-
Virtuali paroda: šiek tiek kitoks žvilgsnis į 1987 m. mitingą
Artinantis sukakčiai, Lietuvos ypatingasis archyvas pristato parodą „Kelio į Nepriklausomybę pradžia“. Virtualioje erdvėje visi norintys gali apžiūrėti su to meto įvykiais susijusius dokumentus ir dešimtis unikalių nuotraukų.
Baltijos valstybių okupaciją nulėmusio Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinėms atminti, Vilniuje 1987 metų rugpjūčio 23-ąją prie paminklo poetui Adomui Mickevičiui surengtas mitingas buvo pirmas nesankcionuotas tokio tipo įvykis sovietinėje Lietuvoje ir pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo demonstracijų Kaune 1972-aisiais.
Lietuvos ypatingojo archyvo parodą šio mitingo 30-osioms metinėms parengęs specialistas Povilas Girdenis pabrėžia, jog savo akimis to meto įvykių nematę žmonės neretai klaidingai įsivaizduoja, kad 1987-aisiais Lietuvoje jau sklandė Sąjūdžio ir Laisvės dvasia, nors iš tiesų būtent šiame renginyje pirmą kartą sovietmečiu viešai giedodami Tautišką giesmę žmonės labai smarkiai rizikavo.
„Šio įvykio tikrai negalima painioti su vėliau vykusiais Sąjūdžio mitingais, būti aktyviu mitingo dalyviu reikėjo drąsos, dar daugiau jos reikėjo sakant kalbą, bet net ir būti kažkur netoliese buvo pavojinga. Žinau faktų, kad žmonės ėjo specialiai pasiėmę rezgines su maisto produktais, kad, jeigu prireiktų, pasiteisintų, jog atsitiktinai ėję iš parduotuvės“, – pasakojo Lietuvos ypatingojo archyvo archyvaras P. Girdenis.
Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje parodoje galima išvysti Lietuvos komunistų partijos bei KGB dokumentus apie mitingo organizatorius ir dalyvius bei nuotraukas, padarytas slapčia ir iš pasalų saugumiečių darbo tikslais – siekiant atpažinti ir užfiksuoti visus, kas buvo atėję. Dėl šios priežasties eksponuojamos fotografijos labai skiriasi nuo tų, kurias galima rasti to meto spaudoje. P. Girdenio teigimu, oficialioji žiniasklaida mitingą vadino „Vakarų buržuazinių propagandos centrų darbu, siekiant sukiršinti Lietuvos gyventojus“ ir prieš renginio organizatorius bei dalyvius tada surengė bene pirmą Lietuvoje kryptingą šmeižikišką viešųjų ryšių akciją.
„Jie naudojo įvairius epitetus: „progreso priešininkai“, „erkės ant sveiko Tarybinės Lietuvos kūno“, „atskalūnai“, „religiniai fanatikai“, „religiniai ekstremistai“, „nacionalistai“, „buržuazinio pasaulio vergai“, „dirbantys už dolerį“, buvo kaltinama ir apeliuojama į tai, kad mitingo dalyviai nedirba visuomenei naudingo darbo, o valgo „mūsų tarybinių žmonių išaugintą duoną“, – pasakojo archyvaras.
Mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo organizavo Antano Terlecko iniciatyva 1978 m. įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, prie organizavimo prisidėjo Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Robertas Grigas ir kiti aktyvistai, o pasisakiusiųjų kalbos buvo itin drąsios – iškelta net tam laikmečiui radikali Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos idėja. Renginys sulaukė atgarsio užsienio spaudoje, atvertė naują istorijos puslapį ir tapo Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių kelio į Nepriklausomybę pradžia.
„Mitinge buvo griežtai pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, tai pirma. Pirmą kartą viešai buvo kalbėta apie pokario represijas, apie trėmimus, apie katalikų bažnyčios persekiojimą, buvo pareikalauta legalizuoti tuo metu dar nelegalų leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, buvo išreikštos pirmos mintys, kad reik išvesti iš Lietuvos sovietų armiją“, – sakė P. Girdenis.
