– Ar galima iš pajūrio namo vežtis akmenis?
– Visi mes norime iš pajūrio atsivežti kokį nors suvenyrą. Dažniausiai tai būna gintaro gabaliukas, o jei nerandame – bent jau jūros paplautas gražus akmenėlis. Bet akmenėliai ypač gražūs šlapi, o nudžiūvę jau ne tokie gražūs, todėl išmetami.
Teko dalyvauti situacijoje, kai su aplinkosaugininku pamatėme žmones, jūros akmenėlius kibirais nešančius į automobilį. Jie visai nuoširdžiai paaiškino, kad takelius sodyboje pasipuoš. Tačiau yra įstatymai, neleidžiantys iš saugomų teritorijų išvežti grunto ir riedulių.
Aplinkosaugininkas žmonėms paaiškino, kad jei 100 km mūsų pajūrio išsidalintų visi lietuviai, kiekvienam žmogui tektų po 3 cm. Vadinasi, jei visi vežtųsi viską, ko geidžia, kažin kas beliktų.
O šiaip siūlyčiau iš pajūrio nesivežti nieko, ant ko paskui guls dulkės. Svarbiau stengtis pažinti pajūrio gamtą ir tiesiog daryti nuotraukas.
– O kaip yra su augalais?
– Saugomose teritorijose jokiu būdu negalima žaloti augalijos, nors yra niuansų, pavyzdžiui, invazinius augalus reikėtų naikinti. Bet pažvelkime į mūsų pajūrį – nuvažiavę pirmiausia pamatome visai kitą gamtą, kitokius augalus, kurių nerandame kitur.
Pajūryje auga nemažai vadinamųjų endeminių rūšių – jos paplitusios būtent tik Baltijos pajūryje. Pavyzdžiui, tai baltijinė stoklė, baltijinis pūtelis, pajūrinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė, smiltyninė druskė, pajūrinė smiltlendrė. Šiuos augalus pamatysime tik kopose ir arti jų.
Jų augimą ten nulemia keletas labai paprastų faktorių. Pirmiausia – smėlis, kurį pusto vėjas. Taip pat fiziologinė sausra – nors ir lietus lyja, ir jūra šalia, bet vanduo labai greitai susigeria į smėlį. Ir didelis druskingumas – nuo jūros vanduo druskingas ir ne visi augalai gali augti druskingame dirvožemyje.
Pavyzdžiui, kai kuriems knieti pajūryje išsikasti ir namie pasisodinti retą, į raudonąją knygą įrašytą pajūrinę zundą. Bet laukia didelis nusivylimas, nes pajūrinė zunda turi mažiausiai keletą metrų gilyn augančias šaknis, todėl išskasti praktiškai neįmanoma. Ji tokiu būdu ieško vandens.
– Tos šaknys gal ir sulaiko smėlį kopose?
– Taip, šie augalai sustabdo smėlį, o kai kurie jų specialiai sodinami. Panašias šaknis turi ir smėlį sulaiko ir muilinė guboja. Tai dykumų augalas, kuris mūsų pajūryje buvo kažkada specialiai įveistas. Jo šaknys taip pat didžiulės, netgi turi saponinų – gali putoti, tad galima naudoti kaip muilą. Rudenį muilinė guboja tampa rutulio pavidalo, nutrūksta ir vėjo nešama ridenasi per kopas barstydama savo sėklas.
– Ar apskritai kopose yra augalų, kuriuos galima skinti?
– Geriau jokių augalų neskinti ir net invazines rūšis palikti specialistams. Tarkim, kopose labai išplito raukšlėtalapis erškėtis. Jis tikrai ne visur reikalingas, nors ir sutvirtina kopas. Bet geriau palikti žmonėms patiems nenaikinti trapios pajūrio gamtos.
– Tokiu metu pajūryje daug medūzų. Įmanoma tokią medūzą parsivežti namo ir auginti?
– Teoriškai įmanoma.
– Bet ar galima?
– Laukinės gyvūnijos įstatymai iš viso neleidžia iš gamtos imti laukinių gyvūnų rūšių. Be to, medūza yra jūros gyvūnas, todėl jai reikia ir jūrinio akvariumo. Retas tokį turi namuose ir moka jį prižiūrėti. Kita vertus, tokie akvariumai brangūs.
Visų pirma medūzai reikia tokio paties vandens, koks yra Baltijos jūroje, t. y. druskingo. Galų gale stebėti medūzą kurį laiką gal ir bus įdomu, bet medūza – ne šuo. Tai – vienas paprasčiausių gyvūnų, priskiriamų duobagyvių tipui. Ji tikrai nedžiugins mūsų taip, kaip koks kitas protingas gyvūnas.
O šiaip siūlyčiau iš pajūrio nesivežti nieko, ant ko paskui guls dulkės. Svarbiau stengtis pažinti pajūrio gamtą ir tiesiog daryti nuotraukas.
