Nuomojasi plantariumo patalpas
„Esu dzūkė, gyvenanti Kaune“, – maloniai šypsosi jauna moteris, kilusi iš Leipalingio, mažo miestelio šalia Druskininkų. Į Kauną ji atsikėlė 2006-aisiais.
Prieš dvejus metus Aistė tapo mama ir augina dukrytę Elžbietą. Dar vienas Aistės užsiėmimas – miško maudynės (japonų k. shinrin yoku), kurias ekoterapeutė veda atskiroms grupėms.
„Daug kas man rašo ir klausia, ar tas augalų langelis vis dar egzistuoja. Žinoma. Per karantinus, tiesa, buvo sunku, bet išlikome“, – džiaugiasi pirmojo Lietuvoje kambarinių augalų plantariumo įkūrėja.
Nors ir daug laiko ji praleidžia savo augalų karalystėje, vis dėlto nesėdi ten kiekvieną dieną. Todėl primena, kad norintys atvežti savo augalus turėtų iš anksto su ja susisiekti.
Pirmasis gyvybės langelis buvo įkurtas Aistės namuose, o dabar A. Virketė tam tikslui nuomojasi patalpas Savanorių prospekte. Šiuo metu jos oranžerija yra buvusioje Kauno Vinco Bacevičiaus pradinėje mokykloje.
„Į namus pasiimu tik tuos vargšiukus, kuriems reikia išskirtinės priežiūros. Kad visada būčiau šalia ir galėčiau dieną naktį juos prižiūrėti“, – aiškina augalų slaugytoja ir reanimuotoja, jų gydymo ir priežiūros metodus palaipsniui atradusi pati.
Idėja įkurti augalų gyvybės langelį Aistei gimė netrukus po to, kai prireikė žalios erdvės fotosesijai. Botanikos sodas atkrito, nes oranžerijoje būtina laikytis griežtų higienos normų. Tada mergina nusprendė įkurti savo žaliąją erdvę – augalų prieglaudą ir ėmė rinkti augalus iš atiduotuvių, ieškoti jų pagal skelbimus internete. Tai buvo niekam nebereikalingi augalai arba tokie, kurie trukdė žmonėms atlikti renovacijos darbus, remontus namuose, administracinėse patalpose. Kai savo novatoriška idėja Aistė pasidalijo socialiniuose tinkluose, augalus ėmė siūlyti ir nepažįstami žmonės, įmonės, organizacijos.
Aistės Virketės asmeninio archyvo nuotr.
Nekaltina ir nesmerkia
Kadangi Aistės dukrytei dabar – pasakų metas, savo augalus mama juokais vadina bjauriaisiais ančiukais, nes, kai žmonės jai atveža tokį bjaurųjį ančiuką – nudžiūvusį, perlaistytą, be lapų ar apniktą skydamarių, – atrodo, kad vargšelis tikrai neišgyvens ir niekada nebepavirs gražuole gulbe.
Jų gelbėtoja žino: tereikia išlaukti ir iškentėti, nes, jei augalas numetė visus lapus, dar nereiškia, kad jam paskutinioji. A. Virketė tuomet ieško jam tinkamos vietos savo oranžerijoje, stato po reikiamos spalvos ultravioletinėmis lempomis, mąsto, kuo dar galėtų jį pradžiuginti.
„Šiuo metu pas mane yra iš sostinės atkeliavę du fikusiukai. Matau, kad turi ir amarų, bet didžioji problema, kad buvę fikusų šeimininkai juos saugodami nepakankamai laistė, o fikusai vandenį be galo mėgsta! Smagu matyti, kad abu vėl leidžia naujus lapelius. Reikės nufotografuoti sveikstančius ir nusiųsti šeimininkams“, – žada Aistė ir tikina, kad tokie žodžiai – joks priekaištas.
Kai kurie žmonės taip myli savo augalus, kad nuolat juos perlaisto. Vadinasi, naikina juos palengva, to net nesuvokdami: per dažnai karpo, keičia žemes, parenka per didelius vazonus, o kartais per mažai duoda jiems šviesos.
„Juk augalas, pastatytas kambario vidury vasarą, gauna panašiai šviesos, kiek augalas, stovintis ant palangės žiemą“, – aiškina kambarinių augalų augintoja.
