Tapanti gydytoja: dabar žmonės per daug griaužiasi dėl smulkmenų | KaunoDiena.lt

TAPANTI GYDYTOJA: DABAR ŽMONĖS PER DAUG GRIAUŽIASI DĖL SMULKMENŲ

Jaustis savo gyvenimo šeimininkais, visaverčiais visuomenės nariais žmonėms šiais laikais dažnai trukdo graužatis dėl smulkmenų.

Tuo įsitikinusi gydytoja Vida Domarkienė, baigusi profesinę karjerą ir atradusi naują pašaukimą – tapybą: "Visi būtume turtingesni ir laimingesni, jei nesikapstytume mintimis po praeitį, o suteiktume joms veiklos."

Sulaukusi 50-ties, vaikų gydytoja infektologė, Vilniaus universiteto docentė paėmė į rankas teptuką ir pasinėrė į spalvotų jausmų pasaulį. Jai neužteko mėgstamo darbo klinikoje, klastingos vaikų meningokokinės infekcijos tyrimų, sugulusių į disertaciją. Profesionalumo ji siekia ir dailėje, kurią laiko savo antruoju pašaukimu.

Vilniaus karininkų ramovėje veikia jau dešimtoji V.Domarkienės personalinė paroda, skirta šviesiam medikės tėvelio Kosto Poškaus atminimui.

"Mano tėvelis buvo advokatas, atsargos karininkas ir Panemunės šaulių vadas, mokėjo penkias užsienio kalbas, mama – stomatologė (dabar būtų vadinama odontologe). Šeimoje mes su broliu augome labai mylimi, ir tėvai turėjo labai daug draugų, tikrųjų to meto inteligentų", – pasakojo V.Domarkienė. Didžioji jos pačios gyvenimo dalis taip pat prabėgo tarp muzikų, dailininkų, operos grandų, mat vyras Eligijus, su kuriuo nugyventa 40 metų, dirbo operos režisieriumi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Dabar žmonės dažnai graužiasi ir pyksta, kad kaimyno šuo ne laiku sulojo ar kažkas darže daigą iškapstė.

Jos paveikslai švyti linksmomis spalvomis, gundo paslaptingais pasteliniais potėpiais, ar tai būtų senamiesčio stogai, ar lelijos tvenkinyje, ar rudens geltoniu aplietas sodas.

Jų autorei džiaugtis gyvenimu netrukdo nė viena raukšlelė, o į diegliukus ar panašius negalavimus ji sako visai nekreipianti dėmesio.

Kaip žmogus turi gyventi, kad sulaukęs senatvės matytų aplinkui šviesias spalvas?

"Aš esu optimistė, matyt, tokia gimiau, – juokėsi V.Domarkienė. – Manau, pirmiausia reikia turėti gerą šeimą. Tai – vienas esminių kriterijų visose amžiaus grupėse, kad žmogus jaustųsi laimingas. Antra – turėti mėgstamą profesiją ir išlaikyti kolegų pagarbą iki pat vadinamojo užtarnauto poilsio. Trečias svarbus dalykas – turėti sau užsiėmimą, kuris teiktų malonumą. Pavyzdžiui, dailė, mano galva, yra daug svarbesnė už bet kokius tankus ir raketas, nes jie neapgins nuo kasdienybės, kuri tikrai ne visiems patinka šiuolaikinėje visuomenėje. O dailė atpalaiduoja, išlaisvina dvasią… Jeigu kiekvienas žmogus turėtų hobį – ar muziką, ar dailę, ar prisiminimus rašytų, – mes visi būtume ir turtingesni, ir laimingesni."

Jos įsitikinimu, kiekvienas žmogus, net ir pats paprasčiausias, turi unikalią savo ir giminės istoriją, kurioje slypi įvairių vingių, ir juos galima fiksuoti – tai būtų neįkainojamas metraštis vaikaičiams ir provaikaičiams. Pamėginti verta, net jeigu žmogus mano neturįs tam jokio talento.

"Žinote, prezidentas Antanas Smetona kitados yra pasakęs: "Lietuvių tauta – genijų tauta." Ir jis buvo teisus. Nebūtinai taip yra, kaip jis sakė, bet jis palaikė žmonių savigarbą, mentalitetą, ambicijas, temperamentą, kad jie eitų pirmyn, o ne žiūrėtų atgal, ką jiems kažkas blogo padarė. O dabar žmonės dažnai graužiasi ir pyksta, kad kaimyno šuo ne laiku sulojo ar kažkas darže daigą iškapstė..." – sakė pašnekovė.

Kita vertus, vertybės dabar pasisukusios visai kitu rakursu nei prieš keletą dešimtmečių: "Mano sūnus baigė licėjų, visą laiką buvo pirmūnas. Iš Kembridžo atvykę "protų medžiotojai" visaip viliojo važiuoti ten mokytis. Bet sūnus atsisakė. O dabar kas tik gali, skuba lauk iš Lietuvos. Betgi bėga ne nuo tėvų, blogų žmonų ar vyrų, ne nuo atsakomybės, o nuo skurdo, nes negali išlaikyti šeimų."

V.Domarkienė pripažįsta, kad diduma nelaimingų žmonių taip jaučiasi dėl neprofesionalumo, klestinčio Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse, nes tikrai ne visi į valdžią prasimušę žmonės gali ir nori kultūringai elgtis su mūsų visuomene, su Tauta.

"Neturi jie tinkamų genų – mes nežinome, kas buvo jų protėviai. Aš tokius, kurie negerbia žmonių ir tyčiojasi iš visuomenės, vadinu dvasiniais nusikaltėliais, panašiai kaip visokie agurkiniai, tulpiniai, kurie plėšė ir žudė, vadinami fiziniais nusikaltėliais, – teigė medikė. – Labai gaila, kad mūsų tautos gerieji genai krito Sibire, pokariu miškuose, išniekinti ir sušaudyti… Turime patys saugoti tai, kas liko – būti žmonėmis, turinčiais stuburą, savigarbą. Bet reikia suprasti, kad kagėbistų ir stribų genų iš jų ainių, kurie ir dabar jaučiasi galingi ir svarbūs, mes niekaip neišmušime."

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Matosi grožis..

Ir kūryba..Teks eiti pasižiūrėti.

Anonimas

Taip taikliai pasakyta, ir labai sujaudinta,nes tikrai,Tauta kenčia nuo skurdo.Gydytojai Ačiū už tas išsakytas mintis.Su pagarba Birutė

Azuolas

Aciu Jums uz sias mintis. Tai nuostabu ir tikra. Bukime tvirti ir atsilaikysime. Pagarbiai

SUSIJUSIOS NAUJIENOS