„Turime gražią tradiciją sveikinti 100 metų sukaktį mininčius Kauno rajono žmones, tačiau 103 metų sukaktuvininkui ranką spaudžiu pirmą kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad turite tokią gražią ir rūpestingą šeimą. Tai didžiausia laimė ir prasmė gyventi dar ilgiau“, – sveikindamas jubiliatą kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

J. Vaitkus gimė 1920 m. rugsėjo 14 d. netoli Šiluvos esančiame Vilkiškės kaime, ūkininkų šeimoje. Vaikystėje padėdavo tėvams, pas dėdę ganydavo karves ir mokėsi siuvėjo amato. Vietinėje mokyklėlėje baigė tris klases.

Antrojo pasaulinio karo metu dirbo siuvėju fronte: keliavo kartu su kareiviais, taisė ir siuvo jiems uniformas iki pat karo pabaigos. Vėliau grįžo į Vilkiškės kaimą, dirbo įvairius ūkio darbus.

1950 m. susituokė su kraštiete Vitalija. Porai gimė trys vaikai: dukra ir du sūnūs. Vėliau šeima atsikraustė į Sargėnus, kur gimė dar vienas sūnus.

J. Vaitkus dirbo pagalbiniu darbininku-kelininku ir tiesė pirmuosius kelius ir šaligatvius Akademijoje. Vėliau grįžo prie savo specialybės ir siuvimo fabrike tapo kontrolieriumi – važinėdavo po visą Sovietų Sąjungą, taisydavo nekokybiškus gaminius. Ten dirbo iki pensijos, vėliau dar kelerius metus sargavo parduotuvėje.

Su žmona santuokoje praleido 67 metus, iki pat jos mirties. Dar šių metų pradžioje vyras gyveno vienas Sargėnuose, savarankiškai rūpinosi savimi ir savo buitimi. Susilpnėjus sveikatai, atsikraustė pas sūnų Antaną, čia gyvena iki šiol.

Ilgaamžis visą gyvenimą buvo religingas: kiekvieną sekmadienį lankydavosi Mišiose, kiekvienais metais – Šiluvos atlaiduose, rėmė „Marijos radiją“, o šių metų pradžioje bažnyčios statyboms paaukojo nemažą pinigų sumą.

Sūnus Antanas tėtį apibūdina kaip teisingą ir sąžiningą žmogų, kuris, kol leido sveikata, buvo aktyvus bendruomenės narys. Antanas dėkingas tėvui už suteiktą galimybę mokytis aukštojoje mokykloje, už įskiepytą dorovingumą ir teisingas vertybes.

„Per dienas, naktį meldžiuosi už visus Ukrainoje ir Lietuvoje“, – sakė Jakų gyventoja Stasė Žiužnienė.

Kas yra karas ir okupacija, Stasė gerai žino. Ji per Antrąjį pasaulinį karą net Ablingos tragediją, kai buvo sušaudyta 40 žmonių, o kaimas sudegintas, išgyveno. Stasei pavyko pabėgti. Ji svarsto, gal gyva liko dėl vokiečiams iškeptos kiaušinienės.

Pokaris, anot Stasės, buvo pats sunkiausias. Siuvėjos amato pramokusi tuomet partizanams drabužius siuvo, buvo ryšininkė. Ir mylimasis buvo partizanas, tik susituokti abu nespėjo, nes jį nužudė, o Stasę sovietai suėmė ir kone pusę metų kankino.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai sąmonė nuo smūgių aptemdavo, vandenyje murkdė.

„Veždavo į pirtį, pildavo vandenį, kol atsigaudavau“, – prisiminė S. Žiužnienė.

Kaip politinę kalinę Stasę nuteisė ir ištrėmė į Mordovijos lagerius. Kai po aštuonerių metų grįžo į Lietuvą, – ištekėjo. Stasė sako, kad su vyru suvedė tai, ką iškentėjo. Abu buvo tremtiniai.

„Koks esi žmogus, prie tokio ir traukia“, – sakė senolė.

Artimieji stebisi Stasės gera atmintimi ir gyvybingumu.

Per dienas, naktį meldžiuosi už visus Ukrainoje ir Lietuvoje.

„Ji be akinių laikraštį skaito. Man jau reikia akinių...“ – stebėjosi žentas Jonas Padimanskas.

Didžiausia pamoka artimiesiems, anot žento, tikėjimo, visų dorybių mokėjimas. „Mėgdavo sakyti: kas gera, prisiminkime, kas bloga – lai išblėsta“, – prisiminė žentas.

Stasė pasakojo, kad nė vienas kaimynas ar pažįstamas anapilin be jos giesmių nenukeliavo. Ir dabar, nors klausa prastėja, ji kaimo koplyčioje gieda ir vis prisimena tremties dainas.