Pasak prezidento, nepaisant to, kad A. Abromavičius turi Lietuvos pilietybę, jis nėra Ukrainos valstybės tarnautojas.

„Jis turi teisę užimti tas pareigas, kurias užima, nes jis nėra valstybės tarnautojas“, – žurnalistams Vilniuje trečiadienį sakė V. Zelenskis.

„Iš principo, galiu kreiptis į poną Abromavičių ir pasakyti, kad jis privalo atsisakyti vienos ar kitos pilietybės, bet man atrodo, kai rinkome naują valdžią, prioritetu laikėme tai, kad žmogus būtų profesionalus, nepažeidinėtų įstatymų, o visa kita, man atrodo, ne toks ir prioritetas“, – teigė jis.

Prezidentas paskyrė A. Abromavičių vadovauti „Ukroboronprom“ rugpjūčio pabaigoje.

A. Abromavičius 2014–2016 metais dirbo Ukrainos ekonomikos ministru. 2016 metų vasarį jis atsistatydino pareiškęs, kad interesų grupės blokuoja jo reformas.

Šiemet birželį A. Abromavičius buvo paskirtas „Ukroboronprom“ stebėtojų tarybos nariu. Tuomet jis žadėjo siekti pažaboti korupciją ir pertvarkyti įmonę, pradedant nuo finansų audito.

Ukrainos prezidento rinkimų kampanijos metu „Ukroboronprom“ sulaukė dėmesio dėl žurnalistinių tyrimų apie korupciją gynybos sektoriuje.

Koncernas buvo minimas pranešimuose, esą buvusio prezidento Petro Porošenkos patarėjas praturtėjo iš kontrabandos, kai valdžiai artimi asmenys gabeno iš Rusijos karinės įrangos detales.

„Ukroboronprom“ tikino, kad nepadarė nieko neteisėto, ir vadino žiniasklaidos pranešimus manipuliacija.

Šioje įmonėje dirba apie 80 tūkst. darbuotojų.

Prezidento įsakas paskelbtas Ukrainos prezidento interneto svetainėje.

A. Abromavičius 2014–2016 metais dirbo Ukrainos ekonomikos ministru. 2016 metų vasarį jis atsistatydino pareiškęs, kad interesų grupės blokuoja jo reformas.

Šiemet birželį A. Abromavičius buvo paskirtas „Ukroboronprom“ stebėtojų tarybos nariu. Tuomet jis žadėjo siekti pažaboti korupciją ir pertvarkyti įmonę, pradedant nuo finansų audito.

Ukrainos prezidento rinkimų kampanijos metu „Ukroboronprom“ sulaukė dėmesio dėl žurnalistinių tyrimų apie korupciją gynybos sektoriuje.

Koncernas buvo minimas pranešimuose, esą buvusio prezidento Petro Porošenkos patarėjas praturtėjo iš kontrabandos, kai valdžiai artimi asmenys gabeno iš Rusijos karinės įrangos detales.

„Ukroboronprom“ tikino, kad nepadarė nieko neteisėto, ir vadino žiniasklaidos pranešimus manipuliacija.

Šioje įmonėje dirba apie 80 tūkst. darbuotojų.

Šį sekmadienį ukrainiečiai balsuos šalies vadovo rinkimuose, dėl šio posto varžosi 39 kandidatai, tačiau didžiausių šansų patekti į antrąjį rinkimų turą, prognozuojama, turi trys apklausų lyderiai – V. Zelenskis, dabartinis prezidentas Petro Porošenko ir buvusi premjerė Julija Tymošenko.

Ukrainos politologai jokios politinės patirties neturinčio 41-erių aktoriaus, komiko V. Zelenskio šuolį apklausose vadina šių rinkimų sensacija ir intriga. Sėkmingai pramogų versle besisukantis kandidatas milžinišką populiarumą susikrovė vaidindamas Ukrainos vadovą seriale „Tautos tarnas“ ir beveik trečdalis apklausų dalyvių sako norį matyti jį prezidentu ne kine, bet realybėje.

„Manau, kad jis yra kaip nerašyta knyga, kaip atviras lapas, ir labai svarbu, kad tą knygą rašytų dori žmonės, sugebantys ir norintys, kad Ukraina eitų teisingu keliu“, – savo paramą kandidatui aiškina A. Abromavičius.

Praėjusią savaitę jis kartu su dar vienu buvusiu Ukrainos Vyriausybės „reformatoriumi“ buvusiu finansų ministru Aleksandru Daniliuku pasirodė šalia V. Zelenskio.

A. Abromavičius sako šiuo metu sėkmingai vystantis jam priklausančius verslus, aktyviai dalyvaujantis visuomeninėje veikloje, tačiau klausimas apie finansinę paramą V. Zelenskiui jį pralinksmina: „Ne, ne, finansine parama kandidatų kol kas neužsiimu. Esu nei oligarchas, nei minigarchas. O savo asmeninėmis santaupomis politikoje nedalyvauju.“

– Praėjusią savaitę Ukrainos žiniasklaida pranešė, kad prisidėjote prie Ukrainos prezidento rinkimų apklausų lyderio V. Zelenskio komandos? Kodėl priėmėte sprendimą įsitraukti į kampaniją ir konkrečiai su šiuo kandidatu?

