Vardo kodas
Kad lengviau suprastumėte mane ištikusį lengvą svaigulį nuo daugybės veiklų, į kurias panirusi ši mergina, gal geriau jas imsiu ir išvardysiu: šiųmečiame Pažaislio festivalyje debiutavęs sopranas, filologijos ir paveldosaugos specialistė, Kauno tarpukario modernizmo architektūros įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą iniciatorė, Seimo rinkimuose dalyvavusi jaunoji konservatorė, visuomeninių akcijų savanorė, kiokušin karatė Mėlynojo diržo su geltona juostele savininkė, gyvūnų prieglaudų savanorė… Drąsiai galima dėti daugtaškį arba kablelį, nes taškų Andrijana nemėgsta, o kiekviena nauja veikla – tarsi išsirutuliojusi iš ankstesniosios.
Tikslindamasi, ar neklystu tardama vardą, sužinau jo istoriją. „Mama susapnavo, pamatė užrašytą ir būtent su „j“ raide. Tai graikų kilmės vardas, keisčiausia, kad reiškiantis „drąsus, vyriškas“, – šypsosi Andrijana, nuo pirmos akimirkos tarsi paskleidusi aplink save jaukumo aureolę. – Tai man kaip Dievo dovana, kaip likimo kodas. Nuo mažens tokia ir esu: man reikia eiti, daryti, rizikuoti.“
Kad nepasiklystume darbų labirintuose, imamės kedenti po vieną. Ir pradedame nuo to, dėl ko ir susitikome, – muzikos.
Padeda atkaklumas
Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį A.Filinaitė, akompanuojant altininkei Rūtai Balniūtei ir pianistei Giedrei Špečkauskaitei, padovanojo Pažaislio muzikos festivalio klausytojams muzikinę kelionę nuo didingų baroko iki įvairiaspalvių dabartinio šimtmečio kūrinių. Visa tai būtų uoga ant torto, jei Andrijana nuolat demonstruotų savo vokalo galimybes klasikinėje muzikoje.
Negaliu parodyti klasikinio dainavimo diplomo, o daug kas mano: jei neturi diplomo, tai ir nesi dainininkas.
„Negaliu parodyti klasikinio dainavimo diplomo, o daug kas mano: jei neturi diplomo, tai ir nesi dainininkas, – prabėga kartėlio intonacija. – Tegul mano dainavimą vadina kaip kas nori – ar mėgėjišku, ar profesionaliu, bet aš manau, kad viskas priklauso nuo paties solisto pastangų ir nuo mokytojo“, – įsitikinusi soprano savininkė, nuo 2016-ųjų surengusi jau ketvirtą solinį koncertą.
Galima būtų sakyti, jog Andrijanai pasisekė, kad dainavimo ją moko operos grandas Vladimiras Prudnikovas, tačiau, kaip ir visur merginos gyvenime, daugiau nei sėkmės yra kitų dalykų. „Kartą pamačiusi profesorių priėjau ir paprašiau, kad paklausytų mano dainavimo, – prisipažįsta buvusi atkakli ir cituoja operos solistą: – „Gerai dainuoji, gražus balsas, kas toliau?“
Nė kiek nesutrikusi išpyškino, kad nori mokytis pas garsųjį muzikos pedagogą. Šiandien jam ir anksčiau dainavimo mokiusioms Ritai Preikšaitei, Birutei Sodaitytei Andrijana dėkinga, kad devynmyliais žingsniais vejasi diplomuotus solistus. „Taip, aš pradėjau vėliau, kai kurie sako, kad mano traukinys nuvažiavo. Kodėl? Violeta Urmana dar vėliau pradėjo dainuoti, o dabar yra didžiulė žvaigždė, pasaulinio garso operos solistė“, – neketina nusileisti dainininkė.
Muzikali – nuo mažumės
Tiesa, muzika jai ne naujiena. Savo skambantį kelią pradėjo nuo televizijos konkurso „Dainų dainelė“, kurio laureate tapo 1994-aisiais. Vėliau mokėsi groti kanklėmis ir fortepijonu vaikų muzikos mokykloje. Kodėl pradėjo nuo kanklių?
