Nauji kūrybos iššūkiai

Teatralizuotų koncertų režisierė – kauniečiams puikiai žinoma dainininkė Kristina Siurbytė, ne kartą Kauno teatralų apdovanojimų „Fortūna“ laureatė, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantė operos ir operetės kategorijoje.

Šįsyk ji kartu su teatro kolegomis kviečia pasimėgauti dviem muzikiniais projektais. Vieną jų, „Barokiniai paveikslėliai“, bus galima išvysti gruodžio 5-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje.

„Nors mūsų išvaizda – kostiumai, baltas grimas, išpūsti to laikmečio perukai – primins manieringojo Baroko epochą, neapsigaukite: tai ne barokinės muzikos koncertas, – perspėja K. Siurbytė. – Baroką mes primename tik vizualine prasme.“

„Barokinių paveikslėlių“ siužetą, kuriame – nesibaigiančios meilės peripetijos, amžinas tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas – ji vadina lengvu, žaismingu teatralizuotu koncertu, kuriame skamba žiūrovą jau nuo pirmųjų natų įtraukianti muzika iš operų, operečių, miuziklų, kino filmų ir  populiariosios muzikos lobynų.

KVMT solistai atvirauja, kad atėję į jų koncertus žiūrovai gerokai nustemba. Kodėl? Nes iš muzikinio teatro artistų tikisi klasikos.

„O čia jie išgirsta įvairių muzikos kūrinių ištraukų pynę, suvertą ant tam tikros siužetinės linijos siūlo“, – aiškina jie ir giria kolegės K. Siurbytės pirmuosius režisūrinius bandymus.

Paklausta, gal ateityje norėtų išmėginti režisierės duoną ir KVMT scenoje, Kristina šypsosi. Sako, kad režisierių teatrui ir be jos užtenka.

„Savo kūrybos aš nevadinčiau didele režisūra. Tiesiog kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną. Visa kita mano draugai jau žino ir daro savaime“, – juokiasi ji.

Žiūrovas turi sekti siužetą

Nors spektaklyje tik dainuojama – nėra tiesioginės kalbos intarpų, siužetinę liniją galima lengvai suprasti iš atitinkama seka sudėliotų muzikos kūrinių. Žiūrovui tereikia sekti jų mintį, emocijų pakilimus ir nusileidimus.

Atlikėjai dalijasi, kad kai kurie intarpai yra vos 30–40 sek. trukmės, todėl jų paskirtis yra gražiai vesti klausytoją nuo vienos temos, emocijos prie kitos.

„Kiekvienas kūrinys turi tam tikros informacijos, tam tikrą nuotaiką, kuri nuolat kaitaliojasi. Iš viso „Barokiniuose paveikslėliuose“ – net 35 skirtingi kūriniai, tad, jei rinktumėmės ilgesnes jų ištraukas, viskas labai išsitęstų“, – aiškina artistai.

Įdomu ir kiek netikėta, kad čia šalia Antonio Vivaldi, Johanno Strausso, Jacques’o Offenbacho, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų garsių kompozitorių netikėtai pasigirsta ir Kastyčio Kerbedžio hitai. „Ką jis čia veikia?“ – po spektaklio klausia dainininkų žiūrovai. „Dainuoja apie meilę“, – paaiškina R. Laureckis. Jam irgi smagu matyti, kad ne vienam klausytojui kūrinių mišrainė iš pradžių sukelia šoką.

„Tačiau jeigu jie aktyviai dalyvauja koncerte – nemiega (juokiasi), įsikerta į spektaklio konstrukciją, tai, patikėkite, mūsų teatralizuotas koncertas susiklauso labai skaniai“, – šypsosi atikėjas.

Be K. Kerbedžio dainų, čia skamba ir daugiau šiuolaikinės muzikos hitų – popdivos Madonnos „Vogue“ iš jos antrojo garso albumo „I’m Breathless“.

Siužete – kartų konfliktas

Paprašyta praskleisti muzikinių paveikslėlių uždangą plačiau, K. Siurbytė pasakoja, kad juodu su Raimondu vaidina vyresnės kartos atstovus – tėvus, o Rokas su Akvile yra jų vaikai. Štai kodėl prireikia ir šiuolaikinės populiariosios muzikos.

„Kadaise dvaruose būdavo rengiami tokie vakarai, kur aukštuomenės didikų dukros parodydavo svečiams, kaip gražiai jos moka groti ar dainuoti. Spektaklyje mes kuriame aliuziją ir į tai“, – aiškina A. Garbenčiūtė-Bučienė.

Ketvertukas džiaugiasi, kad jų gretose yra ir vienas televizinis veidas, kurį žiūrovai išsyk pažįsta, nors ir kiek slėptųsi po baltai nupudruota barokinio įvaizdžio kauke. Tai KVMT solistas, grupės „Pikaso“ narys Rokas Laureckis, kuriam, kaip pats sako, smagu išbandyti save įvairiausiuose amplua.

Kai turi tokią talentingų draugų komandą, bepigu kažką daryti: lieka logiška tvarka sudėlioti tam parinktus muzikinius kūrinius ir duoti jiems tinkamą toną.

„Nors iš po balto grimo tikrasis Roko veidas nelabai matyti, iš unikalaus balso tembro klausytojai jį vis tiek atpažįsta“, – sako jo kolega Raimondas.

Formos ir turinio ieškojimai

Įdomu, kad ieškodami sodresnių ano laikmečio spalvų „Barokinių paveikslėlių“ kūrėjai daugelį miuziklinių kūrinių, kaip patys sako, „paturbino“, t. y. žiūrovai čia išgirs skambant ir arfą, ir aristokratiškąjį klavesiną.

„Šių instrumentų tembrai išsyk diktuoja ir visai kitokią informaciją“, – pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė. Anot jos, dauguma teatralizuotame koncerte skambančių ištraukų iš klasikinių operų, operečių, miuziklų dar turi ir gyvą akompanimentą – Rūta Blaškytė čia groja fortepijonu.

Kadangi siužetą kuria keturi veikėjai, jie labai gražiai siejasi su A. Vivaldi „Keturiais metų laikais“ (kūrinio aranžuotė taip pat pritaikyta keturiems balsams).

„Mes pasiskirstėme, kad kiekvienas atstovautume skirtingam metų laikui. Todėl tie mūsų paveikslėliai tarsi sudaryti iš keturių dalių. Kristina, vaidinanti griežtą motiną, pagal savo charakterį yra žiema. Jos atliekami kūriniai – šalti, rafinuoti. Aš atstovauju vasarai, Rokas – pavasariui, Raimundas – rudeniui“, – dalijasi Akvilė.

Virsmas: teatralizuotame koncerte „Vardan sosto“ solistai tampa šachmatų figūromis. / E. Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Neišvengė kuriozų

Paprašyti prisiminti prisvilusius blynus po pirmųjų premjerų, KVMT solistai prapliumpa juoku.

„Kristinos suknelės labai ilgas šleifas, o spektaklyje yra toks choreografinis momentas, kai visi keturi einame vienas paskui kitą ratu. Štai tada Rokas ir užlipa ant jos prabangiojo šalio…“ – kvatojasi kolegos. „Ir ne vieną kartą…“ – kaltai nudelbęs akis netveria juoku ir pats įvykio kaltininkas.

