Viena iš klonuojamų asmenybių – muzikos pasaulio žvaigždė Dmitrijus Šavrovas, visiems puikiai pažįstamas pseudonimu Sasha Song. Jį scenoje vaidins aktorė ir atlikėja Aistė Lasytė.

Dainininko praeityje atlikta daina „Mama, pakylėk ligi dangaus“ žinoma daugeliui. Sasha Song išgarsėjo dar vaikystėje, o jo vokaliniai duomenys sulaukdavo didžiausių kritikų pagyrų. Atlikėjas taip pat sužibėjo „Eurovizijos“ dainų konkurse, tačiau apie jo asmeninį gyvenimą spaudoje buvo žinoma ne itin daug. Kokias gi savybes turėtų atkartoti Sasha Song klonas?

„Daug kas galvoja, kad esu pasikėlęs. Iš tikro aš labai paprastas“, – interviu metu kalbėjo Sasha Song. Viena iš dainininko vizitinių kortelių – skrybėlė. Ilgą laiką tik su šiuo aksesuaru Sasha Song lipdavo į sceną. „Tai buvo mano detalė. Aš myliu, ta prasme, ne tik skrybėles“, – sakė praeityje populiarus atlikėjas.

Vėliau  Sasha Song pakeitė įvaizdį – vietoj skrybėlės pradėjo nešioti specialia technologija priaugintus plaukus. Juos atlikėjas labai saugojo, tačiau nemalonumų išvengti nepavyko. Viešint Estijoje plaukai dingo iš viešbučio kambario.

Sasha Song neslepia, kad pasirinkimas nešioti peruką daugeliui sukeldavo nuostabą, žmonės klausdavo, ar jis ir miega su šiais plaukais. Dabar dainininkas atsisakė plaukų priauginimo – grįžo prie natūralumo. „Koks esu, toks esu – kokį mane mato žmonės, toks aš ir esu“, – prieš kameras kalbėjo atlikėjas.

Sekmadienio vakarą žiūrovus namuose taip pat juokins ir kiti garsūs mūsų šalies kino, teatro ir televizijos aktoriai: Ineta Stasiulytė, Arūnas Sakalauskas, Lina Rastokaitė, Ramūnas Rudokas, Šarūnas Banevičius, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Ramūnas Šimukauskas. Jie – tikri įsikūnijimo specialistai ir improvizacijų virtuozai, sukursiantys stulbinančius muzikos, vaidybinių situacijų ir improvizacijos pasirodymus.

Pabandykite atspėti, kurioje nuotraukoje kuris dainininkas. Ir paskaitykite, ar atsimenat tą patį, ką Jeronimas Milius, Karina Krysko, Aistė Lasytė ar Dainotas Varnas? O gal gimėte vėliau ir, kaip Iglė, žavitės devyniasdešimtaisiais iš filmų ir nuotraukų? Arba klausydamiesi to meto megahitų?

Jeronimas Milius: „Gimiau 84-tais, kai mobiliakų dar nebuvo. Kompai atsirado kiek vėliau – labai lėti su dar lėtesniu ir be proto brangiu internetu. Žiūrėdavom, kaip žaidžia draugas, ir patarinėdavom jam. Tai prilygo žaidimui pačiam. Muzikos klausydavom iš kasečių. Pirataudavom, jog galėtumėm turėti įrašų. Vėliau, pamenu, vyko pirmosios diskotekos mokyklose, tarprajoniniai konfliktai bei muzikinės-kultūrinės mados: repas, reivas, šokių muzikos užuomazgos ir jas lydėjęs aprangos stiliaus karnavalas. Labiausiai keliantis nostalgiją dalykas – žmonės bendravo visur gyvai ir realiai. Atsirasdavo daugiau draugysčių, nebuvo už ko slėptis. Susitardavom susitikti ir susitikdavom net neturėdami mobiliako. Tėvai negalėdavo paskambinti ir patikrinti, ar mums viskas gerai, bet mums buvo gerai. Reikėjo daugiau fantazijos, kad susigalvotume, kaip leisti laiką, bet  ji vystėsi, skatino kūrybiškumą. Daug laiko leisdavom lauke su draugais, medžiuose, nebaigtose statybvietėse, ant dviračio, riedučių ir riedlenčių“.

Jeronimas Milius. Asmeninio arch. ir N. Žilinskaitės nuotr.

Karina Krysko: „Buvau paauglė. Daug visokių keistų ir juokingų dalykų yra užstrigę atminty iš tų laikų…Tarkim, šukuosenos! Tos, kai iš kirpčiukų darydavo tramplinus. Apranga buvo atominė. Nelabai buvo lengva rasti stilingų drabužių, arba, jei ir buvo kur kooperatyvuose nusipirkti, nebuvo paprasta tą svajonę įgyvendinti: kainos pagal to meto uždarbį buvo nesveikai didelės, o sąžiningai gyvendamas tuo metu pinigų madai retas galėjo skirti. Pamenu, vienu metu visos vaikščiojom su tokiom ryškių spalvų timpomis. Visos žvaigždės tuo metu rengėsi panašiai, todėl kopijuodavom jas, kaip tik galėjom ir įstengdavom. Aišku, pažiūrėjus į nuotraukas, šiandien galiu daryti išvadą, kad atrodėme... įdomiai. Bet pačios sau tada būdavom labai gražios ir madingos“.