– Aš nesu jo komandos narys, bet po pirmos pažinties prieš pusantro mėnesio supratau, kad pagrindiniam pretendentui, kuris, aš tikiu, laimės šiuos rinkimus, akivaizdžiai trūksta ryšių su verslo asociacijomis, Vakarų partneriais, tarptautinėmis finansinėmis organizacijomis.

Ir pamaniau, kad geriausia šalies labui būtų, jog išrinktas prezidentas būtų geriau pasiruošęs ir turėtų tuos santykius. Verslo asociacijos, Vakarų partneriai turėtų galimybę ateiti ir papasakoti jam tiesiogiai, kas jiems labiausia rūpi, ko jie labiausiai tikisi iš pagrindinio kandidato. Ir mes su buvusiu finansų ministru kartu keletą tokių susitikimų organizavome, bent šiame etape mūsų įsitraukimas apsiriboja tais keliais susitikimais.

– Jei šis kandidatas būtų išrinktas, ar projektuojate savo ateitį kartu, matytumėte darbą jo komandoje?

– Nuo tos dienos, kai priėmiau kvietimą dirbti Ukrainos Vyriausybėje 2014 metų gruodį, mano pozicija Ukrainos atžvilgiu nepasikeitė. Šalyje yra daug ekonominių, politinių, geopolitinių ir visų kitų iššūkių. Ir aš, kaip žmogus, gyvenantis čia jau dešimt metų, kurio žmona kilusi iš laikinai okupuotų teritorijų, kurio vaikai, nors Lietuvos piliečiai, bet gimę Kijeve, aš visuomet tokiai šaliai pasiruošęs atiduoti labai daug savo laiko, patirties, savo kontaktų ir žinių.

Todėl, jei būtų pasiūlymas padirbėti šalies labui ir būtų man skirtas koks nors labai atsakingas ruožas, greičiausiai tokį siūlymą priimčiau. Viskas priklauso nuo įgaliojimų, nuo komandos, nes pirmas mano bandymas iš pradžių buvo sėkmingas. Bet galų gale tie pažadai, kad bus įgaliojimai, bus palaikymas, galėsi pats formuoti komandą, kažkaip po pusantrų metų išgaravo, buvo pamiršti, dingo ir palaikymas, buvo tik trukdymas.

Ukrainoje situacija visą laiką yra labai sudėtinga, bet šalį keisti galima ir reikia. Tuo pačiu ir Lietuvai ypač naudinga ir svarbu, kad Ukrainai pasisektų.

Kaip bebūtų gaila, manau, kad Petro Porošenko suteikė viltį, kad šalį galima valdyti kitaip, bet jis tą viltį ir nužudė – tai mano didžiausia pretenzija dabartiniam prezidentui. Galų gale jo ta 20 metų politinė patirtis jam neleido būti kitokiu prezidentu, nei iki šiol buvę, kadangi jis yra sistemos dalis.

Šalyje yra daug protesto balsų prieš sistemą, visi kaip ir visur, įskaitant Lietuvą, nori naujų veidų. Norėtųsi tikėti, kad V. Zelenskiui potencialiai laimėjus, kad jis taps lyg platforma visiems kitiems naujiems progresyvesniems veidams grįžti arba pradėti dirbti šalies labui vyriausybinėse ar valstybinėse institucijose, kad tą proveržį į priekį būtų galima padaryti greičiau, nei dabar tas tūpčiojimas vietoje.

– Jums teko tiesiogiai bendrauti su V. Zelenskiui, kaip apibūdintumėte jį, koks tai žmogus? Žiniasklaidoje jis dažniausiai pristatomas, kaip komikas, aktorius, vengiantis debatų ir visiškai neturintis politinės patirties ir būtent dėl to sulaukiantis nemažai kritikos.

– Kaip sako, komedijai jis skiria ne daugiau 10 procentų savo laiko. Visų pirma tai yra labai sėkmingas verslininkas, jis savo srityje, tai yra pramogų versle, yra sėkmingiausias ne tik Ukrainoje, bet ir visame regione. Turi didžiulį kiekį to sėkmingo turinio komedinio žanro, filmų ir linksmų įvairių programų.

Manau, kad jis yra kaip nerašyta knyga, kaip atviras lapas, ir labai svarbu, kad tą knygą rašytų dori žmonės, sugebantys ir norintys, kad Ukraina eitų teisingu keliu.

Jis yra labai atviras, pasiruošęs klausyti, išklausyti ir greitai mokosi. Manau, kad jis yra kaip nerašyta knyga, kaip atviras lapas, ir labai svarbu, kad tą knygą rašytų dori žmonės, sugebantys ir norintys, kad Ukraina eitų teisingu keliu. Ir jeigu daugelis progresyvių, europietiškai mastančių visuomenininkų ir valstybininkų nusisuks, tada aplink jį gali susiburti visai kitokių žmonių grupė, tai ir yra mano pagrindinė idėja – pritraukti kaip įmanoma daugiau teisingai mąstančių žmonių šalia. Dėl to stengiuosi pritraukti savo buvusius kolegas, reformatorius, nes kitaip aplink jį gali būti kitokio plauko žmonių, ir reikia už tai pakovoti.

