LIETUVIŲ KALBA PAVERGIA UŽSIENIEČIUS

Ant stalo – vokas. Jame – penki eurai ir raštelis: "Nueiti į turgų, nupirkti maišelį bulvių bei agurkų". Nebūtų nieko keista, jei tokį paliepimą namuose paliktų žmona vyrui arba mama – vaikui. Tačiau raštelį ir penkis eurus auditorijoje randa į Lietuvą lietuvių kalbos mokytis atvykę užsieniečiai.

"Tada jie eina į turgų ir bando apsipirkti", – šypsosi sostinėje esančio Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Padaugėjo atvykstančiųjų

Kelią į mūsų kalbos linksnius, ilgąsias ir trumpąsias balses ne vienam šimtui užsienio studentų kartu su kitais dėstytojais parodžiusi V.Leonavičienė džiaugiasi, kad vėliau lietuviški žodžiai skamba net ir tolimose šalyse: Japonijoje, Argentinoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šri Lankoje ir kitose, o šiuos studentus vadina tikraisiais Lietuvos ambasadoriais.

Anksčiau į Lietuvą atvykdavo pavienės studentų grupės, vėliau jų ėmė daugėti, atsirado Erasmus ir kitos programos.

"Todėl kilo mintis, kad reikia viską daryti sistemingiau. Taip įkūrėme Lietuvių kalbos ir kultūros centrą", – sakė V.Leonavičienė, studentus kviečianti ne tik į vasaros, bet ir į žiemos kursus.

Tiesa, pradėjusi šią veiklą ji abejojusi, ar tikrai bus tiek norinčiųjų atvažiuoti į Lietuvą ir mokytis lietuvių kalbos. Tačiau sprendimas pasiteisino.

Ką tik išlydėjusi studentų grupę, baigusią vasaros kursus, V.Leonavičienė pasakojo, kad į Lietuvą juos atveda patys įvairiausi keliai.

Išskiria kelias grupes

Kursai Vytauto Didžiojo universitete, kur ir veikia Lietuvių kalbos ir kultūros centras, vyksta du kartus – žiemą ir vasarą. Pagal skirtingus lygius studentai kalbos čia mokosi mėnesį, o vėliau, jei susidomi, grįžta tęsti studijų jau pagal aukštesnio kalbos lygio mokymosi programą.

Mūsų kalba yra lyriška, ištaras ir prataras susilieja, o kai lietuviai kalba – jų veidas nejuda.

Mokytis į Vilnių studentai atvyksta pagal Švietimo ir mokslo ministerijos projektą, teikia paraiškas ir gauna stipendijas.

V.Leonavičienė išskyrė tris atvykstančių studentų grupes. Visų pirma tie, kurių studijos ar darbas savo šalyje vienaip ar kitaip susijęs su lietuvių kalba.

"Jie aiškiai žino, kodėl nori mokytis lietuvių kalbos. Tai susiję su mokslu, moksliniais tyrimais. Jie arba rašo magistro darbus, arba dirba filologinį darbą, arba yra tiesiog humanitarai, politologai, tarptautinių ryšių studijų specialistai, kuriems reikia lietuvių kalbos. Jie nori mus pažinti iš arčiau, sužinoti, kas yra Lietuva. Taip pat gali būti, jog su Lietuva susijęs jų darbas. Pavyzdžiui, yra Kinijos studentų, kurių visa grupė studijuoja Pekino universitete, o čia atvažiuoja jų dėstytoja, kuri jau išmokusi mūsų kalbą, bet nori pagilinti žinias", – sakė Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė.

Atvyksta ieškoti šaknų

Antra grupė studentų yra turintieji lietuviškų šaknų. Tokių, anot V.Leonavičienės, vis daugėja, ir jie ieško savo tapatybės: "O tapatybei trūksta kalbos. Tai labai jautrios ir gražios istorijos. Pavyzdžiui, yra Austinas iš Kanados, kuris čia ieško savo šaknų. Jo tėtis yra lietuvis, o sūnui pasakė: važiuok į Lietuvą, išmok kalbą ir grįžk atgal. Ir taip – jau treti metai."

Į Lietuvą ieškoti savo šaknų atvažiuoja ir studentai iš Sibiro, kurių seneliai buvo ištremti, taip pat studentai iš Argentinos, Kolumbijos.

"Įdomios jų istorijos, klausant jų atsiveria gelmės. Nuo šių žmonių užsikreti pozityvumu. Būna jautru, kai jie čia atranda savo giminaičių, su kuriais negali susikalbėti, nes ką tik atvyko, o giminaičiai kalba tik lietuviškai. Tada mentoriai važiuoja į kaimus, vertėjauja, susipažįsta", – pasakojo V.Leonavičienė.

