Skirtingi likimai

Pagrindiniai penki beveik dešimtmetį ne tik Kaune, bet ir visoje Europoje garsėjusio Agurkinių nusikalstamo susivienijimo nariai – S.Velečka, pravarde Agurkas, Norbertas Tučkus, Tadas Petrošius bei broliai dvyniai Darius ir Audrius Petkauskai – jau šešerius metus leidžia už grotų.

Kartu su jais veikęs, o vėliau su teisėsauga nusprendęs bendradarbiauti Algimantas Ringaila-Čikis jau bemaž penkeri metai, kai yra pabėgęs į užsienį, iki šiol nesurastas ir tebeminimas ieškomiausių Europos bėglių sąraše.

Kai kurie anuomet prie Agurkinių aktyviai šliejęsi vyrai – Kęstutis Liukaitis-Liukas, Vilmantas Veršulis ir Aurelijus Perminas, arba Šūdmaišis, sutiko bendradarbiauti su teisėsauga ir smulkiai išpasakojo garsiausių šių laikų Lietuvos nusikalstamo pasaulio lyderių veiklos istorijas.

Pastarieji ir laisvėje jaučia nerimą bijodami sėbrų keršto, todėl kai kurie pateko į narkotikų ir alkoholio liūną. O vienas jų, anot patikimų šaltinių, galbūt netgi užmezgė kontaktus su tarptautiniais narkotikų bei žmonių prekeiviais ir iškėlė itin pompastiškas vestuves su buvusia atstove iš anuomet garsios ir seksualios merginų popgrupės.

Geriausi sekliai

2014 m. Metų sekliais išrinkti pareigūnai, sutriuškinę Agurkinių gaują. Tąsyk pagrindinis prizas – simbolinė žymiausio visų laikų detektyvo Šerloko Holmso pypkė – buvo įteikta Marekui Gulbinovičiui, dabartiniam Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininkui.

Kartu su juo tą vakarą buvo apdovanoti dar keturi aktyviausiai dalyvavę tiriant šią bylą tuomečiai ir dabartiniai Kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnai: Artūras Garla, Darius Nalivaika, Jurijus Skuderis ir Ligita Vaivadaitė. Tai tik maža dalis asmenų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo išaiškinant šios gaujos nusikaltimus.

A.Garla praėjusių metų spalį Metų seklio pagrindinį prizą atsiėmė už sėkmingai neutralizuotos pagrindiniais Agurkinių konkurentais laikytos Kamuolinių grupuotės vyrų suėmimo operaciją. Šis pareigūnas kartu su kolegomis padarė nemažai svarbių darbų siekdamas išsklaidyti dvi garsiausias pastarojo meto kauniečių kriminalines gaujas.

Specialioje Agurkinių nusikaltimų veiklai apžvelgti skirtoje pažymoje, kuri yra vis dar Lietuvos teismuose nagrinėjamoje gaujos byloje, LKPB senbuvis A.Garla pažymėjo, kad Agurko gauja kaip viena iš aukščiausių bendrininkavimo formų turi visus būtinus formaliuosius požymius. Vienas iš jų teigia, kad trys ar daugiau asmenų reiškia, kad mažiausiai trys asmenys pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti tinkami Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 straipsnio numatyto nusikaltimo subjektai (amžius, pakaltinamumas ir kita). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Agurkinių nusikalstamą susivienijimą sudarė daugiau nei trys asmenys.

Saulius nėra kvailas, tad į visa tai jis sureagavo be didesnių išsišokimų. Sakyčiau, jie visi atrodė gana ramūs. Tai buvo gerai apgalvotos mūsų strategijos dalis – visus imti vienu metu.

Kauno bachūro portretas

Dar renkant medžiagą didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusiai knygai "Kriminalinė Agurkinių odisėja" pašnekesį su ilgamečiais kriminalistais pradėjome nuo to, koks yra tipinis Kauno bachūro – organizuotai veikiančio nusikalstamo susivienijimo veikėjo – portretas.

"Ko gero, toks portretas galėtų būti priskirtas ir kituose šalies miestuose save bachūrais laikantiems jauniems vyrams. Tokių asmenų svarbiausi atributai: prabangus automobilis, stilinga išvaizda ir apsirengimas, prabangus laikrodis, mobiliojo ryšio telefonas, pavyzdžiui, itin brangus modelis "Vertu", bei kiti aplinkinių dėmesį pritraukiantys daiktai. Taip pat jie išsiskiria kriminaline leksika – žargonu, manieromis, vadovaujasi tam tikromis taisyklėmis – paniatjomis. Daugelis jų dieną pradeda atsikėlę vėliau, nei įprasta dirbantiesiems, vėliau sportuoja, o paskui įninka į "reikalų tvarkymo" rutiną", – praskleisdamas nusikaltėlių pasaulio uždangą kalbėjo M.Gulbinovičius.

"Šita chebra (Agurkinių gauja) visomis prasmėmis gerai gyveno, – trumpai atsakė A.Garla. – Bet, pavyzdžiui, apsilankę pas grupuotės nario Algimanto Ringailos-Čikio tėvą pareigūnai nustebo. Kažkodėl jų visų tėvai varganai gyveno. S.Velečkos-Agurko motina iki šiol gyvena Partizanų gatvėje, kur Agurkas praleido vaikystę ir jaunystę. Vieni iš tėvų gyvena ypač ankštuose, kukliuose būstuose, kurie nė trupučio nepriminė kriminalinio pasaulio autoritetų namų. Šiaip Agurkiniai pasižymėjo godumu – jų advokatai minėjo, kad jie nebuvo linkę skirtis su pinigais. Toks faktas mums yra puikiai žinomas."

