– Atidarius tavo asmeninį puslapį, iššoka santūrus šikšnosparnis, stovintis ant riedlentės. Atsimenu vieną tavo piešinį su užrašu „Mes neturime ginklų, tik riedlentes ir burtų lazdeles“. Regis, ši transporto priemonė tapo neatsiejama įvaizdžio dalimi ir be jos daugelis tavęs neįsivaizduoja.
– Kaip ir piešimas, skeitas yra didelė mano aistra. Tai ne tik transporto priemonė, dažniausiai važinėju skeitų parke arba gatvėje mokydamasi triukų, tačiau tai smagus laiko leidimo būdas, visiškai laisva, nemokama, nuo nieko nepriklausoma veikla. Mėgstu būti gatvėje, o ne kavinėse ar kitose uždarose erdvėse – man labai patinka, kad galiu važiuoti gryname ore ir tuo pačiu metu bendrauti su draugais.
– Platforma „Girls Are Awesome“, bendradarbiaudama su gyvo meno erdve „The Growlery“, San Fransiske lapkritį surengė jaunų menininkių, važinėjančių riedlente, grupinę parodą. Joje buvo eksponuojami merginų iš Amerikos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Australijos, Prancūzijos darbai. Kaip tapai parodos dalyve?
– Renginį organizavo danų kolektyvas „The Youth Collective“, skatinantis merginas skeitinti ir padedantis joms. Parodos dalyvės menininkės, kurios skeitina arba yra kažkaip su tuo susijusios: fotografuoja, piešia, tapo.
Į šį renginį patekau visai atsitiktinai. 2016 m. kartu su kolega Antanu Dubra rengėme parodą Sodų gatvės galerijos parodų erdvėje. Į autobusų stotį ėjo vienas parodos kuratorių, kuris, pamatęs galeriją, į ją užsuko ir buvo labai nustebintas, kokie darbai eksponuojami. Kadangi pats anksčiau skeitino, o dabar kuruoja žurnalą „The Eight Magazine“ ir Kopenhagoje rengia įvairias su iliustracija susijusias veiklas, jis nusipirko vieną darbą ir gavo mano kontaktinius duomenis. Organizuodamas parodą San Fransiske, jis mane prisiminė ir pakvietė tapti jos dalimi.
– Kūrei darbų specialiai šiai parodai?
– Taip, stengiausi sukurti darbų seriją, kuri atspindėtų geltonas ir šviesias dienas, kai esi lauke ir skeitini. Piešiau tyro džiaugsmo akimirkas, kai tarsi vaikystėje darai paprastus dalykus: šokinėji, juokiesi, valgai ledus ir tau to užtenka, kad būtum laimingas.
Kita dalis piešinių yra labiau susijusi su baimėmis ir demonais, su kuriais tenka susidurti skeitinant. Užsiimdamas šiuo sportu turi nuolat peržengti tam tikras ribas, nuvažiuoti nuo kažkur, nuo kur niekada nesi važiavęs, pavyzdžiui, stačių vietų, kai jautiesi nesaugus ir atrodo, kad nusilauši galvą. Kartais iš tikrųjų patiri traumų ir būna nelengva vėl stotis ant skeito.
Tokie dalykai yra labai universalūs. Kartais jie veikia perkeltine prasme: skeitindamas galvoje išgyveni nerimą, kurį lengviau įveikti kasdieniame gyvenime. Tampi stipresnis arba paprasčiau reaguoji į tam tikrus dalykus. Gal ir keistai skamba, bet skeitas padėjo išmokti daug kitų svarbių dalykų, tokių kaip užsispyrimas arba drąsa bandyti vėl ir vėl.
– Ką suteikia tokios organizacijos kaip „Girls Are Awesome“?
– Tokios bendruomenės palaiko kūrybos ugnį ir skatina veikti. Aš visada žmonėms patariu bendradarbiauti ir jungtis į tam tikras grupes, ypač jeigu tenka dirbti mažai pažįstamame lauke, kuris nėra tau gerai ištirtas. Dirbti komandoje daug lengviau ir smagiau, nes vieni kitus palaiko. Tai tarsi atskiras organizmas, kur vienas žmogus suteikia vieną dalyką, kitas – kitą, kol galiausiai viskas pavirsta didesniais ir įdomesniais projektais.
