Visada vyro kūrybai itin atidi buvusi medikė I. Dabulskienė surengė netradicines jubiliejines iškilmes – dainų jo tekstais (jų sukurta per šimtą!) vakarą. Tiesa, žodis „vakaras“ I. Dabulskienei nelipo – tvirtai laikėsi nuostatos balandžio 10-ąją, Alekso gimimo dieną, sukviesti į atminimo pavakarį-koncertą.

– Kodėl svarbu buvo būtent taip pavadinti A. Dabulskio jubiliejinį paminėjimą? Žinau, kad rengiant kvietimą, renginio programą buvote raginama rinktis tradicinį „vakaras“.

– Aleksas buvo žodžio meistras, daug dėmesio skyręs tiksliai žodžio vartosenai, mėgęs prikelti primirštus žodžius. Kartą, mudviem vaikštant penktą valandą ar kiek vėliau, pasidžiaugiau gražiu vakaru. O Aleksas sako: „Koks čia vakaras? Dar tik pavakarys! Vakaras – kai tamsu, o dabar, saulei leidžiantis, – tokia ypatinga šviesa“. Tai man išliko atmintyje.

Ir kai pernai vasarą, tokį pavakarį, sėdėdami pajūryje su anūkais Karoliu, Gabriele ir Greta įsišnekome apie tai, kaip paminėti artėjantį senelio jubiliejų, prisiminiau tą žodį. Nusprendėme, kad bus kaip senelis norėjo, – pavakarys. Ir ne šiaip prisiminimų pavakarys, o dainų jo eilėmis koncertas

Ypatingai: „Tai buvo ne įprastas paskaitymų, prisiminimų vakaras. Tai buvo reta ir Aleksui gyvam esant staigmena – kalbėjome ne tik apie garsųjį poetą, lyriką ir satyriką, bet ir klausėmės jo posmais sukurtų iki šiol populiarių dainų“, – sakė šiltai ir emocingai renginiui dirigavęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

Palikimas: aktorius Petras Venslovas skaitė A. Dabulskio eilėraščius iš knygos „Tiek to linksmumo“. Šią rinktinę A. Dabulskio mirties metinėms sudarė I. Dabulskienė, išleido Romualdo Norkaus „Santaros“ leidykla. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

Kolegiškai: ilgametė „Kauno dienos“ vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė žavėjosi kalbos redaktoriumi dienraštyje dirbusio A. Dabulskio pagarba žodžiui ir kolegoms, jo ypatingu gebėjimu dirbti su jaunaisiais literatais. Redaktorė priminė altruistišką Alekso poelgį – jo parengtą ir išleistą talentingo poeto Antano Cibulskio rinktinę. R. Guigos nuotr.

– A. Dabulskis vadino save ironiku, primindamas, kad humoristų paskirtis – kutenti, o satyrikų – žnaibytis. Nepamirštamas jo „Šaipokų“ klubas, į kurį buvo subūręs rašytojus satyrikus. Gyvam esant dažniausiai ir kalbėta apie jo, kaip satyros meistro, kūrybą. Bet paminėti jo 90-metį vėlgi nutarėte netradiciškai – lyrinėmis dainomis.

– Išties Aleksas buvo priimamas kaip poetas satyrikas, itin vertinama jo humoristinė kūryba – parodijos, epigramos, satyriniai tekstai ir humoristinės eilės. Tačiau jis yra parašęs ir daugiau nei 100 tekstų dainoms. Visas Alekso gyvenimas išrašytas eilėmis. Jo eilėraščių, tapusių dainų tekstais, leitmotyvai – gimtinė, liepa, berželiai, gandralizdis, troba. O svarbiausia – motina: motinos širdis, motinos gerumas, motinos akys. Kai pirmąkart su Aleksu nuvažiavome į jo tėviškę, mane nustebino, kad pasisveikindamas jis išbučiavo motinai rankas. Visą laiką taip darydavo – supratau, kad tai iš didelės meilės ir pagarbos mamai. Tai atsispindi ir ankstyvosiose, ir vėlesnėse dainose.