M.Gulbinovičius pasiūlė atkreipti dėmesį į kriminalinio pasaulio asmenis supančią kasdienę aplinką. "Juk vaikas augdamas šeimoje girdi, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje tiek telefonais, tiek gyvai su kitais, kaip jie leidžia laisvalaikį. Kaip sprendžia konfliktines situacijas, kokius renginius ir aplinką jie sureikšmina. Jų ir paprastų žmonių interesų, pomėgių sferos gerokai skiriasi, – kalbėjo jis. – Tokiose šeimose augantys vaikai mato aplinkui prabanga spindintį gyvenimą. Jie suvokia, kad tai prabanga, prestižas, tad paskui jiems tampa kone norma tokiame pasaulyje gyventi."

Tokiose šeimose augančioms mergaitėms būna sunku susirasti antrąją pusę. Jos dažniausiai vėliau renkasi gyvenimo vyrus iš tos pačios kriminalinės terpės.

Pasidomėjus, kodėl būtent iš Kauno yra kilę tiek gangsterių, nusikalstamų susivienijimų lyderių, daug išaiškinant Daktarų ir Agurkinių gaujų nusikaltimus prisidėję sostinės kriminalistai turėjo savas nuomones. "Kauno kriminalinio pasaulio atstovai nuo seno užčiuopdavo kaskart kintančio kriminalo gyslelę, sugebėdavo adaptuotis prie sudėtingų situacijų. Jie nuolat stebėjo naujoves, šio miesto gyventojai pasižymu kitokiu mąstymu ir požiūriu į nelegalios veiklos pokyčius bei situacijas. Juk būtent Kaune ėmė suktis pirmieji nešvarūs dalykai, vadinamosios maklės", – atsakė M.Gulbinovičius.

A.Garla pastebėjo, kad Kaunas nuo seno garsėjo vagystėmis iš deficitines prekes gaminusių fabrikų. "Sakyčiau, tas verslumas, judrumas daugeliui buvo įprastas gyvenimo būdas. Taigi, visi būdai ir priemonės tikslui pasiekti buvo naudojami. Be kita ko, iš Kauno yra kilę ir nemažai pareigūnų, kurie vėliau vienaip ar kitaip išgarsėjo. Kai kurių pavardės vėliau nuskambėjo ne ypač gražiame kontekste", – teigė jis.

"Stebint kauniečių nusikaltėlių išradingumą, novatoriškumą, galima sakyti, kad jie pasižymi sugebėjimu prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Kai kurie kauniečiai gangsteriams iš kitų miestų, kurie susidurdavo su sunkumais vogdami automobilius, mėgdavo sakyti: "Ir prie aikštelę saugančio sargo, ir visiškai nesaugomoje vietoje sugebėdavome nušlipsuoti (pavogti)." Aišku, paskui panašūs atvejai persikėlė į kitus didmiesčius", –  prisiminė M.Gulbinovičius.

Daktarus pakeitęs jaunimas

Agurkiniai ir Daktarai – visiškai skirtingai veikę nusikaltėlių dariniai. Paprašyti įžvelgti esminius skirtumus tarp Vilijampolės Daktarų ir Agurkinių gaujų vyrų plėtotos nusikalstamos veiklos, šnekinti pareigūnai pateikė savas nuomones.

"Daktarai ir Agurkiniai – tai atskiros kriminalinės "šeimos". Kiekvienas iš jų biznį darė tiktai savame rate. Jie ir bendraudavo tik per konfliktus, – teigė A.Garla. – Agurko požiūris buvo "teisingesnis" ir kažkaip priimtesnis šios kartos nusikaltėliams. Apskritai šioje gaujoje vadinamųjų paniatkių tiesiog nebuvo. Jiems svarbiausia buvo pinigai. Nė vienas iš Agurkinių nebuvo anksčiau sėdėjęs už grotų. Ir pats Agurkas pirmąsyk rimčiau į nelaisvę – trims mėnesiams – pateko tik 2008 m."

M.Gulbinovičius sako, kad ir Daktarus, ir jų įpėdiniais laikomus Agurkinius bene labiausiai siejo pomėgis prabangiai gyventi. "Galbūt tai juos bene labiausiai ir vienijo. Juk pažvelkime, kad visi daktariniai buvo pasistatę tikrai neblogus ir gana prašmatniai atrodančius namus. Be to, jų klestėjimo laikais pagrindiniai pinigai būdavo uždirbami iš spirito", – atkreipė dėmesį jis.

Anot A.Garlos, Daktarai visuomet mėgo jėgą, o Agurkiniai buvo labiau susiję su pinigais. "Manyčiau, kad nė vienas iš Agurkinių negalėtų su kitais priešininkais ar konkurentais eiti vienas su vienu – nes nebuvo taip fiziškai pasirengę. Verta pastebėti, kad ankstesniais laikais vilijampoliečiams neva neleido paniatkės užsiimti dabartiniu metu itin paplitusia nusikalstama veikla – narkotikų gamyba, realizavimu ir prekyba", – teigė A.Garla.

Prašnekus, kokie buvo abiejų ryškiausių to meto Kauno lyderių – Henriko Daktaro ir S.Velečkos tarpusavio santykiai, šias gaujas atidžiai stebėję kriminalistai, pernelyg nesismulkindami atsakė: "Buvo duomenų, kad vienas iš svarbiausių Daktarų veikėjų kažkada yra važiavęs pasišnekučiuoti pas S.Velečką, kai buvo apšaudytas jo namas."