Karina Krysko. Asmeninio arch. ir L. Griciaus nuotr.

Aistė Lasytė: „Kai atėjo 1990, man buvo treji. Būdama dar visai pyplė buvau išmokyta daugybės dainų ir eilėraščių, ypač kalėdinių. Turėjom pianiną, kurį 90-aisiais pradėjau čiupinėt.  Mano vaikystė įrašyta į juostas. Turėjome juostinį magnetofoną ir tėvai mėgo įrašinėti: ir dainas, ir šventes, ir kalbas, ir pykčius. Nebežinau, ar taip gerai viską atsimenu iš tų juostų (visos išlikę), ar tiesiog iš galvos. Neturėjom nei kompiuterių, nei telefonų, tik televizorių „Šilelis“. Nors įdomiau buvo eiti į tikrąjį šilelį. Labai stipriai atsimenu vaikystės žiemas, kai sniegas – ne iki kelių, o iki kaklo. Rogės, kalėdinė eglutė su dūžtančiais žaisliukais (be kurių neapsieina ir dabartinės mano šventės), mamos balta mišrainė, tečio (be ė!) stiliovas treningiukas. Vėliau, kai jau lankiau mokyklą ir turėjom muzikinį centrą su kompaktiniais diskais, visu garsu pasileidę 80-ųjų ir 90-ųjų hitus, šokdavom ir siautėdavom po visus namus. Turėjau „Ace of Base“ ir panašių kompaktinių diskų. Todėl 2019-ųjų metų „80’s/90’s Mega Hits“ koncerte jaučiuosi visiškai savo rogėse… ir dar žiemą… ir dar per Kalėdas bei Naujuosius“.

Aistė Lasytė. Asmeninio arch. ir „Glasses’n beard“ nuotr.

Dainotas Varnas: „Buvau visai mažas, gal kokių penkerių, todėl ryškiausias 90-ųjų prisiminimas – „laikrodukai“ su saldainiais ciferblato viduje ir kramtomoji guma „Love Is“. Tokie saldūs mano vaikystės simboliai. Labai gerai menu kasetinį magnetofoną, kurį turėjo tėvai ir pačias kasetes, į kurias jie įrašinėjo muziką iš radijo, o paskui leisdavo. „I just called to say I love you“, – dainuodavo Jason Donovan, ir ši daina man labiausiai įstrigo į atmintį iš tų metų“.

Dainotas Varnas. Asmeninio. arch. ir N. Žilinskaitės nuotr.

Iglė: „Spėjau įšokti į devyniasdešimtuosius, bet gyvais prisiminimais, deja, negaliu dalintis. Nes tik vienerius metus tame dešimtmetyje praleidau. Norėčiau būti gimusi daug anksčiau nei 1999-aisiais, nes kiek žiūriu įvairių filmų ar klausau dainų, viskas man atrodo ir skamba daug geriau tais laikais! Apranga išvis buvo nereali, mano akimis, labai net stilinga. Ne veltui viskas dabar grįžta į madą: ir drabužių stilistika, ir muzika. Mano tėvai mėgo klausytis madingos muzikos, todėl mane jau buvo nuo mažens supažindinę su: „you’re my heart you’re my soul, no no no limit, touch by touch“ ir panašiais to meto superhitais. Šiandien man visa ta muzika – legendinė, todėl manau, kad koncertas „80’s/90’s Mega Hits“ bus pats linksmiausias ir stilingiausias metų renginys, o ir kompanija susirinko nereali. Laukia nepaprastas šou“.

Iglė. Asmeninio arch. nuotr.

„80’s/90’s Mega Hits“ finaliniai šou su Mantu Bartuševičium: gruodžio 26 d. – Kaune, „Žalgirio“ arenoje; 31 d. – Vilniuje, „Siemens“ arenoje.

„80’s/90’s Mega Hits“ šventiniai koncertai: gruodžio 8 d. – Panevėžyje, 18 d. – Klaipėdoje.

Baltijos Kamerinio Operos teatro inicijuotas socialinis projektas „Visi skirtingi – visi kultūringi“ subūręs gerai žinomus Lietuvos atlikėjus, siekia paskatinti jaunimą suvokti dalyvavimą kultūrinėse veiklose kaip neatsiejamą asmeninio įvaizdžio dalį. Antroji projekto pristatoma veikla – teatras. Prie projekto prisijungusi aktorė Aistė Lasytė dalijasi mintimis apie teatro poveikį asmeniniam įvaizdžiui ir pristato išskirtinai šiam projektui sukurtą naujausią savo kūrinį.

„Noriu, kad mano įvaizdžio kūrimas būtų organiškas. Tai, ką aš darau, kuo domiuosi, kaip rengiuosi, kokios muzikos klausausi arba nesiklausau praneša: „štai, koks žmogus aš šiuo laikotarpiu esu”, – sako televizijos projektuose komisijos narius, o koncertuose žiūrovus stebinanti teatrališkumu atlikėja, A.Lasytė.