Kaip išsilaikyti nesusijuokus? „Išversti kuo didesnes akis“, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškina K. Siurbytė, kol jos kolegė Akvilė pasakoja kitą komišką vaizdelį, nutikusį ketvertukui Kauno botanikos sode.

„Ten vaidinome atviroje erdvėje, gamtos apsuptyje. Rokas tiesiog turėjo pasitraukti nuošalėn ir palaukti, kol bus jo eilė, tačiau nukeliavo per toli ir paskui, kad grįžtų atgal pas mus, turėjo apeiti tvenkinį“, – prisimena Kristina, tąkart spėliojusi, ar spės kolega atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku ir atlikti dueto partiją su Akvile.

Džiugina ryšys su žiūrovais

„Po vieno „Barokinių paveikslėlių“ koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje prie mūsų priėjo jauna mergina, prisistatė esanti pianistė ir papasakojo mums, kaip ji suprato mūsų spektaklį. Buvo iš tiesų labai įdomu išgirsti jos interpretaciją, kuri, beje, visiškai nesutapo su mūsiške“, – vienas per kitą dalijasi teatralizuoto koncerto herojai.

„Neseniai „Barokinius paveikslėlius“ rodėme Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur sulaukėme dar įdomesnių komentarų. Vilniečiai džiaugėsi ir dėkojo, kad visi mūsų pasirinkti kūriniai skambėjo lietuvių kalba“, – stebisi jų reakcija KVMT solistas R. Baranauskas.

Dažnai klasikos kūriniai atliekami originalo kalba, kuri ne kiekvienam  suprantama. Matyt, vilniečiai pasigedo paprastumo, ką dosniai dalijo Kauno artistai, patys vertę kūrinių arijas ir dainavę jas lietuvių kalba.

Barokinis įvaizdis – nepatogus

Paprašyti įvardyti didžiausią „Barokinių paveikslėlių“ iššūkį, pašnekovai sako, kad tai yra dainavimas non stop, o muzikinio teatro scenoje artistas, atlikęs savo partiją, turi laiko atsikvėpti, pailsėti.

„Kiekvienas iš mūsų čia dainuoja labai daug. Ne tik po vieną, bet ir kvartetu. O juk, sutikite, keturbalsis dainavimas – nedažnas reiškinys koncertuose“, – aiškina Raimondas ir Rokas.

Vyrai mini ir dar vieną iššūkį – nepatogų barokinį įvaizdį. „Moterys įpratusios būti gražios ir grimuotis veidus – tai jos daro ir šiais laikais, o mums su Roku dėvėti tas siauras ano laikmečio pėdkelnes, kurios kanda, yra tiesiog nepakeliama našta. Tačiau ko nepadarysi dėl žiūrovų“, – šmaikštauja R. Baranauskas.

Jis vienintelis iš viso ketvertuko norėtų pagyventi XVI a. pabaigos Italijoje, kur ir pradėjo formuotis pirmosios baroko kultūros užuomazgos.

Kviečia susimąstyti

Antrasis projektas, kurį K. Siurbytė vadina muzikine rokiruote, vadinasi skambiai – „Vardan sosto“. Solistai čia tampa šachmatų figūromis.

„Net turime savo šachmatų lentą, kurioje veikia du balti ir du juodi personažai. Iš pradžių atėję į pasaulį, t. y. atsistoję ant šachmatų lentos, visi būname švarūs, tyri, bet užaugame, įgyjame socialinį statusą, ir pažiūrėkite, kas nutinka, kai žmogus gauna karūną: valdžią ir pinigus?“ – retoriškai klausia K. Siurbytė.

Štai čia ir pradeda virti visokios slaptos aistros, peripetijos, intrigos – karaliai net užsimano apsikeisti savo karalienėmis! Galiausiai, nuėję ilgą išbandymų kelią, spektaklio herojai suvokia, kad karūna neatneša laimės. Kas jiems, kas kiekvienam iš mūsų yra laimė? – nebyliai klausia „Vardan sosto“ artistai. Ar ištikimybė amžinosioms žmogiškosioms vertybėms gali padaryti mus laimingus? Į šį klausimą kiekvienas atsakymą turi rasti pats.

Dainininkai juokiasi, kad žaisti šachmatais iš jų ketvertuko moka tik Raimondas, pastarąjį kartą stumdęs šachmatų figūras prieš keletą metų.

Skamba grupės ABBA dainos

Kadangi ant šachmatų lentos stojasi KVMT solistai – žiūrovas vėlgi tikisi klasikinio muzikinio fono. Tačiau stebi dar vieną rokiruotę – ypatingą šachmatų ėjimą su grupės ABBA dainomis.

Kodėl būtent ABBA? Nes jos nariai Benny ir Björnas 1984 m. sukūrė miuziklą „Chess“ („Šachmatai“), kuriame skamba nuostabi jų muzika.

„To miuziklo istorija – apie šachmatininką, kuris dėl meilės norėjo bėgti iš buvusios Sovietų Sąjungos, o sistema neleido, – mums netiko, tačiau visi vienbalsiai nusprendėme pasinaudoti jos melodingomis dainomis“, – pasakoja K. Siurbytė.

Muzikinės rokiruotės „Vardan sosto“ premjera įvyko pernai žiemą Užutrakio dvare, o šio muzikinio spektaklio idėja A. Garbenčiūtei-Bučienei į galvą šovė labai netikėtai.

„Kai po „Barokinių paveikslėlių“ visi nuvykome pas R. Laureckį pažiūrėti, kaip jis įsikūrė naujuose namuose, kažkas garsiai paklausė: o kas toliau? Tuomet Akvilė garsiai leptelėjo: šachmatai!“ – prisimena Kristina.

Meilė – varomoji jėga

Tąkart visi smagiai pasijuokė iš kolegei netyčia išsprūdusio žodžio, bet jis ilgam įstrigo Kristinos galvoje.

„Grįžusi namo ėmiau galvoti – o jei tikrai šachmatai?! – dalijasi ji. – Teko gūgle išsinagrinėti, kas ir kaip su tais šachmatais, o jau tuomet imtis siužetinės linijos ir intrigos, kuri būtų aktuali mūsų dienoms.“

K. Siurbytė prisipažįsta, kad siužetas ir čia neapsiėjo be meilės linijos, nes meilė – varomoji jėga, verčianti suktis pasaulį, keistis jo epochas.

„Akies krašteliu visada stebiu žiūrovą ir matau, kaip nuoširdžiai jis reaguoja į personažų teisingus ar neteisingus žingsnius“, – kalba R. Baranauskas.

„Kai Užutrakio dvare, baigiantis spektakliui, pasigirdo užburianti grupės ABBA „Happy New Year“ melodija, ašaras šluostėsi ne tik moterys, bet ir vyrai. Ši daina – tarsi mūsų muzikinės rokiruotės atomazga. Klausytojai kantriai sekė siužetą, todėl spektaklio pabaigoje stipriai išgyventos emocijos virto ašaromis, o jie patys tarsi patyrė katarsį“, – susijaudinusi pasakoja A. Garbenčiūtė-Bučienė.

Aktorė Eglė Jackaitė: pasiilgome nenuotolinio gyvenimo

Aktorės Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas rugsėjį bus šeštokas. Jis užtikrintai seka mamos pėdomis ir su nekantrumu laukia kino filmo "Drugelio širdis" premjeros, kuriame sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį. Naująjį režisierės Inesos Kurklietytės darbą įkvėpė Modestos Jurgaitytės knyga "Ypatingas", o ilgametražiame filme, be kitų garsių Lietuvos aktorių, nusifilmavo ir Elijo mama – Eglė Jackaitė. Ji vaidina Juozapo mamą.