Po turo JAV – į Lukiškes

Agurkinius atidžiai stebėjusių pareigūnų surinktomis žiniomis, 2012-ųjų gruodį S.Velečka susiruošė į paskutines itin prabangias atostogas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Beje, tai buvo jo pirmasis ir vienintelis apsilankymas minėtoje šalyje.

Įdomiausia, kad kompaniją palaikė ne artimiausi bičiuliai iš Agurkinių gaujos, o anuomet artimai su H. Daktaru ir jo vyrais bendravęs žinomas kauniečių bokso pasaulio veteranas Anatolijus Marma. Jie abu seni draugai, todėl nutarė su moterimis pasirinkti gana nepigiai kainavusią kelionių kryptį – JAV ir Meksiką. Šioje kelionėje kauniečiai praleido daugiau nei mėnesį ir pažymėjo didžiausias šventes – S.Velečkos gimtadienį, Kalėdas ir sutiko 2013-uosius.

Viena kelionės dalis buvo tiktai keliavimas po JAV, kai kauniečiai aplankė Čikagą, Las Vegasą. Manoma, kad ten jie laiką leido su keliais už Atlanto nuo seno įsitvirtinusiais S.Velečkos bičiuliais, atvykėliams parodžiusiems išskirtines vietas. Likusi kelionės dalis pratęsta besideginant kaitrioje Meksikos paplūdimių saulėje.

"Šioje kelionėje netrūko kuriozų. Esama duomenų, kad būdamas Amerikoje Agurkas prašė artimiausių bičiulių iš Lietuvos, jog šie jam persiųstų pinigų, nes jau pirmomis savaitėmis buvo smarkiai išsileidęs, – prisiminė kriminalistai. – Jis Lietuvoje buvo mėgėjas pažaisti lošimo namuose, o atsidūręs tenai pasijuto tarsi vaikas gavęs saldainį ir, matyt, galvojo: va čia tai prasisuksiu. Taigi, Las Vegaso kazino jis leido ištisus vakarus. Šiaip iki šiol nesuvokiama, kokiu pagrindu tokią spalvingą praeitį turinčiam S.Velečkai buvo suteikta viza išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Mes tikrai jo laukėme sugrįžtančio. Be to, rimtesnių požymių nebuvo, kad jis ketino pasitraukti visam laikui iš Lietuvos."

Pasibaigus smagiai kelionei, išaušo šaltas, tačiau saulėtas 2013 m. sausio 22-osios rytas. Tą dieną, ką tik sugrįžęs iš įspūdingo turo po JAV ir Meksiką, S.Velečka susiruošė į Vilniaus policijos departamentą, kur privalėjo pasiaiškinti dėl tam tikrų aplinkybių, nes buvo pateikti įtarimai dėl neteisėto praturtėjimo. Tačiau tądien jis policijos tyrėjų kabinete buvo sulaikytas ir nuo to laiko sėdi už grotų.

Surakino departamente

Kaip išties atrodė Agurkinių sulaikymas Policijos departamente? "Tą dieną vieni buvo iškviesti pasiaiškinti dėl įtarimų neteisėto praturtėjimo byloje, kiti – dėl kitų klausimų, – prisimena M.Gulbinovičius. – Agurkas, Čikis ir A.Petkauskas atvyko į apklausą Policijos departamente, kur netrukus buvo sulaikyti. Tuo pačiu metu kartu su "Aro" pareigūnais buvo vykdomi sulaikymai Kaune: D.Petkauskas sulaikytas savo namuose, o T.Petrošius ir N.Tučkus surakinti, kai susiruošė pietauti Senamiestyje veikiančioje kavinėje "Žemyn upe".

"Mes patys tada buvome Policijos departamente, – atsiminė A.Garla. – Kažkas buvo minėjęs, kad sulaikymo metu N.Tučkus bandė sprukti. Bet šiaip viskas praėjo ramiai. Juk Saulius nėra kvailas, tad į visa tai jis sureagavo be didesnių išsišokimų. Sakyčiau, jie visi atrodė gana ramūs. Tai buvo gerai apgalvotos mūsų strategijos dalis – visus imti vienu metu. Nes jei vieną paimsi, o kito – ne, tai vėliau to nesulaikyto asmens gali tekti ieškoti labai ilgai ir nuobodžiai. Per šią operaciją nė vienas iš jų neatrodė įžūlus ir nesiuntinėjo mūsų ant trijų raidžių. Šie asmenys puikiai suvokė, kad naglumu nieko nelaimėsi, tik gali rimtai sau pakenti."

Prisiminė sulaikymą

Garsiausi Lietuvos kriminaliniai autoritetai dažniausiai sulaikomi gatvėse arba besislapstantys užsienio šalyse, tad iš S.Velečkos tiesiogiai panorau išgirsti pasakojimą apie 2013-ųjų sausio žvarbų rytą, kai Vilniaus policijos departamente ir skirtingose Kauno vietose buvo suimtas vadinamasis Agurkinių gaujos branduolio šešetukas.

"Jau būdamas Amerikoje sužinojau, kad atėjo šaukimas iš Policijos departamento, – ramiai atsiduso Agurkas. – Tada vyko neteisėto praturtėjimo byla. Kartkartėmis dėl to būdavome kviečiami ir važiuodavome pasirašyti tyrėjų prašomų dokumentų. Tą rytą susitikau su advokatu Gediminu Bukausku, nuėjome pas tyrėją Kristiną Timoniną. Ji prašė duoti parodymus. Bet atsakėme, kad to nedarysime iki pat teismo. Pasakiau jai, kad štai viską pasirašome, kad neduodame jums jokių parodymų ir toliau važiuojame savais keliais. Bet tyrėja atsakė: "Ne, jūs po kiekvienu klausimu privalote pasirašyti."