Pažinau Aleksą kaip jausmingą, jautrų, pažeidžiamą žmogų, kaip lyrinių eilėraščių autorius jis man priimtinesnis. Gal kažkas tikėjosi, kad Alekso 90-mečio paminėjimas bus labiau akademinis, su daugiau kalbų ir prisiminimų, tačiau aš manau, kad tokie susitikimai neturėtų virsti šabloniniais. Žmonėms reikia paprastumo, šilumos. Ir šio susibūrimo norėjosi šviesesnio, linksmesnio, rūpėjo prisiliesti prie kitų dalykų.

– Puikiai pavyko – Maironio lietuvių literatūros muziejaus salė buvo sausakimša. Iš viso muziejaus suneštos papildomos kėdės, sienos nuramstytos stovinčiųjų. Susirinkusieji netilpo net ir koridoriuje, o kai kurie stebėjo renginį pro langus iš kiemo. Gera buvo patirti tokį pagarbų žmonių ilgesį A. Dabulskiui?

– Žinoma, gera, kad susirinko tiek daug, bet labai nesmagu prieš tuos žmones, kurie netilpo į renginį. Vadinasi, nenumačiau, nepaskaičiavau. Daug kas renginio metu sakė, kad reikėjo eiti į didesnes sales, tačiau kas galėjo nuspėti, kad taip bus. Paprastai panašiuose renginiuose ši salytė puspilnė ar vos artipilnė, o dabar – šitokia gausybė! Nežinau, ar tai iš pagarbos Aleksui, ar iš pasiilgimo renginių, kuriuose skambėtų dainos ir jaustųsi tas pavakario lengvumas, ar dėl kitų dalykų... Esu labai dėkinga visiems, kurie pabuvo drauge.

Legenda: daina „Lituanica skrenda“ – Lietuvos estrados primadonos N. Tallat-Kelpšaitės vizitinė kortelė, lietuvių estrados aukso fondas. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

Improvizacija: kaip gi dainuojant „Kauno tango“ (muz. B. Gorbulskio) nesušokti?! Scenos veteranas V. Daugintis įrodė esąs tikras džentelmenas. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

– Tas bendrystės lengvumas, iki graudulio sužadinti šilti jausmai kiekvieną palietė, tačiau iki žiūrovų patirto lengvumo buvo sunkus jūsų kelias – parengti dviejų kartų koncertą. Užduotis – ne iš lengvųjų?

– Turėjau stiprią savo šeimos muzikų paramą. Kai tik apsisprendžiau dėl koncerto, paprašiau marčios Giedrės (kompozitorė Giedrė Pauliukevičiūtė-Dabulskienė, – aut. past.), kad patalkintų man tuose muzikiniuose reikaluose. Ir anūkas Karolis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos klasės studentas, padėjo. Pritarė ir sūnaus Manto šeima.

Melodijas Alekso tekstais kūrė kompozitoriai Mikalojus Novikas, Benjaminas Gorbulskis, Mindaugas Tamošiūnas, Konstancija Brundzaitė, Rimantas Giedraitis, Gintautas Strimaitis, Julius Siurbis ir daugelis kitų. Jas atliko visas dainininkų žvaigždynas: Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Svetlana Bagdonaitė, Lina Urnikytė, Džilda Mažeikaitė, Vladas Daugintis, Vytautas Petrušonis, Leonidas Šumskas, kt. Net Virgilijui Noreikai buvo specialiai sukurta daina „Motinos akių šviesa“ (muz. B. Gorbulskio), kurią dabar atlieka Merūnas Vitulskis.

Kreipiausi į N. Tallat-Kelpšaitę, S. Bagdonaitę, V. Daugintį, Egidijų Sipavičių, kurie mielai sutiko dalyvauti. Laimė, jie turėjo išsaugoję įrašus. Aš ir pati turiu nemažą jų kolekciją – padėjo šviesaus atminimo ilgametis Kauno televizijos vadovas Petras Garnys, suradęs ir parengęs kopijas. Tačiau skaudu, kad kai kurių dainų įrašų, pvz., Džildos Mažeikaitės dainuotos „Rudens pasakos“ (muz. M. Tamošiūno), nepavyko išsaugoti.