Augalų galima ir įsigyti
Ar Aistės pagydyti augalai keliauja atgal pas savo šeimininkus? Pasirodo, ne. Dažniausiai į gyvybės langelį jie patenka kraštutiniais atvejais, kai žmonės nebenori jų auginti. Kadangi ši A. Virketės veikla reikalauja nemažai laiko, finansinių išteklių ir investicijų, oranžerijos savininkė teikia ir augalų pardavimo paslaugą.
„Juk reikia apmokėti patalpų nuomos, elektros, šildymo, vandens sąskaitas! Šiais laikais viskas taip brangu…“ – apgailestauja ji.
Todėl turi planą: pagydytus ar žmonėms nebereikalingus augalus ji parduoda kitiems. Sako, tokie jau būna užgrūdinti: perėję ugnį ir vandenį. Auga kur kas geriau už atvežtinius, atgabentus iš užsienio į didžiuosius prekybos centrus.
Moteris džiaugiasi šiuo metu turinti talkos: rūpintis augalais jai padeda ukrainietės, dirbančios pas ją pagal autorinę programą, kurią Aistė vykdo drauge su Europos socialinio fondo agentūra. Maža to, A. Virketė joms padeda integruotis į mūsų visuomenę, mielai dalijasi patarimais, kurių prireikia vaikus auginančioms mamoms dėl medicinos paslaugų ar socialinių garantijų.
Negražūs – ačiū, nebereikalingi
Kol žali ir gražūs, augalai puošia mūsų namus, grynina orą, džiugina akį. Kas atsitinka, kad vėliau jie vis dėlto patenka į Aistės augalų prieglaudą?
„Tai atsitinka dėl įvairių priežasčių. Tarkime, visiems gerai žinoma juka. Dažnai ji ištįsta į labai ilgą kamieną, kurio viršūnėje styro keli žali lapai. Vieni tą kamieną supjausto ir naudoja daiginti, kiti nesivargina ir veža juką man. Sako, nebegraži. Kitus nervina pageltę augalo lapai, apdžiūvę jų kraštai. Žodžiu, kol jaunas, žalias, gražus, gerai, kai praranda prekinę išvaizdą, – keliauja pas mane“, – dalijasi augalų atsiradimo istorijomis plantariumo šeimininkė.
Aistės žodžiais, šiais feisbukų, instagramų, pinterestų laikais žmonės seka ne tik drabužių, interjero madas, bet ir augalų. Stebi, kokie augalai dominuoja nuomonės formuotojų puslapiuose. Šiuo metu labai populiarūs baltos spalvos augalai. Vienas iš jų – monstera. Paprastai jos platūs tarsi vėduoklės lapai būna žalios spalvos, tačiau pasitaiko ir tokių monsterų, kurių vėduoklės – pusiau žalios, pusiau baltos arba kurios turi vieną baltą lapą.
Socialinėse medijose žmonės linkę dalytis rečiau matomų ir išvaizdesnių augalų nuotraukomis. Tuomet dažnai atvirukinių gražuolių prireikia ir sekėjams. „Vienas iš variantų – ieškoti tokių retenybių pas mane. Įdomu, kad mados apsuka ratą ir po kiek laiko vėl sugrįžta“, – tikina Aistė ir priduria, kad taip atsitiko ir su šiuo metu vėl į madą grįžtančiu chlorofitu.
Kuokštiniai chlorofitai auga greitai, lengvai, yra nelepūs. Be to, jie labai panašūs į viksvinius augalus, kurie šiuo metu vyrauja namų eksterjere. Kur pažvelgsite mieste ar privačių namų kvartaluose, visur akį traukia įvairios smilgos. Galbūt todėl ir namuose žmonėms norisi į jas panašių, tokių labiau laukinių, pailgalapių augalų.
Kurios gėlės nebemadingos? „Mūsų močiučių numylėtos, ant palangių auginamos palergonijos. Šių dienų jaunimas jų nemėgsta“, – juokiasi oranžerijos savininkė.
Neatsakingai įsigyja
Dažnai žmonės pirma įsigyja jiems patikusį augalą, o tik paskui ima ieškoti apie jį informacijos. Tuomet paaiškėja, kad jų žaliasis įnamis – nuodingas.
„Jei jo paragaus vaikai ar naminiai gyvūnai? – aiškino augalą atvežę Aistei žmonės. – Neseniai ir pati netyčia išsitepiau akį baltu kaktusų pienu, tai oda aplinkui voką išsyk parudavo. Labai graužė, sunku buvo atsimerkti“, – dalijasi skaudžia patirtimi A. Virketė.