Sako, kad, tai išgirdus, iškart toptelėjo mintis, kad čia kažkas netrukus bus... "Kaip vėliau paaiškėjo, visus mus kas pusvalandį buvo pakvietę į Policijos departamentą, – prisimindamas tą dieną kalbėjo S.Velečka. – Bandė užlaikyti tyrėjų kabinetuose. Jie laukė, kada visi sueisime, ir tada buvo suplanuoti mūsų sulaikymai tuo pačiu metu. Dvyniai (Petkauskai) buvo pirmiausia atėję, paskui už pusvalandžio – ir Čikis (Algimantas Ringaila). Pamenu, netikėtai kabinete pasirodė Garla (A.Garla – vienas pagrindinių Agurkinių bylos tyrimą atlikusių pareigūnų.) Jis atsisėdo prie durų, o netrukus sako: "Jūs sulaikomas." Po akimirkos matau, kaip atsidaro durys, "Aras" įkrenta su automatais ir jau mane paguldo bei suriša. Taigi, aš niekur kitur, o būtent Policijos departamento kabinete buvau sulaikytas! Kas sužino, negali patikėti, kad buvo tokia nesąmonė. Bet advokatas visa tai stebėjo savo akimis."

Agurkas pripažįsta pirmomis dienomis galvojęs, kad pernelyg ilgai neužsibus, nes manė, kad tai eiliniai kaltinimai, kurie greitai subliūkš, todėl jis ir artimiausi bičiuliai išvengs ilgo buvimo už grotų.

"Pradžioje pamaniau, kad gal kažkas išties prišnekėjo nesąmonių apie mane. Tikrai netikėjau, kad čia ilgam įstrigsiu, – pasakojo jis. – Galvojau, gerai, palaikys jie mane metus. Na, gal daugiau – dvejus, bet paskui jau išeisiu namo. Bet, kaip paaiškėjo, šis mūsų sulaikymas buvo grynai parodomoji akcija – pigiausia pakazūcha. Suprantu, kad jie daug metų mus visus sekė. Neabejoju, kad šiam reikalui buvo išleista nemažai pinigų. Bet ėjo laikas ir jie vis neturėjo ką parodyti savo vadovams, todėl galiausiai visus griebė. Pamatė, kad tikrai galima sulipdyti viską ir sulipdė. Taigi, realiai nedadirbta operacija."

S.Velečka iki šiol sako nenorintis paskelbti žmonių ir jų pavardžių, kurie buvo bene labiausiai suinteresuoti jį patraukti į šoną bei ilgiems metams įkišti už grotų. Pirmais kalinimo mėnesiais jis, sako, gavęs informacijos, kuri leidžia jam manyti, kad buvo tapęs netgi tarpusavyje besivaržančių teisėsaugininkų įkaitu. Jis prasitarė, kad jam yra žinomi šios sulaikymo operacijos užkulisiai ir juos vykdžiusių asmenų kėslai, tačiau plačiau jų viešai vis dar nelinkęs komentuoti.

Išteisintas dėl nužudymo

2017 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos apygardos teismas S.Velečkai-Agurkui dėl inkriminuotų Agurkinių gaujos nusikaltimų skyrė 14,6 metų laisvės atėmimo bausmę. Beje, čia įskaitytas ir sulaikymo laikas nuo 2013-ųjų sausio.

S.Velečka-Agurkas atsikratė sunkiausio kaltinimo – nesurinkus svarių įrodymų, buvo išteisintas dėl Vidmanto Sadausko nužudymo užsakymo. Iš minėtą asmenį nužudžiusio Dmitrijaus Romanovičiaus teismas paskyrė priteisti per 57 tūkst. eurų sumą padarytai turtinei ir neturtinei žalai, kurią patyrė nužudytojo artimieji, atlyginti.

Pernai vasarą Lietuvos apeliaciniame teisme vėl atversta Agurkinių gaujos byla. Tačiau jos nagrinėjimas vyksta su keistais trukdžiais. Dabar artimiausi posėdžiai vyks tik balandžio mėnesį.

Spruko iš Kauno

Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, narpliojantys kauniečių padarytus nusikaltimus ne tik gimtajame mieste, bet ir kitose Europos šalyse, šią savaitę nusprendė smogti beveik du dešimtmečius gyvavusios Kamuolinių gaujos lyderiams.

Šią savaitę sulaikyta devyniolika įtariamųjų. Tarp jų – ir gaujos lyderiu tituluojamas Giedrius Janonis, pravarde Kamuolys. Aštuoniolika jų teismas leido suimti 2–3 mėnesiams. Jie įtariami dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, narkotikų kontrabandoje, turto prievartavimuose. Kol kas jiems nepateikti įtarimai dėl užsakomųjų žmogžudysčių.

Neoficialiai teigiama, kad artimiausiu metu bus sulaikoma dar bemaž 50 jaunų vyrų, kurie laikomi Kamuolinių gaujos kareiviais. Kai kurie iš jų išgirdę apie plačiai nuskambėjusius gaujos lyderių areštus visame Kaune, netrukus priverstinai išskubėjo į Vokietiją ir Skandinavijos šalis. Būtent šiose šalyse dažniausiai Kamuoliniai užsiėmė prabangių dizainerių drabužių, laikrodžių, juvelyrinių dirbinių parduotuvių žaibiškomis vagystėmis. Neoficialiai kalbama, kad jie Europoje nevengė perimti ir brangius krovinius gabenusių tolimųjų reisų vairuotojų transporto priemonių su prekėmis.

