NAUJAS POŽIŪRIS Į DARBĄ SKAITMENINĖSE PLATFORMOSE: SUNKUS KELIAS IKI KOMPROMISO

Skaitmeninių platformų darbuotojų teises pagerinti turinti direktyva – pakeliui, tačiau savo pozicijas išdėsčiusios trys ES institucijos šiuo metu surėmusios ietis sudėtingose derybose dėl galutinių formuluočių. Kokiais atvejais galima laikyti, kad darbuotojas dirba savarankiškai, o kada tokia veikla prilygsta darbo santykiams, ir kaip įpareigoti platformas prisiimti didesnę atsakomybę darbuotojams? Susitarti dėl proporcingų kriterijų nelengva, mat išsiskiria ne tik Europos Parlamento atstovų, bet ir kai kurių bloko šalių narių pozicijos ir interesai.

Baiminasi bedantės direktyvos

2021 m. Europos Komisijos (EK) atlikta analizė parodė, kad ES veikia daugiau kaip 500 skaitmeninių darbo platformų – nuo tarptautinių kompanijų iki mažų nacionalinių įmonių ar vietos startuolių. Pandemija paspartino skaitmenizaciją, todėl tokių platformų generuojamos pajamos augo įspūdingai – maždaug 500 proc. per pastaruosius penkerius metus.

Lietuvoje bene geriausiai žinomos tokios platformos kaip „Uber“, „Bolt“ ar „Wolt“, teikiančios pavėžėjimo, kurjerių paslaugas. Skaičiuojama, kad ES skaitmeninėse platformose dirba daugiau kaip 28 mln. žmonių, o iki 2025 m. šis skaičius turėtų pasiekti 43 mln. Nors dauguma platformų darbuotojų formaliai dirba savarankiškai, dalis asmenų gali būti klaidingai klasifikuojami. Padėtis visoje ES skiriasi: daugiau nei 100 teismų sprendimų jau buvo susiję su platformų darbuotojų užimtumo statusu, dažniausiai tokius asmenis perkvalifikuojant į darbuotojus, o didžiąsias platformas – į darbdavius. Tai apima teisinę atsakomybę už savo darbuotojus.

Kadangi darbas platformoje yra nestandartinė įdarbinimo forma, tokio pobūdžio darbo sąlygų ar taisyklių standartinėje ES darbo teisėje nenumatyta. Atsižvelgdama į tai, EK nusprendė imtis naujos direktyvos, kuri turėtų pagerinti skaitmeninėse platformose dirbančių asmenų teises. Vėliau savo poziciją pateikė ir Europos Parlamentas (EP), o vasarą – ES Taryba.

Šiuo metu dėl galutinės direktyvos versijos vyksta tolesnės audringos  derybos, vadinamieji trialogai tarp šių trijų ES institucijų. Europarlamentarė, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narė Vilija Blinkevičiūtė primena, kad platformų darbuotojai yra priskiriami prie dirbančių savarankiškai, todėl platformos – pagal dabartinę tvarką – neįpareigotos savo darbuotojams užtikrinti teisių į minimalų atlyginimą, poilsį, sveikatos draudimą, nedarbo išmokas ir t. t.

EP derybose siekia ir griežtesnių finansinių sankcijų, kurios būtų taikomos tam tikrų taisyklių neatitinkančioms arba joms nusižengiančioms platformoms, ir didesnės atsakomybės savo darbuotojams.

Anot V. Blinkevičiūtės, problema, kad vis dėlto didelė dalis tokių darbuotojų iš tikrųjų yra nesavarankiški darbuotojai, mat jų darbo pobūdis atitinka dirbančių pagal darbo sutartis. „Siūloma direktyva įpareigotų platformas užtikrinti socialines garantijas tiems darbuotojams, kurie de facto dirba ne savarankiškai, o pagal platformų numatytas tvarkas, reikalavimus, nuobaudų sistemas“, – teigia EP Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto atstovė.