"Nuostabus jausmas – mano sūnus Elijas šiais metais didžiajame ekrane jau antrą kartą. Šiuo metu kino teatruose rodomas Walto Disney filmas "Lukas", kuriame Elijas įgarsino pagrindinį filmo herojų Luką", – džiaugiasi garsi mama.

Ji nebijo, kad vyrukas išpuiks. Jos žodžiais tariant, Elijas – ne pagal amžių brandi, išmintinga, stipri asmenybė. Gal toks yra todėl, kad turi vyresnįjį brolį Jokūbą (26 metų), kuris Elijui – didelis autoritetas. Tarp brolių – itin stiprus ryšys, jie puikiai sutaria ir vienas kitą palaiko.

Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti.

Nors gyvenime Elijas yra ekstravertas ir lyderis, filme jam teko  intraverto Juozapo vaidmuo. Tai istorija apie ypatingą berniuką, apie draugystę, supratimą, meilę...

"Ji yra apie kiekvieną iš mūsų – suaugusįjį ar vaiką, – aiškina aktorė. – Mes galime nugalėti savo baimes, jei tik su mumis yra žmonės, mokantys mylėti, išgirsti, suprasti, atleisti ir priimti kitokį. Tai pasakojimas apie jausmus, apie patiriamas patyčias, kai esi kitoks nei visi", – intriguoja ji ir kviečia nepražiopsoti premjeros.

Kaip Elijas nusiteikęs pradėti mokslų metus? Anot E.Jackaitės, noriai ir pozityviai. Kadangi tikro mokymosi penktoje klasėje buvo labai mažai, o mokslai baigti namuose, apie normalias pamokas juodu dažnai pasikalba. Kaip ir apie tai, kad išaugęs iš pradinuko ir tapęs Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos penktoku, Elijas beveik neturėjo galimybės susipažinti su savo naujais klasės draugais.

Šventiškai: E.Jackaitė su jaunėliu sūnumi Eliju praėjusių metų Rugsėjo 1-ąją. Eglės Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nors anksčiau, baigiantis vasarai, sūnus nerodydavo didelio noro grįžti į mokyklą, šįkart Elijas daug apie ją kalba. Prisipažįsta labai pasiilgęs tikrų pamokų ir klasės draugų. "Ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, po tų begalinių karantinų pasiilgome tikro, o ne nuotolinio gyvenimo!" – įsijautusi kalba Eglė Jackaitė, Rugsėjo 1-ąją vadinanti ypatinga dar ir dėl to, kad pati jau daug metų dirba dėstytoja. Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje ji moko studentus scenos kalbos, vaidybos ir režisūros pagrindų.

Anot pašnekovės, anksčiau, kai dar žmonės normaliai gyveno, vaikai rugsėjo pradžios dažniausiai nelaukdavo. "O dabar viskas apsivertė. Supratome, kad esame vieni dėl kitų. Kad norime ir kitus pamatyti, ir save parodyti, ir pabūti bendrystėje. Tad šįmet tiek aš, tiek ir Elijas Rugsėjo 1-osios be galo laukiame!" – entuziastingai kalba ji.

Sakoma, kad nuo 2000-ųjų į pasaulį žengia nauja karta, kuriai reikalingas ir naujas auklėjimas. Tad ko garsi aktorė tikisi iš šiuolaikinės mokyklos ir jos mokytojų?

"Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Juk, pripažinkime, ne visi iš jų bus matematikai, fizikai ar rašytojai. Pedegogo darbas turėtų būti pažinti ir parodyti vaikui, kur yra jo stiprioji pusė. Suprantu, kad klasėje mokinių daug, bet… Šiandien aš noriu labai padėkoti savo mokytojams, nes jie manimi patikėjo. Literatūros, fizinės kultūros srityse jie mane drąsino, siūlė stoti į aktorinį. Tėvų žodis dažnai, deja, nebūna toks autoritetingas kaip mokytojų. Todėl pirmiausia aš esu už tą žmogiškąjį ryšį tarp mokinio ir pedagogo, o tik paskui už žinių suteikimą", – sako E.Jackaitė.

Artėjančios šventės proga aktorė linki mokytojams žmogiškumo, empatijos, meilės jausmo, kantrybės ir kviečia juos pamatyti, pajausti, suprasti savo mokinius. "Mokytojo darbas – išmokyti mokinį būti žmogumi ir parodyti jam pavyzdį", – sako aktorė ir dėstytoja.

Solistė Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė: nebepatiriame įtampos

Neseniai dešimtąjį gimtadienį atšventusi Akvilės Garbenčiūtės-Bučienės dukra Liepa nuo rudens pradės lankyti Lapių pagrindinės mokyklos ketvirtąją klasę. Kadangi mergaitė labai komunikabili, draugų jau pasiilgo ir mokslo metų pradžios laukia su nekantrumu. Garsi mama juokiasi, kad vasarą dažnai girdėdavusi iš dukters klausimą: "Ką man veikti?!" Ji tikisi, kad, prasidėjus mokslo metams, tokių klausimų mergaitei daugiau nekils.

Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome.

Kita mokyklos pasiilgimo priežastis – noras pasipuošti naujais drabužėliais, susidėti į kuprinę visus naujus mokyklinius reikmenis, parodyti juos draugams. "Pati prisimenu tuos laikus, kai nauji flomasteriai, pieštukai, penalas ar mamos siūta suknelė sukeldavo tiek daug gerų emocijų. Nuoširdžiai laukdavau, kada galėsiu viskuo pasidžiaugti su klasės draugais", – neria į mokyklinių prisiminimų sūkurį solinių vaidmenų atlikėja.

Liepa jau tokio amžiaus, kai svyruoja tarp lėlių ir paneliškų dalykų, tad mamai įspėti dukros skonį darosi sunku. "Turbūt šiuolaikiniams dešimtmečiams madas diktuoja "TikTok". Kiek žinau, dabar jo topas – avokadai. Tad didžioji Liepos svajonė – kuprinė su avokadais. Ačiū Dievui, kad ne kokie mėsainiai, – vis sveikesnis pasirinkimas", – juokiasi aktorė, prisimenanti, kaip vaikystėje Liepa alpo dėl filmuko "Ledo šalis" herojų.

Iki šiol neturėjusi mokyklinės uniformos, Liepa per daug jos nepasigenda. "Negaliu dėl to kaltinti savo vaiko, nes ir pati mėgstu išsiskirti. Pilkumas ir vienodumas mane varo į neviltį. Nuo pat mažens siūdavau dukrai įdomesnius drabužėlius ir džiaugdavausi originaliu, o ne tuo vienodu, visų mažų mergyčių nucackintu, kičiniu stiliumi", – atvirauja megzti ir siūti mokanti mama.

Vis dėlto ji sutinka, kad vienodos uniformos duoda ir naudos. Juk tą pačią klasę lanko vaikai iš skirtingos socialinės aplinkos, tad uniforma juos visus sulygina. Akvilė svarsto, kaip būtų puiku, jei mokykla tik parinktų vienodas medžiagas, o uniformų modeliukais galėtų pasirūpinti patys tėvai. "Tuomet išvengtume tų senamadiškų sarafanų, kurie, mano akimis žiūrint, nelabai patrauklūs", – svajoja šablonų nemėgstanti mama.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse mama su dukra turi gražią tradiciją: drauge eina rinkti gėlių mokytojai. Niekada nedovanoja didžiulių puokščių, bet perka vieną didelį gražų žiedą. Dažniausiai tai hortenzija.

