2022 metų lapkritį oficialiai pranešta, kad Leipalingyje, buvusio sovietų stribyno kieme, atrasti pasipriešinimo kovų pradininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Filmo premjera Lietuvos kino teatruose – rugsėjo 29 dieną, prieš pat numatomas valstybines Juozo Vitkaus laidotuves. 

„Tai filmas apie laisvę laisviems žmonėms“, – sakė režisierė A. Zalanskaitė, pakvietusi filmo istoriją papasakoti aktorių Dainių Kazlauską ir aktorę Gabiją Siurbytę. Rekonstruoti partizano pasakojimai, intymūs jo žmonos Genovaitės ir bendražygių prisiminimai filme persipina su dokumentine medžiaga, istorikų vertinimais ir šeimos liudijimais. Filme kalbėjo J. Vitkaus sūnus Rimgaudas Vitkus, vaikaitis Gintaras Vitkus SJ, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, karininkas ir Kazimieraičio palaikų paieškos iniciatorius Ernestas Kuckailis. Anų dienų tikrovę atkuria istorinės rekonstrukcijos scenos, kuriose suvaidino daugiau nei 50 aktorių. 

Kadras iš filmo. 

Filmo pavadinimas – „Bučiuoju, Juozai“ tarsi pabrėžia intymų ir švelnų pasakojimo toną, juo labiau kad partizanas savo laiškus žmonai, broliams ir mamai būtent taip ir pasirašydavo: „Bučiuoju, Juozas“, „Visų išsiilgęs Juozas“.

„Nesuprasi, žiūri dokumentiką ar vaidybinį filmą. Labai įtaigiai padaryta“, – po išankstinės filmo peržiūros sakė pirmasis atkurtosios Lietuvos valstybės vadovas, prof. Vytautas Landsbergis. 

Nesuprasi, žiūri dokumentiką ar vaidybinį filmą. Labai įtaigiai padaryta.

Filmo režisierė A. Zalanskaitė teigia, kad būtent nuo J. Vitkaus-Kazimieraičio prasidėjo jos pažintis su Laisvės kovų istorija. Pasipriešinimo Pietų Lietuvoje kovų pradininko asmenybėje ji mato ir ištikimą, atsakingą šeimos vyrą, ir pasiaukojantį, prisiekusį karį, ir laisvę mylintį žmogų. „Šiais laikais – tai retas derinys“, – sakė kino režisierė. 

Pirmąjį savo filmą apie J. Vitkų-Kazimieraitį ji išleido dar 2017 metais. Filmas buvo sukurtas partizano šeimos prašymu ir vadinosi „Nepaprasta auka“. „Kai 2022 metų spalį pirmą kartą išgirdome, kad gali būti atrasti Kazimieraičio palaikai, natūralu, kad mano reakcija buvo – nejaugi senasis mano filmas taps pagrindiniu istoriniu pasakojimu apie legendinę asmenybę? – prisimena A. Zalanskaitė. – Po mėnesio apsisprendžiau, kad kursiu naują filmą, tačiau kaip sukurti jį tokį, kuris galėtų būti įdomus jaunam žmogui? Dinamišką ir dominantį ne tik istorijos mėgėjus, bet ir plačiąją auditoriją? Gavusi šeimos pasitikėjimą, apsisprendžiau scenarijų rašyti pirmuoju asmeniu.“

Kadras iš filmo. 

Partizano pasakojimą režisierė įdėjo į aktorių D. Kazlausko ir G. Siurbytės lūpas. Jo bendražygio Adolfo Ramanausko-Vanago balsu prabilo aktorius Darius Petkevičius. Pagrindinis pasakojimo šaltinis – originalūs J. Vitkaus laiškai žmonai, A. Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel krito sūnų“ ir V. Vitkaus knyga „Kazimieraitis“. 

Buvo iššūkis perteikti autentiškus liudijimus ir užrašus taip, kad jie neiškreiptų pasakojimo, o jį papildytų.

Ypač jautriai filme suskambo aktorės G. Siurbytės skaitomi J. Vitkaus-Kazimieraičio žmonai Genovaitei parašyti laiškai. „Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos 2 dieną, o jo žmona gyveno dar ilgus metus, ją gerai prisimena jos vaikai ir anūkai. Buvo iššūkis perteikti autentiškus liudijimus ir užrašus taip, kad jie neiškreiptų pasakojimo, o jį papildytų“, – pasakoja filmo režisierė ir priduria, kad jai buvo svarbu išsirinkti talentingus, profesionalius aktorius, kurie galėtų įtaigiai papasakoti filmo istoriją. Tik tokios istorijos kine yra žiūrimos, tik tokios išlieka žiūrovų galvoje. 

Kadras iš filmo. 