"G.Janonis-Kamuolys – vienas paskutiniųjų autoritetų Lietuvos kriminalinėje istorijoje. Jis turėjo savą, pagal griežtas gangsterių taisykles veikusią nusikalstamą organizaciją. Agurkinių lyderiu vadinamas Saulius Velečka, arba Agurkas, ir jo patikėtiniai kur kas labiau priminė verslininkus ar spekuliantus, o Kamuolys ir jo vyrai siautėjo išties nevaržomai kaip tikrieji banditai be jokių stabdžių. Jiems nebuvo jokių problemų atimti nusižiūrėtą pelningą grobį, duoti į snukį ar išsivežti vyriškai "pasišnekėti" į mišką", – taip Kamuolinių sulaikymą komentavo vienas neblogai informuotas šaltinis.

Lyderiai susitikinėjo slapta

Jau kurį laiką Kaune plačiai sklandė kalbos, kad po to, kai 2013-ųjų sausio pabaigoje Vilniuje ir Kaune buvo nukirstos bene ryškiausios kauniečių Agurkinių gaujos galvos, kitu Policijos departamento taikiniu turėjo būti Kamuolinių gauja, senosios kartos kauniečių operatyvininkų suvestinėse kai kada vadinama Aguoniniais. Vadinamajame Kauno "Aguonos" rajone susiformavusios nusikalstamos gaujos vyrai ne vienus metus buvo laikomi nuožmiausiais praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos apygardos teisme pirmąjį teismo nuosprendį išgirdusių Agurkinių konkurentais.

Giedrius Janonis-Kamuolys ir Saulius Velečka-Agurkas

Kaip skelbiu knygoje "Kriminalinė Agurkinių odisėja", 2009–2012 m. Kaune buvo plačiai pasklidusi legenda, kad Agurkiniai yra priešiškai nusiteikę prieš Kamuolinių grupuotę. Žiniasklaidoje būta nemažai publikacijų, pasvarstymų ir versijų apie pavienių gaujos narių tarpusavio konfliktus, pasibaigusius šūviais ar sunkiais sužalojimais.

Buvęs ilgametis S.Velečkos apsaugininkas nenoriai prasitarė, kad būtent tais laikais, kai visas Kaunas ūžė, o žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, jog Agurkiniai su Kamuoliniais yra nesutaikomi ir mirtini priešai, ne kartą savo akimis yra matęs, kai neva vienoje iš ramesnių Žaliakalnio gatvių esančiame ir pogrindinių veikėjų pamėgtame viešbutyje-restorane retsykiais jis susitikdavęs su pagrindiniais konkurentais laikytos grupuotės vadovu G.Janoniu-Kamuoliu.

Kalbama, kad į tokius slaptus ir neoficialius susitikimus Agurkas ir Kamuolys atvažiuodavo vieni, be savo artimiausiais "patarėjais" laikomų bendrų. Regis, abiejų grupuočių lyderiai apie šiuos susitikimus nebūdavo linkę informuoti netgi savo artimiausių sėbrų ir draugų. Na, o kas būdavo aptarinėjama šiuose susitikimuose, iki šiol niekas dar neatskleidė.

Apsaugininkai pasakoja, kad net kelias valandas trunkančiuose susitikimuose jie abu tyliai diskutuodavo. Gal taip elgdamiesi šie du vyrai siekė apsisaugoti nuo pašalinių ausų ir restorano patalpose prieš tai apsilankiusių slaptą sekimą atlikusių Kriminalinės policijos žvalgybininkų sumontuotų pasiklausymo ir pokalbių įrašymo įrenginių. Per tokius slaptus dviejų grupuočių lyderių susitikimus netgi apsaugininkams nebūdavo leidžiama pasilikti iš anksto užsakytoje viešbučio restorano salėje, kad šie ko nors nereikalingo neišgirstų. Tad jų nusamdyti asmens sargybiniai dažniausiai laukdavo prie viešbučio įėjimo stovinčiuose, bosams priklausančiuose šarvuotuose limuzinuose. Pastebėta, kad pasibaigus šiems susitikimams tarp S.Velečkos ir G.Janonio būdavo juntama ne įtampa, o gana laisva, draugiška bei taiki atmosfera.

Ilgamečiai kriminalistai, paprašyti paaiškinti tuomet buvusias aršias nesantaikas tarp Agurkinių ir Kamuolinių, teigė, kad tai buvo dvi skirtingos nusikalstamos stovyklos.

"Tačiau aukščiausiame ešelone jie visada tarpusavyje bendraudavo, – pabrėžė Kriminalinės policijos veteranas Artūras Garla. – Bet nuo kitų slėpdavo, kad kontaktuoja. Niekada jie nebuvo dideli priešai. Svarbu tai, kad abu bosai tarpusavyje sutarė. Kažkiek savo elgesiu jie priminė apsipykusius, kažkuo nepasidalijančius vaikus. Iš serijos: susitiksime po mėnesio ir vėl rimčiau pašnekėsime. Apatinėse grupuočių grandyse būta nesutarimų ir gana dažnai."

"Kartais atrodė, kad rimčiausi jų nesutarimai baigdavosi būtent šaudynėmis, kad ir su Ediko Mikučiausko (2015-ųjų balandį sulaikytos vyresniųjų Kamuolinių brigados atstovas, šiuo metu laukiantis Kauno apygardos teismo verdikto) pasišaudymu, – svarstė dabartinis Vilniaus organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas Marekas Gulbinovičius. – Kiti konfliktai, vykę Šilainiuose, Lampėdžiuose ar Šančiuose, neretai baigdavosi pasišūkavimais. Kamuolys ir Agurkas nebuvo draugais, bet ir nebuvo nesutaikomais priešais. Faktas, kad tai rimtos pastarojo meto grupuotės, antraip jos nebūtų patekusios į mūsų biuro akiratį. Buvo jau pasiektas toks lygis, kad reikėjo tikrai rimtai reaguoti."