„To reikėtų klausti mano mamos, – juokiasi pašnekovė. – Mano šeima muzikali. Senelis iš mamos pusės buvo chorvedys Vaclovas Šilkaitis, jis visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti tautiškumą, prisidėjo prie lietuvybės skatinimo tarybiniais laikais.“
Muzikalumo genui įtakos turėjo ir ukrainietiškos šaknys. Andrijanos močiutė – ukrainietė, sutikusi gyvenimo meilę iš Lietuvos.
Didžiulė staigmena buvo šią vasarą per Lietuvos televiziją parodytas dokumentinis filmas apie 1994-aisiais Kaune vykusią jubiliejinę dainų šventę. Minint Dainų šventės 70-metį, P.Vileišio aikštėje buvo atidengtas paminklas pirmajai dainų šventei paminėti. „Žiūrėk, tave rodo“, – atsimena, kaip susijaudinusi pašaukė mama, kai ekrane pasirodė mažoji Andrijana. Ir pati Andrijana buvo pamiršusi, kad tąkart, per paminklo atidarymą, kankliavo.
O štai kankliavimo įgūdžių nepamiršo. „Kai prieš penkerius metus vėl paėmiau kankles į rankas, visus grotus kūrinius prisiminiau. Dvidešimt metų buvo praėję, o grojimo įgūdžiai išliko! Beje, kaip ir čiuožimo“, – juokiasi Andrijana, prieš dainavimą dar ir dailųjį čiuožimą lankiusi. O tada jai nė penkerių nebuvo...
Nepametė pusiaukelėje
Po kanklių buvo fortepijonas, kuriuo skambino aštuonerius metus. Vėliau mokėsi įvairių stilių dainavimo. Dainavo Kauno technologijos universiteto chore „Jaunystė“, dalyvavo pirmajame Lietuvos televizijos chorų projekte „Lietuvos balsai“. Dvejus metus buvo elektroninės muzikos projekto „Alejandro“ narė. Vėliau atrado, kad jai itin artimas džiazas, į kurio subtilybes pasinėrė bendradarbiaudama su Kauno bigbendu, dalyvaudama įvairiuose koncertuose ir festivalyje „Birštonas Jazz“.
„Tai kodėl muzika netapo profesija?“ – nuoširdžiai vos ne pakeltu balsu stebiuosi. Andrijana nuginkluoja savo romia šypsena. „Kai vaikai nusprendžia pasirinkti meno specialybę, tėvai piestu stojasi. Muzikantai dažniausia dirba kelis darbus, neturi savaitgalių, vyrauja didžiulė konkurencija“, – vardija girdėtus tėvų argumentus, kurių svarbiausias buvo „iš ko gyvensi?“
„Gal kažkiek ir pasidaviau tėvų nuomonei, bet nesakau, kad tai – blogai“, – dabar jau užtikrintas šypsnys papuošia veidą merginos, pirmoje savo gyvenimo kryžkelėje pasirinkusios anglų filologijos studijas Vilniaus universitete. Visai nekeista, nes baigė J.Jablonskio gimnaziją, kurioje sustiprintos anglų kalbos pamokos.
„Po kelių metų supratau, kad filologija – ne man, bet buvo nueita pusė kelio, todėl nusprendžiau pabaigti studijas. Dabar tuo labai džiaugiuosi, nes daug kur praverčia anglų kalbos žinios ne buitiniu lygiu, kurį laiką net dirbau vertėja.“
Reikšmingas pripažinimas
Vytauto Didžiojo universitete įgytas paveldosaugos magistro laipsnis – ne atsitiktinis. A.Filinaitė tvirtai žinojo, kad tolesnės jos studijos bus susijusios, kaip pati sako, su kultūros lauku. Vytauto Didžiojo universitete pasirinko kultūros paveldą ir turizmą, o įgytas paveldosaugos magistro laipsnis atvedė ten, kur ji yra šiandien.