Prieš įsigyjant norimą augalą, reikia iš pradžių šiek tiek pasiskaityti apie jį internete. Tarkime, tos pačios plačialapės monsteros nėra jau tokios nekaltos. Dideliuose jų lapuose kaupiasi toksinai, galintys sukelti gleivinės deginimą, uždegimą, stiprų seilių išsiskyrimą, pykinimą ar net virškinimo sutrikimų.
Žmonės, kurių namuose šeimininkauja katės ar išleidžiamos paskraidyti papūgėlės, kanarėlės, taip pat turėtų pasidomėti, kokie kambariniai augalai joms yra nuodingi. Mat katės dažnai, genamos smalsumo ir noro išdykauti (o kartais dėl vitaminų trūkumo), graužia ir laužo augalų lapus. Anot specialistų, joms pavojų kelia vėzdūnių, citrinmedžių, šeflerų, alavijų, agavų lapai, nuo kurių gali sutrikti virškinimas. Panašiai šunis, kates veikia azalijų, krotonų, rododendrų lapai ir žiedai. Paukšteliai, paragavę krotonų lapų, netgi praranda orientaciją, suserga depresija. Gamtoje dėl stipraus savisaugos instinkto daugelio nuodingų augalų gyvūnai neliečia, tačiau namuose, mažoje teritorijoje, jų savisaugos instinktas susilpnėja, todėl dažnai prišaukia nelaimę.
Aistės Virketės asmeninio archyvo nuotr.
Studijuoja želdynų dizainą
Aistė netiki, kad pas ją patekę augalai atsigauna, suveši dėl to, kad ji yra dvasingesnė asmenybė nei buvę jų šeimininkai. „Manau, tai paprasčiausia biologija. Norint, kad augalas žydėtų, reikia duoti jam truputį pabūti sausroje ar šaltesnėje patalpoje, o paskui gausiai palaistyti“, – dalijasi žiniomis Aistė, neseniai pradėjusi studijuoti želdynų dizainą.
Nelabai ji tiki ir muzikos poveikiu augalams. Šiuo metu jos žalialapiams augintiniams dažniau skamba ne džiazas ar klasika, bet dukrytės Elžbietos mylima muzika – įvairios vaikiškos dainelės. Jei būtų Aistės valia, verčiau skambėtų tyla. Tylą ji vadina pačiu geriausiu garsu pasaulyje.
Mažoji Elžbieta mielai lydi mamą į augalų prieglaudą. Kadangi su jos tėčiu Aistė nusprendė pasukti skirtingais keliais, Elžbieta nuo gimimo visada šalia mamos. Ūgtelėjusi mėgsta ją mėgdžioti: ką mama daro, tą ir ji.
„Tai pamačiusi, nupirkau Elžbietai įrankius pagal ūgį. Aš šluoju – ir ji su savo mažyte šluotele. Aš skudurėliu atsargiai valau augalų lapus – mano elgesį stropiai kopijuoja ir ji. Stebiuosi, kaip švelniai ir atsargiai ji moka elgtis su augalais“, – žavisi mažąja mama.
Į Aistės augalų prieglaudą dažnai atvyksta šeimų su mažais vaikais. Atveža savo augalus arba nori pasidairyti kažko naujo. Moteris stebisi, kad vaikučiai nežaloja augalų, neskabo jų lapelių.
„Gal mažieji tą mano augalų karalystę priima kaip gamtą? Juk parke ar miške mes irgi nepuolame skinti augalų, o gėrimės, džiaugiamės jais“, – sako A. Virketė, dažnai sulaukianti prašymų surengti miško maudynių seansą. Tai kitas jos mėgstamas darbas, kuriam, anot Aistės, nebūtina vykti net į mišką, – užtenka pasirinkti medžių gausią vietą ar parką mieste.
Rengia mini ekskursijas
Dažnai žmonės, atvežę pas Aistę savo augalus, domisi tolimesniu jų likimu. Kiti neskuba išeiti, prašo pavedžioti po oranžeriją, papasakoti čia patekusių augalų istorijas.
A. Virketės plantariumo koncepcija išsiskiria tuo, kad jame lankytojams galima liesti augalus, laistyti juos, prižiūrėti ar tiesiog atvykti pabendrauti, atsipalaiduoti, išsirinkti mylimiausią augalą ir stebėti, kaip jis atsigauna.