"Ši tradicija atėjusi iš mano vaikystės laikų. Mokiausi Plungėje. Rugsėjo pirmosios išvakarėse su mama važiuodavom pas tokią moterį, kuri augino rožes šiltnamiuose. Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome", – pasakoja Akvilė, kuriai kiekviena Mokslo ir žinių diena – dviguba šventė. A.Garbenčiūtės-Bučienės mama – lietuvių kalbos mokytoja, net 46-erius metus dirbusi mokykloje. Tad su Rugsėjo 1-ąja Akvilė sveikina ne tik savo dukrą, bet ir mamą.

Žavios: dvi puoštis mėgstančios princesės – mama Akvilė ir jos dukrelė Liepa – svajoja, kad uniformos modelį būtų galima pasirinkti pačioms. Eglės Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Dėl galimo nuotolinio mokymo ji nenuogąstauja. Įtampa, stresas, nesuvokimas, kas, kaip ir kodėl, – viskas likę užmarštyje. "Aišku, – sutinka Akvilė, – visuomet vaikams smagiau gyvas kontaktas. Bet nuostabios mokytojos dėka nei dukra, nei mes, tėvai, jau nebepatiriame įtampos. Mūsų mokytoja Jūratė Silenkovienė nelaiko savo mokinių be reikalo prie kompiuterio, o puikiai viską išaiškinusi liepia atsijungti ir dirbti savarankiškai", – džiaugiasi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė.

Jai labai patiko ir mokytojos taikytas mišrus mokymo modelis, kai vieni mokiniai pamokose dalyvavo iš namų, o kiti sėdėjo klasėje. Tėvams nebuvo jokio spaudimo: tik geranoriškas dialogas.

Anot Akvilės, kai mokinys mato užtikrintą, nesutrikusią savo mokytoją, ir pats persiima ta ramybe. Todėl, pasitikdamos rugsėjį, Akvilė su Liepa drąsiai sako: "Kad ir kaip vyktų mokslai – mes viskam pasiruošusios!"

Lengvaatletė Austra Skujytė: atlikau namų darbus

Septynkovininkė Austra Skujytė su vyru Valdu Grigaliūnu šį rugsėjį į pirmą klasę išleidžia vienturtį sūnų Jokūbą. Garsi moteris pasirinko netoli nuo namų esančią Kauno "Varpelio" pradinę mokyklą. Ar ilgai ieškojo, kam patikėti sūnaus išsilavinimą ir auklėjimą? "Na, prisipažinsiu, dariau namų darbus. Bet tikrai negalėčiau sakyti, kad parašiau visą mokslinį darbą apie visas Kauno pradines mokyklas", – kvatojasi linksmų plaučių sportininkė.

Ji stengėsi pabendrauti su žmonėmis, kurių vaikai lanko tą mokyklą, naršė po internetą, feisbuką. Atlikusi išsamius tyrimus, Austra išsirinko vieną mokytoją, apie kurią susirinko daugiausia gerų atsiliepimų. Pati jai paskambino ir paklausė, ar būtų galima Jokūbui patekti į jos klasę. Gavusi teigiamą atsakymą, labai nudžiugo. Pagal gyvenamąją vietą šeimai priklausytų lankyti Kauno Kazio Griniaus progimnaziją. "Bet mes neseniai įsikraustėme į naujus namus, nuo kurių minėta mokykla toli", – aiškina būsimo pirmoko mama.

Anot Austros, sūnus nekantriai laukia mokslo metų pradžios. Neseniai abu lankėsi uniformų parduotuvėje, įsigijo tamsiai mėlyną uniforminį megztuką. Mėlynas kelnes žadėjo atiduoti Austros giminaičiai, turintys panašaus amžiaus vaikų. "Mokytoja sakė, kad turi atitikti tik mokyklinės aprangos spalva, tad kol kas nebūtina pirkti visą komplektą iš specializuotos parduotuvės", – džiaugėsi tvarų ir ekologišką gyvenimo būdą praktikuojanti A.Skujytė.

Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo.

188,5 cm ūgio sportininkė sako tiksliai nežinanti, koks dabar yra jos sūnaus Jokūbo ūgis. Galinti pasakyti tik tiek, kad septynmetis auga kaip ant mielių. "Kol kas dar daug drabužių Jokūbui atiduoda pusbroliai, bet jei tokiais tempais sūnus augs ir toliau, drabužius kitais metais turėsime atiduoti jau mes", – juokiasi aukštaūgė mama.

Pernai Jokūbas keliavo į parengiamą darželio grupę rugsėjo viduryje, nes šeima atostogavo Latvijoje. Šiemet mama žada sūnų į mokyklą atvesti laiku. Pasveikinti anūko ypatinga Mokslo ir žinių dienos proga iš Biržų nori atvykti ir Austros tėvai.

"Pasidžiaugsime visi namuose, ir tiek. Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo. Todėl apie tortus po tokio saldumynų maratono nesinori ir pagalvoti", – aiškina Austra, rugpjūčio 8-ąją švenčianti sūnaus Jokūbo gimtadienį, rugpjūčio 12-ąją – savąjį, o rugpjūčio 23-iąją – vyro Valdo.

Kauno sporto mokyklos "Startas" trenerė turi kelias sportininkų grupes, kuriose treniruojasi lengvaatlečiai nuo septynerių iki 20 metų. Vaikus ji tvirtina treniruojanti daugiakovės principu: žiūri, kuris kokiai rungčiai yra gabesnis.

Paklausta, ar naujojo amžiaus vaikai yra kitokie, ar su jais dirbant reikia taikyti kitokią pedagogiką, Austra pritariamai linksi galvą. "Tiems vaikams turi įrodyti ir maksimaliai išaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Jei nebus aiškios motyvacijos – jie nepasijudins iš vietos", – aiškina ji.

Trenerė pastebi, kad šiuolaikiniams vaikams dažnai stinga motyvacijos: jei tėvai liepia, į treniruotes eina, tačiau jei neranda tinkamo motyvo, nerodo jokio džiaugsmo. Pati Austra augo dar sovietiniais laikais, kai tėvų ir mokytojų žodyne egzistavo žodis "reikia". Dabartinė karta vis dažniau vartoja kitą žodį – "kodėl?" Jie nori žinoti, kodėl turėtų įgyvendinti tėvų ar trenerių sugalvotą planą, kodėl turėtų bėgti, šokti į tolį ar aukštį.

Viltis: Austra su Valdu tikisi, kad pirmokėliui Jokūbui neteks mokytis per nuotolį. Austros Skujytės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi A.Skujytė rinko sūnui mokyklą ir mokytoją pati, jos prioritetų sąraše – bendražmogiškųjų vertybių ir žinių visuma. To ji tikisi ir linki savo pirmokėliui. Mokytoja ir vaiko šeima, anot jos, turi virsti vienu fabriku, kuris dirbtų išvien.

Paklausta, kas jai svarbiau – žinios ar mokytojo mokiniams diegiamos moralinės-etinės vertybės, Austra sako, kad pastarosios. "Sutikite, kad šiais laikais jaunas žmogus jau žino, kur susirasti trokštamos informacijos. Laikai keičiasi, ir jei nebūtų visagalio interneto, kažin ar mes patys galėtume taip gerai prisiminti, ko išmokome mokykloje?" – retoriškai klausia ji.

