„Čia kalbame apie visai naujus plotus, apie kuriuos ir patys žurnalistai nelabai supranta“, – sako iššūkį priėmusi V. Mickutė.

– Labai įdomu: Kataras, „Al Jazeera“ televizija. Kaip ten patekai?

– „Al Jazeeros“ biure Vašingtone atlikau praktiką po magistro studijų Misūrio universitete. Paskui gavau trumpalaikį kontraktą, todėl ryšiai išliko ir iki šiol bendraujame su kolegomis. Angliškas tarptautinis kanalas „Al Jazeera“, kaip ir dauguma kitų tarptautinių kanalų, sugalvojo, kad reikia kažką daryti su virtualia realybe, nes negalima atsilikti. Todėl sukurta nauja inovacijų komanda ir jos padalinys – virtualioji realybė. Gavau kvietimą – ar norėčiau, ar man būtų įdomu prisijungti. Tokia galimybė pasirodė puiki ir karjeros prasme, ir todėl, kad bus galima tikrai labai daug išmokti ir būti vienu iš pionierių toje industrijoje. Pasirodė, kad tai – galimybė, kurios nereikia atsisakyti.

– O ką veikei per praktiką Vašingtone?

– Dirbau tiriamosios žurnalistikos dokumentinių filmų programoje, kuri vadinosi „Fault lines“. Tai – pusės valandos dokumentiniai filmai. Vėliau dirbau su pasauline socialinių tinklų bendruomene, turinčia savo laidą. Nuo to ir prasidėjo mano socialinių tinklų kelionė, su kuria grįžau ir į Lietuvą.

– Kuriam laikui išvyksti?

– Kol kas – pusei metų, tai – trumpalaikis kontraktas, tačiau žiūrėsime, kas bus toliau. Pažiūrėsime, kokios durys atsidarys, kokios užsidarys. Galbūt Kataras nebus ilgalaikė stotelė, tačiau niekada negali žinoti.

– Papasakok apie „Al Jazeera“. Kokio dydžio ten masteliai? Kiek žmonių dirba?

– Mastai ten milžiniški. Keliauju į pačią būstinę, tai pamatysiu tuos mastus, kurių ir pati nesu mačiusi. Angliškojo „Al Jazeera“ kanalo tiesioginiai konkurentai yra BBC ir CNN. „Al Jazeera“ turi 10 kanalų įvairiausiomis kalbomis, tą televiziją matyti gali 310 mln. namų daugiau nei 100 šalių. Jie skelbia, kad turi apie 3000 nuolatinių darbuotojų, kurie yra 70-ies tautybių, taigi kalbame apie labai įvairų kolektyvą, tai mane labiausiai ten ir žavėjo. Girdėjau, kad BBC daugiausiai dirba britai, CNN – amerikiečiai, o šitoje televizijoje – labai įvairu. Dabartinėje mano komandoje yra ir amerikiečių, ir indė, ir dar įvairių šalių žmonių. Kalbame apie labai didelę organizaciją, manau, bus labai įdomu pamatyti tuos mastus pačiai.

– Kokia veikla užsiimsi nuvykusi, su kuo bendrausi?

– Mano pozicija – virtualios realybės dokumentikos prodiuserė. Komunikuosiu su laidomis, su kuriomis jau dirbau: „Fault lines“, „The Stream“, Malaizijoje kuriama „101 East“ ir t. t. Su visomis jomis bendrausiu ir įtrauksiu į virtualios realybės dokumentikos kūrimą, spręsime, ką galime kartu nuveikti, ieškosime mums tinkamų istorijų visame pasaulyje. Daugiausiai tai – darbo organizavimas. Tikiuosi, per pusę metų pavyks ir pačiai kažkur iškeliauti filmuoti savo idėjų.

– Papasakok plačiau apie virtualios realybės dokumentiką. Kuo tai skiriasi nuo paprastos dokumentikos, kurią dažnai matome ir kuri yra populiari Lietuvos televizijoje?