– Aiste, tai koks gi tas Jūsų įvaizdis?

– Mano įvaizdis priklauso nuo savijautos. Kada man kažkas labai stipriai pasiseka, galiu tą dieną persirengti net keturis kartus, lyg tądien eičiau į keturias šventes. Ir nepriklausomai, ar mato mane kiti žmonės, ar matau save tik aš pati. Arba kai išgyvenu ką nors skaudaus, tada visi įvaizdžiai nebetenka jokios prasmės. Todėl kuriu savo įvaizdį remdamasi emocijomis ir tos dienos poreikiais.

Noriu, kad mano įvaizdžio kūrimas būtų organiškas. Tai, ką aš darau, kuo domiuosi, kaip rengiuosi, kokios muzikos klausausi arba nesiklausau praneša: štai, koks žmogus aš šiuo laikotarpiu esu.

– Kokią įtaką Jūsų įvaizdžiui daro kultūrinė, meninė, kūrybinė veikla?

– Tai tikriausiai neatsiejamos viena nuo kitos dalys. Tiek įvaizdis, tiek kultūra siejasi su tuo, kas šiuo metu aktualu, arba kadaise buvo aktualu. Juk atsukus laiką atgal pamatysime, kaip įdomiai keitėsi mados, kinas, teatras, knygos. Ir visi kažką tuo laikotarpiu apie save skelbė. Tiek įvaizdžio, tiek meninių sprendimų dėka atsispindi maištas, tabu, lygių teisių siekimas... Įvaizdis – tai pranešimas be žodžių.

– Ką asmeniškai sau atrandate teatre?

– Teatre – ir atrandi, ir prarandi, ir išrandi. Aš teatrą pažįstu iš abiejų pusių – teko vaidinti ir aktorių, ir žiūrovą. Abejose pusėse buvo įdomu. Žiūrovu būdamas gali pamatyti save iš šono, atsakyti sau į klausimus, arba dar daugiau jų užduoti,  išverkti sukauptą įtampą ar gerai išsijuokti visai savaitei. Panašu lyg kuriam laikui būtumei uždarytas kitame pasaulyje, kuris ne tavo, bet kartu tiek daug artimų ir atpažįstamų jausmų ten atrandi. Tačiau po spektaklio eini namo, vakarieniauji ir ramiai miegi.

O darbas scenoje yra ilgas ir nelengvas kūrybinis procesas, kuriame save atrandi ir susipažįsti su savimi iš naujo, ir tada eini namo jau galvodamas, vakarieniauji galvodamas, ir eini miegoti neramiai... Bet kuriuo atveju teatras gydo sielą.

– Jūsų pasirodymai įvairiausiuose TV projektuose – itin originalūs ir teatrališki. Kokią svarbą Jūsų kūryboje užima teatras?

– Dėkoju už įvertinimą. Esu baigusi Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją, aktorystės studijas, todėl daug laiko tam buvo paskirta. Tačiau teatras be muzikos ir muzika be dalelės teatro man skambėtų taip, lyg kažko trūksta. Daugiau nei prieš metus sukūriau savo solinę elektronikos žanro programą. Ir nors daug dėmesio skiriu muzikai ir tekstui, bet neretai norisi sceninių sprendimų. Tegul jie bus minimalūs, bet jie man turi didelės reikšmės.

– Kodėl Jūsų manymu verta jauniems žmonėms lankytis teatre?

– Tą daryti verta įvairaus amžiaus žmonėms. Bet kuo anksčiau pradėsi – tuo daugiau būsi išmanesnis. Čia kaip mobilusis telefonas – yra senovinio tipo, kuriuo gali tik paskambinti, bet yra išmanusis, kuris talpina daugybę informacijos, pasižymi daugeliu funkcijų. Teatras lavina žmogaus vaizduotę, padeda susikaupti, pažinti kitų psichologiją ir gyvenimo filosofiją, susipažinti su įvairių laikotarpių gyventojais, su žmonių tarpusavio santykiais iš taip arti, lyg pats ten būtumei. Todėl linkiu, kad išmanių žmonių būtų tiek daug, kiek ir telefonų.

– Aiste, koks yra pirmasis tavo vaikystės prisiminimas?

– Pirmasis atėjęs į galvą – kailiniais, kepurėmis ir šalikais apraizgyti tiek, kad išlindusios tik blakstienos, Lasių šeimyna žygiuoja per užšalusias Kauno marias į kitą krantą ir atgal. Iš tiesų prisiminimų yra daug. Tiek pat, kiek ir užmiršimų.

– Kokius dalykus stengiesi užmiršti?

– Nesistengiu. Tie, kurie man nereikalingi – pasimiršta patys. O kurie nepasimiršta, –  ir ne patys maloniausi, vadinasi, reikalingi. Kad kažką suvokčiau. Mes linkę nemalonius jausmus “sukišti į spintą” ir apsimesti, kad tvarkingas “kambarys”. Bet iš tikrųjų, taip tik atrodo.

– Ar tavo išėjimas iš vaikystės buvo sunkus?