– Ar V. Zelenskį galima laikyti populistu? Sakote, kad jis yra nesisteminis žmogus, bet prie tokių žmonių dažnai limpa įvairūs populistiniai dalykai.

– Jei pažadai kovoti su korupcija yra populizmas, tada toks populizmas man visai prie širdies.

Jei verslininkai visiems kandidatams pirmu reikalavimu kelia įvesti Estijos stiliaus vadinamąjį „exit profit tax“, kai nėra įmonėms pelno mokesčio ir jos sumoka mokestį, tik kai išsimoka dividendus, ir jei jis tą palaiko pats kaip verslininkas ir tą pažada, – tai man irgi tinka toks populizmas.

Jei jis pasako, kad aš pažadu, jog specialiosios tarnybos, Vidaus reikalų ministerija, Generalinė prokuratūra ir prezidento administracija neužsiims ekonomine veikla, nesikiš į verslo dalykus ir mes atskirai prie Finansų ministerijos galų gale sukursime Finansinių tyrimų biurą, jei tai yra populizmas, – tai irgi man tinka.

Jis nepasakoja žmonėms, kad sumažins tarifus keturis kartus, jis nepasakoja, kad pakels pensijas dešimt kartų, o yra tokių kandidatų. Palyginti kiek sėkminga yra jo kampanija, manau, kad jis neišpildomais pažadais mėtosi mažiausiai.

Volodymyras Zelenskis

– Pagal tai, ką girdite ir stebite, kaip manote, koks būtų V. Zelenskio užsienio politikos kursas? Kiek jis būtų tvirtas, griežtas santykiuose su Rusija? Ar gali keistis retorika?

– Man atrodo, kad kovo 27 dieną tas filmas „Sluga naroda 3“ („Tautos tarnas 3“) pasirodys. Ir bent jau sprendžiant iš to filmo pristatymo, man regis, daug ką pasako apie jo pasaulėžiūrą – pradžia yra tokia, kad jis (V. Zelenskio filme vaidinamas prezidentas – BNS) būdamas prezidentas išduoda vardinius laikrodžius kažkokiems Vyriausybės nariams. Jie nustemba ant tų dovanotų laikrodžių išvydę ne savo, o svetimus vardus. O prezidentas sako ir nenorėjęs jų vardų ten užrašyti, ant tų laikrodžių parašyti „dangiškosios šimtinės“ – žuvusiųjų Maidane už tėvynę – vardai. Ir kaip jis sako, kiekvieną kartą, kai jūs darysite, taip pat ir negerus dalykus, kai tiesite rankas imdami kyšius, kad tai jus stabdytų.

Baigiasi tas trailer'is, kiek pamenu, Martino Liuterio stiliumi: aš turiu svajonę, kad Krymas, Donbasas būtų laisvi, kad gyventume gerai ir taip toliau. Todėl manau, kad Ukrainos kursas stipriai nesikeis.

Manau, kad didžiausios viltys iš tų trijų pagrindinių kandidatų siejamos su juo, ypač dėl kovos su korupcija. Nes P. Porošenko savo rinkimų kampanijoje tai jau pamiršo. Jei 2014 metais jis pasakojo, kad kovosime su korupcija, generaliniam prokurorui siūlė pasodinti tris savo geriausius draugus, tai dabar jau net nebešneka apie korupciją, lyg ji būtų kažkur išgaravusi. Nors tai yra kertinis dalykas, neleidžiantis Ukrainai progresuoti labiau, nei daugelis kitų dalykų.

Manau, kai kuriais atvejais mūsų užsienio partneriams turėtų būtent lengviau su juo (V. Zelenskiu – BNS) bendrauti, nors jis angliškai ne taip gerai šneka, gal neturi vakarietiško išsilavinimo – jis baigęs teisę vietos universitete. Bet jei jis savo realiais darbais iškart parodys, kad kovoja su korupcija, manau, kad į jį Vakarų partneriai gali žiūrėti visiškai kitaip.

– Kai kurie V. Zelenskį įvardija vieno stambiausių oligarchų Ihorio Kolomoiskio (P. Porošenkos atleisto buvusio Dnepropetrovsko srities gubernatoriaus, Vyriausybės nacionalizuoto „PrivatBanko“ buvusio savininko, vieno turtingiausių šalies verslininkų) statytiniu. Tai jūsų neįtikina?

– Jis neslepia tų ryšių. Kadangi visos televizijos stotys priklauso stambiam verslui. Yra penkios stambios grupės, po 20 proc. rinkos turi kiekvienas iš penkių milijardierių. Kadangi jis parduoda ypač sėkmingą turinį, tai parduoda vienam iš tų penkių. Dabar jis kelerius metus parduoda Kolomoiskiui, anksčiau jis pardavinėjo kitiems. Ir kas labiau yra priklausomi – jie nuo jo ar jis nuo jų?

Kadangi jis pardavinėja patį sėkmingiausią turinį visoje šalyje, visi jo programų ir jo turinio nori, jis to neslepia. Jo medijos partneris labiausiai, žinoma, rodo jo rinkimų kampanijos reklamą. Tačiau be televizinės pagalbos, yra visiškai akivaizdu, kad jo rinkimų kampanija yra pigiausia iš visų pagrindinių pretendentų. Dešimtimis kartų pigesnė.

