Tapyba – per siaura sritis
Vengrijoje gimusi A.Denes užaugo Švedijoje, o paauglystėje persikėlė į JAV, kur iki šiol tebegyvena. 88-erių Agnes teigimu, šie biografijos faktai nulėmė, kad tapo menininke. Persikėlusi į naują šalį ir nemokėdama svetimos kalbos Agnes kurį laiką jautėsi izoliuota, nutildyta. Jai neliko nieko kito, kaip tik susikoncentruoti į vizualųjį meną.
A.Denes studijavo tapybą Naujojoje mokykloje ir Niujorko Kolumbijos universitete, surengė keletą parodų ir pardavė nemažai savo darbų. Išbandė įvairias technikas, kad įsitikintų, jog nė viena jai nėra artima ir suprastų, kad tapyba – per siaura sritis, varžanti fantaziją ir kūrybiškumą. Todėl, jos pačios žodžiais tariant, nulipo nuo sienos ir nuėjo į aplinkos meną. Tiesa, tais laikais, apie 1960-uosius, aplinkosauga ir ekologija buvo naujiena, niekas netikėjo, kad tai yra svarbu. Jau patys pirmieji A.Denes kūriniai buvo bandymas atkreipti į šias problemas visuomenės dėmesį, tikintis, kad tai paskatins žmones keisti elgesį.
Ją stebina, kad net šiais laikais yra neigiančių klimato kaitą, ignoruojančių realybę. Labiausiai menininkę, kurios kūrybą sunku įsprausti į vieno ar kito žanro rėmus, išgarsino aplinkosauginės instaliacijos. Jos nebuvo vien tik meniniai manifestai, išsiskyrė visų pirma tuo, kad siūlė tam tikrus sprendimus, kuriuos įmanoma pritaikyti realiame gyvenime. Daugelis jų buvo pralenkusios laiką, todėl ne visiems suprantamos.
Jautėsi nesuprasta
Kolegos, žvelgdami į Agnes darbus, taip pat dažnai tik gūžčiojo pečiais. Kai kurie sulaukė pripažinimo tik praėjus ilgam laikui. A.Denes jautėsi kitų menininkų ignoruojama ne tik dėl idėjų inovatyvumo, bet ir dėl to, kad yra moteris, nes tada meno pasaulyje dominavo vyrai.
"Niekada nebuvau priskiriama kažkokiai kategorijai. Nepriklausiau jokiems judėjimams, grupėms, visada dirbau viena. Turiu daug draugų, bet jie nesusiję su mano profesine veikla. Buvau ir esu vienišė", – prisipažįsta menininkė.
6-ajame dešimtmetyje ji buvo ištekėjusi, tačiau po kurio laiko išsiskyrė. Turi vieną sūnų, Robertą Frankelį. Garbaus amžiaus A.Denes tikina, kad jai vis dar patinka jos pačios kompanija. "Kai būnu viena, rašau arba skaitau, mąstau, mokausi. Gilinuosi į mokslą, filosofiją, lingvistiką, poeziją, psichologiją, istoriją, geografiją, muziką, noriu perprasti visa ko esmę, toks mano instinktas", – dalijasi mintimis. Jos kūryboje itin jaučiama matematikos įtaka. Skaičiai yra mus supančio pasaulio pagrindas, aiškina matematiką siekianti paversti matomomis struktūromis, suteikti jai vizualinę formą menininkė.
Nuo 1980-ųjų ji gyvena Manhatane esančiame didžiuliame lofte, kuris labiau primena sandėlį nei gyvenamąjį būstą, nes yra tiesiog prikimštas Agnes darbų, maketų, brėžinių, knygų, nuotraukų. Ant vienos sienos kabo jos įspūdingas šešerius metus kurtas darbas – biblijos citatomis, išverstomis į Morzės abėcėlę, išmarginta juodo organinio stiklo plokštė, ant kitos – trikampio formos ofortas, padalytas į daugybę mažų trikampių, ant kurių užrašyti egiptietiški hieroglifai.
Provokuojantis kūrinys
"Kviečių laukas – Konfrontacija" – tai pati žinomiausia A.Denes aplinkosauginė instaliacija, sukurta 1982 m. Ji, kaip ir daugelis kitų konceptualių jos darbų, gyvavo tik keturis mėnesius, kol tuščiame sklype finansiniame Niujorko rajone, kur anksčiau buvo sąvartynas, pasėjo ir užaugino kviečius. Apie ją primena tik nuotraukos, ypač populiari ta, kurioje kviečių lauke, įsiterpusiame tarp dangoraižių, įamžinta pati menininkė, su džinsais ir languotais marškiniais.
