Į jaunųjų menininkų kūrybą susitelkęs, naujų vėjų ieškantis Vilniaus teatras „Lėlė“ ruošiasi pirmajai 60-ojo sezono premjerai.

Spalio 14, 15 d. Mažojoje teatro scenoje bus pristatytas Ainio Storpirščio režisuotas spektaklis „O Viešpatie, Vilnius!” Spektaklio dailininkė – Neringa Keršulytė, kompozitorė – Bjelle, šviesų dailininkas – Valdas Latonas, aktoriai – Erika Gaidauskaitė, Simonas Storpirštis ir Dainius Tarutis.

Šiuo spektakliu A. Storpirštis debiutuoja bent trijose srityse: kaip dramaturgas, kaip spektaklių vaikams kūrėjas ir kaip režisierius „Lėlės“ teatre... O viskas prasidėjo nuo pačios erdvės, nuo to, kad šį menininką itin sužavėjo šio teatro Mažoji salė, paslaptingai įsikūrusi rūsyje ir turinti savo ypatingą, tiek su kitais, tiek ir su savimi atviriau bendrauti kviečiančią aurą.

Tad šio spektaklio veiksmas iš ties vyksta rūsyje: gana simbolinėje, užsisėdėjusių, nuo gyvenimo besislapstančių būtybių, vietoje. Kol tūnoma rūsyje ir bijoma pajudėti, kažkur ten, viršuje, verda gyvenimas. Ir ne tik jis... Ten galima pasivaikščioti po patį nuostabiausią pasaulyje miestą – Vilnių. Tačiau kol esame užsidarę ir vengiame tikrovės bei bendravimo, realybė ir fantazija gerokai susipina. Ir kas tik tam Vilniuj nevyko, ir kas tik jame negyveno, ir ko tik nebuvo pasiekę šio miesto, nusidriekusio iki neišmatuojamų ribų, žmonės! Ar bent jau taip šneka du kiek susipainioję, pašėlę pelėnai, sutikę naująjį savo klausytoją ir draugą, virtualaus pasaulio valdovą, vienišą, su mama besipykstantį berniuką.

„O Viešpatie, Vilnius!”, atsispirdamas nuo miesto legendų bei istorijos, kalba apie bendravimo svarbą, apie artimiausių žmonių santykius ir kaip juos keisti. Pasak spektaklio režisieriaus: „reikia žinoti kur gyveni. Taip supranti, kad nesi kažkoks atstumtasis iš niekur, kad viskas turi savo istoriją ir viskas yra svarbu. O mes esame to dalis. Tačiau vaikams daug svarbiau yra pažaist, pavalgyti, pakalbėti su tėčiu ir mama ar į kaimą pas močiutę nuvažiuot. Pamaniau, kad šiuos dalykus galima sujungti per dar vieną temą – vaiko ir mamos santykius.“ Tad spektaklis prasideda nuo to, jog išsiblaškiusi, antrąją jaunystę po skyrybų išgyvenanti motina, pamiršta apie sūnaus auklėjimą. Ir berniukas praktiškai pasitraukia į kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklalapių, interneto pasaulį.

Šiame kūrinyje susipina šiandiena bei gili praeitis. Ir tokioje sandūroje galime pastebėti, kad problemos, su kuriomis susiduriame dabar – kaip kad pasitraukimas į virtualų pasaulį – yra bendros. Kad visuomet buvo galima rasti būdų pasitraukti, užsisklęsti savyje, susikurti kitą, saugesnę tikrovę. Tačiau spektaklio pabaiga įrodo, kad verta būti drąsiam, mesti iššūkį savo baimėms ir akis į akį susidurti ne su tuo, ką išsigalvojame, o su pačiu svarbiausiu dalyku žemėje – tiesa.

Pasak spektaklio režisieriaus: „Vaikas, pamatęs storą žmogų negalvoja, ar tai gražu ar negražu. Jis sako „tu storas“. Ir tai verčia mus jaustis nepatogiai. Ne dėl to, kad taip nemandagu, o todėl, kad jis atrodo drąsesnis. Be to, vaikas, sužinojęs naują dalyką, iškart bando jį praktikuoti. Tai yra nuostabu. Realybės pajauta, kurią turi vaikai, nusipelno savo duoklės. Ir aš norėčiau tą duoklę duoti, nors ir menkniekiu, tik vienu spektakliu...“

Tai veikiau dramos ir objektų, nei lėlių spektaklis. Kuriame patys aktoriai pasiners į kupiną nuotykių pasaulį, šoks, fantazuos, burs ir visaip kaip šėls. Tačiau scenoje laukia ir lėlės: keistos, savotiškos, neįprastos – kaip ir pridera įsiliepsnojusios vaizduotės akimirkomis. Kaip teigia E. Gaidauskaitė: „Ainis, kaip režisierius, nuo pat pradžių turėjo savo spektaklio viziją, bet davė laisvės ir aktoriams. Žinoma, tai jo pirma patirtis „Lėlės“ teatre, tad spektaklio pirmame plane – drama, o tik po to – objektai, kurie sustiprina istoriją. Repeticijų metu visuomet tvyrojo lengva kūrybinė energija, be įtampos ar baimės. Tad buvo galima susikoncentruoti į detales, o ne pašalinius veiksmus.“

Spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!” premjera Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažojoje salėje vyks spalio 14, 15 d. 14 val.