KUNIGAS MOZĖ: PASTEBĖTI KITĄ ŽMOGŲ – MUMS VIS DAR IŠŠŪKIS

Miestai puošiasi, kuria blizgią šventinę nuotaiką, bet Lietuvos realybė kitokia - daug atstumtų žmonių, kurie nori, bet negali švęsti Kalėdų. Taip interviu naujienų agentūrai ELTA sakė kun. Mozė Mitkevičius.

Pasak jo, savaip skursta ir pasiturintys, aukštą statusą turintys žmonės, stokojantys džiaugsmo, artimo ryšio, laiko sau ar šeimos nariams.

„Prieš šventes apsivaliusios centrinės miesto gatvės atrodo visai reprezentatyviai. Tačiau svarbu suvokti, kad ir mūsų gyvenimuose, širdyse yra vietų, kurios šiukšlinos, kurias izoliuotume. Kalėdos – metas stabtelėti ir pažvelgti į save tiesoje, legalizuoti savo puses, kurias ignoruojame ir kitiems nerodome“, – sakė kun. Mozė.

Pasak Vilniaus arkivyskupijos Carito sielovadininko, esame nuodėmingi, bet patys bijome tai priimti ir ieškome kaukių, blizgučių, kurie tą mūsų dvasinį skurdą pridengtų.

– Lietuvoje didelė socialinė atskirtis, kita vertus, – akivaizdus polinkis labiau rūpintis asmenine gerove, kurią tik šiek tiek sušvelnina šventės.

– Jei nuvažiuotume į priemiesčius, pamatytume, kad prieš klodami pamatus žmonės pasistato tvoras. Tos tvoros, ne vien teritorinės, bet ir mąstymo –apsiriboti privačiu gyvenimu, minimaliai bendrauti ir bendradarbiauti su kaimynais, kitais.

Mano privatus gyvenimas turi būti tobulas – parketas, baltos užuolaidos ir staltiesės. Už lango galbūt sąvartynas, bet tai – nebe mano rūpestis.

– Kodėl ne išeitis apsitverti, atsiriboti?

– Žmogus yra santykio būtybė ir jeigu užsidarys, nebus laimingas. Taip, jis susikurs iliuzinį pasaulėlį, kuriame gyvens, tačiau tai neatvers galimybės bendrystei. Žmogus laimingas tuomet, kai bendrauja, o ypač – jei pasiseka dalintis su kitais.

Kalbu ne apie tai, kad turtingi žmonės staiga turi viską atiduoti vargšams. Vargu ar tokį komunizmą verta įgyvendinti. Bet pastebėti kitą žmogų, nepaisant jo socialinės padėties, pajamų – mums vis dar iššūkis.

– Net ir savo neparadinę pusę sunku priimti. Ar ne todėl tiek daug negailestingumo sau ir kitam?

Kalbu ne apie tai, kad turtingi žmonės staiga turi viską atiduoti vargšams. Vargu ar tokį komunizmą verta įgyvendinti. Bet pastebėti kitą žmogų, nepaisant jo socialinės padėties, pajamų - mums vis dar iššūkis.

– Aš sakyčiau, bėda, kad šiandien save žmogus labai sunkiai suvokia kaip norėtą, kurtą ir esantį Dievo plane - unikalų, vienintelį, nepakartojamą, su viskuo, ką turi. Nebūtinai vien gražaus ir švento.

Būtent tokį mane Dievas myli, tokio norėjo. Ne dėl to, kad žavėtųsi broku – dėl to, kad toks žmogus gali pasitarnauti kitam. Neįmanoma išmokti atleidimo, jei niekas tavęs nepykdo, arba kantrybės, jei niekas nepriverčia laukti. Dievas panaudoja ir mūsų blogas savybes, kad kažką suprastume apie save, šalia esančius žmones ir patį Kūrėją.

Nelengva pamatyti visumą kaip audinį ar kilimą, kur kiekvienas siūlas yra reikalingas galutiniam šedevrui, ir šiandien tokio visuminio žvilgsnio stokojame. Kiekvienas atskiras siūlas gali manyti esąs šedevras, tačiau visas vaizdas išryškės kažkada, supinant mus skirtingus ir kaip gijas įaudžiant į bendrą audinį.