Šis provokuojantis žemės meno kūrinys siekė pabrėžti kontrastą tarp urbanistinio ir kaimo peizažų, finansų ir žemės ūkio, rankų darbo ir meninės vertės. Ir, ko gero, buvo vienas pirmųjų daržininkavimo mieste pavyzdžių. Kartu tapo simboliu, liudijančiu, kaip greitai viskas didmiestyje keičiasi. A.Denes prisimena, kad kurdama šį projektą dirbo po 16 valandų per parą. Kadangi neturėjo pinigų, jai padėjo tik savanorių grupelė.
Nebuvo laiko nei pavalgyti, nei išsimiegoti. O kur dar rūpestis, kad kviečiai ne tik išdygtų, užaugtų, bet ir subręstų, nenuskurtų. Kaip jai įprasta, prieš imdamasi šio projekto menininkė atidžiai išstudijavo, kaip reikia paruošti dirvožemį, kaip tinkamai šią kultūrą prižiūrėti. Kadangi ten daugelį metų buvo laidojamos atliekos, žemė buvo pilna metalo, plastiko, padangų gabalų. Tad užduotis buvo ypač sudėtinga, tačiau, neįtikėtina, po kelių mėnesių toje vietoje tiesiog vešėte vešėjo auksinės kviečių varpos.
Matematinių miškų koncepcija
Norėdama matematiką paversti matoma, Agnes praleido daugybę laiko prie brėžinių. "Tiesiog leidau skaičiams diktuoti formą", – paprastai paaiškina. Tada jai ir kilo matematinių miškų idėja. Juose tūkstančiai medžių sodinami ne atsitiktine tvarka, o pagal matematinėmis formulėmis paremtą raštą, struktūrą. Vienur (Melburno miške Australijoje) – tai taisyklingos spiralės, kitur (Ìlejervio miške Suomijoje) – aukso sekcija (erdvės padalijimas į segmentus tam tikra patrauklia akiai proporcija).
"Medžius sukūrė gamta, matematiką – žmonės. Sujungus šiuos du komponentus sukuriamas gražus žmonijos ir gamtos aljansas", – kalba apie kūrybos filosofiją. Neatsitiktinai ir Suomijoje, ir Australijoje matematiniai miškai pasodinti buvusių sąvartynų vietose, menininkei rūpi švari aplinka. Dar vieną tokį mišką ji planavo pasodinti Niujorke, Kvinso rajone, vietoje buvusių atliekų sandėlių. Jame turėjo augti 100 tūkst. medžių, bet projektas nesulaukė miesto valdžios palaikymo ir finansavimo.
Jos sukurtų miškų Suomijoje ir Australijoje likimas skirtingas. Pirmasis, pavadintas Medžių kalnu, tapo paminklu ekologijai, jį globoja šalies prezidentas, 400 metų čia uždrausta bet kokia veikla. 420 m ilgio, 38 m aukščio piramidės formos kalnas iškilo 1992 m., jis apsodintas 11 tūkst. pušų. Melburno miške 6 tūkst. medžių pasodinti suformuojant 5 spirales. Jis iki galo nepabaigtas, kiek apleistas. Šio projekto tikslas – sustabdyti dirvožemio eroziją, tai Australijoje didelė problema.
Medžius sukūrė gamta, matematiką – žmonės. Sujungus šiuos du komponentus sukuriamas gražus žmonijos ir gamtos aljansas.
Naujų idėjų nepritrūksta
Naujausios A.Denes instaliacijos sukurtos 2015-aisiais. Tai Gyvoji piramidė, iškilusi Sokrato skulptūrų parke Niujorke, ir dar vienas meno ikona tapęs kviečių laukas, pasodintas Milano centre, 5 ha žemės plote. Žaliuojanti 10 m aukščio piramidės formos struktūra, ant kurios esančiuose loveliuose prisodinta laukinių augalų – žolių ir gėlių – tapo tikra parko puošmena, kaip futuristinis miražas iškylančia tarp medžių. Ja gali gėrėtis ir aplinkinių namų gyventojai, ir parko lankytojai.
