Butauto Barausko nuotr.

REFORMATŲ SKVERO LAIPTAI VEDA Į NESUSIKALBĖJIMĄ

2018-10-19 05:00
Jūratė Kielė

Vieniems tos laiptuotos betoninės konstrukcijos primena sovietinį terorą, kitiems tai romantiška jaunystės pasimatymų vieta. Pasipriešinę savivaldybės brukamam Reformatų skvero atnaujinimo projektui vilniečiai dabar turi aiškintis tarpusavyje.

Iš savivaldybės – tyla

"Kita stotelė – Reformatų". Pylimo gatve viešuoju transportu keliaujantys miestiečiai šį pranešimą girdi kone kasdien. Bet kodėl stotelė – Reformatų? Na, nes prie reformatų bažnyčios... Dažnai žinios tokios ir tėra. O skveras, žaliuojantis priešais bažnyčią, daugeliui tiesiog vieta, ir tiek. Ji patogi trumpinant kelią iš Senamiesčio į Naujamiestį, stumdyti vaikų vežimėlius, vedžioti šunis... Kitokių formų miesto gyvybė pačiame centre plytinčią erdvę aplenkia. Jai verkiant reikia pokyčių, tačiau – kokių?

Reformatų skvero atnaujinimo darbai turėjo prasidėti dar šią vasarą. Tačiau birželio pabaigoje sostinės savivaldybės paviešintas savivaldybės įmonės "Vilniaus planas" projektas sukėlė miestiečių nepasitenkinimą. Jiems visiškai netiko įmonės vadovės ir projekto autorės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnės koncepcija, pagal kurią dabartinė skvero struktūra sunaikinama ir atkuriamas istorinis reljefas. Miestiečius suerzino ir itin kritinis autorės požiūris į XX a. 9-ajame dešimtmetyje architektų Gedimino Baravyko, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio sukurtą dabartinį teritorijos suplanavimą – erdvę paminklui "Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams".

Rugpjūčio pradžioje šis nepasitenkinimas virto "Re:formatų" festivaliu, surengtu projektui nepritariančių aktyvistų. Vasariškai ištuštėjusiame mieste jis tapo įvykiu. Net patiems valdininkams teko konstatuoti, kad visuomenės aktyvumas didėja ir esą jau nebeišeina nepaisyti jos nuomonės dėl viešųjų miesto erdvių.

Toliau reikalai klostėsi taip, kaip visada. Projektui nepritariančių aktyvistų iniciatyvinė grupė iki šiol nesulaukė jokių žinių dėl savivaldybės žadėto susitikimo, nesureaguota į jos suformuluotus pasiūlymus, prašymus pateikti papildomų dokumentų. Atsako nesulaukė nei trylikos visuomeninių organizacijų pasirašytas reikalavimas stabdyti skvero atnaujinimo darbus, nei merui Remigijui Šimašiui adresuota peticija, raginanti paskelbti naują konkursą, nors tam numatytas laikas jau išseko.

Šventa vieta reformatams

Bet, atrodo, kad bendro sutarimo dėl Reformatų skvero teks ieškoti ne tik miesto valdžiai ir jo likimu susirūpinusiems iniciatyviems vilniečiams. Jau praūžus protesto renginiams savo nuomonę suformulavo ir Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija – ta institucija, kuri bent jau simboliškai turi pirmumo teisę pasisakant dėl istorinių reformatų vietų likimo.

Visa laimė, kad pro Reformatų skverą popiežius nevažiavo, būtų tekę iš gėdos sudegti.

"Šis skveras – reformatams šventa vieta ir tyčiotis iš jos negalima", – "Vilniaus dienai" teigė draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas. Reikalavimas išsaugoti laiptuotas struktūras, pateikiant jas kaip reformatų istorijos ir sovietmečio paveldo koegzistencijos reiškinį, anot jo, ir yra niekas kita, kaip pasityčiojimas.

Draugijos nariai siekia, kad Reformatų skvero atnaujinimo darbai vyktų pagal savivaldybės numatytą grafiką, nestabdant jų ir nenukeliant dėl naujų koncepcijų kūrimo ar esminių korekcijų. Jie patys pateikia kelis pageidavimus – perbraižyti takus, kad ateityje nekiltų sunkumų atstatant sovietų sunaikintus reformatų pastatus, taip pat grąžinti kuriamą paminklą į pradiniame projekte numatytą vietą ašyje tarp bažnyčios ir Sinodo rūmų.

"Mūsų nuomonė yra formuota 450 metų, o ta, kuri yra oponuojanti mums, – vos kelis dešimtmečius. Ta betoninė struktūra, sukurta tarybinio paminklo, kurio jau čia nebėra, pastatymui, jiems brangi kaip vaikystės žaidimų, pasimatymų, pokalbių vieta. Bet ar tai sudaro palikimo vertę?" – klausė jis.

