V. LEGKAUSKAS: VAIKAI TURI ŽINOTI, KAD PIRKIMAS – NE PRAMOGA

Socialinių mokslų daktaras, psichologas, dviejų dukrų tėtis Visvaldas Legkauskas sako, kad pagrindinis jo darbas – paaiškinti, kaip veikia santykiai tarp žmonių, o hobis – kolekcionuoti monetas ir tyrinėti jų istorijas. Prieš mėnesį išleistą knygą „Pinigų kelionė: nuo atsiradimo iki tavo kišenės“ jis vadina darbo ir hobio deriniu, dar – išsamiu atsakymu į netikėtą dukters klausimą.

– Pradėkime nuo to, kad kolekcionuojate monetas. Ar senas šis hobis, tiksliau – nuo kada jums rūpi pinigai ir jų istorija?

– Monetas kolekcionuoju maždaug nuo 2013-ųjų. Grįžau prie vaikystės hobio. Tuomet rinkau ne istorines, bet įvairių pasaulio šalių monetas. Po kiek laiko, kaip vaikams dažnai nutinka, atsirado kitų susidomėjimo objektų ir monetas pamiršau. Šiandien sunku prisiminti, kokiais keliais tas susidomėjimas monetomis vėl grįžo. Galbūt smalsumą paskatino atradimas, kad eurai nėra pirmieji bendraeuropiniai pinigai. Ėmiau domėtis tuo laikotarpiu, kai vienokie ar kitokie pinigai tapo pasauliniai.

– Ar jūs kolekcionuojate tik monetas, ar ir popierines kupiūras? Kokio dydžio dabar yra jūsų monetų lobis?

– Renku tik monetas. Dydis? Man jis nevarbus, jokio lobio neturiu. Renku pagal šalis, tiksliau, stengiuosi surinkti kuo daugiau šalių, kurios tam tikru metu dalyvavo ar prijautė bendrai piniginei sistemai, pavadintai Lotynų pinigų sąjunga. (1865 m. Italija, Prancūzija, Belgija ir Šveicarija įkūrė pirmąją didelę Europos pinigų sąjungą, pavadintą Lotynų pinigų sąjunga, kuri siekė sujungti atitinkamų šalių pinigus į vieną bendrą valiutą – aut. past.)

Šalia tikrųjų šios sąjungos narių buvo ir labai daug prijaučiančių, kurios formaliai jai nepriklausė, bet leido to paties standarto monetas. Kalbu apie nemažą dalį Pietų Amerikos šalių, kurios irgi leido Lotynų pinigų sąjungos standarto pinigus. Įdomu, kad toji sąjunga išgyveno labai neilgai, – šalys pradėjo nebesutarti dėl pinigų leidybos taisyklių. Nepaisant šio fakto, patys pinigai išliko gana ilgai. Monetos, pradėtos kalti XIX a. pirmoje pusėje, kai kuriose šalyse buvo kalamos iki pat XX a. pirmos pusės.

Rečiausias kolekcijos eksponatas? Retenybių neieškau, nes ir nesiekiu ta kolekcija pasipuikuoti. Tiesiog įdomus hobis, ir tiek.

Kolekcija: V. Legkauskas kolekcionuoja šalių, kurios tam tikru metu dalyvavo ar prijautė bendrai piniginei sistemai Lotynų pinigų sąjunga, monetas. / V. Legkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip pildote savo kolekciją naujais eksponatais? Ar jie brangūs, ar nenukenčia šeimos biudžetas?

– Be abejo, jie gali būti ir labai brangūs. Tačiau aš brangių monetų neieškau. Renku tokias, kurios man būtų nesunkiai prieinamos ir įdomios. Didžiausias pasirinkimas eBay svetainėje. Monetų temai šis interneto aukcionų ir e. prekybos kanalas labiausiai tinka.

– Esate psichologas, parašęs ir išleidęs ne vieną knygą, tačiau apie pinigus ir dar vaikų auditorijai (knygą skyrėte skaitytojams nuo devynerių metų) prabilote pirmą kartą. Kas paskatino?

– Viena vertus, mačiau sąsajų su savo hobiu. Jis per dešimt metų padėjo įgyti ekspertinio lygio žinių. Kita vertus, knygą parašyti netiesiogiai mane paskatino dukra Aurilė. Ji ir pati turi panašų hobį – renka pinigus – tik jau šiuolaikines pasaulio šalių monetas. Aurilės tikslas – turėti bent po vieną visų pasaulio šalių monetą.