„Esu valstybės tarnautoja, – pabrėžtinai ramiu balsu konstatuoja. – Taip, mane slegia biurokratija, žinau, kad valstybės tarnybos darbo kontekste reikia daug ką keisti, tačiau aš tai darau. Bandau savo darbą paversti įdomesniu, ieškau būdų, kaip jame sumažinti biurokratijos. Ir į Lundo universitetą per savo vasaros atostogas dėl to keliauju.“
Visi šiandieną didžiuojamės, kad Kauno tarpukario modernizmo architektūra pripažinta Europos paveldu, tačiau mažai kas žino, kad prie to svarbaus įvertinimo daug prisidėjo A.Filinaitė. Kai tapo Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vadove, vienas iš pirmųjų jos darbų buvo parengti paraišką „1919–1940 metų Kaunas“. Mūsų miesto modernistinė architektūra konkuravo su daugybe europiniu lygmeniu svarbių objektų gauti Europos paveldo ženklą. Po ilgų svarstymų buvo parengta ataskaita, rekomenduojanti Europos Komisijai suteikti Europos paveldo ženklą 16-ai vietų ar objektų, tarp kurių – Kauno miesto savivaldybės pateikta paraiška.
Kaunas atsidūrė Europos paveldo ženklo žemėlapyje su regioniniu mastu išskirtine tarpukario architektūra, kuri primena aukso amžiumi vadintą Laikinosios sostinės laikotarpį.
Sienas pramušantis entuziazmas
„Niekada nereikia sustoti, – aksominis Andrijanos balsas įgauna geležinio ryžto atspalvių. – Mūsų konkurentas buvo Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis, niekas netikėjo, kad mes būsime pasirinkti. Bet juk universitetų ansamblių Europoje yra labai daug, o XX a. kultūros paveldas nepakankamai reprezentuotas. Kolegos Gedimino Banaičio, architektų Gintaro Balčyčio, Jolitos Kančienės, architektūrologo Vaido Petrulio, daugybės kitų entuziastų dėka šiandieną ne tik turime džiuginantį įvertinimą, bet ir einame toliau. Reikia tą pripažinimą kilstelėti į aukštesnį lygį.“
Andrijana turi mintyje rengiamą naują paraišką Kauno tarpukario modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, kol kas ji yra preliminariajame paveldo sąraše (angl. tentative list). Didžiulės apimties nominacinę bylą reikia parengti iki 2020-ųjų. Paskui maždaug metus bus svarstoma. Tad visai realu, kad Kaunas, 2022-ųjų Europos kultūros sostinė, gaus ypatingą galimybę papasakoti apie savo istoriją tarptautinėje erdvėje.
„Svarbiau nei gauti ženklą yra pats procesas, nes jo metu vyksta labai daug gražių dalykų. Didėja dėmesys paveldui, miestiečiai labiau atsigręžia į jį ir didžiuojasi, gausėja privačių iniciatyvų“, – vardija džiaugsmingus pokyčius kultūros paveldo specialistė.
Gera lygiuotis į stiprius
Kauniečiui savame mieste viskas yra geriausia ir jis tą požiūrį gins visomis išgalėmis.
Na, o koks gi yra pačios Andrijanos Kaunas? „Geras klausimas... – ilgam susimąsto pašnekovė. – Visų pirma – žalias miestas, kuriame kiekvienas gali rasti sau jaukų kampelį. Labai patriotiškas miestas. Kauniečiui savame mieste viskas yra geriausia ir jis tą požiūrį gins visomis išgalėmis. Kokios gražiausios vietos architektūriniu požiūriu? Pažaislio vienuolynas, Prisikėlimo bazilika, filharmonija, vasarą – Santakos teritorija su nuostabiu senamiesčio bokštų architektūriniu peizažu. Sunku viską ir išvardyti.“
„O kur norėtųsi tuoktis?“ – rizikuoju lįsti į šiemet trisdešimtmetį pasitiksiančios merginos širdį. Negaunu į kaktą, Andrijana tik nusijuokia, kad šis klausimas kol kas neaktualus. Tačiau, jei išauštų tokia valanda, sakraliausia santuokai vieta jai yra Pažaislis. Tokie pasmalsavimai merginai ne naujiena. Tačiau skubėti ji niekur nesiruošia, be to, nei vienatvė, nei vienišumas jai kol kas nepažįstami.