„Šiuo metu direktyva yra derybų stadijoje – ES Taryba turi susitarti su EP dėl galutinių formuluočių. Deja, jau dabar matome, kad ES Taryba, spaudžiama platformoms palankių ES šalių narių, daro viską, kad susilpnintų šią direktyvą“, – teigia V. Blinkevičiūtė.

„Antai, ES Taryba pakeitė direktyvoje nustatytus įdarbinimo kriterijus taip, kad platformoms būtų paprasčiau išvengti būtinybės suteikti darbuotojams socialines garantijas. Jeigu ir daugiau ES šalių narių vyriausybių nuspręs ginti platformų, o ne darbuotojų interesus, gali būti, kad direktyva bus bedantė, t. y. joje liks tik skambūs žodžiai, o realių pokyčių darbuotojai nepajaus. Tikimės, kad derybų metu pavyks to išvengti ir direktyva suteiks realią apsaugą platformose dirbantiems žmonėms“, – sako V. Blinkevičiūtė.

Išsaugoti lankstumą

Europarlamentaras, frakcijos „Atnaujinkime Europą“ atstovas Petras Auštrevičius neabejoja, kad šiais jautriais klausimais bus ginčų iš įvairių institucijų perspektyvos. Jis taip pat neslepia, kad EP buvo nelengva pasiekti bendrą sutarimą, nes įvairios grupės turi skirtingą požiūrį į direktyvoje numatomą reguliavimą.

„Kairioji pusė norėjo labai griežtai reglamentuoti, pradėti reikalauti iš skaitmeninių platformų darbuotojų vos ne tų pačių atsakomybių kaip ir iš dirbančių įprastose darbo vietose – kitaip sakant, nebuvo lankstumo, kurio skaitmeninių platformų darbuotojai, matyt, savo įsidarbinimu ir siekia, nes tai dažniausiai yra papildomas darbas“, – dalijasi liberalių pažiūrų atstovas.

Anot jo, viena iš didžiausių rizikų yra tokių asmenų veiklos suvienodinimas su darbo santykiais: „Jei mes paversime tai įprastais darbo santykiais, vargu ar bus lankstumas, o aš suprantu, kad vienas iš pranašumų yra būtent lankstumas, nes dirbi, kiek nori.“

Politiko vertinimu, EP pozicija buvo ganėtinai subalansuota, siekiant, kad atsirastų atsakomybė šios srities darbuotojams, būtų suteikta tam tikrų socialinių garantijų. Tačiau P. Auštrevičius kartu pabrėžia, kad permainos neturėtų vykti skaitmeninių platformų paslaugų sąskaita, nes jos yra unikalios ir auga.

„Mes savo sprendimu neturėtume užkirsti kelio jų plėtrai, nes jei labai griežtai ir sunkiai reglamentuosime, vargu ar iš to atsiras nauda ir skaitmeninėms platformoms, ir patiems darbuotojams dirbti jose“, – svarsto europarlamentaras.

P. Auštrevičiaus įsitikinimu, svarbus ne tik darbo santykių reglamentavimas, bet ir vartotojų lūkesčių pateisinimas. „Iš to, tikriausiai, atsiranda ir mažesni kaštai, – priduria jis. – Aš esu už lankstesnį reglamentavimą.“

Lietuvos pozicija

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atašė Briuselyje Kęstučio Zauros, Lietuvos pozicija suformuota gana seniai, ją patvirtino ir Vyriausybė, Seime vienbalsiai jai buvo pritarta Socialinių reikalų ir darbo komitete: šalis pritaria direktyvai, mano, kad ji turi atsirasti ES lygiu, joje turėtų būti reglamentuojamas skaitmeninių platformų darbas. K. Zaura akcentuoja, kad priimta pozicija buvo plačiai diskutuota ne tik su minimų platformų arba darbdavių organizacijomis, bet ir su asmenimis, kurie dirba šiose platformose.