Žinoma, negaliu konstatuoti, kad jie visai nesusiję ir neturi įsipareigojimų vienas kitam. Bet manau, kad Ukrainoje yra daug pavyzdžių, ir tarp mano artimų pažįstamų, kurie iš pradžių atrodė, kad yra susiję su vienu prezidentu ar verslininku, ir galų gale kai tu gauni mandatą valdyti didžiausią šalį teritorijos atžvilgiu Europoje, kai tu gauni mandatą pakeisti žmonių likimus nuskurdintoje šalyje, manau, kad tu atsiriboji nuo nereikalingos, nepadedančios įtakos žmonių, su kuriais gal kurį laiką buvo pakeliui, bet tuo momentu tampa nebepakeliui.

– Nurodėte korupciją viena esminių Ukrainos problemų. Ar įžvelgiate nors kokį poslinkį kovojant su korupcija šioje šalyje per P. Porošenkos penkerius valdymo metus?

– Yra pozityvių dalykų. Jie dažniausia vyksta ne padedant P. Porošenkai, bet nepaisant jo trukdymų. Visa antikorupcijos struktūra sukurta padedant visuomenininkams, antikorupciniams aktyvistams ir užsienio partneriams. Ir čia valdžios vyrai su prezidentu priešaky labai daug trukdė, labai daug tempė gumą, bet net jų pastangos buvo bevaisės.

Taip P. Porošenko, pavyzdžiui, palaikė mano iniciatyvą pakeisti viešųjų pirkimų sistemą, daviau savo kolegoms valią ir mes sukūrėme pažangiausią viešųjų pirkimų sistemą pasaulyje. Gauta daug prizų ir sutaupyti 3 mlrd. JAV dolerių per pastaruosius ketverius metus. P. Porošenkos nuopelnas čia minimalus, bet bent jau čia netrukdė ir už tai jam dėkui. Bet manau, kad jis netiki kova su korupcija dėl man nesuprantamų priežasčių.

– Kokius dar matytumėte iššūkius, laukiančius būsimojo Ukrainos vadovo?

– Yra didelių iššūkių, kuriuos spręsti bus labai sunku. Didelė emigracijos banga. Mes žinome, ir Lietuvoj tas vyksta. Ukrainai tai atsiliepia skaudžiau nei Lietuvai. Tai prasidėjo visai neseniai, bet masteliai didesni, žmonės bėga ne tik dėl didžiulio atlyginimo skirtumo, bet bėga ir nuo karo, nuo beviltiškumo.

Stabdyti emigracijai yra tik du būdai – vienas, kad ekonomika stipriai augtų, ir kitas – šalį valdyti tokiu būdu, kad gyventojai būtų išdidūs dėl savo šalies, būtų patriotais.

Trečias dalykas – dabar Ukraina skurdžiausia šalis Europoje. Tą skurdo lygį reikia staigiai mažinti sparčiais ekonomikos augimo tempais. Ir čia reikia stiprios kadrų politikos, kadangi P. Porošenko galiausia rėmėsi tik patvirtintais kadrais, kurie politikoj dešimtmečius veikia. Reikėtų pasinaudoti proga, kad ateina naujas žmogus ir kartu su juo ateitų dar daugiau naujų žmonių į parlamentą ir Vyriausybę.

Ir žinoma, kad investicijos ateitų į šalį, kad galiotų teisės viršenybė. Kol nuosavybės teisės nebus garantuotos, kol neveiks teismai, tos investicijos neateis tokiais masteliai, kokių norėtųsi. Tai yra prezidento galiose – generalinis prokuroras, teismų sistema. Ir bent jau V. Zelenskis ketina tam suteikti didžiulį prioritetą.

– Dar neseniai buvote minimas tarp galimų kandidatų į Vilniaus merus, dar anksčiau buvo užuominų apie jūsų galimą įsiliejimą į Lietuvos politiką. Kiek rimti tokie ketinimai buvo ir kodėl neatvykstate į Lietuvą čia veikti politikoje?

– Niekam ne paslaptis, kad esu prijaučiantis konservatorių partijai. Manau, kad mano labai geri santykiai su Gabrieliumi Landsbergiu. Ir tiek jis, tiek partija siūlė man balotiruotis į Vilniaus merus. Esu labai dėkingas už pasitikėjimą ir palaikymą. Bet mes atvirai pasikalbėjome su Gabrieliumi ir sakiau, kad bus labai svarbus rinkimų periodas Ukrainoje ir aš vis dėlto norėčiau būti to proceso dalimi, kadangi matau, kad nuo Ukrainos sėkmės iš dalies priklausys ir Lietuvos sėkmė.

Aš neatsisakau dalyvavimo ir Lietuvos politiniame gyvenime, nors ir esu artimas konservatoriams, taip pat esu neblogas pažįstamas su Gitanu Nausėda, jie yra paskelbę, kad esu jo komandos narys, aš tikiu juo ir manau, kad jis būtų ypač geras šalies prezidentas. Kai galiu, stengiuosi prisidėti ir prie jo rinkimų kampanijos.

Jis tvirtina, kad norint sulaukti investicijų reikia padaryti tris dalykus, tarp jų – naikinti biurokratiją ir rinkti į valdžią verslius žmones. 