„Man kažkada atrodė, kad kai būsiu trisdešimties, dainavimas bus pamirštas, turėsiu nuobodų darbą ir neturėsiu jokio hobio, nes tam nebus laiko“, – juokiasi prisiminusi savo nepagrįstas baimes.
Prie dainavimo sugrįžo, darbas – mielas ir įdomus, o laisvalaikio veiklos kvapą gniaužia. „Kai aplinkiniai išgirsta, kad lankau kiokušin karatė, daug kas mane sieja su Prezidente Dalia Grybauskaite, – juokiasi Andrijana. – Labai neblogai lygiuotis į tokį stiprų žmogų.“
Tiesa, A.Filinaitė į šį sportą pateko atsitiktinai, iš pradžių domėjosi Tae Bo – aerobikos ir įvairių kovos menų pratimų junginiu. Tačiau vėliau ėmėsi kiokušin, vieno iš japonų kovos menų.
„Niekada negalvojau, kad turėsiu karatė diržą, – prisipažįsta Andrijana, šiemet išlaikiusi Mėlynojo diržo su geltona juostele egzaminą. – Jis trunka apie tris valandas. Už kiekvieną netikslumą ar klaidą gauni baudą – pavyzdžiui, atsispausti ant krumplių. Tai ugdanti filosofija: arba tu palūši, arba eisi toliau.“ Štai kodėl pokalbyje bent tris kartus girdėjau „Niekada nereikia sustoti!“
Įžeminta Lietuvoje
Šiandien išgirdęs apie jauną žmogų, kuriam sekasi, iškart imi jį matuoti emigracijos standartais – ar neketina išvažiuoti, o gal jau? Andrijana kategoriška: nė menkiausios pagundos emigruoti niekada nekilo, o užsienis jai – tik pažinimui: pakeliauti, pasitobulinti, pasimokyti.
„Mano profesija mane įžemina Lietuvoje, Kaune, – sako mergina, pasirinkusi ne tik gyventi tėvynėje, bet ir sako, kad gyventi čia geriau. Todėl jos gyvenime atsirado ir politika. – Valstybei valdyti reikia jaunų žmonių. Gali pasirodyti, kad tik viena pusė – vyresnioji, kalta, nes nenori pasislinkti ir užleisti vietos ant suolo, dažnai nepasitiki jaunimu dėl patirties stokos. Tačiau yra ir tokių jaunų žmonių, kurie nori ateiti be pradinio įdirbio, tikisi greitų rezultatų.“
Pati Andrijana, politinėje veikloje pradėjusi nuo skrajučių nešiojimo rinkiminėse kampanijose, atėjo iki Seimo, rinkėjai ją gerokai kilstelėjo į sąrašo viršų. Nors to ir neužteko, jaunoji politikė kartoja: „Niekada nereikia sustoti.“ „Kam nerti į tą politikos liūną?“ – jau kelintąkart pokalbyje vos ne šūkteliu iš nusistebėjimo. „Atėjo laikas kaitai“, – vėl ramiai konstatuoja.
Į kiekvieną nusivylimą žiūri kaip į pamoką, atkakli, tvirta – ar tokios merginos verkia? „Dar ir kaip, – nusijuokia Andrijana. – Mane sugraudina geri muzikos kūriniai. Kai kuriuos sunku dainuoti pačiai, kai pamatau mano atliekamos muzikos sugraudintą žmogų. Kaskart nesulaikau ašarų, kai nuvažiuoju į gyvūnų prieglaudą „Penkta koja“, kurioje savanoriauju septintus metus. Pati turiu be galo mylimą kalytę terjerę Fugą, todėl nesuvokiu, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs savo augintiniams.“
Solidarumo akcija pagerbti teroro aukas Prancūzijoje, akcija „Adolfas Ramanauskas-Vanagas: JĖGA, kuri gyvena mumyse“, gyvo garso koncertas visuomeninio transporto keleiviams – vėl galėčiau vardyti ir vardyti A.Filinaitės pilietines iniciatyvas. Tik dabar jau nuostabą dėl tokio plataus „žmogaus-orkestro“ diapazono keičia ramybė: vadinasi, Lietuvoje gyvensime geriau.
Kauniečius pradžiugino netikėtas koncertas 3