Edikas Mikučiauskas/Evaldo Virkečio nuotr.

Neištirtas apšaudymas soduose

Verta prisiminti, kad abiejų Kauno grupuočių jaunimo nesantaika prasidėjo 2009 m., kai paslaptingai dingo žinomas kauniečių mašinvagis Tomas Mickevičius, pravarde Varlė. Jis priklausė Šančių nusikaltėlių grupuotei, kuri jungė bemaž 40 asmenų.

Būtent po to, 2009-ųjų rugpjūtį du automatais ginkluoti vyrai pakaunės soduose apšaudė Agurkiniams priskiriamą Tadą Petrošių. Praėjus dviem dienoms, 2009 m. rugpjūčio 27 d., kaip pagrindinis įtariamasis dėl pasikėsinimo nužudyti T.Petrošių ir jo apsaugininką buvo suimtas Kamuolinių gaujos lyderis G.Janonis. Tačiau šis už grotų pernelyg ilgai neužsibuvo, nes pasikėsinimo į du žmones tyrimą kontroliavusiems policijos, prokuratūros darbuotojams pateikė pažymą, kad serga ypač sudėtinga onkologine liga.

Apšaudytas T. Petrošiaus automobilis

Būtent tada žiniasklaidoje prasidėjo publikacijos apie tai, kad po Henriko Daktaro dingimo Agurkiniai ėmė kovoti su Kamuolinių gauja dėl įtakos Kauno kriminaliniame pasaulyje.

Paprašytas pakomentuoti minėtąjį Agurkinių karą su Kamuoliniais, S.Velečka-Agurkas atsakė: "Susidaro toks įspūdis, kad kažkam viso to reikia ir kažkam labai naudingi tokie dalykai. Kaip žinia, toji mašina, iš kurios šaudė į T.Petrošių, netrukus buvo rasta sudegusi už kelių kilometrų. Išėjo įdomi situacija: tada, kai ji liepsnojo, nukrito buferis, todėl nesudegė registracijos numeris. O ant jo buvo prikabintas G.Janonio mašinos lipdukas. Taigi, tokie ženklai tik patvirtina, kad kažkas labai stengėsi tarpusavyje mus sukiršyti. Kažkas nuo jo automobilio nulupo tą lipduką ir priklijavo ant mašinos, su kuria vėliau spruko Tadą apšaudę veikėjai. Pagalvokite gerai, juk taip kvailai nepasielgtų nė vienas bent kiek protaujantis žudikas."

2011 m. balandžio 4 d. ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti T.Petrošių ir asmens sargybinį Rainoldą Mockų sustabdytas, nes Kauno kriminalistams taip ir nepavyko rasti konkrečių nusikaltime dalyvavusių žmonių. G.Janonio-Kamuolio išpuolio organizatoriaus versija nepasitvirtino.

Tadas Petrošius

"Aguonos" senbuviai

"Žmonės nesuvokia, kad žiniasklaidoje paskelbtas devyniolikos suimtų Kamuolinių skaičius tėra maža dalis milžiniško kolektyvo, kuriam buvo pavaldūs per 200 vyrų. G.Janonis-Kamuolys prie savęs buvo prijungęs ne tik Eiguliuose gyvavusią Katilinių chebrą, bet ir brutalumu garsėjančius Šančius kontroliuojančius Šančiovskus.

Be to, Kamuoliui buvo pavaldžios aplink Kauną esančių regionų grupuotės: Jonavos Pėčkinai, Raseinių Meškiukai, Kaišiadorių Spiritiniai. Kartu su jais išvien veikė Prienų veikėjai, kuriems vadovavo E.Mikučiauskas. Kamuolinių jaunimas jau bemaž 20 metų kontroliuoja nusikalstamą veiklą Vokietijoje ir Olandijoje", – taip šių eilučių autoriui kalbėjo nemažai metų šalia Kamuolinių buvęs kaunietis.

Kamuolinių gauja susiformavo, galima sakyti, tame pačiame Kauno Dainavos mikrorajone kaip ir S.Velečkos gauja. Agurkas gimė ir augo Partizanų gatvėje, o Kamuolinių lyderiai kilę iš kaimynystėje – V.Krėvės ir Pramonės prospektuose – esančių daugiabučių gatvių, kuriose nuo sovietmečio gyveno įsikūrusios paprastų darbininkų šeimos ir jų atžalos.

Saulius Velečka-Agurkas

Kai kurie vyresnės kartos kauniečiai puikiai prisimena daugiabučių fone įkomponuotą įvairių pramoninių prekių parduotuvę "Aguona", šalia kurios tryškusiame fontane karštomis vasaromis maudydavosi vaikai. Tame pačiame pastate vėliau veikė garsioji buitinės technikos prekių parduotuvė "Tauras".

Būtent aplinkui "Aguonos" parduotuvę pastatytuose sovietinės architektūros daugiabučiuose gimė ir užaugo tie jaunuoliai, kurie dar nesulaukę pilnametystės, neretai pasirinkdavo kriminalinių veikėjų kelią siekdami praturtėti ir atsisakyti nuo vaikystės juos varginusio bei traumavusio nepritekliaus.