Kartą, kai dukrai buvo septyneri (šiuo metu Aurilei dešimt, ji mokosi ketvirtoje klasėje), mes važiavome automobiliu ir ji manęs paklausė, kaip atsirado pinigai. Atsakymas truko visą valandą, po kurios net pats nustebau, kaip maža mergaitė taip ilgai galėjo išlaikyti dėmesį. Vadinasi, jai buvo įdomu. Tada ir gimė mintis parašyti knygą apie pinigus vaikams.

– Tada pradėjote rašyti pinigų istoriją ir rašėte ją net ketverius metus?

– Kadangi tai nebuvo pagrindinis mano užsiėmimas, rašymas užtruko. Dukra kartkartėmis vis paklausdavo, kada baigsiu tą knygą. Tiesa, dar pasigyrė mokyklos draugams, kad tėtis rašo knygą apie pinigus. Ilgainiui bendraklasiai ėmė ją judinti, kada gi ta knyga pagaliau bus baigta. Teko greičiau spręsti šią situaciją, kad dukrai nebūtų bėdos, jog giriasi nebūtais dalykais (šypsosi).

Pinigai dažniausiai leidžiami pagal tėvų pavyzdį. Vaikai mato, kaip pinigus leidžia jų tėvai, ir yra linkę juos kopijuoti.

– Gal, išleidęs knygą, važinėjate po mokyklas, vedate edukacijas jos tema – apie pinigus? Kaip jums atrodo, ar šių dienų vaikai moka elgtis su pinigais, ar suvokia jų vertę?

– Apie edukacijas pamąstau, bet dar tikrai nerengiu – nespėju. Dėl mokėjimo elgtis su pinigais, mano galva, visų dalykų žmogus išmoksta tuomet, kai jam prireikia. Kadangi Lietuva yra gana turtinga šalis ir dauguma vaikų neskursta, tad ir piniginis klausimas daugumai nelabai aktualus. Kai tėvai susidomi šia tema ir jos aiškinimu savo vaikams, tada ir atsiranda paskata į ją labiau įsigilinti, nes kažkas motyvuoja iš išorės.

– Turite dvi dukreles. Jaunėlei Elėjai – dveji, tad pinigai jai turbūt dar nerūpi, o vyresnėlė apie juos prabilo dar besimokydama pirmoje klasėje. Nuo kada, jūsų nuomone, reikėtų pradėti su vaikais kalbėti apie pinigus?

– Pirmokai ir antrokai gauna nemokamą maitinimą, taigi nėra būtinybės turėti kišenpinigių, bet yra galimybė, nes vaikams labai rūpi pats pirkimo procesas, kitaip sakant, pirkimo pramoga. Paprastai prašyti pinigų vaikai ima pradinėse klasėse, nes mato, kad tai daro kiti. Nuo tada ir reikėtų pradėti juos mokyti, kaip elgtis su pinigais. Svarbiausia – išaiškinti jiems, kad pirkimas gali, bet neturėtų būti pramoga. Kai žmonės pirkimą suvokia kaip pramogą, kyla problemų. Apie tai ir turėtume kalbėti pirmosiose finansinio raštingumo pamokėlėse. Paskutiniai du mano knygos skyriai skirti būtent vaikams.

– Šiandien kai kurie tėvai moka vaikams simbolinį mokestį už gerą mokymąsi, sąžiningą būrelių lankymą, sportinius pasiekimus – ar tai sveikintina?

– Tai nedažni atvejai šeimose. Tokia nuolatinė praktika būtų labai rizikinga. Tarkim, jei už dešimtuką tėvai vaikui moka eurą, greitai tas euras jau nebedžiugintų – jis norėtų vis daugiau ir daugiau. Galiausiai tokia sistema bankrutuotų. Tačiau šis metodas gali kuo puikiausiai veikti, kai norima kokio nors dalyko mokymąsi pajudinti iš mirties taško.

Sakoma, kad mokymąsi turėtų skatinti vidinė motyvacija, t. y. vaikui turėtų būti malonu kažko išmokti. Tačiau realybė yra kitokia. Kai nemoki – nesiseka, o kai nesiseka – mokytis nemalonu, nebelieka jokios vidinės motyvacijos. Tuomet dažniausiai prireikia tėvų motyvacijos arba paskatinimo, tarkim, pinigais.