Aš visada žmonėms patariu bendradarbiauti ir jungtis į tam tikras grupes, ypač jeigu tenka dirbti mažai pažįstamame lauke, kuris nėra tau gerai ištirtas.
Šiuo atveju „Girls Are Awesome“ yra merginų skatinimo grupė, kuri reikalinga dėl to, kad labai mažai moterų skeitina – tiek mėgėjų, tiek profesionalių. Situacija šiek tiek keičiasi, bet kaip ir daugumoje sporto šakų, taip ir čia dominuoja vyrai.
– Bet kartais darbas tokiose platformose gali skatinti konkurenciją!
– Kai darai kažką kartu, tai tos konkurencijos nėra. Turbūt dėl to, kad tikslai bendri. Aš turiu daug draugų, kurie irgi piešia, mes ir studiją dalijamės vien tik su iliustratoriais, bet man atrodo, kad nė viename etape mes nepatyrėme konkurencijos. Dažniau pasidalijame kažkokia naudinga informacija. Galbūt taip yra dėl to, kad kiekvienas turime savo darbų, dirbame su atskirais užsakovais ir šiek tiek skirtingose nišose. Vieni kuria animaciją, kiti – komiksus.
Kita vertus, konkurencija gali būti ir sveika. Šiuo metu manau, kad buvimas tarp panašių žmonių tik padeda.
– Gruodį surengei asmeninę parodą „Fire Coral“ („Ugninis koralas“) Los Andžele, Kalifornijoje. Kokie įspūdžiai?
– Aš visada labai norėjau surengti parodą Kalifornijoje – San Fransiske arba Los Andžele, nes man atrodo, kad ten gyvena panašiai kaip aš mąstantys žmonės ir tai galėtų būti rinka mano darbams. Man Kalifornija yra tas kraštas, kur viskas leistina, kur vyrauja ramesnė ir pozityvesnė atmosfera. Galeriją rasti padėjo draugė, kuri gyvena Barselonoje, – ji ten organizavo grupinę parodą ir turėjo kontaktų, tad aš tiesiog susisiekiau su galerijos kuratore ir suderinome detales. Paroda vyko labai mažytėje galerijoje „Junior High“. Parodos pavadinimas kilo iš gamtos. Ugninis koralas – tai koralas, prie kurio prisilietęs jauti deginimą. Šis gamtos reiškinys man pasirodė labai įdomus, nes koralus įsivaizduojame gražius, minkštus ir nepavojingus, tačiau iš tikrųjų gali būti visaip. Tas dvilypumas ir patraukė.
– Vasarą laimėjai ELCAF (East London Comic Arts Festival) premiją, kuri suteikė galimybę išleisti knygą. Trumpai papasakok, apie ką ji bus.
– Žurnalui VICE piešiau komiksus „Lucy the confused girl“. Knygos veikėjai bus tie patys, bet Lucy ir tigras išvyks į džiungles, kur gyvens čiabuvių bendruomenėje. Ateivis iškeliaus į savo planetą, į kurią iš Žemės nusiveš internetą ir juo labai mažai bendraus su čia likusiais draugais.
Iš tiesų norėjau parodyti skirtumą tarp vienišo bendravimo internetu ir realaus kontakto su žmonėmis: kuo tai skiriasi ir kaip tai vyksta. Mintis apie džiungles kilo pakalbėjus su viena drauge, kuri mėnesį praleido su vietiniais Kolumbijoje. Ji papasakojo įspūdingų dalykų. Pati nesu ten buvusi, tad labai įdomi yra ta darbo dalis, kai aš tiesiog renku informaciją ir bandau įsivaizduoti, koks gyvenimas ten verda.
– Užsiminei apie pasiruošimą darbui. Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?
– Stengiuosi įsijausti. Kai kurios istorijos yra iš mano arba mano draugų gyvenimo. Tokias lengviau įsivaizduoti. Tačiau šiuo atveju informacijos ieškau internete, skaitau, žiūriu filmus ir stengiuosi įsijausti į tą atmosferą bei iš jos sukonstruoti detales, kurios galiausiai virstų įdomiu pasakojimu.
Darbas reikalauja nuolatinio domėjimosi aplinka – tai man yra iš esmės įdomu. Paskui tarsi iš inercijos imi atkreipti dėmesį į įdomias miesto ar gamtos detales bei žmonių santykius.
– Kai kurie rašytojai turėdavo griežtą darbo grafiką. Naudojiesi tokiu metodu?
