D. PETRONIENĖS SODYBOJE – APIE 150 ĮVAIRAUS DYDŽIO KLOUNŲ

Ruduo – šiek tiek liūdnas metas Dovilei Petronienei, mat ji iš savo sodybos Utenos rajone visam šaltajam metų sezonui sugrįžta į Vilnių, o sodyboje laukti pavasario vieniša lieka jos kolekcija – apie 150 įvairaus dydžio klounų.

Tiesa, pati D. Petronienė savo klounų kolekcija vadina mažute. Gimė ji daugiau nei prieš penkiolika metų.

„Kartą pas giminaitę pamačiau ant palangės sėdinčius kelis mažus klounus. Taip gražu man pasirodė, kad, Kalvarijų turguje tarp sendaikčių pamačiusi kelis klounus, juos tuoj ir nusipirkau. Pamaniau, o kodėl ne?! Tai buvo mano kolekcijos pradžia. Kitą kartą turguje – ir ne tik ten – jau specialiai žvalgiausi klounų“, – sako pašnekovė.

Moteris stengiasi rinkti tik medžiaginius klounus – neperka keraminių ir Arlekino tipo, nors į kolekciją yra patekę ir tokių.

Pagalba: Dovilė stengiasi rinkti tik medžiaginius klounus; nusipirkusi juos sendaikčių turgavietėje, išskalbia drabužėlius, jei reikia – paremontuoja. / D. Petronienės asmeninio archyvo nuotr.

Nupirkusi senų klounų, visada juos išmaudo, išskalbia drabužėlius, jei reikia – paremontuoja: priklijuoja plaukus, pasiuva pamestas kepures.

Dovilė daug keliauja, tad visose šalyse, kur lankosi, nepraleidžia progos nusipirkti klounų, jeigu tik jų randa. Sako prieš metus skaičiavusi savo eksponatus – jų buvo apie 140. Kiek dabar yra, tiksliai net ir nežino.

Vasarą dažnai užeinu į tą kambarį, pasisveikinu savo klounus, pakalbinu. Žiemą jie truputį liūdi. Manau, laukia pavasario ir šeimininkės.

„Kartą Kalvarijų turguje pamačiau vyresnio amžiaus vyrą, kuris tarp visų savo sendaikčių pardavinėjo ir kelis klounus. Išsikalbėjome. Pasirodo, jo sutuoktinė rinko klounus, bet dabar jis juos išparduoda. Jei gerai pamenu, jie ruošėsi iš Vilniaus keltis į kaime paveldėtą namą, o ten žmonos kolekcijai vietos kažkodėl nebuvo, – pasakoja kolekcininkė. – Susitarėme kitą dieną susitikti turguje, pažadėjo man atvežti visus tuos klounus. Kitą dieną lyg tyčia dangus maišėsi su žeme: lietus, vėjas, šlapdriba. Nepaprašiau to žmogaus telefono numerio, gal jis jo ir neturėjo. Galvoju, o jeigu jis atvažiuos, atitemps autobusu ar troleibusu man visą dėžę tų klounų, o manęs nebus... Kad ir labai nesinorėjo, sėdau į automobilį ir nuvažiavau. Nulėkiau į turgų, o patvorys, kur buvo prekiaujama sendaikčiais, tuštutėlis, nei gyvos dvasios. Paėjau kelis metrus, stoviniuoju. Iš už kažkurio kampo išlenda tas žmogelis. Visas sužvarbęs, šlapiais drabužiais. Sako man: „Šiandien oras baisus, tai nusprendžiau į turgų nevažiuoti. Tačiau paskui pagalvojau, jeigu jūs atvažiuosite, o manęs nebus...“

D. Petronienės asmeninio archyvo nuotr.

Pastovėjo abu, pabendravo. Vyras papasakojo apie gamyklą, kurioje dirbo, apie žmoną, apie tai, kaip jie linksmai ir laimingai gyvens kaime, nes išėjo į pensiją. Dar apie Vilnių šnektelėjo, koks jis gražus, tada – apie sveikatą. O lietus pliaupė vis smarkiau, skėčių abu neturėjo, lietaus lašai tekėjo ne tik per skruostus, bet ir nuo kepurių tiesiai už apykaklių.

„Tada vos nepamiršau tų klounų nupirkti. Jų buvo daugiau nei 50, o prašė tikrai juokingos sumos. Sumokėjau dvigubai daugiau ir išsiskyrėme. Parlėkiau namo kaip ant sparnų. Ir ne tiek tie klounai sušildė širdį, o tas jaukus pokalbis“, – prisimena moteris.

D. Petronienės asmeninio archyvo nuotr.

Savo klounų kolekciją D. Petronienė įkurdino sodyboje netoli Utenos, laisvame namo kambaryje. Didžiausias jų priešas ten – dulkės ir vorai.

„Vasarą dažnai užeinu į tą kambarį, pasisveikinu su savo klounais, pakalbinu. Žiemą jie truputį liūdi. Manau, laukia pavasario ir šeimininkės“, – juokauja moteris.