Svarbiausia – naikinti biurokratiją

„Beveik visur pasaulyje yra daug talento, todėl tai neparsiduoda, taip nepritrauksime investuotojų. (...) Turime į valdžią išrinkti verslius žmones, išsiaiškinti, kas išlaikytų jaunimą miestuose, ir naikinti biurokratiją“, – Kaune vykstančiame moderniųjų technologijų ir verslumo renginyje „#Switch“ teigė A. Abromavičius.

Kalbant apie biurokratiją, anot jo, itin atsiliekame ir nuo kaimyninių valstybių. Pavyzdžiui, gauti leidimą dirbti šalyje Lietuvoje užtrunka 3 mėnesius, o Lenkijoje – vos 2 savaites. Kaip pavyzdį jis pateikė ir Estiją, kurioje itin pagirtinas viso biurokratinio aparato perkėlimas į internetinę erdvę bei popierizmo naikinimas.

Barjerų mažinimą, kaip vieną svarbiausių punktų investicijoms pritraukti, paminėjo ir diskusijoje dalyvavęs Europos Komisijos ekonomikos politikos pareigūnas Lietuvoje Marius Vaščega.

„Svarbiausi yra trys komponentai: privačių išteklių pritraukimas; barjerų mažinimas; pagalba idėjų turintiems žmonėms, kurie galbūt tik nežino, kaip pritraukti pinigus“, – mano M. Vaščega.

Svarbu turėti kelis stiprius didžiuosius miestus

Didelį vaidmenį pritraukiant investicijas atlieka ne tik centrinė valdžia, bet ir pačių regionų politika. Pasak diskusijos dalyvių, Lietuvai reikalingi keli stiprūs didieji miestai.

„Miestai turi elgtis taip, kaip kompanijos. Reikia rasti tinkamus žmones ir turėti gerą rinkodarą. Būtina daryti dalykus kitaip arba daryti kitokius dalykus. Kai turi tai, reikia tvirto ir charizmatiško vadovo“, –  mano A. Abromavičius.

Tiesa, anot jo, atlyginimų skirtumai privačiame ir viešajame sektoriuje itin akivaizdūs, todėl valstybės sektoriui nepavyksta pritraukti gabiausių žmonių, kurie ir galėtų iniciuoti pokyčius.

Jis taip pat paminėjo, kad, pavyzdžiui, Vilnius galėtų pasiekti ir milijoninio miesto statusą tam, kad būtų sukurtos geresnės sąlygos gyvenimui bei taip būtų pritraukiamas talentingas jaunimas, kurio Lietuvoje dėl emigracijos pradeda trūkti.

Nišos radimas pagelbėtų ir regionams

Pritraukti į Lietuvą talentingus žmones galbūt būtų lengviau, jei didieji miestai rastų tam tikrą nišą, kurioje galėtų būti išnaudojamas šio regiono potencialas, mano „Investuotojų forumo“ vadovė Rūta Skyrienė ir „Kaunas In“ verslo skyriaus vadovas Tadas Stankevičius.

Anot pastarojo, nereikėtų tikėti varžytuvėmis tarp didžiųjų miestų, nes investuotojai renkasi kur investuoti pagal tai, ko jiems reikia. Tad nišos radimas ir tam tikrų investuotojų pritraukimas galėtų padėti ir regionams.

„Reikia žinoti, kokios yra tavo stiprybės, kaip jas išnaudoti. Reikia pradėti nuo regionų ir mąstyti, kuo jie patrauklūs. Pavyzdžiui, Panevėžyje bus „Rail Baltica“, ką galbūt reikėtų akcentuoti“, – mano M. Vaščega.

Dar būdamas jauno amžiaus, A. Abromavičius jau buvo sėkmingai verslo vandenyne plaukiojantis ryklys, vis dėlto ant sidabrinio padėklo įtakingų postų ir turtų jam niekas neatnešė.

Kai A. Abramovičiui buvo 17 metų, Vilniuje gimęs vaikinas išvyko mokytis į Estijoje duris atvėrusį Konkordijos universitetą. Paprastoje šeimoje augęs vaikinas mokslams pinigų neturėjo, tačiau labai greitai už gerą mokymąsi gavo stipendiją.

„Išbandymas buvo rimtas, nes gyvenau šeimoje, kurioje tėvai neišvažiuodavo ir nepalikdavo mūsų seneliams ar draugams, todėl prisirišimas buvo ganėtinai rimtas. 17-mečiui išvažiuoti į kitą šalį buvo šokas. Tada ir telefonų, ir „Skype“ nebuvo. Bet, manau, kad tai buvo geriausias mano tėvų sprendimas, kokį jie yra priėmę, nes šiltnamio sąlygomis auginti vaikus jau beveik pilnametystėje yra neteisinga“, – įsitikinęs A. Abromavičius.

Tai buvo pirmoji Baltijos šalyje privati aukštoji mokykla, tačiau vien tai saulėtos ateities negarantavo.