– Gal ir nebuvo... Aš ir dabar neretai leidžiu sau būti suvaikėjusia. Nežinau, kada iš  vaikystės išėjau ir ar išvis  – išėjau? Taip pat nežinau, ar kas nors, kada nors iš jos išeina. Nes neaišku, kas yra ta vaikystė – ar  žaislas ir saldainis, ar svajonės, kurias dažnai pradedame pildyti nugyvenę pusę savo gyvenimo? Ir jeigu tai “vaikiškos” svajonės, tai kodėl tada jas pradedame pildyti?

Dabar pats žaviausias žaidimas – gyvenimas. Jis labai azartiškas, su  daugybe adrenalino ir kitų nenuspėjamų jausmų.

– Prisimeni, kada atsisveikinai su žaislais?

– Žaislai man tapo neįdomūs tada, kai suradau kitų užsiėmimų ir veiklų ne namuose: lankiau lengvąją atletiką, po pamokų – treniruotė, grįžti namo – namų darbai. Savaitgaliais pradėjo dominti rimtesni žaidimai – kauliukai ir kortos. 

– Kokie žaidimai tave žavi dabar?

– Dabar pats žaviausias žaidimas – gyvenimas. Jis labai azartiškas, su  daugybe adrenalino ir kitų nenuspėjamų jausmų (juokiasi).

– Vaikystėje tau patikdavo miuziklai? Koks buvo mėgstamiausias?

– Nepamenu, kad vaikystėje būčiau buvusi miuzikle. Ir kam jie, jei mūsų namai būdavo tarsi vienas didelis miuziklas. Tėtis, pravarde Tetis Petis, įjungdavo juostinį magnetofoną, tuomet prasidėdavo dainos ir eilėraščiai. Dainų turbūt mokėjau daugiau, nei moku dabar. Beje, visi įrašai yra išsaugoti.

– Ar tavo akys mėlynos? Kodėl gavai Mėlynakės vaidmenį miuzikle “Pabėgimas iš Trepsės namų”?

– Vieną dieną paskambino mano mėgstamas aktorius Andrius Kaniava ir pasiūlė vaidinti miuzikle, kurį jis režisuoja. Aš sutikau, viskas labai paprasta.

Smagiausia, kad renkantis vaidmenį, mūsų su Andriumi nuomonės sutapo. Jis norėjo, kad vaidinčiau Mėlynakę, tačiau man to nesakė, pasiūlė perskaityti istoriją ir pačiai išsirinkti, kuria lėle norėčiau būti. Mėlynakė man pasirodė labai charakteringa, aikštinga, isteriška, netgi, sakyčiau, nepakenčiama. O man visada labiau prie širdies –mažiau lyriniai personažai. Vis dėlto, neatmetu galimybės, kad gavau vaidmenį todėl, jog mano akys iš tiesų mėlynos.

Vaidmenis miuzikluose esu kūrusi ir anksčiau, šiuo metu irgi dainuoju keliuose. Turiu nemažai reikalų šį pusmetį. Beveik visi jie – muzikiniai.  Laukia mano kaip EYE’stės la’SEE’tės soliniai elektroninės muzikos koncertai, teatralizuotas koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, miuziklai arenose ir dar kitų veiklų ir veiklelių.

– Išduok, kokios spalvos šįkart bus tavo plaukai?

Tegu bus jums mįslė: kokios akys – tokie ir plaukai.

– Kuo tau žavi Trepsės istorija? Ir kuo ji galėtų sužavėti šių dienų vaikus?

– Mane labiausiai žavi šio kūrinio personažai ir jų santykiai. Neabejoju, kad daugelis atpažins save šmaikščiose ir jautriose lėlių gyvenimo situacijose. Jei įdomu tau, yra tikimybė, kad bus įdomu ir kitam. Tikiuosi – ir šių dienų, ir kitų dienų vaikui.

Muzikinio spektaklio ,,Pabėgimas iš Trepsės namų” premjera vyks vasario 10, 11 ir 25 d., kovo 25, balandžio 8, 22 d. muzikos klube ,,Legendos” Vilniuje, kovo 3 d. – Kaune, kovo 4 d. – Panevėžyje, kovo 24 d. – Utenoje, kovo 28 d.  –Marijampolėje, rašoma pranešime spaudai.

Vis dėlto prieš kelerius metus kūrybininkę staiga parklupdė liga, privertusi stabtelėti ir susimąstyti. Antradienio vakarą 20.30 val. LNK laidoje „Kitu kampu” A. Lasytė kaip niekad atvirai prabils apie gyvenimą po netikėtos akistatos su mirtimi.

Gyvenimo būdo žurnale su Indre Stonkuviene aktorė A. Lasytė prisimins tą lemtingą vakarą, kai jai pasidarė bloga tiesiog ant scenos. „Vyko improvizacijos spektaklis, taigi, kai išbėgau nuo scenos, žiūrovai tikriausiai net nesuprato, kas įvyko”, – pasakojo ji.

Nuvykus į ligoninę, gydytojų diagnozė tiesiog šokiravo – aktorei plyšo galvos smegenų kraujagyslė – aneurizma. Tiesa, tuo metu pati Aistė situacijos rimtumo nesuprato.