Dėl jaunimo padėjo marti Giedrė ir anūkas Karolis. Giedrė patarė kreiptis į VDU Muzikos akademijos docentę Ritą Novikaitę. Šios ypatingo talento solistės (mecosoprano) vedamų meistriškumo kursų studentams patiko tos dainos. Gaunu atsakymą – taip, ruoškite natas. Štai su natomis ir buvo sunkiausia. Kompozitorių sąjungoje pažadėjo paieškoti archyvuose, netesėjo. Autorių teisių saugotojai sakė, kad išvis jokio archyvo neturi. Teliko eiti per bibliotekas, rankiotis iš senų leidinių, knygų.

Karolis pats aranžavo K. Brunzaitės chorinę dainą „Girių mergelė“, kad ją galėtų atlikti bendramokslė iš akademijos Monika Siaurusaitytė. Prie VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros studentų Karinos Ivanickytės, Agnės Lasytės, Taurintos Klesevičiūtės, Viktorijos Michailovos, Neringos Venckutės, Kristupo Šalnos, akompaniatoriaus Dainiaus Kepežinsko prisijungė ir studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – Liepa Ribokaitė, M. Siaurusaitytė, K. Dabulskis, akompaniatorius Dovydas Baltrimavičius, Visiems jiems esu be galo dėkinga už tai, kad su tokia meile prikėlė klasika tapusias dainas.

– Čia kaip mamos klausti, kuris vaikas mylimiausias, bet gal vis dėlto išskirtumėte kelias jums ypatingesnes dainas?

– Oi, daug jų! Tik vienos istorija ypatingesnė. Vykdami į Alekso tėviškę Pilsūdus pravažiuodavome Vytogalą, atminimo akmenį, žymintį Stasio Girėno gimtinę, vis paminėdavome legendinius mūsų lakūnus ir jų skrydį „Lituanica“.

Ir štai kartą kompozitorius Algimantas Bražinskas užsiprašė Alekso sukurti tekstą dainai apie istorinį skrydį. Eilėraštį „Lituanica skrenda (Žuvusi paukštė)“ Aleksas parašė 1972-aisiais, Algimanto natų neteko regėti. Tekstas buvo nepriimtinas, antitarybinis. Jo nelaimino tuo metu veikusi meno taryba.

Eilėraštis pragulėjo stalčiuje iki politinio atšilimo laikotarpio, kol galiausiai N. Tallat-Kelpšaitės vyras Algis Antanas Ignatavičius paragino R. Giedraitį sukurti melodiją jam. Taip gimė į Lietuvos estrados aukso fondą patekusi daina, kurią sudainavusi N. Tallat-Kelpšaitė yra prisipažinusi, kad tai jos širdžiai mieliausia daina.

Kai dar mūsų pažinties su Aleksu pradžioje girdėdavau dainuojant „Jūreivių keliai“ (muz. M. Tamošiūno), galvodavau, kokia ypatinga turi būti vyro širdis, iš kurios išplaukia tokie žodžiai: „Ir patys talpiausi pasaulyje triumai jūreiviško ilgesio būna pilni...“

– Ir toji širdis pakerėjo jus visam gyvenimui?

– Taip, tik Aleksui teko gerokai pasistengti (juokiasi). Aš ir iš Kauno, atsisakiusi paskyrimo, bėgau į Druskininkus, kad tik būčiau kuo toliau nuo jo. Ir mano mama, ir draugai buvo sunerimę: dvejos vyro skyrybos tais laikais buvo lagaminėlis, kurio nesinorėjo atverti. Ir aš sau pasakiau: na jau ne, su tokiu vyru niekada nebendrausiu!

Tik likimas savaip perskaito tuos mūsų „niekada“. Viena draugė nusistebėjo: „Na ir drąsi tu!“ – kai tekėjau už Alekso. O mes 50 gražių metų drauge nukeliavome. Man taip trūksta jo išminties, palaikymo, mūsų pokalbių, rankų šilumos.