– Taip, nes kitaip neišeitų – tiesiog atidėliotum iki paskutinės akimirkos. Kiekvieną dieną atsikeliu ir einu į studiją. Stengiuosi, kaip ir visi žmonės, dirbti po aštuonias valandas. Aišku, kartais išsiblaškau, bet stengiuosi laikytis tokio režimo.
– Esi viena iš „Girls Are Awesome“ merginų. Kaip tau atrodo, kokia ji turi būti?
– Man atrodo, kad svarbiausia būti savimi. Tai esminis dalykas. Labai baisu, kad visuomenė iš mūsų tikisi visko: reikia būti ir gražioms, ir sugebėti daryti visokius dalykus, ir vaikus išauginti, ir, neduok Dieve, nepasenti niekada. Tokie lūkesčiai man atgrasūs. Mane labiausiai žavi tos merginos, kurios tiesiog sugeba būti savimi, daro tai, ką nori, ir nesistengia pataikauti visiems stereotipams.
– Kaip tau tai pavyksta?
– Sudėtingai. Man atrodo, kad visoms sudėtinga. Aš visada paslystu ant kažkokio mažo dalyko. Manau, kad kasdien bent akimirką mes vis tiek nepabūname nuoširdžios su savimi ir pataikaujame tai visai iškreiptų tikėjimosi ir norų bangai.
– Viename susitikime sakei, kad dažnai nusipieši motyvacijas sau ir draugams. Dažnai jos pritrūksta?
– Kartais pritrūksta. Manau, visiems pritrūksta. Mane supa daug jautrių žmonių ir ypač gyvenant Lietuvoje tą jautrumą lengva pasigauti, kai visi nuolat kartoja, kaip viskas blogai. Dažnai pristinga tokios gyvenimo motyvacijos, ne vien tik kūrybinės. Ne visada norisi ryte atsikėlus šokti iš lovos ir sakyti: „O, dar viena gera diena!“ Aišku, stengiuosi, kad taip būtų, bet kartais neišeina, todėl visada reikia kažkaip nusiteikti, jog viskas bus gerai. Man atrodo, kad labai lengva pasiduoti slogiai nuotaikai, nepasitikėjimui savimi ir pilkumui. Iš tikrųjų viskas yra mūsų galvose ir nuo mūsų priklauso, kaip mes jausimės.
Lietuva man yra daugiau žmonės nei teritorija.
– Paminėjai Lietuvą. Tavęs darbas nepririša prie vietos – gali dirbti faktiškai iš bet kurio pasaulio kampelio. Ir vis dėlto po studijų Belgijoje grįžai čia. Ką tau reiškia dirbti Lietuvoje?
– Lietuva man yra daugiau žmonės nei teritorija. Man svarbūs specifiniai dalykai, tai, ką mes turime savito, pavyzdžiui, kalba arba kraštovaizdis. Bet aš nagais ir dantimis nekovoju, tarkime, už kalbos išsaugojimą, nes suprantu, kad tai šiame pasaulyje yra kintantis dalykas.
Taip, studijavau Belgijoje, kur yra daugybė leidėjų, praleidau beveik šešerius metus užsienyje, tačiau vis labiau ilgėjausi lietuviškumo. Būdamas ten, kad ir kaip gerai suprastum kalbą, kultūrą ir domėtumeisi šalies politikos ar kultūros aktualijomis, vis tiek nebūsi iki galo savas. Pasiilgau savo šeimos, draugų, aplinkos.
Kelis mėnesius per metus išvažiuoju – paprastai žiemą stengiuosi pabėgti bent porai mėnesių, bet visada grįžtu čia, nes aplanko jausmas, kad turiu čia būti. Kažkoks nepaaiškinamas namų jausmas.
Dar viena priežastis kurti čia yra ta, kad Lietuvoje, Vilniuje, lyginant su didžiaisiais pasaulio miestais, vis dar gana pigu gyventi. Kai kalbu su žmonėmis iš Londono arba Niujorko, jie man visi pavydi to, kad galiu pragyventi iš iliustracijų. Ir iš tikrųjų nežinau, ar turėčiau tokias galimybes būdama, pavyzdžiui, Manhatane. Vilniuje aš turiu savo studiją ir galiu atskirti darbą nuo gyvenamosios vietos. Pažįstamas iliustratorius iš Niujorko negali sau to leisti – jis dirba ir gyvena toje pačioje mažytėje patalpoje. Šiuo atveju Lietuva turi pranašumų. Juk uždirbti pinigus iš to, ką tu mėgsti daryti, yra daug smagiau.