Dokumentinio filmo režisierė įsitikinusi, kad žinia apie rastus J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikus ir kino ekrane atgijęs pasakojimas yra geriausias būdas priminti apie Lietuvos herojus. „Kai Lietuvos mokyklose rengiu filmų apie laisvės kovas pristatymus, prašau moksleivių, kad išvardytų bent keletą partizanų vadų. Pasirodo, didelė problema, žmonės nežino, neprisimena. Net kai paklausi, ar jie skaitė A. Ramanausko-Vanago prisiminimus arba Lukšos-Daumanto fantastiškus laiškus mylimosioms, jie purto galvą. Nieko tokio yra nežinoti, mūsų, kūrėjų, darbas yra supažindinti su šalies istorija ir herojais, priminti juos ir pasiaukojantį jų pavyzdį. Man labai norisi, kad jų vertybės, nuostatos ir valia veikti nepaprastomis sąlygomis įkvėptų ne tik mane, bet ir tūkstančius žmonių visoje Lietuvoje“, – tikisi A. Zalanskaitė. 

Vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozai“ Lietuvos kino teatruose – nuo rugsėjo 29 dienos. Filmo režisierė A. Zalanskaitė, vaidmenis atliko Dainius Kazlauskas, Darius Petkevičius, Gabija Siurbytė, Robertas Lenartavičius, Janina Matekonytė.

Simbolinėje akcijoje protestuotojai leido žadintuvų melodijas per mobiliuosius telefonus, pranešė vietoje esantis BNS žurnalistas.

Į protestą nemažai žmonių susirinko apsigaubę Ukrainos vėliavomis ar kita šios šalies spalvų simbolika.

Protestuotojai taip pat laikė plakatus „Scholz be like Boris“ („Šolcai, būk kaip Borisas“), turėdami omenyje Vokietijos ir Jungtinės Karalystės kanclerius, „Genocide in Ukraine is real“ („Genocidas Ukrainoje yra tikras“) ir kitus.

Akciją organizavo visuomenininkė Agnė Zalanskaitė, renginyje dalyvavo ir pirmasis Lietuvos vadovas po nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis.

„Vokietija gali daugiau“

Pasak akcijos organizatorės, Vokietijos prašoma, kad ši darytų daugiau dėl regiono saugumo ir karo Ukrainoje.

„Dabar matome, kad stipriai sulėtėjęs embargo ir ginklų tiekimo klausimas, tai mes esame labai dėkingi už tai, ką Vokietija daro tiek dėl mūsų, tiek dėl viso regiono saugumo, bet mes norime paprašyti ir priminti, kad jie tikrai gali daugiau“, – žurnalistams sakė A. Zalanskaitė.

Protestas prie Vokietijos ambasados nėra pirmas. Anot organizatorės, apie tai reikia kalbėti nuolat.

„Mes turime kalbėti tol, kol Ukraina laimės. Kiekvieną dieną. (...) Mes žinome, kad vokiečiai girdi ir žinome, kad jiems partnerių, sąjungininkų nuomonė yra svarbi“, – teigė akcijos organizatorė.

Į renginį prie ambasados atėjęs 30-ies programuotojas Šarūnas Lapėnas ragino Vokietiją būti ryžtingesnę.

„Atrodo, kad ji daug skaičiuoja, daug delsia, bet nėra ryžtinga“, – teigė vyras.

Tuo metu 23-ejų Armanda Rudelytė ragino ir kitų šalių žmones spausti Berlyną aktyviau padėti Ukrainai.

„Kuo didesnis spaudimas, tuo greitesni sprendimai. (...) Vokietija yra viena iš didžiausių ES valstybių, viena iš ES lyderių, todėl ji turi rodyti pavyzdį. Kuo didesnis spaudimas, tuo greitesni sprendimai“, – sakė studentė.

„Tvirta ir nepalaužiama parama“

Iki šiol Bendrija yra įvedusi penkis sankcijų paketus Kremliui, tačiau jie neapima nei rusiškų dujų, nei naftos.

Šių išteklių importo ribojimui labiausiai priešinasi Vokietija, Italija, Austrija ir Vengrija, kurios yra stipriai nuo jų priklausomos.

Prasidėjus renginiui, pasikalbėti su protestuotojais išėjo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Sonnas (Matjasas Zonas).

Diplomatas susirinkusiesiems teigė, kad jie yra laukiami prie ambasados.

„Jūs esate (čia – BNS) dėl to, kad palaikote Ukrainą, šalį, kurią atakuoja Rusija. Ukraina yra neišprovokuotos agresijos auka“, – kalbėjo ambasadorius.

„Galbūt mūsų parama Ukrainai kiekvieną dieną nėra tokia, kokią jūs norėtumėte matyti, tačiau mūsų parama Ukrainai yra tvirta ir nepalaužiama“, – teigė jis.