„Lietuvoje yra dvi asociacijos, kurios atstovauja būtent platformų darbuotojams. Jos abi išreiškė šiokių tokių nuogąstavimų dėl EK pateikto pirminio pasiūlymo. Jie išreiškė nuogąstavimą, kad direktyva būtų per griežta jų atžvilgiu, t. y. jie norėtų turėti laisvės ir dirbti keliose platformose, turėti galimybę pasirinkti, kada pradėti dirbti, kada nutraukti darbą“, – vardija K. Zaura.

Pasak jo, Lietuvos pozicija aiški: šalis pritaria direktyvai, tačiau norėtų, kad ji ne mažintų, bet labiau skatintų socialinę partnerystę, kad visi asmenys, kurie dalyvauja toje veikloje, įskaitant ir savarankiškai dirbančius, galėtų susitarti dėl savo darbo sąlygų kolektyviai, kolektyvinėse sutartyse arba bendose sutartyse tarp asociacijų ir platformų.

Kai sutarimas vasarą buvo priimtas ir ES Taryboje, buvo sutarta dėl svarbios prezumpcijos, kurią pateikė ir EK, – ji turi būti nediskriminacinė ir proporcinga, turi leisti identifikuoti asmenis, kurie galimai yra darbo santykiuose, tačiau kad tai nevirstų automatišku asmenų perkėlimu į darbo santykius.

„Šitą išsikeltą tikslą pavyko pasiekti Tarybos sutartame bendrajame požiūryje, kur atsirado aiškiai išdėstyti kriterijai, nustatant, kada preziumuojama, kad tai yra darbo santykiai arba ne. Tai nustatančių kriterijų skaičius, vadinamasis slenkstis, buvo padidintas nuo dviejų iki trijų“, – aiškina K. Zaura.

Derybų peripetijos

Pasak socialinės apsaugos ir darbo atašė Briuselyje, ES Taryboje Lietuva palaikė šį susitarimą, tačiau ES vyrauja labai įvairios pozicijos. „Yra valstybės, kurios jau reglamentuoja šitą sektorių ir reglamentuoja labai panašiai, kaip EK buvo pateikusi savo pirminiame pasiūlyme. Tos šalys gina savo poziciją, kurią yra nusistačiusios savo teisės aktuose“, – dėsto K. Zaura.

„Kitos pozicijos yra žengusios dar žingsnį arčiau to, kad visi paltformų darbuotojai būtų pripažinti darbuotojais, o ne savarankiškai dirbančiais. Yra valstybių, kurios apskritai neišreiškia pozicijos, susilaiko per visus balsavimus, pavyzdžiui, per bendrojo požiūrio priėmimą balsuojant susilaikė Vokietija – tai yra didelė valstybė. Jos pozicija labai neaiški, net nepateikta“, – pasakoja jis.

Tačiau SADM atstovas tikina, kad yra nemažai valstybių narių, kurios pritaria tai pozicijai, kurią palaiko ir Lietuva. „Tikrai yra didelis blokas valstybių narių, kurios taip pat suvokia, kad tas teisės aktas neturėtų būti neproporcingas, kad jis turėtų palikti galimybę verstis ta veikla tiek savarankiškai dirbantiems, tiek ir tiems asmenims, kurių veiklą vis dėlto galima identifikuoti kaip darbo santykius, šiuos žmones perkvalifikuojant į darbuotojus. Tačiau takoskyra tarp savarankiškai dirbančių ir darbuotojų turi būti palikta“, – neabejoja K. Zaura ir priduria, kad surasti kompromisą ES Taryboje tikrai nepaprasta.

Pasak K. Zauros, EP pozicija buvo net griežtesnė nei EK – esą europarlamentarai iš esmės numatė visų dirbančių asmenų automatinį preziumavimą į darbo santykius. „Šiuo metu Tarybai atstovauja Ispanija ir derasi su EP, bandydama rasti kompromisinį variantą“, – teigia SADM atstovas.