– Čia kalbame apie visai naujus plotus, apie kuriuos ir patys žurnalistai nelabai supranta. Bandome kažką daryti, tačiau dar nežinome, kiek tai prigis. Kai sakau „virtuali realybė“, kalbu apie tris dalykus: virtualios realybės patirtį, pvz., kai gali kažkur vaikščioti, kažką padaryti, pajusti; paskui kalbama apie 360 laipsnių vaizdo filmus, kai viskas tiesiog filmuojama 360 laipsnių kampu, nieko negali iškirpti, viskas matoma taip, lyg iš tikrųjų ten būtum; o trečias dalykas yra papildyta realybė, kai padedamas programėlės ar virtualių akinių matai realų vaizdą su papildyta informacija. Bet, jei kalbame apie dokumentinius filmus, daugiausiai turimas galvoje filmavimas 360 laipsnių kampu. Užsidedi akinius ir toje istorijoje būni kartu su veikėjais, gali būti Bangladeše, pamatyti, kaip viskas atrodytų, gali dairytis. Žurnalistas priverčia žiūrovą tapti aktyviu dalyviu, nes jis turi žiūrėti, dairytis ir turi norėti tai daryti, todėl mūsų užduotis – padaryti, kad būtų įdomu.

– Paprastame monitoriuje to nepamatysime, reikia specialių priemonių?

– Internete galima pažiūrėti vaizdą sukant su pelyte. Tačiau efektas – ne toks. Su virtualios realybės akiniais efektas tikrai įspūdingas. Kai kurie žmonės sako, kad jauti, jog buvai kartu su personažais, išgyvenai jų istoriją, kai kurie praranda net laiko suvokimą. Esama tyrimų, kurie rodo, jog žmonės manė filmą žiūrėję 5 minutes, kai iš tikrųjų jo trukmė buvo 15 minučių. Jausmas visiškai kitoks ir neatrastas.

– O techniškai tai įmanoma padaryti, kad sėdi namuose prie televizijos, užsidedi akinius ir dalyvauji?

– Gal ne prie televizoriaus, daugiausiai tai daroma su išmaniaisiais telefonais. Galima nusipirkti programėlių. „The New York Times“ yra pirmieji, daugiausiai investavę į virtualią realybę, jie yra sukūrę programėlę ir kasdien publikuoja vaizdo medžiagas. Kol kas visi kalba – kaip „The New York Times“ tai daro? Turėdamas tuos akinius, kasdien gali telefone peržiūrėti po filmuką.

Tai yra brangu, todėl industrija galvoja, kaip tą dalyką padaryti labiau prieinamą, [padaryti] pigiau. Mačiau, kad ir „Facebook“ pigina savo akinius. Manau, kad taip stengiamasi įtraukti kuo daugiau žmonių. Taip pat reikia edukacijos, ir tai užtrunka, nes jei televizija kažkur parodys laidą ir ją pamatys daug žmonių, tai realybės akinius reikia uždėti kiekvienam žmogui.

– Kokios tokių filmų tematikos?

– Stengiamasi rodyti istorijas, kurios labiausiai tiktų filmuoti 360 laipsnių kampu. Pvz., vietas, kur daug žmonių, kur daug veiksmo, kur įdomu, nes vieta taip pat tampa veikėju. Studija, kurioje dirbsiu, vadinasi „Contrast VR“.

Mes stengsimės imtis sudėtingiausių temų, skaudžiausiių žmonių išgyvenimų. Pirmasis filmas – apie rohindžų musulmonų bendruomenę Bangladeše, kuri gyvena pabėgėlių stovyklose. Apie tai pasaulyje mažai kalbama, norima žmogų nukeldinti ten, kad jis pajustų, ką tai reiškia, kitas dokumentinis filmas – apie Nigeriją: kaip „Shell“ kompanijos darbai su nafta kenkia vietos bendruomenėms ir kaip jie tai išgyvena.

– Kiek laiko kuriama dokumentikos laida?

– Kalbame apie trumpus filmus, daugiausiai – iki 5 minučių, nes ir sunku išbūti su virtualios realybės akiniais, ir filmo kūrimo procesas ilgai užtrunka, nes yra labai daug informacijos, darbo su vaizdo kokybe, ilgas montavimo procesas, visų kampų sujungimas. Tai – varginantis ir ilgas darbas, daug ilgesnis nei paprastos dokumentikos kūrimas.

– Ar LRT televizijoje galėsime pamatyti darbą, kurį kūrei ar prisidėjai prie jo kūrimo?

– Kodėl gi ne? Tikriausiai daugiausiai kalbame apie internetinius puslapius, todėl ir LRT.lt gali atsirasti kažkoks vaizdas, kurį bus galima pasižiūrėti ir bent patampyti su pele, jei ne pamatyti tikrą virtualų vaizdą.