Noras išsaugoti vaikystės, jaunystės ženklus rodo paviršutinišką požiūrį, trumpą, vienos kartos, atmintį. Jos atstovams nebuvo lemta patirti tos vietos išniekinimo. D.Balčiausko atmintyje jis – tebegyvas. Tą dieną, kai buvo pradėta sovietinė skvero rekonstrukcija, jis atsitiktinai ėjo pro šalį. Ekskavatoriai kasė žemę, pylė į sunkvežimius...

"Mačiau, kaip byrėjo iškasti kauleliai. Patikėkite, mane tas vaizdas labai sukrėtė. Nuėjau tiesiai į gretimai esančią Kultūros ministeriją. Atidariau vieno kabineto duris, ten stovi du vyrai prie lango ir žiūri į dirbančią techniką. Paklausiau, ar jie žino, kas čia vyksta. Jie atsakė: "Mes viską žinome, bet nieko negalime pakeisti", – apie trijų dešimtmečių senumo įvykius pasakojo D.Balčiauskas.

Valdos, dėl kurių dabar nesutaria vilniečiai, Vilniaus reformatams atiteko kontrreformacijos laikais. Tada jie buvo ištremti už miesto sienos. Čia iškilo senoji reformatų bažnyčia, Konsistorijos pastatas, Sinodo rūmai, Šrėterių ir Vinholdų koplyčios, įkurtos kapinės. Jose laidota iki pat XX a. vidurio, kai jos buvo sunaikintos.

Draugijos pirmininkas apgailestauja, kad Lietuvos evangelikai reformatai nėra nei galingi, nei turtingi, kad galėtų paveikti valstybines institucijas taip, kaip tą daro kai kurios savo paveldą puoselėjančios tautinės mažumos. Belieka bent jau nekaišioti pagalių į savivaldybės ratus.

"Gerai, kad naikinamas sovietinis reliktas, kuris išniekino mūsų kapines, atkuriamas buvęs reljefas. Mūsų pageidavimai – minimalūs, jie tikrai nėra neįgyvendinami. Kartu su atsinaujinančio skvero fiziniu rūbu kils ir jo dvasinis antstatas – paminklas reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams. Tai yra visuma, kurią palaikome", – tvirtino D.Balčiauskas.

Prašome tik pagarbos

Anot Vilniaus reformatų bažnyčiai atstovaujančio Nerijaus Krikščiko, tikintiesiems didžiausią nerimą kelia pakitusi paminklo reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams koncepcija. Ji buvo paskelbta pernai, pasauliui minint 500-ąsias Reformacijos metines. Paminklas turėjo iškilti pačiame atnaujinamos erdvės centre – tarp bažnyčios ir Sinodo pastato – ir tapti jos pagrindiniu akcentu. Reformatų skvero atnaujinimo projekte jam numatyta kita vieta.

"Taip pat sieksime, kad tvarkant skverą būtų atsižvelgta į visus čia buvusius statinius – Konsistorijos rūmus, senąją evangelikų reformatų bažnyčią, Vinholdų ir Šrėterių koplyčias, pažymint jų vietas ir neužkertant kelio atstatymui ateityje. Neturėtų būti pamirštas ir Sinodo, aukščiausios bažnyčios institucijos, pastatas. Nors jis yra privačiose rankose, turėtų įsilieti į bendrą kompleksą kaip istorinis reformatų paveldas", – įsitikinęs N.Krikščikas.

Jis apgailestauja, kad miesto valdžia nuo pat pradžių nesuvaldė Reformatų skvero atnaujinimo projekto, kad visuomenei nepateikta pakankamai informacijos ar net pateikta klaidinga. Reikšti savo nuomonę, protestuoti, reikalauti valdžios atsakomybės – puiku, tai rodo visuomenės brandą. Tačiau akivaizdu, kad ta iniciatyva nėra paremta istoriniu išmanymu.

"Sovietiniais laikais statyto komplekso pagrindinis takas, einantis lygiagrečiai su Pylimo gatve, nutiestas per pačias reformatų kapines. Jeigu žmonės tą žinotų, jie nesipriešintų jį rėminančių laiptuotų konstrukcijų naikinimui, – svarstė reformatų bažnyčios atstovas. – Būtina kalbėtis, vieniems kitus išgirsti, siekti susitarimo. Mes tam pasiruošę. Juk tas skveras nėra bažnyčios nuosavybė, jis priklauso miestui. Ten turi atsirasti vietos ir rimčiai, istorinei pagarbai, ir renginiams, žaidimams."

Laiptai – irgi istorija?