Šioje Kauno vietoje užaugo ir subrendo pirmieji Aguoninių gaujos veikėjai. Aguoniniais juos praminė kauniečiai operatyvininkai, kadangi apžvelgdami jų gyvenamųjų vietų adresus pamatė, kad jie beveik nuo gimimo buvo įsikūrę kaimynystėje esančiuose blokiniuose namuose, išsidėsčiusiuose šalia "Aguonos" parduotuvės.

Galima sakyti, kad šios grupuotės istorija prasidėjo nuo kauniečio Klaido Kanarsko, nuo seno vadinamo tiesiog Klaidu, pirmųjų kriminalinių žygių. Jis būdamas aštuoniolikos, 1994 m., masinio banditų siautėjimo laikais, buvo teistas už turto prievartavimą. Vėliau K.Kanarskas dar figūravo kelių nusikaltimų bylose, galiausiai sėdo už grotų, o išėjęs iš įkalinimo įstaigos buvo subūręs savo gaują, kurią kriminalistai ilgainiui praminė Klaido grupuote, arba tiesiog Klaidiniais.

Iš Klaidinių ir susiformavo savotiškas Aguoninių grupuotės branduolys. Tuo metu K.Kanarskas buvo artimai prisišliejęs prie Daškinių vadeivos Remigijaus Daškevičiaus. 1999–2001 m. Daškės elgesys, manieros bei diktuojamos taisyklės vyrams, vėlesniais metais tapusiems ryškiausiais Agurkinių ir Aguoninių gaujų veikėjais, darė milžinišką įtaką bei suformavo savotišką kriminalinės elgsenos požiūrį.

Įsiplieskus buvusių Daškinių tarpusavio karams dėl R.Daškevičiaus palikimo – likusių turtų ir iš cigarečių kontrabandos sukauptų milžiniškų lėšų, netikėtai Aguoniniams vadovavęs K.Kanarskas, galima sakyti, kad prarado lyderio pozicijas ir patikimo vedlio titulą po visą Kauną sukrėtusios merginos nužudymo, kuris galutinai neišaiškintas iki pat šių dienų.

Klaido gaujai priklausė ir jo kaimynas bei draugas Jonas Snieška, kuris tapo įtariamuoju šioje nužudymo istorijoje, tačiau jo pėdsakų nepavyksta aptikti net praėjus daugiau nei penkiolikai metų po šio itin sadistiško išpuolio.

Būtent šis įvykis gerokai pakoregavo jo tolesnę karjerą Aguoninių gaujos stovykloje. Klaido gaujos lyderio nemalonumai su tuomete teisėsauga faktiškai suskaldė grupuotę. Netrukus valdžią perėmus G.Janoniui, dalis Aguoninių perėjo netgi pas Agurkinius, vadovaujamus S.Velečkos. Na, ir paskui ši grupuotė kur kas dažniau linksniuota kaip Kamuoliniai, kadangi jų priekinėje lyderio pozicijoje stovėjo G.Janonis, pravarde Kamuolys.

Aguoninių grupuotės įkūrėju ir pirmuoju lyderiu laikytas K.Kanarskas paskutiniais metais ištisai lėbaudavo. Todėl net vieniems metams buvo atsidūręs Ignalinos rajone veikiančiame uždarame ir itin neblogai vertinamame narkomanų bei alkoholikų reabilitacijos centre. Kai buvo atsiradęs sumanymas prašnekinti K.Kanarską, šio centro steigėjas autoriui pasidžiaugė, kad Klaidas per tuos vienus gydymo metus pavirto visaverčiu žmogumi. Tiesa, centro įkūrėjas perdavė, kad pasiekus kalboms, jog K.Kanarsku susidomėję žurnalistai, vyras pareiškė, kad nenorįs matytis ir kalbėtis su šios profesijos atstovais. Beje, tarp šią savaitę sulaikytų asmenų K.Kanarsko pavardė nefigūruoja.

Buvę kauniečiai operatyvininkai pasakojo, kad maždaug 2003–2005 m. ši gauja jungė net kelis šimtus vaikinų. Šios grupuotės branduolį, be G.Janonio, sudarė Andrius Juodis-Gruzinas, Kastytis Juodis, arba Kostia, Deivydas Čereška, Gediminas Jankus, Genadijus Zevzikovas ir galiausiai K.Kanarskas.

Andrius Juodis-Gruzinas

Aguoninius atidžiai stebėję to meto kriminalistai teigė, kad dažniausiai gaujos vyrai užsiėmė prabangių automobilių vagystėmis. Ne vienus metus jie net Maskvos mieste vogdavo ir vėliau pardavinėdavo itin brangius automobilius. Kalbėta, kad šiems nusikaltimams vykdyti kauniečiams buvo suteiktas ypač stiprios bei įtakingos visoje Rusijoje Solncevo grupuotės leidimas ir išskirtinė globa.

Kėlė baimę aplinkiniams

Palyginti su Agurkiniais, Aguoniniai, arba tiesiog Kamuoliniai, nuo senų laikų stengėsi nekristi į akis – niekada nedemonstravo žėrinčios prabangos. Tik pagrindiniai jų lyderiai važinėjo brangiomis transporto priemonėmis, o kiti gyveno gana kukliai ir santūriai. Tačiau jiems buvo įprasta tikrųjų gatvės nusikaltėlių filosofija, tad jie Kauno kavinėse dažniausiai pasirodydavo būriais dėvėdami sportinius kostiumus ir taip stengėsi atrodyti kaip neprognozuojami, bet kam pasiryžę chuliganai.