Archyvo darbuotojas pasakoja, kad Michailui Gorbačiovui paskelbus pasauliui apie vadinamąją „perestroiką“ arba pertvarką, Sovietų Sąjungos demokratizaciją ir pagarbą žmogaus teisėms, išvaikyti mitingą smurtu pabijota, tačiau visi kiti to meto saugumiečiams įprasti metodai renginiui sutrukdyti naudoti išsijuosus: „Tą dieną visi matėme tiesiog „nuostabią“ televizijos programą, buvo imtasi priemonių pritraukti jaunimą, organizuota įvairiausių masinių renginių, to, ko anksčiau nebuvo – visais būdais buvo stengiamasi daryti taip, kad žmonių nesusirinktų, tačiau, remiantis skirtingais šaltiniais, dalyvių galėjo būti nuo 2 iki 3 tūkst.“
P. Girdenio teigimu, mitingo organizatoriai sulaukė grasinimų, o prieš dalyvius imtasi tik gan švelnių priemonių – jų elgesys buvo svarstomas darbo kolektyvuose, 10 žmonių neteko darbo arba buvo priversti išeiti neva savo noru, tačiau griežtų represijų taikyti jau nesiryžta.
Detaliau panagrinėti Lietuvos „Kelio į nepriklausomybę pradžią“ nuo šiandien galite Lietuvos ypatingojo archyvo parodoje internete arba pačiame archyve, kur visus, net ir KGB dokumentus, gali tyrinėti kiekvienas susidomėjęs.
-
J. Sasnauskas apie 1987 m. mitingą: pasirinkome vietą, iš kurios lengva pabėgti 2
Mitingas – pabaltijiečių chartijos tęsinys
V. Bogušis akcentuoja, kad mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. buvo tęsinys 1979 m. pasirašytos vadinamosios pabaltijiečių chartijos. „Ją pasirašė 45 pabaltijiečiai, net rusų disidentai. 1979 m. mes jau reikalavome laisvės ir nepriklausomybės ir kad būtų paviešinti Ribentropo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai. Mitingas – seka to, ko siekėme 1979 m.“, – sako V. Bogušis.
Jis prisimena, kad tada visi dalyviai buvo suimti, o 1987 m. nuotaikos jau buvo truputį lengvesnės. Nepaisant šio pasikeitimo, tvirtina V. Bogušis, mitingo siekis išliko toks pats – anuliuoti Ribentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir iškelti į viešumą okupacijos klausimą.
„Tai buvo seka mūsų pirmo pareiškimo 1979 m. Mitingo idėja kilo labai keistai. Liepos 4 d. buvo mano žmonos gimtadienis, kurį šventėme sode. Su Antanu Terlecku tada sugalvojome, kažkaip paminėti [Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo dieną]. Galvojome – suims ar nesuims, areštuos ar neareštuos. Nutarėme, kad vis dėlto reikia mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Taip ir įvyko“, – teigia V. Bogušis.
Mitingo vietą pasirinko dėl dviejų priežasčių
Mitinge su ženkliuku „Lithuanian power“ [liet. „Lietuviams valdžia“] buvęs pranciškonų vienuolis J. Sasnauskas prisimena ženkliuką gavęs iš į Lietuvoje vykusius lituanistikos kursus atvykusių išeivių.
„Man atrodo, kad kažkas iš jų tą ženkliuką ir paliko. Atrodė, kad jis čia bus tinkamas. Mes juos nešiodavome drąsiai. Tas ženkliukas nieko nereiškia, palyginus su tuo, kas ten dėjosi. Dabar gera klausytis mitingo įrašų. Jie buvo daromi, žinoma, KGB užsakymu, norint diskredituoti ar sumenkinti tą įvykį, bet iš tikrųjų išėjo priešingai – dabar tai parodo, kad žmonės buvo drąsus, informuoti ir sąmoningai tai darė. Tai labai gera šiandien prisiminti“, – tvirtina J. Sasnauskas.