Reikšdami susirūpinimą Reformatų skvero pertvarkomis, protestuotojai stojo ginti senų medžių. Tas suprantama, medžių kirtimas Vilniuje ir kitur Lietuvoje – opi problema. O istorinė šios vietos vertė, čia įspausta miesto atmintis daugeliui tiesiog praslydo pro šalį.

Reformatų skvero iniciatyvinės grupės narė menotyrininkė Eglė Mikalajūnė pripažįsta, kad iš tūkstančių protestuotojų tikrai ne kiekvienam žinoma jo istorija. Tačiau jai, kaip ir kitiems organizatoriams, ji svarbi. Pati E.Mikalajūnė Reformatų skveru nuodugniai domėjosi rašydama knygą apie Vilniaus paminklus.

"Ten buvo kapinės, ir mes, be abejo, tą žinome. Dabar yra laiptai, ir manome, kad jie turėtų likti. Bet ši mūsų pozicija tikrai nereiškia, kad kapinių sunaikinimas – nieko tokio. Pačių laiptų nebandome atsieti nuo jų sunaikinimo fakto. Tose vietose, kur buvo kapinės, stovėjo istoriniai reformatų pastatai, laiptuotas struktūras reikėtų panaikinti, bet ne visiškai", – aiškino E.Mikalajūnė.

Tačiau kalbant apie visą skvero erdvę, abu sluoksniai – reformatų istorijos ir sovietmečio paveldo – gali būti derinami. Tokią savo poziciją aktyvistai grindžia tuo, kad daliai miestiečių laiptai Reformatų skvere yra organiška jų gyvenimo Vilniuje dalis. Vykstant festivaliui žmonės dalijosi asmeniniais prisiminimais. Viena mergina pasakojo, kad ant šių laiptų ji susipažino su savo būsimu vyru, dabar laiptai jiems kaip šeimyninės laimės simbolis.

"Tai irgi sluoksnis. Galbūt tiems laiptams tėra 40 metų, bet yra žmonių, kuriems jie svarbūs dėl vienų ar kitų priežasčių. Mes manome, kad istorija, apie kurią kalba reformatai, ir istorija, kurią liudija laiptai, netrukdo viena kitai būti šioje erdvėje. Juk laiko tėkmėje egzistavo tiek viena, tiek kita. Jeigu ištrintume sovietmečio istoriją, ji nuo to nepranyks, ji vis viena yra buvusi", – svarstė menotyrininkė.

E.Mikalajūnė mano, kad reformatų istorijos fone laiptuotos konstrukcijos dar labiau išryškėtų kaip sovietinės agresijos simbolis ir atspindėtų istorinę visumą. Laiptai primintų, kad jiems atsiradus buvo sunaikinti labai svarbūs dalykai.

KOMENTARAS

Gražina DRĖMAITĖ

Paveldosaugininkė

Dabartinis Reformatų skveras atsirado kapinių vietoje. Jos nėra ištyrinėtos iki galo. Daugiau ar mažiau ištirta tik ta zona, kurioje stovėjo sovietinis paminklas. Vilniuje tiek kapinių sunaikinta, prarasta negrįžtamai. Tai gal bent šitas normaliai ištyrinėkime.

Istoriniai šaltiniai sako, kad šiose evangelikų reformatų kapinėse buvo palaidotas 1831 m. sukilėlis Simonas Konarskis. Tai nėra legenda. Muitinės gatvėje netoli LRT pastato, jo žūties vietoje, stovi paminklinis akmuo, beveik prieš šimtą metų iškilęs evangelikų reformatų bendruomenės iniciatyva. O kapavietė nebuvo pažymėta, nes S.Konarskis buvo laidojamas slaptai.

Prieš dešimtmetį kartu su lenkais buvome ėmęsi S.Konarskio atminimo išsaugojimo, bet Smolensko katastrofa nutraukė visus darbus. Žuvo mūsų draugas Andrzejus Przewoznikas, Kovos ir kančių paminklų apsaugos tarybos sekretorius. Bet nejaugi S.Konarskis mums, lietuviams, nėra svarbus?

Šiandien mažai jau kas bežino, net kur jis palaidotas.

To skvero apskritai negalima liesti. Nuimti tuos išpaišytus laiptus, užsėti žole, pasodinti daug gėlių, įrengti suoliukus – viskas, ir tegul lieka. Ta erdvė būtinai reikalinga Vilniui. Šiandien ten baisus šiukšlynas. Prieš popiežiaus vizitą galvojau, ačiū Dievui, kad pro čia neveda jo trasa.

Jaunoji karta nežiūri į praeitį. O istoriją reikia gerbti. Vyksta protestai, bet ar kas žino, kad ten buvo kapinės, palaidotas S.Konarskis, stovėjo reformatų pastatai. Tai netoliaregiška. Bet taip šiandien elgiamasi su Vilniumi, pats meras tokį toną užduoda.