Austra nenorėtų, kad jos sūnus kimštų į galvą viską, ko jam gyvenime reikės ir nereikės. Dar sportininkei būtų labai nesmagu, jei tektų įsigyti papildomą kompiuterį ir jau nuo pirmos klasės Jokūbui mokytis nuotoliniu būdu.

"Liūdesys būtų. Šiuo metu nežinau, ko tikėtis. Užimu stebėtojos vaidmenį. Griežtai ribojame laiką, kurį Jokūbas gali sėdėti prie kompiuterio. O jei prie jo vyktų pamokos?!" – net pagalvoti bijo pašnekovė ir sako, kad jos vaikas labai mėgsta konstruoti.

Ar jau žino, kokią gėlę Rugsėjo 1-ąją Jokūbas neš pirmajai mokytojai? "Tiktai kardelį! Man ta šventė asocijuojasi su šiomis gėlėmis. Kai tik pamatau juos, išsyk grįžta ir mano pačios prisiminimai", – atvirauja Biržuose vidurinę mokyklą lankiusi Austra.

– Na ir gudruolė jūs. Puikiai atsakėte į mano klausimą, nors tradiciškai tikėjausi Paryžiaus...

– Aišku, norėčiau pabuvoti ir Paryžiuje – dėl melodingos kalbos, dainų, kultūros. Bet jei galėčiau pasirinkti savo meilės miestą, tai turėtų būti kažkokia ypatinga vieta gamtoje. Galbūt vieniša trobelė Škotijos kalnų apsuptyje... Sunku man dabar į šį klausimą atsakyti. Viena žinau: meilės vieta yra ta, kurioje įvyksta kažkas stebuklingo.

– Dabar jau žinau, kad judviejų su Mariumi meilės lizdelis, kuriame čiulba du paukšteliai – devynerių metų Liepa ir dvejų metų Lauras – yra visai netoli Kauno. Dar žinau, kad po truputį statotės nuosavus namus. Lipdote po šapelį kaip tie skruzdėliukai, o rūsyje rengiatės muzikos studiją, į kurią jau susitempėte daug muzikos instrumentų.

– Na, matote, kiek jau daug apie mus žinote (juokiasi). Ateityje ten norime kurti muziką, dainuoti, groti, įrašinėti. Kartais su Mariumi ir koncertuojame drauge. Prieš keletą metų buvo toks gražus muzikinis projektas "Šviesos misterija". Marius grojo gitara (tai jo širdies instrumentas), perkusija. Nors šiaip jis yra tūbininkas. Dirba Kauno pučiamųjų instrumentų orkestre "Ąžuolynas", taip pat moko groti Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestro vaikus. Puikus pedagogas. Dažnai stebiuosi, kaip jis moka skleisti aplink save ramybę, toleranciją.

Kai turi gražų gyvenimą, kai gali kasdien džiaugtis žmogumi, kurį labai myli, kai du mieli kleckučiai vaikučiai sukiojasi šalia, tai kiekvieną dieną gali švęsti kaip tą Valentiną!

– Kažkodėl įtariu, kad dėl tos pačios ramybės, tolerancijos ir pamilote Marių. Juk nuotraukose atrodote tokie skirtingi – tarsi ugnis ir ledas!

– Atspėjote, mes labai skirtingi. Aš daugiau esu toji ugnis – impulsyvi, plepi, o Marius – vanduo, kuris, reikalui esant, labai gerai atvėsina ir nuramina. Taip, visų pirma Marius mane sužavėjo savo tolerancija, santūria laikysena, orumu. Nes jau tie studentėliai (mes abu mokėmės Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje) tik ir nori pasirodyti – jie daug šneka, daug demonstruojasi… O Marius nuo pat pradžių buvo kitoks: orus, tylus, santūrus. Žodžiu, visiška jų priešingybė. Jau tada pamaniau, kad už to vyriško orumo bet kuri moteris galėtų jaustis saugi. Kadangi jis man patiko, tai pirmoji jį ir užkalbinau "Kaunas Jazz" festivalyje. O muzika atvėrė daug bendrų temų.

– Ir tos bendros temos išsirutuliojo į abipusę dviejų meniškų sielų meilę, kuri truko ilgus septynerius metus ir baigėsi vestuvėmis?

– Tai buvo liepos 25-oji, šeštadienis. Pamenu, prieš tai buvo labai labai karšta, o dar dieną prieš – labai šalta. Tad pirmiausia sukau galvą, koks oras išpuls mano vestuvių dieną. O viskas buvo tobula: saulė pro debesiuką, net ir lietučio truputį gavome. Kodėl taip rūpinausi oru? Ogi dėl to, kad savo vestuvinę suknelę mezgiau pati. Tai nerimavau, kad su ja neperkaisčiau. Darbas truko metus.

– Tai iškart po sužadėtuvių jūs kaip koks laimingas vorelis puolėte nerti savąjį iškilmių drabužį?

– Na… sužadėtuvių nebuvo. Ta proga vyras padovanojo žiedelį. Bet mes ilgai prieš tai draugavome. Tad tuos pačius aštriausius kampelius jau buvome nugludinę. Mokėmės drauge. Aš studijavau chorinį dirigavimą, o Marius – pučiamąjį instrumentą, tūbą. Pradėjus draugauti, kaip ir visiems, visko buvo – ir pykčių, ir išsiskyrimų, bet kai jau vieną dieną nusprendėme, kad norime būti kartu, tai šventai savo priesaikos ir laikomės.

Ypatinga: kičo ir šablonų nepakenčianti Akvilė suknelę vestuvėms panoro nusimegzti. Kai mezgė suknelės apačią, ant virbalų reikėjo sutalpinti net 8 tūkst. akių! 

– Man, kaip moteriai, labai smalsu sužinoti, kodėl nusprendėte savo vestuvinį drabužį nusimegzti pati?

– Sakykite, ką norite, bet vestuvinė suknelė kiekvienai nuotakai yra pati pačiausia. Į ją sudedamos visos vaikystės svajonės apie princą ant balto žirgo. Kadangi labai nemėgstu kičo ir šablonų, tai norėjau tą ypatingą drabužį susikurti pati. Mat nuo vaikystės mama buvo išmokiusi megzti tiek vąšeliu, tiek virbalais. Tuomet jau dirbau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai, vos tik gaudavau algą, kaipmat skubėdavau į vieną siūlų parduotuvėlę Kauno senamiestyje. Siūlai taip pat buvo nepaprasti: pirkdavau šilkinius su plonyčiu sendinto aukso siūleliu ir moheriu. Suknelės modelis buvo toks, kad visa jos apačia turėjo būti megzta virbalais (įsivaizduokite, ant virbalų – net 8 tūkst. akių!), o kad numegzčiau vieną ar dvi tos apačios eiles, man prireikdavo viso siūlų kamuolėlio.

– Tuos siūlus pirkdavote dėžėmis?