Žodinis konfliktas

Renginio metu tarp vieno iš dalyvių ir įvairių mitingų, protesto akcijų lankytojo Lauryno Ragelskio kilo žodinis konfliktas. Neilgai trukus, į jį įsikišo policijos pareigūnai.

Kaip BNS informavo Policijos departamento atstovas spaudai Ramūnas Matonis, L. Ragelskiui nurodyta neprovokuoti akcijos dalyvių, tačiau jis nebuvo sulaikytas.

„Mes peržiūrėsime vaizdo medžiagą ir, esant pagrindui, galės būti pradėti administracinė teisena“, – sakė policijos atstovas.

2015 metais Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime žvalgyba L. Ragelskį yra įvardijusi kaip „antivakarietiškų ir prorusiškų straipsnių iš įvairių interneto tinklapių“ platformos kuratorių.

Pasitinkant A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija pristato išskirtinę premjerą – režisierės Agnės Zalanskaitės dokumentinę juostą „Nenugalimas“, pasakojančią išskirtinę A. Ramanausko-Vanago gyvenimo dramą.

Pasirinkęs mokytojo profesiją A. Ramanauskas antrosios sovietinės okupacijos metais neliko nuošalėje. Keturiasdešimt penktųjų metų pradžioje, kartu su Antanu Kulikausku jis įsitraukė į pasipriešinimo kovų sūkurį. Kovoje išlikęs daugiau nei dešimtmetį, šiandien Adolfas Ramanauskas-Vanagas – paskutinis iš partizanų vadų, kurio nepalaužė nei baisūs kankinimai, nei žvėriškas teroras. Už laisvę, už Lietuvą, už kiekvieno iš mūsų ateitį jis kovojo iki galo.

„Sutalpinti šio ypatingo žmogaus istoriją į valandos trukmės filmą nėra paprastas uždavinys. A. Zalanskaitės dokumentinė juosta simboliškai sujungia dvi kartas: amžininkus, dar pažinojusius Vanagą, jo artimuosius ir kovos draugus bei jaunų istorikų profesionalų kartą, tyrinėjančią sudėtingą Vanago bylą ir mūsų pasipriešinimo kovų istoriją. Tokių filmų labai reikia“, – teigia LRT prodiuserė Lolita Bytautaitė.

Albinas Ramanauskas/ Filmo kūrėjų nuotr.

Filme prisiminimais dalijasi brolis A. Ramanauskas, dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, kurio kieme buvo Vanago vadavietė, partizanė Antanina Lukšytė-Garšvienė (Milda), su Vanagu įamžinta garsiojoje 1948 metų nuotraukoje iš partizanų susitikimo, taip pat partizanų ryšininkas Stasys Plutulevičius-Varpelis, iš Vanago dovanų gavęs diržą. Istorinę liniją brėžia jauni istorijos profesionalai – Genocido centro vyriausiasis istorikas dr. Darius Juodis, istorikė Enrika Žilytė ir dr. Aistė Petrauskienė, tyrinėjusi 1949 m. partizanų vadų susitikimo Minaičių kaime detales.

„Man norisi jį vadinti nenugalimu. Nors sovietinė naikinimo mašina savo kelyje traiškė kiekvieną sutiktą, Vanagas sugebėjo kovoje išlikti daugiau nei dešimtmetį. Suimtas, žiauriai kankintas ir niekintas jis man įkūnija tikrą kovotoją. Kai nebegali atsakyti fiziškai, kovoji širdimi. Vanago byla šiandien atskleidžia visą sovietinės sistemos niekingumą, jų metodus, neišpasakytą žiaurumą, kurį patyrė daugelis laisvės kovotojų“, – teigia filmo scenarijaus autorė ir režisierė A. Zalanskaitė.

Dokumentinis filmas „Nenugalimas“ – jau kovo 5 d. pirmadienį, 22.20 val. per LRT.

A. Zalanskaitė pasakoja, kad 5-ajame dešimtmetyje J. Vitkus-Kazimieraitis gavo papulkininkio laipsnį ir turėjo apsivilkti sovietų uniformą.

„Jis turėjo išsižadėti savo idealų, apsivilkti uniformą su raudonais antsiuvais. Tai buvo kompromisas su savo sąžine, kai tu žinai, ką darysi. Kai 1941 m. ešalonas traukėsi į Rytus, J. Vitkus-Kazimieraitis su draugu iššoko iš traukinio Vilniaus krašte, pasislėpė lėktuvų antpuolių metu ir grįžo į Vilnių. Vėliau Kaune prisijungė prie pasipriešinimo bangos“, – pasakoja dokumentinio filmo autorė.

Pasak pašnekovės, kuriant istorinį filmą J. Vitkaus-Kazimieraičio laiškai tapo neįkainojamu šaltiniu atskleidžiant pulkininko asmenybę.

Plačiau – įraše.