Teko girdėti pasakojimų, kad kaskart sumanę išvykti vogti automobilių į Maskvą arba Vokietiją, Aguoninių vyrai "padirbėti" išsiruošdavo apsimetę turistais ar legaliai uždarbiauti išvykstančiais lietuviais. Neretai tokioms kelionėms jie pasirinkdavo ne lėktuvus ar bičiulių automobilius, bet pigiausias keleivinių traukinių kajutes. Taip bandė vaizduoti neturinčiuosius pinigų, tačiau visa tai buvo daroma tik dėl akių – siekiant sumėtyti pėdas paskui juos sekiojusiems kriminalistams.

Anksčiau išvis buvome labai neblogais draugais, šeimomis bendraudavome. Mūsų vaikai ir dabar bendrauja – mano sūnus palaiko ryšius su jo sūnumis. Mes kiekvieną savaitgalį leisdavome kartu su savo šeimynomis.

Po šešių ar devynių mėnesių, o kai kada ir žymiai ilgiau, svetur praleisto laiko, Aguoniniai sugrįždavo į gimtąjį Kauną ir netrukus persėsdavo į naujutėlaičius automobilius. Mažesnes pajamas iš tokių vagysčių surinkę grupuotės nariai ištisoms savaitėms užsidarydavo Kaune arba šalia jo veikiančiuose ir kriminalistų retai pastebimuose viešbučiuose bei išsinuomotuose butuose, kur siautėdavo su prostitutėmis bei narkotikais.

Keli anksčiau su Agurkiniais ir Kamuoliniais susidūrę verslininkai, vėliau teisėsaugininkams yra prasitarę: "Agurkiniai buvo tikri diplomatai ir mafiozai, jie šnekėdavosi ir eidavo į kompromisus net sudėtingiausių situacijų metu. Kamuoliniai elgėsi visiškai neprognozuojamai. Atsisakius mokėti, jautėme tokią baimę, nes aiškiai supratome, kad galime ne tik patys, bet ir mūsų žmonos vieną vakarą negrįžti į namus."

Po konfliktų su Agurkiniais ir plačiai nuskambėjusios žinios apie pagrindinių šios gaujos narių sulaikymus, Kamuoliniai faktiškai paniro į pogrindį. Retas iš jų ėmė rodytis viešumoje, daugelis išsilakstė po skirtingas Europos šalis. Jie išsigando, kad vieną dieną jų lauks toks pats likimas. Ir tai nutiko šią savaitę, kai pagrindiniai Kamuolinių veikėjai buvo sulaikyti.

Vaikai palaiko ryšius

Kamuoliniai pastaraisiais metais skambėjo netgi kaip ir vieni iš Lietuvos futbolą užvaldžiusių šešėlinių veikėjų, nes buvo siejami su buvusiu ilgamečiu ir skandalais išgarsėjusiu šalies futbolo federacijos vadovu Juliumi Kvedaru, pravarde Lialka.

Giedrius Janonis-Kamuolys

Su šia grupuote siejami vyrai būdavo dažnai pastebimi spardantys kamuolius Kauno futbolo akademijoje, netgi tarp trenerių ir kitas funkcijas futbole atliekančių asmenų sukinėjosi su minėta gauja artimai ryšius palaikę vyrai. Apie didžiuosius pagrindinių grupuotės narių seniau padarytus ar tebedaromus nusikaltimus nebuvo jokių žinių.

Pats G. Janonis-Kamuolys pastaruosius metus gimtajame Kaune buvo pastebimas ne agresyviai atrodančių vyrų sambūriuose, bet ramiai vaikštinėjantis su sūnumi. Kaune netrūko kalbų, kad Kamuoliniai vėl paniro į pogrindį ir atidžiai stebi įvykius, kokias galutines bausmes šalies teismai paskirs pagrindiniams Agurkinių gaujos veikėjams.

Per vieną iš pašnekesių Šiaulių kalėjime, S.Velečka aiškiai leisdamas suprasti, kad niekada nebuvo jokio žurnalistų pramanyto Agurkinių ir Kamuolinių grupuočių karo, kartu pareiškė, kad su G.Janoniu iki šiol likę gana neblogais pažįstamais. "Nesąmonė tie žiniasklaidoje išpūsti mūsų tarpusavio karai. Pasakysiu trumpai: nebuvo nei tų Kamuolinių, nei tų Agurkinių, – tikino S.Velečka. – Taip, Giedrius turėjo pravardę Kamuolys, nes futbolą žaisdavo. Mes netgi kartu mėgome pažaisti futbolą. Anksčiau išvis buvome labai neblogais draugais, šeimomis bendraudavome. Mūsų vaikai ir dabar bendrauja – mano sūnus palaiko ryšius su jo sūnumis. Mes kiekvieną savaitgalį leisdavome kartu su savo šeimynomis. Paskui aš pradėjau dažniau važinėti į Rusiją ir kažkaip nutrūko tas mūsų bendravimas. Bet mes, būdavo, susitinkame, kavos išgeriame ar dar kažko."

S.Velečka būdamas už grotų kaskart sulaukia nemažai lankytojų iš Kauno, tad paklaustas ar G.Janonis-Kamuolys būdavęs tarp jį dažniausiai lankančių asmenų, šyptelėdamas atsakė: "Aš irgi nevažiavau, kai jis sėdėjo. Bet mes taip elgiamės tikrai nepiktuoju..."

Knyga – tarp populiariausiųjų

Rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio naujausia septintoji knyga "Kriminalinė Agurkinių odisėja" pasakoja apie garsiausias pastarųjų laikų Agurkinių ir Kamuolinių grupuotes. Neseniai pasirodė papildyta knygos versija, kurioje dar 32 puslapiai itin šokiruojančių faktų.

Knyga jau trečią mėnesį yra tarp populiariausių negrožinės literatūros knygų "Pegaso" ir "Vagos" knygynuose visoje Lietuvoje.