Kviečių laukas Milane buvo tuo metu vykdytos urbanistinės miesto atnaujinimo programos dalis. Šį projektą, kuriuo siekta atkreipti dėmesį į aplinkosaugos iššūkius, miestų žaliųjų erdvių išsaugojimo svarbą, skleisti dalijimosi maistu idėją finansavo keletas privačių fondų. Jis sulaukė didžiulio susidomėjimo, tačiau kaip ir jo pirmtakas Niujorke, gyvavo tik kelis mėnesius, kol buvo nupjautas, liko įamžintas tik jį mačiusiųjų atmintyje, nuotraukose bei filmuotoje medžiagoje.
Naujų idėjų po kelių metų 90-ties sulauksiančiai A.Denes netrūksta. "Turiu mažai laiko, reikia skubėti", – juokiasi ji. Menininkė tikisi, kad dar suspės įgyvendinti sumanymą sukurti dviejų pusrutulių formos lauko labirintą, statinį iš akmenų, panašų į Stonhendže, dar daugiau piramidžių, kurių struktūra ir filosofija ją labai domina. "O galbūt tai nutiks jau kitame mano gyvenime", – šmaikštauja. Šiemet jos dar laukia didelė asmeninė paroda, kurią surengs garsioje Niujorko galerijoje "Shed".
Nerimauja dėl klimato kaitos
Paskutinė didelė Agnes paroda "Piramidžių karalystėje" vyko 2015 m., joje eksponuoti piramidžių piešiniai, atspaudai, iš įvairių medžiagų sukurtos piramidžių struktūros. Kai kurios buvo žmogaus dydžio, pagamintos iš organinio stiklo, o į vidų pripilta užteršto vandens. Tad ryšys su aplinkosauga, ekologija jos kūryboje išlieka. "Tai, apie ką kalbėjau prieš keturis dešimtmečius, vienintelė iš menininkų palaikydama mokslininkus, kurie prognozavo klimato kaitą, tapo realybe", – sako ji.
Prieš kelerius metus po Niujorką uragano Sandy metu užplūdusių potvynių moteris ėmėsi darbo: parengė dirbtinių salų ir smėlio kopų, kurios iškiltų ties Rokvėjaus paplūdimiu, projektą. Jos galėtų tapti barjeru, apsaugančiu miestą nuo gamtos stichijų, kurios vis dažniau ištinka. Kritikų teigimu, šis projektas, kurį sudaro ne tik brėžiniai, bet ir maketai, balansuoja tarp rimto mokslinio darbo ir meno kūrinio. Ji yra sukūrusi ir daugiau darbų, kurių idėja – kaip išgyventi gamtos katastrofas.
Jaunoji karta jos neatpažįsta, daugeliui nieko nesako ir A.Denes pavardė, tačiau jai tai menkai rūpi. Menininkė, šešių knygų autorė mielai dalyvauja įvairiuose renginiuose, kur dažnai kalba apie kūrybiškumo svarbą mūsų gyvenime.
"Tik kūrybiškumas ir inovacijos šiandieniame pasaulyje padės išlaikyti švytuoklę. Taigi, kurkite, niekada nesustokite. Kūryba yra mūsų visų viltis", – ragina žemės meno pionierė, kurios darbų yra įsigijusios žinomos pasaulio meno galerijos ir muziejai.
A.Denes apie tai, kas jai rūpi
Man gaila žmonijos, nes manau, kad esame patekę į didelę bėdą.
Esame tokie talentingi, tačiau tokie trumparegiai.
Mane jaudina sparčiai augantis gyventojų skaičius pasaulyje, ir neišvengiamos šio proceso pasekmės – kaip juos reikės išmaitinti, aprūpinti švariu geriamuoju vandeniu.
Globalinis atšilimas ir grįžimas į ledynmetį – procesai, vykstantys vienu metu. Aš apie tai galvojau prieš 40 metų, projektuodama ateities miestus. Tačiau tada tai niekam nerūpėjo. Artėja laikas, kai būsime priversti to imtis.
Kai šiandien sunaikiname žemės sklypą, medį ar padarome kitą žalą gamtai, turime ją atkurti. Tačiau neužtenka pasodinti pavienių medžių, nes jie nevirs mišku. Turime kurti miško ekosistemas, kurios svarbios, kad galėtų išgyventi kitos gyvūnų ir augalų rūšys.
Kiekvienas mano meninis projektas yra bandymas spręsti vieną ar kitą aplinkosauginę problemą.