„Buvo laikotarpis, kai jaučiau, kad tie, kurie yra iš Baltijos šalių, Rytų Europos, buvo kažkokie antrarūšiai: pasaulio nematę, savimi nepasitikintys. Todėl iliuzijų ar minčių, kad gyvensime Vakarų ar Šiaurės Europoje praktiškai nebuvo. Pamenu, praėjus šešeriems mano gyvenimo Estijoje metams, išvažiavome žaisti futbolo. Estijos bankininkai (kuriems atstovavau) žaidė prieš Suomijos bankininkus. Kolega estas pasakė: kaip gerai būtų gyventi ir dirbti užsienyje, bet kas mūsų norės? O aš jam atsakiau: kaip tik dabar turiu du pasiūlymus: vieną iš – Suomijos, vieną iš – Švedijos“, – prismena pašnekovas. 

Visiškai nemąsčiau apie pasekmes, kad prarasiu Lietuvos pilietybę, manau, kad savo darbais nusipelnysiu, kad man ją tikrai grąžintų vėliau.

Lietuvis vos 20 metų pradėjo dirbti banke, tapo jauniausiu padalinio vadovu ir gerokai prieš 30-metį uždirbo savo pirmąjį milijoną. Būtų galėjęs ir toliau sėkmingai didinti savo kapitalą, tačiau sąžinė buvo svarbesnė už pinigus.

„Mano darbas buvo reklamuoti Rusiją, kaip investicijoms tinkamą šalį. Jiems įsiveržus į Krymą ir Rytų Ukrainą, man buvo šokas, nebegalėjau tęsti savo veiklos, todėl pasiūliau savo paslaugas Ukrainos prezidento administracijai“, – pasakoja A. Abromavičius.

Prieš trejus metus Ukrainoje kilo Maidano revoliucija, nusinešusi daug gyvybių, tačiau nuvertusi korumpuotą, neįsivaizduojamais turtais aptekusią valdžią. Traukti šalį iš duobės atėjo nauji veidai.

Tuomet ir pasklido žinia apie savo rankomis Maidano barikadas stačiusį turtingą lietuvį, kuriam naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė pilietybę ir patikėjo itin svarbias – ekonomikos ministro – pareigas.

„Esu lietuvis, bet patriotizmą suprantu taip, kad galima būti daugiau nei vienos šalies patriotu ir tas šalis palaikyti. Taigi, esu Lietuvos ir Ukrainos patriotas, bet taip pat esu ypatingai artimas Estijai, kurioje gyvenau šešerius metus, ir Švedijai, kur praleidau septynerius metus“, – kalba buvęs bankininkas.

Iki Maidano A. Abromavičių daugiausia žinojo verslo elitas. Po revoliucijos apie jį išgirdo ne tik Lietuva, bet ir mažų mažiausiai visa Europa. Žmogus, dėl kilnaus tikslo atsisakęs milijoninio verslo, pelnė ir pasaulio galingųjų, ir paprastų žmonių simpatijas.

Tiesa, norėdamas padėti bėdos ištiktai Ukrainai, A. Abromavičius turėjo paaukoti ne tik turtus jam sukrovusią investicinę bankininkystę, bet ir Lietuvos pilietybę.

„Tuo metu buvau visiškai užsidegęs energija padėti Ukrainai. Gyvenu čia septynerius metus, vaikai gimė čia, žmona kilusi iš Donecko. Visiškai nemąsčiau apie pasekmes, kad prarasiu Lietuvos pilietybę, manau, kad savo darbais nusipelnysiu, kad man ją tikrai grąžintų vėliau“, – laidoje „Gyvenimas“ atvirai kalba A. Abromavičius.

Vyras pasakoja, kad dirbti ministrų kabinete buvo ne tik beprotiškai įdomu, bet ir pavojinga. Šalyje, kur klestėjo korupcija, niekas permainų nenorėjo.

O būtent dėl jų lietuvis ėmėsi šio iššūkio. Nuo pat pradžių jutęs spaudimą atsisakyti reformų, galiausiai jis sulaukė ir oligarchų grasinimų.

Interviu žurnalistams iš Lietuvos A. Abromavičius davė savo šeimos namuose pačiame Kijevo centre. Prabangiame bute 41-erių lietuvis gyvena su ketveriais metais jaunesne ukrainiete žmona Katerina ir trim vaikais: dvylikamete Sofi, aštuonerių Luku bei ketverių Marku.

Prieš trejus metus Ukrainoje kilo Maidano revoliucija, nusinešusi šimtus gyvybių, tačiau nuvertusi korumpuotą, neįsivaizduojamais turtais aptekusią valdžią. Traukti šalies iš duobės atėjo nauji veidai. Tuomet ir pasklido žinia apie savo rankomis Maidano barikadas stačiusį turtingą lietuvį, kuriam naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė pilietybę ir patikėjo vienas svarbiausių – ekonomikos ministro – pareigas.

Iki Maidano Aivarą Abromavičių daugiausia žinojo verslo elitas. Po revoliucijos apie jį išgirdo ne tik Lietuva, bet ir mažų mažiausiai visa Europa. Žmogus, dėl kilnaus tikslo atsisakęs milijoninio verslo, pelnė ir pasaulio galingųjų, ir paprastų žmonių simpatijas.

Tiesa, norėdamas padėti bėdos ištiktai Ukrainai, Aivaras Abromavičius turėjo paaukoti ne tik turtus jam sukrovusią investicinę bankininkystę, bet ir Lietuvos pilietybę. „Tuo metu buvau visiškai užsidegęs energija padėti Ukrainai. Aš jau gyvenu čia septynerius metus, vaikai čia gimė, žmona kilusi iš Donecko. Visiškai nemąsčiau apie pasekmes, kad prarasiu Lietuvos pilietybę, nes manau, kad savo darbais nusipelnysiu, kad man ją tikrai grąžintų vėliau“, – laidoje „Gyvenimas“ atvirai kalbės A. Abromavičius.