Kai prabudau po operacijos, prieš mane buvo pulkas daktarų. Ir aš jiems sakau – man už savaitės spektaklis, tai kada čia mane išleisit?

„Kai prabudau po operacijos, prieš mane buvo pulkas daktarų. Ir aš jiems sakau – man už savaitės spektaklis, tai kada čia mane išleisit? Jie man sako, vaikeli, pasiskaityk internete, kiek nuo šitų įvykių miršta žmonių, ir gal praeis tavo norai...”, – prisiminė A. Lasytė.

Anot pašnekovės, suvokti, kad vos nenumirei, buvo beprotiškai sudėtinga: „Man ilgą laiką atrodė, kad čia nieko tokio. Juk jau po mėnesio lipau ant scenos. Kai dabar apie tai pagalvoju, net šiurpas nukrato – juk nebuvau normaliai atsigavusi. Net kai praėjo metai, nebuvau geros būklės, mane nuolat kamavo baimės atakos. Realiai suvokti, kas man nutiko, aš pradedu tik dabar, po kelerių metų”.

Aistė įsitikinusi – dabar jos gyvenimas radikaliai pasikeitęs. Tokie potyriai privertė susimąstyti ir iš naujo sudėlioti prioritetus.

„Tai buvo pasirodymas ant peilio ašmenų – galėjo būti vulgaru, prasta, tačiau to tikrai nebuvo“, – nuomonę po garsios moters pasirodymo išsakys laidos „Muzikinė kaukė“ komisijos pirmininkas Vytenis Pauliukaitis.

A. Lasytė žiūrovus stebins ne tik puikiu atlikimu, bet ir itin atvira apranga – jaunos moters pasirodymui stilistai parinks sportinę liemenėlę ir kelnaites, pagyvintas raudonais kryžiais. „Pamatęs tavo apatinius tikrai nesutrikau ir tai nebuvo vulgaru. Viskas buvo vietoje ir laiku, – komplimentų negailės Alanas Chošnau. Dainininkas nepamirš įvertinti šokėjo indėlio. – Partneris tavo buvo labai geras.“ Pastarasis scenoje pasirodys pusnuogis – dėvintis tik tampres ir avintis aukštakulnius.

„Muzikinės kaukės“ komisija turės nelengvą užduotį išrinkti geriausią vakaro pasirodymą. Scenoje, be A. Lasytės, pasirodys: Žygis Stakėnas, įkūnysiantis „LMFAO“, Gražvydas Staigvilas, virtęs Vitalijumi Pauliuku, Paulius Bagdanavičius bus Enrique Iglesias, Neringa Nekrašiūtė – Ala Pugačiova, Marius Jampolskis – Marijonas Mikutavičius. Edgaras Lubys taps grupės „Coldplay“ lyderiu Chrisu Martinu, Kotryna Juodzevičiūtė – Vilija Pilibaityte-Mia, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė įkūnys Alicia Keys, o Dileta Meškaitė-Kisielienė – komisijos narę Ingą Valinskienę.

– Gyveni solinės programos, kurią vilniečiams pristatysi vasaros pradžioje, rengimo nuotaikomis. Kodėl nusprendei nerti į naują kūrybinę erdvę?

– Ruošiu autorinių dainų solinę programą, pavadintą „etape“. Tikriausiai vieniems ši žinia yra nauja, o kiti gal jau net girdėjo mano pirmąjį dainos įrašą „Gera diena ateina… kartais“. Man ši programa – kaip šviežias gyvenimo etapas, kuriam skyriau daug dėmesio, įdėjau (ir vis dar dedu) daug darbo, kuris pilnas įvairių jausmų, ieškojimų.

Buvo sunkus etapas, po kurio daug mąsčiau apie mirtį, žmones, apie tai, kas man svarbu, ką noriu gyvenime daryti, ką keisti. Bet be viso to turbūt nebūtų šios mano dabarties.

Šiame etape norėjau „pasikapstyti“ po elektroninius (arba, kaip mėgstu sakyti, sintetinius) skambesius, kurie neša minorinę, tačiau jautrią ir ritmingą atmosferą.

Be to, koncertą bus galima ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Ne veltui pasirinkau teatrinę erdvę Menų spaustuvėje. Trumpiau tariant, bus ne tik garso, bet ir vaizdo! Viliuosi, kad ir žiūrovų bus, nes kitu atveju… Na, tikiuosi to kito atvejo nebus (juokiasi).

– Aktyviai dalyvauji muzikinėje veikloje, sukiesi teatro scenoje. Neplėšo sėdėjimas ant dviejų kėdžių?

– Mano kambaryje gali būti daug kėdžių, bet kam sėsti ant jų vienu metu? Pasėdi ant vienos kėdės tiek, kiek tuo metu reikia. Tada persėdi ant kitos, o prieš sėdant sveika ir pastovėti ar pabėgioti. Taigi manau, žmogus gali užsiimti daugybe dalykų, kurie jam įdomūs. Ir visos veiklos gali būti papildančios viena kitą. Viskas priklauso nuo to, kiek man reikia, kad jos viena kitą pildytų. Taip ir teatras, muzika – nors jie galėtų būti ir vienas be kito, bet man reikia, kad būtų kartu.

