Ar įmanoma besąlygiškai mylėti vyrą, neklaidžiojant po giliausias jo sielos gelmių kerteles, kupinas kraupių paslapčių ir skausmo persmelktų patirčių? Ar egzistuoja riba, kurios moteriai nederėtų peržengti? Ir ar apskritai galima beribė meilė?

Šie provokuojamai keblūs ir bemaž retoriniai klausimai šiuolaikinio pasaulio kontekste skamba gerokai maskulinizuotai. Kita vertus, jų aktualumas erdvės ir laiko perspektyvoje – nenuginčijamas: nepatogi tema randa atgarsį ne tik filosofijoje, grožinėje literatūroje, psichologijoje, bet ir mene. Aštrūs ir daugiaplaniai siužetai ypač domino XX a. pradžios kompozitorius, kūrusius Pirmojo pasaulinio karo, sparčiai augančios ginklų pramonės, socialinės nelygybės ir skurdo kontekste. Vienas tokių – vengras Béla Bartókas, kurio vienaveiksmių sceninių kūrinių "Stebuklingas mandarinas" ir "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" premjera 99-ąjį sezoną atidarė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Gyvenimo paralelės

Baletas-pantomima "Stebuklingas mandarinas" ir opera "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" į vieną spektaklį sujungti neatsitiktinai – abu sieja besąlygiškos meilės, paaštrintos aistros ir smurto kombinacija tema, tad teatriniuose pastatymuose jie dažnai jungiami į diptiką. Abiejų inspiracijomis tapo pasakos, B.Bartóko partitūrose įgavusios ekspresionistinį pavidalą.

Abiejų pagrindiniai veikėjai fatališkai siekia savo tikslo: Mėlynbarzdis – jaunos merginos meilės, Mandarinas – patenkinti savo aistrą, kad galėtų numirti, tad spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas abu veikėjus interpretuoja kaip tą patį žmogų skirtingose laiko ir erdvės plotmėse.

Beje, pačių kūrinių sukūrimo kontekstas diktuoja ir tam tikras, žinoma, gerokai hiperbolizuotas paraleles su paties B.Bartóko asmenybe: 1911-aisiais atsiradusią operą "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" jis dedikavo tuomet dar tik aštuoniolikametei žmonai Martai, o 1924-aisiais, kai įvyko "Stebuklingo mandarino" premjera, jau buvo vedęs 23 metais jaunesnę savo studentę. Kai kurie kompozitoriaus biografai Juditos personažą sieja su itin jaunomis B.Bartóko žmonomis, kurios jo pasaulyje irgi ieškojusios šviesos, tačiau pats kompozitorius savo sielą joms atvėręs rezervuotai.

Sulaužytos žanro tradicijos

Nors teatro scenoje įprasta pirmiausia rodyti "Stebuklingą mandariną", o po to "Hercogo Mėlynbarzdžio pilį", LNOBT kūrėjai eiliškumą pakeitė – baletas ėjo įkandin operos.

Abiejų pagrindiniai veikėjai fatališkai siekia savo tikslo: Mėlynbarzdis – jaunos merginos meilės, Mandarinas – patenkinti savo aistrą, kad galėtų numirti.

"Stebuklingo mandarino" estetika užkoduota jau pačioje žanro traktuotėje – tai baletas-pantomima, išaugęs tradicinio baleto ribas. Paties kompozitoriaus padiktuotas žanras natūraliai reikalauja ir netradicinio požiūrio į šokio meną, kurį choreografas Krzysztofas Pastoras sukūrė maišydamas įvairias šiuolaikinio šokio technikas ir klasikinį baletą, šokėjus apaudamas ne puantais, o sportinių šokių bateliais, kuriuos avint šokti buvo nemenkas iššūkis.

Neįprasta baletui ir "Stebuklingo mandarino" muzika, kuri, anot choreografo, yra šokiruojamai smurtinė ir erotinė – išties, norėdamas išryškinti brutalią naratyvo pusę, kompozitorius pasitelkė didelį orkestrą, o muziką prisodrino aštrių disonansinių sąskambių, laužyto ritmo kombinacijų. Tad vos ją išgirdęs, K.Pastoras "Stebuklingą mandariną" kaipmat susiejo su Anthony Burgesso romanu "Prisukamas apelsinas" bei Stanley Kubricko filmu tuo pačiu pavadinimu. Aliuzija į pastarąjį akivaizdi ir baleto estetikoje – tiek choreografijoje, tiek kostiumuose, kuriuos kūrė Tatyana van Walsum: trys suteneriai, kuriuos rugsėjo 28-ąją įkūnijo Mantas Daraškevičius, Danielas Dolanas ir Jeronimas Krivickas – tai stilizuoti "Prisukamo apelsino" herojaus Alekso ir jo sėbrų atitikmenys, itin brutaliai išprašę lauk Merginos meilės trokštančius Jauną (Isaacas Evansas) ir Seną (Igoris Zaripovas) vyrus.