– Tikrai taip. O megzdavau darbo metu, per spektaklių pertraukas. Suknelės viršų dėliojau kaip kokią dėlionę iš penkialapių gėlių, kurios mezgamos su penkiais virbalais. Kai dabar pagalvoju, tai tikrai kaip tas darbštus vorelis nėriau savo voratinklį ištisus metus tai vienai vienintelei dienai. Ne juokais buvo apėmęs azartas, ar aš įveiksiu šitą reikalą – betgi žemaitiškas užsispyrimas paėmė viršų. Kai įdomumo dėlei išmatavau savo suknelės apačios plotį – buvo lygiai 35 m. Vestuvių dieną atrodžiau tarsi undinėlė: aptemptu ažūriniu viršumi, nuoga nugara ir plačiomis banguotomis padalkomis. Beje, mano suknelė vėliau buvo įvertinta 16 tūkst. litų. Tik jos nepardaviau. Kadangi auginu dukrelę – padėjau jai: užkonservavau, iš maišo ištraukiau orą ir laukiame Liepos vestuvių (juokiasi). Dabar jai devyneri. Aišku, gal ir mados pasikeis, bet, manau, Liepa tikrai norės turėti kažką mamos rankomis kurtą… Ji pratusi nešioti mano kūrybos drabužėlius. Kaip ir aš savo vaikystėje mamos buvau apmegzta nuo galvos iki kojų. Nes metas buvo sunkus finansine prasme, o mamos nagingos rankos padėjo man visuomet atrodyti originaliai.

– Akvile, o ką manote apie Visų įsimylėjėlių dieną – vasario 14-ąją?

– Na, man ji tokia plastmasinė... O kičo ir plastmasės aš nemėgstu. Aišku, galima tą dieną išsikepti skanų pyragą, įsipilti taurę vyno ir pabūti su šeima. Bet, mano galva, kai turi gražų gyvenimą, kai gali kasdien džiaugtis žmogumi, kurį labai myli, kai du mieli kleckučiai vaikučiai sukiojasi šalia, tai kiekvieną dieną gali švęsti kaip tą Valentiną!

– Trumpam grįžkime į tuos laikus, kai su Mariumi susipažinote. Ar jau tuomet buvote tokia ugniaplaukė gražuolė?

– Ne visada aš buvau tokia ugninė. Iš tiesų esu paprasta lietuviška pilkoji, kaip ir dauguma lietuvių moterų. O kardinaliai užsimaniau pasikeisti po vieno liūdno įvykio. Matyt, užvaldė kažkokia vidinė tuštuma ir norėjosi spalvos, iššūkio, pokyčio. Taigi 2005-aisiais – po tėčio mirties – tapau skaisčiai raudona, vėliau – oranžinė, auksinė. Tokia esu iki šių dienų. Manau, gana sėkmingai, nes mano gana balta veido oda, turiu keletą strazdanų, tad daug kas galvoja, kad tokia plaukų spalva man yra prigimtinė.

– Ar daug personažų – įsimylėjusių, kankinamų nelaimingos meilės – esate sukūrusi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

– Oi, tie mano personažai, kaip dabar atsimenu, nebuvo labai laimingi... Arba tekdavo vaidinti laisvo elgesio moterį, arba moterį, jau apdegusią nuo meilės sparnus. Turbūt labiausiai iš jų visų jaučiausi mylima "Adamsų šeimynėlėj", kurdama Mirtišės vaidmenį. Gomesas mane mylėjo labai ir besąlygiškai (juokiasi).

– Visada buvo įdomu, kaip antrosios aktorių pusės reaguoja į jų žmonų ar vyrų bučinius su scenos partneriais. Ar grįžusi namo negaunate pylos?

Mano vyras yra santūrus. Bet jeigu jis ką pasako, aš žinau – tai šimtaprocentinė tiesa!

– Hmm... Sykį, kai "Domino" teatro spektaklyje "Paryžiaus katedra" vaidinau Esmeraldą, pasitaikė toks atvejis. Kadangi toji moteris buvo tarsi visų spektaklio vyrų traukos centras, tai mano Marius tąkart sureagavo truputį jautriau, nei įprastai. Grįžęs namo sakė: tave visi ten taip glaudžia... Pamenu, raminau jį tuomet, kad nieko tiems scenos partneriams nejaučiu, kad tai tik darbas. Visuomet stengiuosi teatrą palikti teatre – į namus jo neparsinešti. Aišku, kad tai nėra lengva... Betgi stengiuosi, kiek galiu. Ypač sunku sugrįžti į save, atgauti emocinę pusiausvyrą, kai spektaklio metu mano personažui, į kurį giliai įsijaučiu, tenka numirti. Namo grįžtu labai stipriai paveikta tos emocijos.

– O kaip susidorojate su intymiomis scenomis, kurių spektakliuose irgi neretai pasitaiko?

– Nepamirškime, kad tai teatras – ne kinas. Kino kadre viskas yra labai arti, tikroviška, matoma. Kameros tave tiek pritraukia, kad nieko negali pasimuliuoti. O teatre yra galimybė teatrališkai apžaisti žiūrovą, t.y. kad jam atrodytų, jog tarp scenos partnerių yra glaudus fizinis kontaktas, bet iš tiesų jo nėra. Be to, aš visuomet stengiuosi įsijausti į savo vyro kailį – ar aš norėčiau, kad Marius taip elgtųsi scenoje. Kaip tada jausčiausi? Ir kai žinau atsakymą – viskas galvoje labai greitai susitvarko. Dažnai pagalvoju apie tuos holivudinių filmų aktorius – visa geltonoji spauda mirgėte mirga jų skyrybų ir naujų vedybų istorijomis. Džiaugiuosi, kad teatre to nėra.

– Svarbiausia dviem žmonėms, mylintiems vienas kitą, yra…

– Klausyti ir girdėti vienas kitą. Dar – kalbėtis vienam su kitu. Jokiu būdu netylėti ir nelaikyti nieko užantyje. Stengtis vienam dėl kito. Kad ir kiek metų po santuokos praeitų, aš vis tiek noriu žavėti savo vyrą – būti jam patraukli, pasitempusi. Nes iš tiesų buitis žiauri – ji nubukina žmones. Todėl svarbu neapsileisti. Nesakau, kad kiekvieną dieną turite darytis makiažą ir per naktį su plaukų suktukais miegoti, kad, vyrui pabudus ir jums abiem kavą geriant, jau būtumėte graži... Ne. Ne apie tai kalba. Bet mes, moterys, turime būti pasitempusios. Turime atrasti laiko sau. Negalime dangstytis vaikais – esą, jei juos auginu, tai neturiu laiko išsiplauti galvą, susitvarkyti nagus ir pan. Jei pačios savęs nemylėsime, tai kažin ar ir vyrai mus mylės...

– Ar pasikeitė meilės suvokimas gimus vaikams? Ar kartais bandote trumpam pabėgti nuo savo mažųjų išdaigininkų ir pabūti tik dviese?

– Neslėpsiu – tikrai norisi kartais pabėgti nuo vaikų ir pabūti su vyru dviese. Kita vertus, gimus vaikams, į mūsų šeiminį gyvenimą atėjo kitos meilės spalvos, kiti tonai. Savotiška branda. Aš net ėmiau kitaip suvokti spektaklius, savo vaidmenis juose. Atsirado visai kita prasmė, kiti prioritetai, kitas atlikimas. Po antrojo vaikelio gimimo (dabar Laurui – dveji) net kolegės pastebėjo, kad tą patį Mirtišės vaidmenį ėmiau atlikti visiškai kitaip – pasidariau kur kas švelnesnė, plastiškesnė. Mano kūnas ėmė natūraliai skleisti visiškai kitokią informaciją – juk taip ilgai buvau namų aplinkoje su vaikeliu, kad nori nenori tapau kitokia!

