Menininkė tapybos darbuose akcentuoja laikinumą, kaitą, procesą, išorinio pasaulio netvarumą ir jo refleksijas savo jausmuose. Tapydama netradicinėmis priemonėmis, A.Dabkevičiūtė įvaizdina jausmų, būsenų, patirčių efemeriškumą. Šįkart tradiciniai rubrikos "Autoportretas" klausimai – jai.
– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?
– Dvasinės jausenos išraiška, kai visos neigiamos ir teigiamos patirtys, supanti aplinka susigeria, pereina per tave ir išeina, palikdamos pėdsakus, spalvines dėmes. Nekonkretūs, pasąmonėje užsilikę atvaizdai ir jų liejimas tapo vienu svarbiausių būdų identifikuoti save per tapybos ir kasdienybės sąveiką.
– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?
– Tai susiję su tęsiamu darbų ciklu "Būsenos". Tapant naudojamos priemonės nėra būdingos tapybai. Lieju atvaizdus naudodama medicininius preparatus: kalio permanganatą, briliantinę žalumą, jodą, furaciliną, metilvioletą. Šie preparatai yra naudojami žaizdoms gydyti. Į drobę vaistas įsilieja kaip formali tapybos priemonė ir pradeda nykti. Atvaizdai tarpusavyje maišosi. Palieti jie, laikui bėgant, tampa vos įžiūrimi. Išgaunamas trapus ir kintantis drobių paviršius tiesiogiai siejasi su interpretuojamų būsenų trapumu, neapibrėžtumu.
– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?
– Procesas remiasi išgyventais jausmais, patirtimis, būsenomis. Vaizdai liejasi savaime, nesinaudojant papildomomis vaizdinėmis medžiagomis.
– Kaip ieškote autoportreto spalvinės išraiškos?
– Man labai svarbu žemės, gamtos spalvos, kurias maišau tarpusavyje. Mediciniai preparatai, kuriuos naudoju, padeda išgauti norimą spalvą, sukuriančią iliuziją tarp čia ir kažkur kitur. Drobėje, kurią prigretinau autoportreto žanrui, naudotas kalio permanganatas ir natūralios medžiagos, kurias radau vaikščiodama miške.
– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?
– Svarbu paliktas natūralios drobės plotas, jo spalva.
– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?
– Formali kūrinio sudedamoji dalis. Visi kūrinių ciklo darbai liejami ant to paties formato (20x25 cm) drobių. Tai tarsi dienoraštis: viena drobė – viena diena.
Visi kūrinių ciklo darbai liejami ant to paties formato (20x25 cm) drobių. Tai tarsi dienoraštis: viena drobė – viena diena.
– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?
– Autoportreto kūrimas yra gilesnė akistata su pačia savimi, sustojimas, apmąstymas, meditacija, susipynusi su susikaupusios ekspresyvios energijos išraiška. O kasdienis žvilgsnis į save – nuolat skubantis, prabėgantis, galbūt atitraukiantis nuo akistatos su pačiu savimi.
– Į ką fokusuojamas žvilgsnis autoportrete? Į save? Pro save? Ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąją)?
– Pro save. Tampu mediumu, per kurį pereina mane palietę įvykiai, išgyvenimai, sutikti veidai, pokalbiai, malonios ar nemalonios situacijos, besikeičiantys svetimi miestai, kurie kartais tampa savi, skirtingi, spalvingi peizažai, kitos kultūros. Atrodo, viską į save įkvepi ir iškvėpi. Drobė – mano minčių prieglobstis, nuolat keičiantis savo veidą. Darbuose kuriu savo pačios aplinką, nulemtą iš pasąmonės kilusių baimių, nusistatymų ar, priešingai, išminties.
– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?
– Manau, kad drobėje fiksuojamos praeities įvykių refleksijos, susipynančios tarpusavyje su esamuoju momentu. Be buvusių ir esamų patirčių aš nebūčiau tokia, kokia esu dabar. O ateitis – mums nežinoma.
– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?
– Keletą seansų. Autoportreto tapymas man – susikaupusių būsenų išliejimas, kurios spontaniškos, kintančios ir kartais sunkiai verbalizuojamos.
– Ar tapant autoportretą atsiranda baimių?
– Tai akistata su pačia savimi – tik drobė ir aš. Manau, nėra dėl ko bijoti savęs. Aš – namai, kuriuose egzistuoja ir liūdesys, ir džiausmas, ir baimės, lūkesčiai, sukauptos patirtys, emocijos – visi žmogui būdingi jausmai, kuriuos svarbu priimti tokius, kokie jie yra.
– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?
– Tai pirmoji drobė, nuo kurios prasidėjo mano ilgametis, vis dar besitęsiantis projektas "Būsenos". Man jis labai svarbus.