Smurto kupinoje aplinkoje skleidėsi ir komplikuotas bei aštrus Merginos (Olesia Šaitanova) ir Mandarino (Ernestas Barčaitis) santykis, nuspalvintas brutalios aistros spalvomis, kurį dar paaštrino minimalistiškai griežtos dekoracijos (scenografas Borisas Kudlička), funkciją keisdamos mainant ryškias spalvas (šviesų dailininkas Marcas Heincas).

Įtampos laiptais

"Stebuklingo mandarino" fabula gana konstruktyvi, tuo tarpu "Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje" ji daugiaplanė – stipriai psichologizuota, prisodrinta metaforų, veikiausiai patyrusi ir šiokią tokią sukūrimo metu itin populiarėjusią Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaką.

Septyni atrakinami Mėlynbarzdžio kambariai – tai septynios jo sielos plotmės, atveriančius vis daugiau kraupių paslapčių ir palaipsniui klampinančios Juditą į siaubą. LNOBT scenoje ši palaipsnė transformacija buvo perteikta labai įtaigiai – įtampa kilo visose dimensijose: muzikoje, veiksme ir vaizdo projekcijose (jų autorius Mikołajus Molenda). Vienintele dekoracija buvo pasirinkti laiptai, funkcionavę simboliškai: atrakinę dar vieną kambarį, Judita (Andrea Szanto) ir Mėlynbarzdis (Krisztianas Cseras) vis pakildavo laiptu aukštyn.

Naujai atrakinto kambario turinį (kankinimo įrankius, ginklų sandėlį, brangenybių saugyklą, sodą, vaizdą į plačią karalystę, ašarų ežerą, kambarį su trimis žmonomis) iliustravo simbolių kupinos palaipsniui intensyvėjančios vaizdo projekcijos – sulig kiekviena jų rasdavosi vis daugiau šviesos. Įtampa paraleliai kilo Juditos ir Mėlynbarzdžio santykyje – su kiekvienu laipteliu radosi vis daugiau siaubo, tačiau vis daugėjo erotikos: gąsdinanti švelnios meilės ir psichologinio teroro samplaika ryškėjo ne tik muzikoje, bet ir vaizdinyje.

Santykinai minimaliais, tačiau įspūdingai panaudotais scenos rekvizitais sukurta įtaigi garso ir vaizdo kombinacija prikaustė dėmesį, neleisdama atsipalaiduoti iki pat spektaklio galo. Kad paveikumą savo "Hercogo Mėlynbarzdžio piles" koncepcijoje iškelia į pirmą planą, neslėpė ir režisierius Csaba Kaelis, teigdamas, jog nesiekė šokiruoti, bet akcentavo dviejų bandančių vienas kitą suprasti žmonių santykį.

Leitmotyvo gija

Baletas "Stebuklingas mandarinas" ir opera "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" LNOBT scenoje siejosi ne tik tematika: tai, kad Mandarinas ir Mėlynbarzdis yra tas pats asmuo, sufleravo kone identiški abiejų rytietiško stiliaus kostiumai, o paskutinė Juditos suknelė atliepė Merginos apdarą.

Tarsi leitmotyvas abiejuose spektakliuose kartojosi vaizdo instaliacijose matoma akis – kiek kitokią akį kaip smurto simbolį savo filme "Prisukamas apelsinas" pasitelkia S.Kubrickas. Ir balete, ir operoje simbolinę prasmę įgauna raudona spalva, tapusi visą istorija nuspalvinusiu kraujo leitmotyvu.

Provokuojanti besąlygiškos meilės tema LNOBT premjeroje išsiskleidė aštriai, kita vertus – gana santūriai ir labai paveikiai. Įspūdį šiame kontekste darė ir faktas, jog lietuviškoje operos scenoje, šalia čia gana giliai įsišaknijusių romantinių meilės pasakų pagaliau atsirado ir modernesnis kūrinys, nagrinėjantis aštrias ir nepatogias žmonių santykių temas.