– Prieš kiek mažiau nei pusantrų metų buvai atsidūrusi per plauką nuo mirties – plyšo galvos aneurizma...

– Buvo išties nepavydėtina situacija. Dar ir dabar kartais apima nerimo bangos, kai tai suvokiu. Buvo sunkus etapas, po kurio daug mąsčiau apie mirtį, žmones, apie tai, kas man svarbu, ką noriu gyvenime daryti, ką keisti. Bet be viso to turbūt nebūtų šios mano dabarties, kuri yra pati nuostabiausia ir dabar situacija jau pavydėtina.

– Gal ir anksčiau jutai kokių pavojingų simptomų, į kuriuos tiesiog numodavai ranka?

– Nepamenu. Būdavau hiperaktyvi ir šiaip į daug ką nekreipdavau dėmesio. Kartais užklupdavo nerimo atakos, bet nežinau, ar tai susiję. Daugybė žmonių šiandien susiduria su nerimu. Tiesa, likus savaitei iki aneurizmos plyšimo jutau stiprų galvos skausmą, bet tądien buvau labai pavargusi ir daug jaudinausi, todėl priežastis atrodė pateisinama.

– Stipriai po šio įvykio pasikeitė tavo gyvenimas? Tenka privengti vakarėlių, pasisėdėjimų iki paryčių ir kitų menininkams paprastai „pripiešiamo“ bohemiško gyvenimo atributų?

– Noriu pasidžiaugti, kad su laiku bohemiško gyvenimo etiketė menininkams klijuojama vis rečiau. Pažįstu daugybę menininkų, kurie nevartoja alkoholio ir keliasi aštuntą ryto. Tarp jų dabar – ir aš. Iš pagrindų pakeičiau gyvenimo būdą: negeriu alkoholio, pašalinau iš valgiaraščio mėsą, didžiąją dalį cukraus. Taip pat esu eterinių aliejų ir masažų gerbėja, rytais lendu po šaltu dušu. Viskas gali skambėti labai neįdomiai, bet man labai įdomu!

Tai – gyvenimo kasdieniai ritualai, be kurių turiu įdomią veiklą, supa daugybė nuostabių žmonių. Pastebėjau, kad tie, kurie vos nenumiršta, pradeda labiau rūpintis savimi. Turbūt prieš pusantrų metų nebūčiau to supratus. O dabar jaučiu, kad noriu gyventi būtent taip. Esu laimingesnė ir dažniausiai mano diena būna aktyvi. Todėl vakarėliai nesitęsia per naktį, nes tos mano dienos kaip vakarėliai – šoku, dainuoju ir maloniai klegetuoju (juokiasi).

– Visiškai atsisakei alkoholio dėl to, kad paklausei gydytojų ar dėl kitų priežasčių?

– Labai sunku pasakyti, kaip nusprendžiau jo atsisakyti, nes tiesiog atėjo jausminis suvokimas, kad man alkoholio nereikia. Gal prisidėjo ir tai, kad po vakarėlio man būdavo labiau liūdna, negu kad smagu jo metu. Dabar tiesiog negeriu ir tiek. Ir labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Nuo vyno taurės nieko blogo nenutiktų, bet nematau toje taurėje jokio taurumo. Jei iš aplinkinių sulaukčiau „negatyvo“ (nors nelabai suprantu, kodėl turėčiau jo sulaukti), tai pagalvočiau, jog pavydi, kad man ir taip linksma (juokiasi).

– Turi tokio negęstančio „varikliuko“ paslaptį?

– Jokių paslapčių čia nėra – kartais būnu ir liūdna, ir pavargusi, ir nieko blogo tame nematau. Žmonių gyvenimai tuo ir nuostabūs, kad jie kupini įvairiausių jausmų.

– Vis nepasimiršta įspūdingi pasirodymai „Auksiniame balse“, tau atnešę ir pergalę šiame projekte. Netraukia grįžti į televiziją?

– Televizija yra įvairi, todėl traukia tik tai, kas įdomu, o kas įdomu – netraukia. Esu atvira idėjoms ir pasiūlymams, todėl jei kas nori duoti man papildomo darbo tai nedvejokit, siūlykit ir gal sutiksiu (juokiasi).

„Ši daina yra apie labai daug. O kai „labai daug“ siekia begalybę, sunku joje susigaudyti. Tad ir dainoje sunku susigaudyti: kas čia, apie ką, kodėl? Kaip ir gyvenime, sukasi viskas ratu, diena iš dienos. Atrodo, jau begalybę kartų apsisuko ir vis nesibaigia, o kai pasibaigia, kartais to net nesužinai. O ką jau kalbėt apie kažkokius raudonosius, kurie suka ir suka aplink tave ratus su savo abejonėm, šaltumu ir tuštybėm. Tik tie raudonosiai esu aš, tu ir kiekvienas iš mūsų“, – kalba dainos tekstą drauge su kolega Vaidu Kublinsku kūrusi Aistė Lasytė.