Iššūkis: prikelti klasika tapusias dainas A. Dabulskio žodžiais puikiai pavyko jauniesiems talentams – VDU Muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr. 

– Ko gero, ypač brangi kompozitoriaus J. Siurbio renginio metu jums įteikta dovana: kompaktinė plokštelė su paties Alekso įskaitytais 72 eilėraščiais?

– Kokia tai buvo staigmena! Manau, kad ir pats Aleksas buvo pamiršęs, kad kadaise studijoje įskaitė tuos eilėraščius. Jis niekada to įrašo nepasigedo, net kalbos nebuvo, kad toks yra. Dabar sėdžiu ir klausausi – tarsi Aleksas namo būtų grįžęs. Esu nepaprastai dėkinga Juliui, kad išsaugojo tą įrašą.

– Simboliška, kad vakaras vyko Maironio lietuvių literatūros muziejuje, dabar čia saugomas A. Dabulskio kūrybinis archyvas. Viską perdavėte?

– Surinkau viską, ką Aleksas laikė namie, surūšiavau pagal metus ir atidaviau muziejui. Jie vis dar tvarko tą medžiagą – archyvas išties nemažas. Neperdaviau tik asmeninių laiškų, Alekso rašytų man, sūnui Mariui, kai jis studijavo užsienyje, broliui, seseriai. Aleksas mėgo kasdien, kai išeidavau į darbą ar pats išeidavo, palikti trumpus laiškelius. Kai kraustėmės iš Vilniaus gatvės į šiuos namus, tuos laiškelius buvau sudėjusi į kelias dėžes. Vieną kažkas nuo šaligatvio nugvelbė. Likusius saugau. Jų neatidaviau. Tai, kas asmeniška, turi likti šeimoje.

Jubiliejus: A. Dabulskio 90-mečiui skirtas atminimo pavakarys-koncertas subūrė tiek jo talento gerbėjų, kad Maironio lietuvių literatūros muziejaus salė plyšo per siūles, o kai kas ryžosi ir iš kiemo renginį stebėti. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

– Netrukus A. Dabulskio atminimas bus įamžintas jo tėviškėje?

– Taip, Skaudvilės kraštotyrininkai pakvietė balandžio 27 d. paminėti savo kraštiečio Alekso jubiliejų. Ta proga jo gimtųjų Pilsūdų parkelyje bus atidengtas paminklinis A. Dabulskio akmuo. Ir vyks šventė „Širdį traukia gimtoji parapija“.

– Gražiai gyvena Aleksas visų atmintyje, tiesa?

– Iš visos širdies dėkoju puoselėjantiems jo atminimą. O šeimai jo labai trūksta. Jo išminties. Ramumo. Aleksas buvo tarsi mūsų stabilizatorius. Kiti žmonės sapnuoja savo išėjusius artimuosius, aš – nė karto. Nekalba jis man, nieko neaiškina. Gal todėl, kad jam anapusiniame gyvenime gerai, o gal linki mums gyventi ramybėje.

Tarp knygelėje "Tiek to linksmumo" publikuotų eilių – ir skirtos poeto mūzai Irenai. Eilėraštyje "Reali vizija" A.Dabulskis dėkoja: "(...) tuoj pusė šimtmečio, / kai tu šalia, / tavim remiuos tvirtai – / lyg stebuklinga lazdele". "Jausmų pinklėse" autorius ironizuoja savo "pavydulį" ir pažada: "O dabar nedvejok, tikėk: / aš ir miręs tave mylėsiu, / tik išmintingiau bent kiek / nepriekaištausiu, tylėsiu, dūlėsiu..." Irena prisipažįsta – ir metams praėjus, vis dar nepakeliama tyla be Alekso, vis dar nepaleidžia gėla.

– "Tiek to linksmumo" – šiuo eilėraščio vardu pavadinote A.Dabulskio neskelbtos poezijos rinkinį, jūsų sudarytą, "Santaros" išleistą. Bet iš pradžių – ne apie šį literatūrinį palikimą. Kokie buvo metai be Alekso? Ko gero, tinka pasakyti – tiek to linksmumo… Netektis žiojėja, o gyventi reikia. Kaip gyvenosi?