Anot jo, tada į mitingą nemažai žmonių atėjo iš Onos bažnyčios, kur šiek tiek anksčiau vyko mišios. Anot vienuolio, aikštė atrodė tuščia, tačiau jos pakraščiuose jau lūkuriavo žmonės. A. Mickevičiaus paminklas tada buvo pasirinktas kaip vienintelis, turintis patriotinę idėją dėl paties A. Mickevičiaus biografijos, likimo.
„Iš kitos pusės, iš ten buvo labai lengva pabėgti – jei jau pultų vaikyti, šaudyti ar mušti, galėtum į visas keturias puses bėgti ir tave sugauti būtų ne taip lengva, kaip uždaroje erdvėje. Taip ir prasidėjo. Paskui spontaniškai kilo kalbos, šūkiai. Taip viskas išsivystė. Viskas buvo daug efektyviau nei mums atrodė“, – sako J. Sasnauskas.
Jo teigimu, iš pradžių buvo ketinama per mitingą tylėti, tačiau savaime atsirado kalbėtojų. Nepaisant susirinkusių žmonių ryžto, buvo jaučiama įtampa ir baimė. Prieš tai mitingo organizatoriams buvo grasinta juos areštuoti, išsiųsti į lagerius ar sodinti į kalėjimus.
Pasitiki dabartine karta
V. Bogušis prisimena, kad po taikiai praėjusio mitingo kai kurie jo dalyviai neigiamų pasekmių vis dėlto neišvengė – kai kuriuos smerkė aplinkiniai ir kolegos, kai kurie buvo atleisti iš savo darboviečių. „Vis dėlto jiems [sovietinei veldžiai] nebepavyko taip susidoroti. Kitur, kur vyravo brežnevinė, stalinistinė dvasia, žinoma, reikia pripažinti, žmonės buvo išmesti, netgi sumušti. Bet jau buvo kita nuotaika, mes pasėjome drąsos, atsispyrimo grūdą. Visi suprato, kad Lietuva vis dėlto neprijungta, ne saulutė per laimę atvesta. Lietuva okupuota“, – tvirtina V. Bogušis.
Jis akcentuoja, kad ir dabar Lietuva susiduria su sudėtinga geopolitine situacija. „Dabar mes truputį neramiai gyvename, sėdime ant tokios parako statinės. Perkūnas žino, kaip tas Maskvos meškinas atsibus. Gana nedrąsiai jaučiamės, nežiūrint to, kad esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, bet pulsacija dabar nėra pati geriausia, lengviausia. Žiūrint į Ukrainą, Gruziją, Moldovą... Labai atsargiai žiūriu į šiuos faktorius“, – pabrėžia V. Bogušis.
Panašios nuomonės laikosi ir J. Sasnauskas, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuva prireikus gali vėl būti vieninga. „Žinoma, jei politikai sugebėtų tą vienijančią idėją surasti, manau, tai įvyktų, bet politikai, menininkai, bažnyčia nesugeba akumuliuoti tų idėjų ir iškelti vienijančios vizijos. Tai pirmoji priežastis. Be to, viskas nuėjo į savo asmeninio gyvenimo, gerovės kūrimą, viskas pakrypo. [...] Bet aš vis tiek pasitikiu šia karta. Manau, kad ji nėra taip lengvai paimama, užmigdoma, ilgainiui kas nors atsiranda“, – įsitikinęs J. Sasnauskas.
Jo tvirtinimu, žmogaus ryžtas yra vienintelis dalykas, kurio labiausiai bijo ir negali nugalėti jokios sistemos, okupacijos ir tankai. „Tai skamba banaliai ir galbūt retoriškai, bet jie to negali palaužti. To jie iš tikrųjų labiausiai bijodavo, atsitrenkdavo visi jų gąsdinimai į žmogaus nusistatymą, vidinį tikrumą. Tai mane gerai išmokė. Manau, kad ir dabar tai reikia tvirtinti“, – sako J. Sasnauskas.