Vieno studento, į Lietuvą atvykusio iš Argentinos, giminaičiai atsiliepė tada, kaip per televiziją pamatė reportažą apie jį ir suprato, kad tai – jų giminės šaknys.

Ne visi žino, kodėl

Dar viena grupė, kuri yra bene pati įdomiausia, – į Lietuvą užklydę žmonės, kurie su mūsų šalimi neturi apskritai nieko bendra.

Vieni Lietuvą žemėlapyje pamatė atsitiktinai ir nutarė atvažiuoti. Bene įdomiausia, jog nemažai studentų vėliau "suserga" Lietuva, į ją sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų šalį, ir jos kalbą.

Tai žmonės, ieškantys naujų iššūkių arba susidomėję posovietine šalimi, kurioje skamba viena seniausių iš išlikusių indoeuropiečių kalbų.

Vienas studentas, į Lietuvą atvykęs iš Belgijos, yra nutaręs išmokti visas Europos Sąjungos kalbas. Į Lietuvą jis atvažiavo pasiruošęs, susipažinęs su lietuvių kalba, todėl, pradėjęs nuo A lygio, per mėnesį baigė B lygį.

"Būna tokių, kurie atvažiavo, o dabar nebegali be Lietuvos gyventi, užsikrečia ja. Šiuos žmones aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą. Bet šie užsikrėtėliai yra ypatingi. Kiti net nežino, kodėl atvyko", – sakė V.Leonavičienė.

Studijuodami užsieniečiai ne tik susipažįsta su lietuvių kalba, bet ir su mūsų šalies kultūra, mitologija, prisiliečia prie istorinio konteksto.

Mokytis lietuvių kalbos atvyksta ir vyresnių žmonių. Šiemet atvažiavo iš 28 pasaulio valstybių.

Tenka užsisakyti picą

Priklausomai nuo grupės, jos lygio, taikomos skirtingos metodikos. Būna, kad į Lietuvą atvyksta anglų kalba nekalbančių studentų.

"Ispanai, kinai – jie ne visada kalba angliškai. Tada išeities taškas yra lietuvių kalba. Tokiose grupėse dirba jauniausi dėstytojai, kuriuos pati užauginau, jie taiko pačius įvairiausius metodus. Padeda šokiai, dainos, inovatyvūs metodai, technologijos, mobilieji telefonai, aplikacijos – žiūrime, kas tinka grupei", – pasakojo V.Leonavičienė.

Viena iš užduočių studentams – telefonu užsisakyti maisto. Jie galvoja, jog skambina į piceriją, tačiau kitoje telefono pusėje būna kuris nors iš dėstytojų.

"Vargsta, prakaituoja, jaudinasi, kol užsisako picą. Galiausiai paaiškėja, kad užsisakė su grybais, nors norėjo kitą. Patys tas picas jiems ir atnešame", – juokėsi dėstytoja.

Studentai keliauja į turgų, į vaistinę, kur jiems reikia nupirkti maisto produktų ir vaistų.

Mūsų kalba – lyriška

Tai, kad lietuvių kalba yra labai sunki, yra mitas, kurį mes patys ir sukūrėme. "Jei paskaitysime mokslinių straipsnių, paanalizuosime, pamatysime, kad ji nėra sunkiausių arba nykstančių kalbų sąraše. Taip, ji sunki, nes yra galūninė. Bet tokių kalbų yra daug", – kalbėjo V.Leonavičienė.

Lietuvių kalba yra ta, kur tekstą gali skaityti iš karto, pernelyg nevargdamas prie abėcėlės – tarimas ir rašyba yra vienodi.

"Stebina, kokie rezultatai būna per mėnesį, koks progresas. Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus: ar jis turi kalbų mokymosi patirties, ar turi gabumų", – kalbėjo pašnekovė.

V.Leonavičienė lietuvių kalbai negaili komplimentų: "Mūsų kalba yra lyriška, ištaras ir prataras susilieja, o kai lietuviai kalba – jų veidas nejuda. Ji unikali tuo, kad turime neįtikėtinai subalansuotą garsų sistemą: tiek pat ilgųjų, tiek pat trumpųjų, tiek pat skardžiųjų, tiek pat dusliųjų garsų. Fonetika yra unikali ir nuostabi. Jos malonu klausytis. Lietuvių kalba gyvuos tiek, kiek mes išlaikysime fonetiką."