Dėl to vargšai taip pat reikalingi – kiekvienai bendruomenei, kiekvienam miestui, kad ugdytų jų solidarumą, jautrumą, atsakomybę. Tik norėtųsi, kad vargstančiųjų būtų kuo mažiau. Kad jų nebūtų dauguma.

– Ar tai nėra vargo adoracija, kaip kartais žmonės piktinasi: viską atiduokim vargšams, tegu parazituoja.

– Teisingos pagalbos užduotis – įgalinti žmogų gyventi savarankiškai. Pagalba visada gali būti tik laikina, bet kartais – būtina, kad žmogus nepalūžtų, turėtų už ko kabintis. Ir jeigu atsiranda galimybė kurti, planuoti ateitį, žmogus ne tik išlipa iš skurdo. Visų pirma jis vaduojasi iš depresijos, kitų smerkimo. Atsiranda noro gyventi, pasitikėjimo savo jėgomis.

Taip, papuolus į atskirtį yra pavojaus pradėti naudotis kitų pagalba ir net pradėti galvoti, kad turiu teisę į ją. Tačiau tai - iškreiptas vargšo paveikslas. Nesvarbu, turtingas esi ar nepasiturintis, anksčiau ar vėliau suvoki, kad vien savo jėgomis neįveiksi ne tik savo nuodėmingumo, bet ir mirties. Taigi visada Dievo akyse būsime Jo reikalingi. Socialiniai vargšai – ženklas, kad ir mes jiems priklausome.

– Paradoksalu, bet atskirties neišvengia ir aukšto statuso žmonės. Prireikus dažnas net negali kreiptis pagalbos - padėtis įpareigoja būti nepažeidžiamam.

– Išties, pareigos įpareigoja ir gali kilti rimtų sunkumų, priklausomybių problemų, kurias viešai pripažinus kyla grėsmė statusui. Vis dėlto, kai negali ar nenori pažvelgt į save tiesoje – kad ir kokios priežastys būtų – meluoji sau ir kitiems. Siekiant autentiško gyvenimo, anksčiau ar vėliau teks suvokti ir pripažinti - aš nesu Dievas. Esu vargšas. Nors materialiai turtingas, reikalingas Jo vedimo, gydymo.

Esu sutikęs nemažai turtingų žmonių, kurie suvokia nesą dievai. Kai save priimi kaip žmogų, o ne Dievą, nebelieka vietos puikybei, kitų žeminimui. Santykyje su kitu žmogumi tada elgiesi kaip žmogus, o ne kaip Viešpats, ponas ar statusas.

Pastebėjote, kad dažnai prisistatome – direktorius, vadovas. Net ir artimus žmones pristatydami sakome: čia mano vyras, mano žmona, tarsi nebūtų vardų, asmenų, vien pareigos, padėtis. Labai svarbu paaiškinti, kuriame rajone aš gyvenu, į kokias mokyklas eina vaikai. Visa tai rodo, kad mes stokojame autentiškumo - savęs ir kito matymo kaip unikalių asmenų.

– Beje, kunigai irgi savotiškoje atskirtyje - jei nesi bendravęs, baisoka prieiti, ką ir kalbėti apie asmenišką pasveikinimą su šventėmis. Jūsų luomo žmonės švenčia Kalėdas? Gauna dovanų?

– Kunigai nenukritę iš dangaus, tai žmonės iš tų pačių, kartais sužalotų šeimų, kai kurie iš turtingų, kiti asmeniškai patyrę atskirtį. Kaip žmonės mes švenčiam Kalėdas ir dovanų laukiam, patys jas dovanojam, taip išreikšdami meilę artimiesiems.

Jaunesni kunigai nulekia į savo šeimas, pas tėvus, brolius, seseris ir ten šventes švenčia, bet vyresniųjų šventės dažnai būna vienišos. Labai gražu būtų, jei kuri šeima pasikviestų kaimo kunigą valgyti Kūčių kartu, nors žmonėms kartais atrodo, kaip aš čia kviesiu, čia gi kunigas. Tačiau – vėlgi – svarbu pamatyti ne tik statusą. Kunigas, klebonas yra žmogus ir jį pasikviesti prie stalo – bendrystės ženklas, kuris pareikalaus drąsos, bet gal suteiks ir daug džiaugsmo.

Mes su Caritu galvojome, kaip paženklinti Kalėdas, kad tai būtų visuomenės įjautrinimas ir vienos iš Carito darbo sričių pristatymas. Gimė idėja padaryti Benamio prakartėlę, kuri galbūt labiau skirta ne vaikams, o suaugusiems.