„Liūdnų slibinų“ narys Dominykas Vaitiekūnas priduria, kad daina yra apie tai, apie ką dainavo ir Virgilijus Noreika: „Laiko nesustabdysi. Atsitraukus nuo gyvenimiškų reikalų ir pažiūrėjus į viską iš šono, supranti, kad nėra ko čia taip jaudintis. Juk viskas kaip toj patarlėj – šaukštu saulės neuždengsi. Ir kaip kitoj patarlėj – pirštu upės neužtvenksi. Nors gal ir nėra tokios patarlės, bet esmė tokia– tu nusibaigsi, bet tik tu, o viskas liks kaip buvę“.

Daina „Nesibaigs“ – kūrinys iš paskutiniojo grupės albumo, optimistiškai pavadinto „Viskas netrukus baigsis“. Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas vaizdo formato šį kūrinį įrašė susėdę į raudoną automobilį be stogo dar rudens pradžioje.

„Važiuojant kabrioletu viskas, tartum, aiškiau. Pavyzdžiui, kad tau to kabrioleto visiškai nereikia. Ką dar gavęs suprastum, kad tai tik dar vienas kabrioletas, dėl kurio visai nebuvo verta stengtis?“, – svarsto mąslusis „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.

Kaip ir kitas šio albumo dainas, „slibiniškoji“ trijulė „Nesibaigs“ atliko su minimaliu kiekiu instrumentų, o įrašo netobulino technologijomis. Atlikėjai sako, kad mintimis apie gyvenimo pabaigas jie nori dalintis be pompastikos ir klaidų užglaistymo.

Gyvai šios ir kitų „Viskas netrukus baigsis“ albumo dainų klausytojai įprastuose „Liūdnų slibinų“ koncertuose neišgirs. Jos skamba tik specialiuose grupės pasirodymuose, pavadintuose tuo pačiu – „Viskas netrukus baigsis“ vardu. Šią, kamerinėje erdvėje tik šimtui žmonių atliekamą programą galima išgirsti lapkričio 13 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir lapkričio 19 d. Kauno kameriniame teatre.

Dėl pasirinkto netradicinio programos formato, klausytojai negali naujausio grupės albumo kūrinių išgirsti didelėse scenose ar stambiausiuose muzikos festivaliuose. Išskirtinai tik lietuviškas, žinomiausių poetų eiles verčiantys dainos žodžiais atlikėjai teigia, kad lietuvių kūryba įkvepia, todėl artimiausias jų koncertas vyks ypatingoje vietoje – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje.

Apie įkvėpimą, kūrybos išteklius ir lietuvių poeziją pasakoja grupės nariai – Aistė Lasytė, Vaidas Kublinskas ir Dominykas Vaitiekūnas.

– Grupė „Liūdni slibinai“ skaičiuoja jau aštuntus metus. Kaip kito Jūsų klausytojų auditorija?

Aistė: Ryškiausio pokyčio nepavyks išskirti. Pastebime, kad kasmet atsiranda mažiausiai po vieną žiūrovą, kuris pirmą kartą atėjo į mūsų koncertą.

Vaidas: Ir, žinoma, pastebime tuos, kurie ateina po keletą kartų. Galima sakyti, kad mūsų publika yra gana stabili.

Dominykas: Yra tokia pasaka, kaip visa šeima ropę rovė. Pas mus panašiai. Tik nieks nieko nerauna. Kai pradėjome koncertuoti, pas mus ateidavo labai daug jaunuolių. Vėliau tie jaunuoliai į koncertus pasiimdavo savo tėvus. Kai apsilankė mamos ir tėčiai – patyrėme ir močiučių antplūdį. Per tuos aštuonerius metus mūsų anksčiau ateidavę pasiklausyti jaunuoliai patys prisigimdė vaikų. Tad tokie ir pokyčiai. Matyt, gimstamumo pokyčiai.

– Kaip įsivaizduojate tobulą koncertą – žiūrovų pilnutėlė sporto arena, nedidelis būrelis ištikimiausių klausytojų, o gal vos kelių draugų ratas?

Vaidas: Dar nesame turėję netobulo koncerto. Vieni – savo atradimais, kiti – klaidomis, bet kiekvienas iš jų yra nepriekaištingai ir nepakartojamai tobulas. Kaip ir kiekvienas žmogus. Aišku, ne visus žmones mes mėgstame, tačiau tikrai ne dėl jų pačių kaltės.

– Dainuojate tik gimtąja kalba. Kai kurie muzikos pasaulio atstovai teigia, kad dainuoti lietuviškai sunku, o štai žodžiai anglų kalba yra skambesni, ritmiškesni. Šį teiginį, turbūt, galėtumėte lengvai paneigti?