– Ar, auginant vaikus, būdavo tokių akimirkų, kai norėdavosi ištrūkti iš namų ir pabėgti į teatrą?

– Žinoma. Ne aš pirma, ne aš paskutinė. Ilgėliau pabuvusi namuose kartais įsisvajodavau – o kad gaučiau bent trumpą akimirką meninio peno, po kurio galėčiau vėl kantriai mylėti, auginti, kurstyti namų židinį. Taip trokšdavau dainuoti… O sykį, dar būnant motinystės atostogose, paskambino teatro vadovas ir paprašė manęs padainuoti "Karmen" spektaklyje Katariną. Tai buvo toookia gera žinia! Į spektaklį aš skridau kaip į kokią premjerą. Buvo taip smagu suvokti, kad esu ne tik mama, moteris, žmona, bet ir teatrui reikalinga artistė. Gavau tą savo kūrybos dozę ir vėl galėjau auginti vaikus namuose. Panašus jausmas mane aplanko ir dabar, karantino metu. Juk teatralams dabar visos durys uždarytos. O siela tai nori dainuoti! Ji tiesiog klykia nuo tos spengiančios tylos… Ir tuomet gelbsti tie kad ir nedideli įrašai garso studijoje. Nueini, įrašai dainą ir jautiesi kaip sudainavusi spektaklyje. Tam kartui gauni savirealizacijos dozę.

– Ar dažnai mylimas žmogus jums dovanoja dovanas, sako komplimentus?

– Oi (juokiasi)… Mano vyras yra santūrus. Bet jeigu jis ką pasako, aš žinau – tai šimtaprocentinė tiesa! Tai nėra žodžių svaidymas į orą. Bet galgi kitos moterys nori jų girdėti daugiau ir dažniau?

– Girdėjau, kad labai mėgstate gaminti. Tad kokią Įsimylėjėlių dienos šventinę vakarienę paruoštumėte savo vyrui ta proga?

– Tikrai mėgstu skaniai pavalgyti. Ir gaminti gerą maistą. Eksperimentuoti. O gaminčiau ta išskirtine proga paeliją su jūrų gėrybėmis (tik nedėčiau austrių). Saldžiam stalui iškepčiau tortą "Marakešas", kurio visą gardumą sudaro trapi mandarinų skonio tešla su mandarinų skonio pertepimais. Daug prie jo darbo, bet, patikėkite, verta. Sykį jau buvau jį iškepusi savo dukrytės krikštynoms ir pasižymėjusi, kad super (uždėjusi prie recepto varnelę). O "Marakešą" turbūt gamino kažkokioje kulinarinėje TV laidoje, kurias aš be proto mėgstu žiūrėti. Turiu net atskirą sąsiuvinį, į kurį rašausi patikusius receptus. Beje, šį tortą gaminau ir Kalėdoms – šeima liko sužavėta.

Menininkės kūrybinė biografija įspūdinga: dainuoja chore, vaidina vaikiškuose spektakliuose, sukūrė devynis solinius vaidmenis, kurių paskutinis – Mirtišė miuzikle "Adamsų šeimynėlė", su kolegėmis iš teatro nuolat rengia įvairius projektus ir programas, už meistriškumą – Rouzės vaidmenį spektaklyje "Zygfrydo Vernerio kabaretas" pelnė "Auksinį scenos kryžių".

Ryte – repeticijos, vakare – spektakliai, laisvalaikiu – koncertiniai projektai, tačiau, kad ir kaip mylėtų muziką ir teatrą, šeima jai – gyvenimo ašis. "Ją laikau didžiausia gyvenimo vertybe, nes augdama tobulos šeimos neturėjau – nuolat matydavau, kiek mamai reikia daug pastangų darnai palaikyti", – pasakoja solistė.

Potraukį gaminti, kulinarinius įgūdžius, tradicijas, kai kuriuos receptus ji paveldėjo būtent iš mamos, kuri kiekvieną dieną visus namiškius sodindavo prie vėlyvo pietų stalo, ant kurio buvo ne tik sriuba ir antras patiekalas, bet ir koks gardus desertukas.

Savo namų virtuvėje Akvilė – karalienė: maistą gamina tik ji, daro tai noriai, gardžiai, su išmone, net ir tada, kai iš nuovargio svyra rankos. "Labai retai, bet visgi įnirštu: "Viskas – įkyrėjo, kiek galima sukinėtis toje virtuvėje!" Bet... kai sotus vyras pagiria, kad patiekalas buvo nuostabus, kai dukra bučiuodama sako: "Mama, niekas už tave geriau negamina valgyti", – ištirpstu. Džiaugiuosi, kad abu jie vertina naminį maistą. Išlepinau, bet nesigailiu – labai myliu", – šypsosi Akvilė, motinystės atostogų metu beveik kasdien šeimai ruošianti pietus iš trijų patiekalų.

Ją žavi kulinarinės laidos, įkvepia originalūs receptai, tačiau nebūtų menininkė: didžiausia aistra – improvizacijos, eksperimentai. Viską lemia temperamentingas moters charakteris ir žemaitės būdas: tik pasakyk, kad nesigaus, nepavyks – "užsidegs", nenurims, įrodys, kad viskas įmanoma, ras būdą padaryti kitaip.

"Visi mes esame absoliutūs "miltiniai". Žinau, žinau: miltai, batonas, blynai, bandelės – nesveika. Visa tai valgydama jaučiuosi kalta, nusidėjusi, bet nieko padaryti negaliu, – nuoširdžiai prisipažįsta pašnekovė. – Kita didelė mūsų šeimos aistra ir kartu nuodėmė – saldumynai: jų visada rasite namuose. Padaryti tortą, iškepti pyragą, keksiukus man progos nereikia – man gera, pramoga, poilsis – širdis džiaugiasi. Kad ir kaip nesveika, tačiau man didžiausias malonumas paimti vanile ir avietėmis kvepiantį šokoladinį keksiuką, puraus, mielino obuolių pyrago gabalėlį ar minkštutę varškės spurgą ir pasinerti į nuodėmingą skonių jūrą. Juk saldumynai – energija, gera nuotaika, laimės hormonai."

Tiesa, saldūs kepiniai figūrai – didžiausias priešas, o scenoje kiekvienas aktorius turi atrodyti gražus: čia ne kinas, kur galima kažką paslėpti už kadro, kai ko nerodyti – teatre žiūrovai nori gražios iliuzijos. Laimė, Akvilė užsispyrusi, tvirto būdo – juk žemaitė: po 18 val. – nė kąsnio į burną! "Tai tokia mano dieta. Guodžiu save, kad pavalgiusi vėliau, blogai miegosiu, rytojaus dieną būsiu aptingusi. Sunkiausia susivaldyti po spektaklių, kai išsibėgiojusi, išsidainavusi, išsišokusi jaučiu urzgiantį pilvą kaip alkaną vilką", – juokiasi pašnekovė.

Moliūgų sriuba (1,2)

"Mano virtuvė orientuota į metų laikus, todėl iš daržo lysvės partempusį nupenėto paršelio dydžio moliūgą verdu įvairias moliūgų sriubas. Niekada nesidomiu receptais – pati improvizuoju, patikrinusi šaldytuvo ir atsargų spintelėse turinį, visus produktus dedu "iš akies". Dažnai sriubą iš moliūgų verdu su mėsa, tačiau mano šeimynai gardžiausia subtilaus skonio su kreminiu sūriu. Būtini prieskoniai – čiobreliais ir muskatas – bus ypatingai skanu!"