„Tai savotiška augalų terapija tiek man, tiek ir žmonėms, tik, žinoma, norint tai daryti, reikia iš anksto suderinti vizito laiką“, – perspėja Aistė.
Aistės Virketės asmeninio archyvo nuotr.
Šiuo metu ji vos spėja suktis tarp darbų ir namų, nes, be minėtų veiklų, dar dirba partnerystės docente Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, kur moko vaikus gamtos mokslų, ugdo jų ekologinį sąmoningumą.
Moteris džiaugiasi, kai augalą atvežę žmonės prie jo dar prideda ir instrukciją – kuriomis savaitės dienomis jį laistyti ir pan. Kurį laiką augalas yra prižiūrimas pagal jų pageidavimus, tačiau pamažu pratinamas prie bendros tvarkos. Didžiąją dalį savo oranžerijos augalų Aistė laisto kartą ar du per savaitę. Sako, to visiškai pakanka. Kuo žalialapis stovi toliau nuo šviesos šaltinio, tuo vandens nori rečiau.
Į namus pasiimu tik tuos vargšiukus, kuriems reikia išskirtinės priežiūros, kad visada būčiau šalia ir galėčiau dieną naktį juos prižiūrėti.
Rūpi nuo vaikystės
Aistės vaikystės namuose buvo daug augalų, juos prižiūrėjo ir puoselėjo mama. „Tik tais laikais pilnos jų palangės mane labai erzino! Pavasarį, kai prasidėdavo pomidorų daigai, išvis nebuvo įmanoma prie langų prieiti“, – juokiasi A. Virketė.
Pas močiutę abi su seserimi turėjo atskirus darželius – galėjo sodinti, ką panorėjusios. Aistė iš lauko parsinešdavo visokių gražių laukinių augalų. Kai atsigręžia atgal, sako, suprantanti, kad jai labiausiai patiko augalą stebėti – kaip jis keičiasi, ima žydėti, paskui subrandina sėklas. Tas pokytis augalų mylėtoją intriguoja iki šių dienų.
„Tarkime, cikai. Jei pažiūrėsite parduotuvėje, pamatysite, kad jų lapai aštrūs, simetriški. Viena įmonė man atvežė tokį padžiūvusį ciką, beveik be lapų. Po kiek laiko jis ėmė leisti tokius susigarbanojusius lapus, kokių man dar niekur neteko matyti“, – džiaugiasi ji.
Patarimai augalų augintojams
Ar Aistė turėtų kokių patarimų augalų augintojams? „Nesu profesionalė – esu tik mėgėja, bet, jei norite gražių augalų, – daiginkite juos iš savo sėklų ar sodinkite iš mažų sodinukų. Augalai bus sveikesni, labiau prisitaikę prie esamų sąlygų. Kartais idealios, bet nenatūralios – su daug šviesos ir trąšų – sąlygos yra mirtis augalui, patekusiam į žmogaus butą“, – perspėja Aistė.
Didžiausios klaidos? Pirmoji jų sąraše – perlaistymas. Kai augalas truputį padžiūvęs, dar nėra taip blogai kaip supuvusiomis šaknimis. Antras pavojus yra kenkėjai, iš kurių pavojingiausias kambariniams augalams yra skydamaris. Paprastai skydamarį užneša naujai namuose atsiradusios orchidėjos.
„Atkreipkite dėmesį, kad prekybos centruose beveik visos orchidėjos turi baltų mažų lipnių taškelių. Tai miltuotojo skydamario požymiai. Skydamariai minta orchidėjų sultimis ir jei tokią gėlę pastatysite šalia kitų savo augalų, aišku, ji užkrės. Todėl išeitis viena – naujai įsigytą arba dovanų gautą orchidėją iš pradžių izoliuokite – pastatykite atokiau nuo visų kitų augalų ir kuo atidžiau apžiūrėkite“, – aiškina Aistė.
Dar viena klaida, kurią daro daugelis kambarinių augalų mylėtojų, – nepakankamas šviesos srautas. „Žmonės prisižiūri instagrame, kaip gražiai auga augalai vonios, WC kambariuose, o paskui bando patys daryti tą patį. Tačiau ten juk tamsu!“ – stebisi žmonių naivumu Aistė ir pataria tokiu atveju kabinti patalpose augalams auginti skirtas lempas.
Metų kaunietės rinkimai: pergales lemia tikėjimas savimi ir atkaklios pastangos 1