EP šiose derybose siekia ir griežtesnių finansinių sankcijų, kurios būtų taikomos tam tikrų taisyklių neatitinkančioms arba joms nusižengiančioms platformoms; iš esmės EP savo siūlymais siekia didesnės platformų atsakomybės savo darbuotojams. Artimiausias derybų raundas numatomas gruodžio 12 d.

„Labai sunku pasakyti, kaip ir kada pasibaigs tos diskusijos, tačiau yra vienas elementas, kuris, matyt, labai svarbus – artėjantys EP rinkimai. Būtent jie lemia, kad yra daugiau spaudimo susitarti dėl šitos direktyvos, – teigia jis. – Tačiau nemanau, kad Lietuvos pozicija galėtų pasikeisti. Esame gavę priminimą iš Kurjerių ir vairuotojų asociacijos vis dėlto išlaikyti tą poziciją, kurią šalis jau yra priėmusi.“

Algoritminis valdymas

Nors kai kuriose ES šalyse vyksta įvairių su skaitmeninių platformų darbuotojų klasifikavimu susijusių teisinių ginčų, Lietuvoje tokių naujienų praktiškai negirdėti. „Manau, viena iš priežasčių – dirbantys šiose platformose dabartinį reglamentavimą vertina kaip gerai subalansuotą ir yra patenkinti, kad, pavyzdžiui, gali dirbti dviejose skirtingose platformose, kad gali pasirinkti, kada dirbti, kada nedirbti, ir pan.“, – sako K. Zaura.

Anot V. Blinkevičiūtės, problema, kad vis dėlto didelė dalis tokių darbuotojų iš tikrųjų yra nesavarankiški darbuotojai, mat jų darbo pobūdis atitinka dirbančių pagal darbo sutartis.

„Jei atsirastų labai griežtas reglamentavimas, kaip kai kuriose šalyse narėse, iškiltų labai didelis klausimas, ar asmenys galėtų dirbti keliose platformose, tokiu atveju atsirastų laiko reglamentavimas, kai darbdavys nustatytų, kada konkrečiai jie privalo pradėti dirbti, kada – baigti darbą. Tokios laisvės ir pasirinkimo nebebūtų“, – tęsia jis.

Tačiau Lietuvos asociacijų atstovai turi tam tikrų pastebėjimų, į kuriuos direktyva taip pat atkreipia didesnį dėmesį, pavyzdžiui, į algoritminį skaitmeninių platformų valdymą: siekiama daugiau aiškumo, kaip naudojami algoritmai paskirstant darbus ir užsakymus.

Nors skaitmeninės darbo platformos stebi ir vertina savo veiklą, darbuotojai neturi prieigos prie informacijos apie tai, kaip veikia algoritmai, kokie asmens duomenys naudojami ir kaip jų elgesys daro įtaką automatizuotų sistemų priimamiems sprendimams. EP siekia uždrausti automatizuotoms sistemoms priimti svarbius sprendimus ir nori, kad valstybės narės užtikrintų visų sprendimų, turinčių didelę įtaką darbo sąlygoms, priežiūrą.

K. Zaura priduria, kad greta ES lygiu sprendžiamų klausimų Lietuva savarankiškai imasi ir kitų žingsnių, kurie suteiktų didesnę socialinę apsaugą tokia veikla besiverčiantiems asmenims. „Šiuo metu kalbama apie savarankiškai dirbančių asmenų įtraukimą į nedarbo draudimą ir kitus draudimus, kad, atsitikus nelaimei, šie asmenys galėtų jį gauti. Pati direktyva šito nereglamentuoja, ES būtų sunku reglamentuoti šias sritis, todėl Lietuva to imasi pati“, – teigia K. Zaura.

Pasak atašė, daug vilčių dedama į galutinį direktyvos tekstą. „Jei kriterijai bus labai aiškūs, preciziški, konkretūs, nedviprasmiški, kad negalėtų kilti teisinių ginčų, kad darbo inspekcijai ar teismams būtų lengva įvertinti, preziumuoti, ar tai yra darbo santykiai, ar ne, tai galėtų įnešti aiškumo į teisinę sistemą“, – įsitikinęs jis.