Kai nuperkame vaiko pastangas atlikti nemalonų darbą ir dėl to jis įgyja kokių nors įgūdžių, t. y. jam pradeda sektis – tuomet procesas kinta ir vaikas ima jausti malonumą iš pačios veiklos. Štai tuomet tuos finansinius paskatinimus reikėtų nutraukti.

– Tarkim, vaikas nori turėti pinigų savo reikmėms, bet jis dar nėra to amžiaus, kai galėtų dirbti oficialiai. Ar gali tėvai, seneliai, kaimynai jį samdyti lengviems buities darbams?

– Iš pradžių siūlyčiau vaikui paaiškinti, kodėl įstatymas draudžia vaikams dirbti. Paskui, kai jis tai žinos, galima mėginti leisti jam užsidirbti šeimos viduje, tačiau vis tiek visi darbai turėtų sutilpti į minėto įstatymo logiką. Vadinasi, vaikas turėtų dirbti nesunkiai ir neilgai. Be to, tie darbai neturėtų nukreipti vaiko jėgų ir pastangų nuo mokymosi, nes, kaip žinoma, mokymasis yra pagrindinis vaikų užsiėmimas.

Dar vienas pastebėjimas: tėvai gali suteikti vaikui galimybę kažkiek užsidirbti, bet jie negali jam mokėti už namų ruošos darbus. Juk juos daro visi šeimos nariai, negaudami už tai jokio atlyginimo! Antraip visiškai išsikreips suvokimas, kodėl reikia, tarkim, plauti indus arba išnešti šiukšles. Vaikui turime paaiškinti priežastis, kodėl namų ruošos šeimos nariai neatlieka už pinigus.

Jei namuose yra darbų, kurie neunkūs, ilgai netrunka ir kuriems atlikti samdytume kitus žmones, galime suteikti vaikui galimybę juos atlikti ir gauti už tai atlygį. Tarkim, automobilį plauna sūnus ir gauna pinigų, kuriuos sumokėtume plovykloje. Kodėl gi ne?

– Jau tampa norma, kad eidami į draugo gimtadienį vaikai dovanoja ne dovanas, o pinigų vokelyje. Ar, jūsų nuomone, tai gera tradicija?

– Kadangi šiandien dauguma mūsų gyvena pritekliaus ir pertekliaus visuomenėje, kai dauguma vaikų iš esmės turi viską, jiems nupirkti dovaną iš tiesų sunku. Ką dovanoti vaikui, kuris turi viską? Tokiu atveju, manau, pinigai yra išeitis. Vaikas juos panaudos taip, kaip jam tuo metu norėsis.

Problemą matau kiek kitur: pritekliaus visuomenėje pinigai gali būti labai nemaži. Tuomet kyla klausimas, ar tai yra visiškai vaiko pinigai, ar galbūt jie turėtų būti leidžiami prižiūrint tėvams? Man atrodo, kad bet kokie šeimos mastu didesni pinigai ir jų leidimas (suma kiekvienoje šeimoje skirsis) turėtų būti derinama su tėvais, nes vaikai juos gali išleisti labai neatsakingai.

– Anglijoje gyvenantis giminaitis pasakojo, kad šiuo metu labai madinga (ypač tarp paauglių mergaičių) gimtadienius švęsti apsiperkant prekybos centruose. Scenarijus toks: jubiliatė pasikviečia drauges ir visos siaučia po parduotuves, vėliau važiuoja į namus valgyti torto ir džiaugtis pirkiniais.

– Iki mūsų ši tendencija turbūt dar neatėjo – bent jau man neteko girdėti. Ką manau? Tai negera praktika. Jau sakiau, kad vienas iš pirmų dalykų, kurį tėvai turi paaiškinti savo vaikams, – pirkimas neturėtų būti pramoga! Kai pirkimas tampa pramoga, atveriamas kelias į finansines nesėkmes.

Naudinga: naujausia V. Legkausko knyga – istorinė perspektyva vaikams, padedanti geriau suprasti, kas yra pinigai, ugdanti finansinį raštingumą ir atsakingumą. / V. Legkausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūsų šeimoje ugdomas dukrų finansinis raštingumas, atsakingumas, kaip mokote mergaites taupyti ir neišlaidauti? Galų gale, kiek duodate vyresnėlei kišenpinigių?

