta su vaikais žaismingai panagrinėti.

„Visai nebloga mintis. Vis tiek  kasdien duodame pinigų dienos pietums“, – sakė praeivė, paklausta, ar duotų vaikui mokėjimo kortelę.

„Manau, kad tai yra galimybė edukuoti vaikus. Turėdamas galimybę pats spręsti, kaip ir kur panaudoti savo pinigus, jis išmoksta disciplinos, atsakomybės – visko, kas vėliau reikalinga jau suaugus, brandžiai asmenybei“, – pritarė kita gatvėje kalbinta pašnekovė.

„Mano nuomone, čia labai patogu ir tėvams, ir vaikams. Mano anūkas – antrokas, jis tikrai jau moka atsakingai leisti pinigus, nenupirks, ko nereikia. Mokėjimo kortelę duočiau be baimės. Tėvai yra policininkai, šeimoje – griežta tvarka“, – dėstė moteris.