Vyras pasakoja, kad dirbti ministrų kabinete buvo ne tik beprotiškai įdomu, bet ir pavojinga. Šalyje, kur klestėjo korupcija, niekas permainų nenorėjo. O būtent dėl jų lietuvis ėmėsi šio iššūkio. Nuo pat pradžių jutęs spaudimą atsisakyti reformų galiausiai jis sulaukė ir oligarchų grasinimų.

Išskirtinis interviu apie kelią į verslo olimpą, politiką, šeimą, meilę bei laimę – šį vakarą 19.30 val. laidoje „Gyvenimas“ su Edvardu Žičkumi per LRT televiziją.

Europos transliuotojų sąjunga patvirtino, kad šiemet į Ukrainoje vykstantį „Eurovizijos“ dainų konkursą atvyko tik 20 spaudos atstovų bei konkurso gerbėjų iš Rusijos, kai ankstesniais metais Stokholme vykusiame konkurse jų buvo per 100.

Kad konkursas nesudomino Rusijos piliečių – nenuostabu: šalis atsisakė transliuoti „Euroviziją“. Taip nutiko todėl, kad Ukraina uždraudė į šalį atvykti išrinktajai Rusijos atstovei Julijai Samoilovai, nes ši lankėsi okupuotame Kryme ir taip pažeidė Ukrainos įstatymus. Dėl tos pačios priežasties į Ukrainą atvykti nebuvo leista ir kai kuriems Rusijos žurnalistams.

„Tai buvo specialiai sugalvota provokacija“, – apie Rusijos planą į konkursą siųsti neįgalią atlikėją sako A. Abromavičius.

Rusijos atlikėjai „Eurovizijos“ konkurse neretai sulaukdavo pasipiktinimo. Prieš du metus visiems įstrigo apie taiką ir meilę pasaulyje dainavusi tuo metu karą pradėjusios Rusijos atstovė Polina Gagarina. Jai pasirodžius scenoje, girdėjosi žiūrovų švilpimas. Panašiai buvo sutiktas ir praėjusių metų atstovas Sergejus Lazarevas. Vis dėlto, A. Abromavičius sako, kad Ukrainos piliečiai šiemet būtų elgęsi kitaip.

„Nušvilpimas jau atšalęs. Progresyvūs ukrainiečiai, kurie ir vaikšto į tokius renginius, [jeigu Rusijos atlikėja nebūtų sugalvojusi į sceną lipti su Rusijos vėliava ir Georgijaus juostele], tikrai nebūtų nušvilpę. Dabar žmonės labiau akcentuoja nusivylimą valdžia dėl korupcijos, negu Rusijos agresiją“, – pastebi buvęs Ukrainos ministras.

Bet nacionalizmas čia gajus, todėl dauguma džiaugėsi ir palaikė ne tik dėl to, kad pažeistas įstatymas, o todėl, kad neįleista Rusijos atstovė.

Sprendimas pradžiugino

Į Kijevą prieš trejus metus dėl meilės atsikraustęs E. Šnipas teigia, kad dauguma Ukrainos piliečių džiaugiasi sprendimu neįsileisti J. Samoilovos, tačiau būta ir kitokių reakcijų.

„Ukrainoje ir Kijeve yra dalis rusakalbių, kurie artimais ryšiais susiję su Rusija, todėl kai kurie sako, kad esą neįsileidome broliškos šalies. Bet nacionalizmas čia gajus, todėl dauguma džiaugėsi ir palaikė [tokį sprendimą] ne tik dėl to, kad pažeistas įstatymas, o todėl, kad neįleista Rusijos atstovė“, – kalba vietos lietuvis.

E. Šnipo teigimu, pergalė „Eurovizijos“ konkurse taip pat buvo reaguota dvejopai. „Laimėjimas Ukrainoje buvo pasitiktas labai džiugiai. Vien tai, kad laimėtoja pati yra iš Krymo, reiškia daug. Vėliau atsirado kalbų, kad ekonomikai – prastai, o renginys – labai didelis, tačiau tos kalbos buvo nežymios, nes pasididžiavimas savo tauta buvo stipresnis“, – pasakoja lietuvis.

Konkursui, jo teigimu, buvo ruoštasi atsakingai, o vietos gyventojai juo domisi ir dalyvauja renginiuose, kurių Kijeve apskritai yra nemažai.

„Daug mano draugų lygina renginį po Ruslanos pergalės ir šiuos metus. Dėmesio renginiui tikrai daug. Ukrainiečiai sako, kad šis konkursas – daug geresnis, net pašiepia valdžią sakydami, kad tai – vienas didžiausių valdžios pasiekimų“, –  tikina E. Šnipas.

Prie karo priprantama

Kaip aiškina A. Abromavičius, ukrainiečiai savo valdžios sprendimais piktinasi ne be priežasties. „Ukrainiečiai gyvena labai prastai, nes gyvenimo lygis labai nukritęs ir dar nėra pasiekęs iki krizinio lygio“, – aiškina buvęs ministras.