– Esi vilnietė?
– Aš čia gimiau ir užaugau. Dažniausiai visas vasaras praleisdavau mieste. Kartais išvažiuodavau ir į kaimą, bet didžioji laiko dalis prabėgo tarp daugiabučių.
– Tikras miesto vaikas.
– Taip, bet ir miško matęs (juokiasi).
– Kurį Lietuvos kampelį mintyse vežiesi su savimi vykdama į užsienį?
– Man labai svarbus Vilniaus senamiestis, bet kartu reikšminga ir gamta. Nesvarbu, kuri Lietuvos vieta. Iš vaikystės labai ryškiai prisimenu išvykas su nakvyne, naktis sodyboje, kai likdavome stebėti žvaigždžių ar kūrenti laužo. Tokios akimirkos labai įspūdingos. Ne visur pasaulyje yra tokių įspūdingų, gražių vietų kaip Lietuvoje.
Lygiai taip pat žavi seni ir paslaptingi Senamiesčio kiemai – kiekvienas jų, turintis savo neprilygstamą istoriją.
– Iliustravai knygą „Vilnius. Eime!“
– Taip. Neseniai pasirodė ir antroji knygos dalis. Pirmoje knygoje maršrutas driekėsi per Senamiestį, Bernardinų sodą, Pilies gatvę ir Rotušę. Šįkart iliustravau trijų paauglių meilės ir draugystės istoriją, skaitytoją vedančią per legendomis apipintą Užupį ir Barbakaną.
Šis projektas padeda geriau pažinti miestą. Per pirmą susitikimą su leidėja mes pačios perėjome aprašomą maršrutą, aplankėme Bernardinų kapines ir atradome keistų kiemų Užupyje.
– Atrodo, praėję metai tau buvo labai aktyvūs ir sėkmingi. Kokie planai ateičiai?
– Kol kas nežinau, bet šiaip kiekvienais metais sugalvoju, ką norėčiau pasiekti. Tai labai padeda eiti tam tikra linkme. Siūlyčiau visiems ramiai atsisėsti, ant lapelių prisirašyti tikslų ir pasidėti juos matomoje vietoje. Tada natūraliai kartkartėmis į juos pasižiūri ir pasąmoningai pradedi imtis tam tikrų veiksmų, kad juos įgyvendintum. Būna labai smagu, kai pamatai, kad padarei vieną ar kitą dalyką, kurį gal net buvai užmiršęs.
Šiuo metu labai susikoncentravusi dirbu prie knygos, kuri pasirodys kovo mėnesį. Kartais vedu kokias dirbtuves arba nedidelę stovyklą, užsiimu edukacine veikla. Tai praplečia veiklos sritį, nes nuolat užsidaręs savo studijoje pradedi jaustis kaip sraigė kiaute, verdi savo sultyse. Mums reikia iš naujo pasitikrinti, ką iš tikrųjų mokame, ir sau iškelti naujų, visai kitokių tikslų.
Mėgstu nuotykius ir negaliu pakęsti rutinos. Mane žudo, kai reikia daryti tą patį dalyką ilgą laiką. Kai tuo pačiu metu piešiu, vedu kokias nors dirbtuves, dirbu prie labai skirtingų projektų ir susiduriu su skirtingais iššūkiais, smegenys veikia greičiau ir pasidaro įdomiau gyventi. Vertinu rutiną ir monotoniją kaip produktyvumo šaltinį (nieko nepadarysi, jeigu visą laiką šokinėsi nuo vieno dalyko prie kito), bet man atrodo, kad svarbu rasti harmoniją tarp tvarkos ir chaoso.
– Šiemet švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kokią Lietuvos ateitį nupieštum?
– Lietuvoje labai daug drąsių žmonių. Mes išgyvename kismą tarp kartų, požiūrių. Labai daug kas pasikeitė atsiradus internetui – žmonės tapo atviresni, tolerantiškesni. Labai įkvepia jaunimas, ypač ta karta, kuri užaugo sugriuvus Sovietų Sąjungai. Ji viską mato visai kitaip. Nupieščiau ateitį su mažiau baimių ir daugiau pasitikėjimo.
Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.