Dominykas: Mes neigti nelabai mėgstame. Mėgstame palyginti. Drabužius arba tekstą su tekstu. Bet kalbą su kalba palyginti galėtume tuo atveju, jeigu būtume prikūrę daug dainų anglų kalba, bet, deja, nelabai prikūrėme. Tiesa, nelabai ir bandėme tokių kurti. Lietuvių kalba prirašyta tiek gerų tekstų, kad pirmaisiais grupės metais mes net nedrįsome patys rašyti. Kai išvartėme visus namie turimus poezijos rinkinius ir senus mokyklinius vadovėlius, ir patys ėmėme skiemenis į žodžius dėlioti. Tiesą pasakius, jeigu namuose būtume turėję daugiau anglų kalba rašytos poezijos nei lietuvių, gal būtų nutikę ir kitaip.

Vaidas: Sutinku, kad užsienio kalba dažnai prastas tekstas skamba geriau. Ypač mums. Būtent todėl lietuviškai kurti yra žymiai sunkiau – tekstas turi būti geras. Čia kaip tas šaukštas deguto – prastas tekstas sugadins net ir geriausią melodiją. Dėl šios keistai sudėtingos situacijos, suprantu tuos kūrėjus ir atlikėjus, kurie renkasi kitus kelius.

Aistė: Kalbant apie mus pačius, lietuvių kūryba mus įkvepia. Esame lietuviai, todėl kartais įkvepiame patys save, o nuo savęs juk nepabėgsi. Todėl ir ta kalba, kurią mokame geriausiai, – tinkamiausias būdas išreikšti žodžiams, kuriuos norime pasakyti.

– Nemaža dalis Jūsų dainų – žymių autorių kūriniai. Ką apskritai Jums, kaip kūrėjams, suteikia poezija?

Dominykas: Poezija mums, kaip kūrėjams, dažniausiai suteikia galimybę parašyti naują dainą.

Vaidas: Tačiau poezijos, kaip ir visų kitų meno rūšių, reikšmė – didžiai nežinoma ir, kas baisiausia, matyt nesužinotina.

– Jeigu „Liūdni slibinai“ būtų literatūros žanras, koks jis būtų?

Aistė: Feljetonas!

Vaidas: Didi tragedija su absurdo elementais.

Dominykas: Komiksas, sudarytas iš epitafijų, su smagiai pieštais velionių portretais ir su šviesiu mačernišku sonetu pabaigoje.

– Galima pastebėti, kad esate iš tų grupių, kurios kruopščiai renkasi, kur koncertuoti. Turbūt, vienas artimiausių koncertų, kuriame Jus išvysime – „Skaitymo festivalis“. Ar patys dažnai randate laiko knygai?

Aistė: Laiko knygai randu visada, kai tik užsimanau paskaityti.

Vaidas: Nemeluosiu, yra tekę.

Dominykas: Man knygų skaitymas užeina kaip priepuolis. Kai ištinka, skaitau kasdien. Kai šios ligos paūmėjimas atslūgsta – kartą per savaitę. Kartais nejaučiu jokių ligos simptomų ir neskaitau keletą mėnesių. Bet žinau, kad šis „priepuolis“ gali bet kada užeiti.

Grupės repertuare, jų pačių teigimu, be žymių poetų kūrinių, netrūksta liūdnų lietuvio gyvenimo detalių, teatrališkumo ir sąmojingumo. Nemokamo grupės „Liūdni slibinai“ „Koncerto Trise“ pasiklausyti bus galima jau antrą kartą vyksiančiame „Skaitymo festivalyje“, kurį organizuoja Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Grupės koncertas vyks rugsėjo 10 d. bibliotekos vidiniame kiemelyje esančioje Knygos scenoje. 

„Liūdnų slibinų“ Vasaros koncerte lauks gyvo garso dviejų dalių programa. Scenoje vasaros ritmu skambės gerai žinomos grupės dainos bei originaliais tekstais klausytojų džiaugsmus ir vargus paliečiantys kūriniai.

„Kol dar vasara bent kalendoriuje ir širdyje, kviečiame pasimatyti ir drauge pradėti ruošti slides žiemai. Geros nuotaikos neštis nebūtina, duosime vietoje“, – sako „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.

Grupės nariai nepraleis progos paminėti vieniems malonią, kitiems – skaudžią vasaros sezono temą – vestuves. „Liūdnų slibinų“ moteris Aistė Lasytė kūriniu „Mergaitė melagė“ kels širdgėlos kupiną klausimą, ar jai pavyks ištekėti. Vaidas Kublinskas, mojuodamas žieduota ranka, išdidžiai solidarizuosis su gyvenančiais vedybinį gyvenimą. O Dominykas Vaitiekūnas dėl visiems žinomų ir suprantamų priežasčių autoironiškai išjuoks Mendelsono maršą. Paveikti neprognozuojamos vasaros atlikėjai taip pat dalinsis repeticijų metu gimusia, barzdomis atliekama „sonata“ vargonams.

„Liūdnų slibinų“ vasaros koncertas – nedažna proga šiemet išvysti „slibinišką“ šou su trenksmu. Pavasarį „Liūdnų slibinų“ trijulė susitiko su klausytojais tik netradicinio formato akustiniuose pasirodymuose „Viskas netrukus baigsis“. Rudenį grupė ir toliau ketina kamerinėse erdvėsė rodyti šią savo programą, kurioje skamba tik naujausio jų albumo kūriniai ir mezgami artimi pokalbiai apie gyvenimo pabaigas.