Dauguma atvykusiųjų į „Euroviziją“ stebisi ne tik prastu pragyvenimo lygiu, bet ir tuo, kad šalyje nejaučiamas vykstantis karas. A. Abromavičius mano, kad tai – normalu: „Karas vyksta 700 km nuo čia. Net ir tada, kai viskas vyko Maidano aikštėje, už 400 metrų nuo mano namų, prie to pripranti, tokia žmogaus natūra. Lygiai tas pats – ir su karu, tu to nejauti tiesiogiai, tik per kitus dalykus. Žmonės gyvena Donecke, kulkos, bombos lekia iš visų pusių, o jie sako – toks likimas, aš čia liksiu gyventi ir niekur neisiu. Čia –  mano gimtinė.“

Skaudūs šalies įvykiai neabejotinai pakoregavo ir konkurso rengimo planus: miesto eurovizinė scena pastatyta pagrindinėje gatvėje, o ne Maidano aikštėje, kaip anksčiau buvo įprasta. „Tiesiog niekas nenorėjo scenos statyti ten, kur žuvo tiek žmonių“, – aiškina A. Abromavičius

Savo ruožtu vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė pažymi, kad svarbu investuoti į žmonių pertvarką viešajame sektoriuje, tačiau ir dabar jame dirba puikių specialistų, ne vien „ūsuotų bebrų“, kaip, anot jos, kartais perdėtai sakoma.

Pasak M. Dargužaitės, viešajam sektoriui, kaip ir verslui, reikia nuolatos keistis, tobulėti, tačiau Lietuvoje viešasis sektorius nemano, kad reikia nuolatos tobulėti, kiekvienais metais vis atsilieka.

„Jei norime pritraukti inovatyvių, talentingų žmonių į Lietuvos viešąjį sektorių, turime gebėti konkuruoti su privačiu sektoriumi. Be to, apie viešojo sektoriaus efektyvumą negalima kalbėti esant tokiai kultūrai, kai viešasis sektorius jaučiasi galintis viską kontroliuoti, duoti ar neduoti, leisti ar neleisti.

Taip pat esama dar nemažai neskaidrumo, korupcijos, nepotizmo atvejų. Mažiausia, ką reikia padaryti, tai iš viešojo sektoriaus pašalinti šias praktikas. Reformos yra reikalingos, tai faktas, o tam, kad jas įgyvendintume, pirmiausia reikia visuomenės palaikymo, aktyvaus įsitraukimo“, – teigia M. Dargužaitė.

Pasak kanclerės, reikia investuoti į žmonių pertvarką viešajame sektoriuje, tačiau ir šiandieną jame yra labai gerų darbuotojų.

„Yra puikių žmonių, kurie dirba viešajame sektoriuje, tikrai puikių specialistų. Perdedama, kai sakoma, kad visi yra „ūsuoti bebrai“, tikrai taip nėra, bet nėra motyvacinės sistemos, kultūros. Reikia naujų vėjų, žmonių iš išorės, kurie tą kultūrą padėtų keisti bei naujų stiprių vadovų, atvirų atlyginimų klausimais“, – teigia ji.

A. Abromavičius: biurokratai savęs nereformuos

Buvęs Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministras A. Abromavičius įsitikinęs, kad viešojo sektoriaus pertvarkoms būtini žmonės „iš išorės“, ne biurokratai, antraip sunku tikėtis permainų. 

„Gerai, kad vyriausybės kanclere yra paskirta ne biurokratė, nes patys biurokratai savęs tikrai niekada nereformuos.

Gerai, kad vyriausybės kanclere yra paskirta ne biurokratė, nes patys biurokratai savęs tikrai niekada nereformuos.

Vienintelis atvejis pasaulinėje istorijoje, kai patys save reformavo, buvo tuomet, kai baronas Miunhauzenas save už plaukų iškėlė iš pelkės.

Ko reikia, kad reformos vyktų? Daug ko. Pasaulinio konkurencingumo indekse Lietuvą žemyn tempia viskas, kas susiję su valstybinėmis institucijomis: „švogerizmas“, valstybės sąnaudų išlaidumas. Tam, kad būtų priimami protingi sprendimai, reikia protingų politikų“, – kalba A. Abromavičius.

Pasak jo, protingų politikų reikia ieškoti ten, kur ieško privatus sektorius. Tai reiškia, kad viešasis sektorius turi konkuruoti su privačiu sektoriumi dėl talentų ir, anot A. Abromavičiaus, pasiūlyti tris svarbius dalykus.

„Pirmasis – bendro tikslo siekis. Antrasis – sprendimų priėmimo autonomija, kuri reiškia, kad reikalinga labiau skandinaviška horizontali, o ne vertikali valdymo sistema. Reikalingi lyderiai, kurie deleguoja, skatina, neverčia laukti sprendimo „iš viršaus“. Trečias svarbus dalykas – teisingas atlyginimas už darbą.

Reformai labai reikalingas lyderis ir komunikacija. Komunikacija – geriausias reformatoriaus instrumentas prieš populistus. Reikia pozityviai, labai aktyviai ir reguliariai visuomenei aiškinti, kokie yra tos reformos pozityvūs rezultatai“, –  tikina A. Abromavičius.