Pastarųjų metų pramonės augimą ekonomistai vadina renesansu. Tiesa, pasak ekonomisto Tado Povilausko, piką atsigavimas pasiekė pernai ir šiemet tokio pramonės augimo tikėtis nereikėtų, nors sektorius dar turi potencialo stipriau ūgtelėti po poros metų. Tiek jis, tiek ekonomistas Nerijus Mačiulis pažymi, kad pramonė Lietuvoje ne tik auga, tačiau po truputį juda link aukštesnės pridėtinės vertės gamybos.

SEB banko vyr. analitikas T. Povilauskas sako, kad, pažvelgus į tai, kiek didėjo pramonės apimtys, galima sakyti, jog praėjusieji metai buvo Lietuvos pramonės renesanso pikas.

„Šis pikas sutapo su visos Europos ekonomikos atsigavimu, padidėjusia prekių paklausa iš užsienio. Dėl to pernai pramonės gamyba ūgtelėjo 7,1 proc., ir tai buvo didesnis augimas nei ankstesniais metais. Manau, šiemet tokio augimo pasiekti nebepavyks vien dėl to, kad atsispiriama nuo aukštos bazės.

Žinoma, mūsų pramonininkų investicijos galėtų būti dar didesnės, tačiau jų buvo ir jų pasekmės matomos. Taip pat pavyko pritraukti ir nemažai naujų investicijų, gamyklos statomos, įranga bus atvežta šiais ir kitais metais, taigi, jei ekonominės aplinkybės nekis, galima tikėtis dar vieno pakylėjimo 2019–2020 metais“, – teigia pašnekovas.

Lietuva visuomet išsiskyrė ES pagal tai, kokią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį sudaro pramonė.

Savo ruožtu banko „Swedbank“ vyr. ekonomistas N. Mačiulis pažymi, kad Lietuva ES visuomet buvo viena daugiausia pramonės išlaikiusių šalių, tokia yra ir dabar, tačiau joje atsiranda daugiau aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių pramonės įmonių.

„Lietuva visuomet išsiskyrė ES pagal tai, kokią bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį sudaro pramonė. Šiuo aspektu mes buvome ne agrarinė valstybė, kai prieš 14 metų įstojome į ES, nesame ir dabar. Esminis skirtumas, kurį matyčiau dabar, yra tas, kad atsiranda daugiau pramonės įmonių, kuriančių aukštesnę pridėtinę vertę.

Iš dalies Lietuva pramoninės valstybės statusą turėjo todėl, kad joje buvo kelios labai didelės gamyklos, tačiau kuriančios santykinai mažą pridėtinę vertę. Naftos perdirbimo gamykla, dvi didelės trąšų gamyklos generuoja didelę apyvartą, bet neleidžia teigti, kad turime stiprius, pasaulyje žinomus prekinius ženklus“, – kalba N. Mačiulis.

Tiesa, pasak jo, didelis pastarųjų metų investicijų srautas į pramonines įmones buvo šiek tiek netikėtas, nes Lietuva nebėra žemų sąnaudų valstybė, egzistuoja ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.

Į priekį stumia baldų pramonė ir Kauno LEZ privalumai

Pasak T. Povilausko, pramonės augimą į priekį labiausiai veda baldų gamybos sektorius, nemažai investavo ir gerus rezultatus demonstravo plastiko pramonė, ūgtelėjusi yra ir metalų apdirbimo pramonė bei užsakomoji elektronikos pramonė.

Tuo metu N. Mačiulis pastebi, kad Lietuvos pramonės augimo sėkmė nemaža dalimi yra Kauno laisvosios ekonominės zonos (LEZ) sėkmė.

„Didžioji dalis naujai ateinančių įmonių pasirinko Kauno laisvąją ekonominę zoną, ir tai nėra visai netikėta – mokestinė aplinka joje yra patrauklesnė. Taip pat atsiranda klasterio efektas – kiekvienai įmonei vis lengviau ateiti, matant, kad ten jau sėkmingai yra įsikūrusi ar planuoja pradėti vykdyti veiklą kažkuri kita didelė tarptautinė įmonė. Jau nekalbu apie tai, kad atsiranda ir sinergijos efektai, į regioną tampa lengviau pritraukti darbuotojų.

Pernai bendras eksportas iš Lietuvos augo 13 proc., kai tuo metu Latvijoje ir Estijoje augimas nesiekė 5 proc.

Sunku nesutikti, kad šiuo aspektu pramonės sektorius Lietuvoje pastaraisiais metais sustiprėjo. Tai labai matoma ir statistikoje, nors didelė dalis investicijų, kurios jau yra pritrauktos, dar neatėjo į Lietuvą. Tuo metu atėjusių praeityje pridėtinė vertė sparčiai augo. Pernai bendras eksportas iš Lietuvos augo 13 proc., kai tuo metu Latvijoje ir Estijoje augimas nesiekė 5 proc.“, – kalba N. Mačiulis.

Gali pasiūlyti geresnius atlyginimus

LRT.lt kalbintų ekonomistų teigimu, pramonės sektoriaus stiprėjimas dabartinėje Lietuvos ekonomikos išsivystymo stadijoje yra labai naudingas.

„Yra ekonomistų, galvojančių, kad valstybei vystantis, pramonės sektorius tampa ne toks svarbus. Jei pažvelgtume į labiausiai pažengusias ES valstybes, pamatytume, kad jose vyrauja aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorius. Siekiamybė ir natūrali tendencija yra tai, kad ilguoju laikotarpiu didžiausią ekonomikos dalį sudarys aukštos pridėtinės vertės paslaugos, o gamyba vyks kažkur, kur gamybos sąnaudos bus šiek tiek mažesnės.

Tačiau dabartiniame Lietuvos išsivystymo lygmenyje pramonė yra labai svarbi, ypač kai kalbame apie aukštesnės pridėtinės vertės pramonės įmones. Jos ne tik sukuria geriau apmokamas darbo vietas įvairesniems specialistams, bet ir galimybę aplink jas steigtis kitoms aptarnaujančioms įmonėms. Sunku įsivaizduoti tokią ekonomiką, kuri būtų priklausoma ir klestėtų tik dėl paslaugų sektoriaus“, – tikina N. Mačiulis.

T. Povilauskas taip pat įžvelgia ne vieną pramonės stiprėjimo privalumą: „Lietuvos atveju pramonės augimas yra geras dalykas, nes mūsų ekonominę struktūrą daugiausia sudaro prekyba, transportas, žemės ūkis, o tokios veiklos kaip prekyba sukuria mažesnę pridėtinę vertę nei pramonė.

Pastaroji ne tik auga, tačiau lėtai pereina prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos, lemdama kylančias algas, augantį darbuotojų skaičių. Be to, pramonėje yra mažiau šešėlio nei prekyboje ar statybų sektoriuje.“