500 g moliūgo,

1 morka,

2 bulvės,

svogūnas,

1,5 l sultinio,

1 šaukštas sviesto,

3–5 skiltelės česnako,

žiupsnelis čiobrelių (geriau šviežių),

saldžios paprikos,

5 šaukštai kreminio sūrio,

druskos.

Nuluptą moliūgą, morką, bulves ir svogūną supjaustykite kubeliais, susmulkinkite česnakus. Storasieniame puode įkaitinkite sviestą, jame pakepinkite svogūnus, česnakus, patroškinkite morkas. Tada suberkite moliūgus ir bulves, užpilkite sultiniu ir virkite iki daržovės suminkštės. Prieš pabaigą sriubą pagardinkite druska, paprika, čiobreliais. Sriubą nukaiskite ir daržoves sutrinkite elektriniu trintuvu. Vėliausiai įmaišykite kreminį sūrį. Gardu valgyti su grietine ar batono skrebučiais.

Vištienos suktinukai (3,4)

"Vištiena greitai paruošiama. Keičiant įdarą, galima žaisti su suktinukų skoniu. Tinka bet kas: špinatai, šoninė, grybai, šparagai, morkos, įvairūs sūriai, džiovinti pomidorai, galima įdaryti razinomis ar abrikosais – kiekvienas gali susikurti savo skonį. Marinuojamą mėsą apšlakstykite trupučiu alyvų aliejaus – krūtinėlė nebus sausa. Vietoje krūtinėlės dažnai naudoju kulšelių mėsą: perpjaunu šone, išimu kauliuką ir padarau išklotinę. Kulšelių mėsa tamsesnė, bet skoniu nenusileidžia krūtinėlei, be to yra sultingesnė."

1 vištos krūtinėlė,

4 riekelės šalto rūkymo kumpio,

sauja špinatų lapų,

2 "galvutės" mocarelos sūrio,

2 šaukštai alyvų aliejaus,

3 skiltelės česnako,

saldžios paprikos,

druskos.

Nuplautą vištienos krūtinėlę nusausinkite ir perpjaukite pusiau ir kiekvieną gabaliuką – dar išilgai pusiau. Mėsytę aptepkite aliejumi, prieskoniais ir marinuokite bent 10–15 min., tada kiekvieną gabaliuką įdėkite į maistinę plėvelę ir lengvai išmuškite muštuvu. Ant kiekvieno vištienos muštinuko dėkite sluoksnį špinatų lapų, riekelę kumpio, keli griežinėlius mocarelos sūrio ir susukite. Suktinuką dėkite į foliją, kurią labai gerai užlankstykite ir užspauskite – kepimo metu sultys neturi išbėgti. Paruoštus suktinukus sudėkite karščiui atsparų indą ir kepkite apie 40 min. iki 220 °C įkaitintoje orkaitėje.

Vištienos suktinukus atsargiai išvyniokite – viduje bus labai daug sulčių: iš jų galite paruošti padažą ar tiesiog užpilti ant mėsytės ar kartu su ja pateikiamo garnyro.

Morkų garnyras (5)

Bulvės prie vištienos suktinukų man nedera – dažniausia verdu ryžius, kuskusą, patiekiu su šviežiomis ar troškintomis daržovėmis. Nuo mamos ant mano šeimos stalo atkeliavo troškintų morkų mišrainė, kurią kaip ir mama pagardinu grietinėle. Mano atradimas – pakepintos sezamų sėklos. Skonis – dieviškas!

700 g morkų,

1 svogūnas,

2 šaukštai sviesto (geriau tirpinto),

1 šaukštas 30 proc. arba 100 ml 12 proc. grietinėlės,

pipirų,

druskos.

Morkas supjaustykite plonais griežinėliais, svogūnus – kubeliais. Puode įkaitinkite sviestą ir jame apskrudinkite svogūnus, tada suberkite morkas, nedaug pakepinkite ir užpilkite stiklinę sultinio ar vandens, suberkite prieskonius. Virkite ant lėtos ugnies iki morkos suminkštės. Tada įmaišykite grietinėlę ir pakaitinkite iki padažas užvirs. Lėkštėje mišrainės viršų pabarstykite kepintomis sezamų sėklomis.

Šokoladinis keksas (6 – būtinai, o 7 arba 8 – jei liks vietos)

Šį pyragą kepu labai dažnai – jis visada iškyla ir pavyksta 100 proc. Valgyti gardu ir vieną – be ledų ar grietinėlės, mat kepinys ir taip kupinas įvairiausių skonių: šokoladas, apelsino žievelė, avietės... Man patinka pyragą paskatinti dar ir žiupsneliu cinamono – jis atveria nerealius šio gardumyno poskonius. Subtili uogų rūgštelė suteikia gaivos. Šiuo klausimu aš žaidžiu: naudoju ne tik šviežias, bet šaldytas, trintas uogas, konservuotus vaisius. Tereikia išvirti arbatos ar kavos ir pakviesti mylimą žmogų prisėti – skanaujant dangiško skonio pripildyti sielą laimės hormonų.

2 plytelės juodojo šokolado,

100 g sviesto,

150 g vanilinio jogurto,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

žiupsnelis druskos,

2 kupini šaukštai kakavos miltelių,

3 kiaušiniai,

1/2 šaukštelio vanilinio cukraus,

tarkuotos apelsino žievelės,

100 g miltų,

4 šaukštai cukraus,

uogų pyragui papuošti.

Vandens vonelėje dubenėlyje iki vientisos masės ištirpinkite sviestą ir plytelę šokolado, nukelkite, kad pravėstų. Į kitą dubenį sudėkite išsijotus miltus, kakavos miltelius, kepimo miltelius, vanilinį cukrų ir sumaišykite. Atskirkite trynius nuo baltymų. Į trynius berkite žiupsnį druskos ir išplakite iki pabals. Į baltymus suberkite cukrų ir išplakite iki standžių putų. Į išplaktus trynius supilkite pravėsusią šokolado–sviesto masę, sudėkite jogurtą ir sumaišykite. Tada truputį vis išmaišant sudėkite miltų mišinį. Neišsigąskite, jei tešla gausis kietoka – įmaišius išplaktus baltymus ji taps skystesnė. Paskutinis akcentas prieš pašaunant pyragą – suberkite ir išmaišykite tarkuotas apelsino žievelės. Tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą torto formą (26 cm skersmens) ir kepkite 50 min. iki 170 °C įkaitintoje orkaitėje. Ar pyragas iškepė, patikrinkite įsmeigusios medinį pagaliuką: jei jis bus sausas – pyragą galite traukti iš orkaitės.

Kol pyragas kepa, vandens vonelėje įstatytame dubenėlyje ištirpinkite likusį šokoladą, įpilkite šiek tiek pieno ar įmeskite nedidelį gabaliuką sviesto tam, kad šokolado masė būtų skystesnė – ja aptepkite iškepusį pyragą. Jo viršų papuoškite uogomis, nesvarbu, kokiomis: tiks avietės, braškės, šilauogės, šviežios ir šaldytos. Pyragą skanu valgyti su ledais.

Jei norite prabangesnio varianto, pyragą perpjaukite išilgai ir pertepkite plakta grietinėle. Kad šis kremas būtų standus, naudokite riebią 30 proc. grietinėlę, cukraus dėkite pagal skonį.