– Žiūrėti į konteinerį, išpurkštą grafičio citatomis iš Šventojo Rašto - iššūkis. Supranti, kad skurdas - realybė, kad yra žmonių, kurie dėl įvairiausių priežasčių gyvena gatvėje arba benamiai jaučiasi savo namuose.

– Prakartėlės tikslas – ne parodyti lūšnyną, kuriame guli priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio, o tiesiog vietą, kurioje glaudžiasi atskirties žmogus. Galbūt jis nėra pavyzdinis, bet yra žmogus. Svajoja ir kabinasi į gyvenimą, ieško darbo. Galbūt dėl jo situacijos yra ir visuomenės kaltės dalis, ypač mūsų struktūrų, kurios žmogų priveda iki benamystės. Nors šokiruoja, Benamio prakartėlė – graži. Tuo mes norėjome parodyti, kad atskirties žmonės ieško grožio, gėrio.

– Alternatyvios prakartėlės pastatymo vieta taip pat iškalbinga. Ją galima rasti neparadinėje prabangaus viešbučio pusėje, visai šalia Arkikatedros aikštės.

– Bet tarytum už miesto. Reklaminiu požiūriu, ta vieta labai netinkama, tačiau idėjiniu - pati ta. Viešbutis „Kempinski Hotel Cathedral Square“ - vienas prašmatniausių Lietuvoje ir jo vadovai labai gražiai prisidėjo prie Benamio prakartėlės, dovanodami elektros, leisdami šalia būti būtent tokioms Kalėdoms, tokiam Dievo gimimui mūsų kasdienybėje.

Lankančiųjų prakartėlę prašome paremti Carito laikinojo apgyvendinimo nakvynės namus paaukojant naujiems jų langams. Po Kalėdų planuojame paskelbti, kiek pavyko surinkti lėšų ir ką už jas padaryti. Nes paprastai dauguma akcijų baigiasi lyg ir be rezultato.

Man asmeniškai įdomus sutapimas, kad aukoti nakvynės namams žmonės gali paskambinę telefonu 1454 ir lygiai tiek pat – du eurus – kainuoja šalia važinėjančio Kalėdų traukinuko bilietas. Žmogus tartum gali rinktis, kam tą pačią sumą išleisti.

Žinoma, vaikams reikia traukinukų ir smagu pasivažinėti, bet norisi parodyti ir kitą švenčių pusę. Benamio prakartėlėje parduodami laikinųjų namų gyventojų rankdarbiai – pintinėlės, pieštukinės, įdėklai telefonams, kompiuteriams. Jie gamina labai gražias žvakines, medinius žaislus vaikams – nieko labai ypatingo, tai, ką susirinkę po darbo gali sukurti savomis rankomis. Perkantys rankdarbius tiesiogiai prisideda prie nakvynės namų išlaikymo.

– Kodėl prakartėlė  be išminčių. Jie ateis per Tris Karalius?

– Išminčiai – tai visi žmonės, nusprendę aplankyti Benamio prakartėlę.

Niekada Dievas nebuvo taip arti žmogaus kaip per Kalėdas. Ir niekada anksčiau žmogus nebuvo taip priartėjęs prie Viešpaties kaip įsikūnijusį Dievą aplankę piemenys, išminčiai.

– Ačiū už pokalbį, kurio pabaigai – asmeniškas klausimas. Mozė - jūsų tikras ar pasirinktas vardas?

– Tikras, bet taip pakrikštijo ne tėvai. Penkiolikos nuvykau į skautų stovyklą, kurioje kiekvienam reikėjo pasirinkti vardą iš Šventojo Rašto. Aš nelabai žinojau, nes žinomų šventųjų vardus jau buvo pasirinkę kiti, tad stovyklos vadovas pažiūrėjo į mane ir pasakė: būsi Mozė.

Taip mane pradėjo vadinti draugai ir net tėvai, – draugams paskambinus į laidinį telefoną, sakydavo: Moze, čia tave kviečia.

Sulaukęs pilnametystės pasikeičiau vardą ir pase. Šiandien to nedaryčiau. Kita vertus, ir Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai pakeitus vardą keičiasi žmogaus misija. Nenoriu pasakyti, kad dėl vardo tapau kunigu, tačiau galbūt Mozės vardas prisidėjo prie to.