– Pirma, pinigų naudojimas prasmingas tik tada, kai vaikas geba juos suskaičiuoti. Kišenpinigiai, manau, yra kiekvienos šeimos asmeninis reikalas. Tai priklauso nuo šeimos finansinių galimybių, vaiko dienotvarkės ir pan. Tarkim, jei vaikas važiuoja į mokyklą viešuoju transportu – pinigėlių dienai jis gaus daugiau ir t. t. Žinau, kad kai kurie knygų apie pinigus autoriai linkę įvardyti konkrečias sumas, tačiau aš nuo jų susilaikysiu. Tai labai individualu.

Antra, pinigai dažniausiai leidžiami pagal tėvų pavyzdį. Vaikai mato, kaip pinigus leidžia jų tėvai, ir yra linkę juos kopijuoti. Jei tėvai perka vien dėl pirkimo malonumo, jų vaikai darys tą patį. Arba jei tėvai perka tik atsižvelgę į tikrąją pirkinio vertę, kitaip sakant, neperka akcijos, nuolaidų, bet žiūri į vertę ir pirkinio reikalingumą – didelė tikimybė, kad taip elgsis ir jų vaikai. Tėvai turėtų paaiškinti vaikui, kuo skiriasi daikto kaina ir vertė. Tarkim, visi nori kokio nors madingo daikto. Jam pinigų turime, bet nepirksime, nes tokios kainos jis tiesiog nevertas.

Pavyzdžiui, yra toks vaikiškas gėrimas „Prime“, kurio butelis kainavo ir 8 eurus. Tačiau tinkamą pavyzdį namuose matantis vaikas pasižiūrės į „Prime“ ir pasakys: „Na, tai kas, kad mano kišenėje yra 8 eurai, – joks skystis butelyje nevertas tokios pinigų sumos!“

– Gal galėtumėte pasidalyti keliais įdomiais faktais iš savo naujausios knygos „Pinigų kelionė: nuo atsiradimo iki tavo kišenės“?

– Mano pinigų istorija remiasi ne pavardėmis ir ne datomis ar faktais, o procesu. Ją rašydamas aš sąmoningai stengiausi išvengti to, dėl ko dalis žmonių istorijos nemėgsta. Jiems istorija asocijuojasi su daugybe datų ir pavardžių. Mano knygoje pavardžių yra gal pora, o konkrečių datų irgi labai nedaug. Man joje buvo įdomiau parodyti, kaip keitėsi pinigai vystantis civilizacijai ir kodėl jie keitėsi.

Rašau, kaip pinigais tapo brangieji metalai, monetos banknotai, kaip skola tapo pinigais ir kt. Vaikai sužinos, kas yra dekretiniai pinigai, kaip pinigus sukuria bankai, kaip atsirado centriniai bankai, o knygą baigiu supažindindamas juos su kriptovaliutomis. Kadangi esu psichologas ir mano pagrindinė kompetencija yra aiškinti, kaip veikia santykiai tarp žmonių, tai ir čia bandau parodyti, kaip veikia pinigai būtent kaip visuomenės ir žmonių tarpusavio santykių dalis.

– Ko palinkėtumėte tėvams, norintiems, kad jų vaikai išmoktų tinkamai elgtis su pinigais ir ankstyvos finansinio raštingumo pamokos duotų saldžių vaisių ateityje?

– Linkėčiau nenukrypti į kraštutinumus. Ką turiu omenyje? Na, vienas kraštutinumas – tai bandymas sakyti, kad pinigai gyvenime yra nesvarbu. Sutinku, yra dalykų, kurių, lyg prekės, už pinigus nenusipirksime, bet nėra situacijų, kurių pinigai negalėtų palengvinti. Kai žmonės vieni kitiems linki meilės, sveikatos, laimės, tuose linkėjimuose pinigai irgi dalyvauja. Kitas kraštutinumas – tai pinigų sudievinimas, orientacija vien tiktai į pinigus. Tai irgi nesveika. Smagu, kad dauguma suaugusių žmonių moka tą pusiausvyrą išlaikyti, o savo knygą skiriu daugiau vaikams. Juk galima mokytis iš savo patirties, t. y. iš savų klaidų, bet galima mokytis ir iš knygų. To visiems ir linkiu!