– Sudėtingai. Mirtis manęs neišgąsdino, bet netektis ir ilgesys neapleidžia nei dieną, nei naktį. Kartais jaučiuosi taip, tarsi Aleksas būtų išvažiavęs į kokią nors kūrybinę stovyklą (važiuodavo į Nidą, Dubultus Latvijoje, Gagrą Kaukaze ir kitus rašytojų vasaros užsiėmimus) – tik laiškų nerašo. Labai trūksta jo buvimo, išminties, palaikymo visais gyvenimo atvejais, mūsų pokalbių, rankų šilumos. Jaučiu vienatvę, nors aplink labai daug mielų žmonių – sesuo, sūnūs, marčios, anūkai, giminės, bičiuliai, buvę bendradarbiai, o ir šiaip pažįstami. Iš visų sulaukiu palaikymo, bet gėla ir tuštuma neapleidžia. Gal kada nors tas jausmas keisis, bet šiuo metu yra taip. Negaliu apsimetinėti.

– Pasak gero Alekso bičiulio rašytojo Vytauto Martinkaus, Aleksas baiminosi šios knygos, nenorėjo jos rengti. Ar jums persidavė ta baimė? Kokia buvo jūsų knygos vizija ir kaip ją sekėsi paversti tikrove?

– Ragindavau Aleksą, kad atrinktų, jo manymu, spausdintinus eilėraščius, ne kartą sodindavau prie darbo stalo pasiruošusi juos perrašyti, sudėti į vieną laikmeną, kad galėtų neskubėdamas juos redaguoti, taisyti. Bet jis prieštaraudavo ir sakydavo, kad dabar neturi jėgų, kad surinks juos, kai sustiprės kūnu, kai galės tinkamai mąstyti. Taip praėjo šešeri metai, o jėgos vis silpo ir silpo. Negana to, dažnai abejodavo, ar jo poezija dar kam nors įdomi, sakydavo, kad archyvuose nieko spausdintino nėra.

Po Alekso išėjimo buvo nežmoniškai sunku prisiliesti prie bet kokio daikto, dokumentų, segtuvų. Pakėlusi jo ranka rašytus lapelius apsipildavau ašaromis, grįždavo prisiminimai, negalėjau dirbti, paskendau emocijose. Tikrai bijojau, nerimavau, kad nesugebėsiu atrinkti pačius tinkamiausius eilėraščius. Abejodavau, ar Aleksas pritartų, kad šis ar kitas eilėraštis būtų paleistas į viešumą, o ir prie daugelio eilėraščių buvo Alekso prierašas: "Taisytina", "Nespausdintina".

Jo paskutinėmis dienomis, kai dar galėjome kalbėtis, pažadėjau surinkti nespausdintus eilėraščius, paruošti knygelę ir padalyti ją artimiesiems, bičiuliams tarsi paskutinę dovaną. Knygynuose jos nebus, jei kažkas nori ją turėti, mielai dovanosiu.

Paskutinė Alekso knygelė "Tiek to linksmumo" gal ir negali pretenduoti į pačią geriausią, bet ją ruošiau labai nuoširdžiai. Iš daugybės likusių juodraščių atrinkau tuos eilėraščius, kurie, mano manymu, buvo tinkami, visus kitus palikau Maironio lietuvių literatūros muziejui. Mažą dalį jau atidaviau, kitus ruošiuosi padovanoti šį rudenį.

Asmenybė: pažinojusieji A.Dabulskį vertino ypatingą žmogiškumą, atidumą kitam, širdingumą, o jo talentas šmaikštauti dar ir kėlė ūpą.

Prašiau, kad Alekso bendražygis poetas Algimantas Mikuta peržiūrėtų rinkinuką ir pasakytų, ar galima jį pateikti skaitytojams. Algis kaip didelis tolerantas man sakė: "Gali drąsiai leisti, dabar yra visokių leidinių, o šis – ne blogiausias."

Taikliai pastebėjo šeimos bičiulis akademikas rašytojas Vytautas Martinkus: "Alekso poezijos rinkinys man primena pokario metų sąsiuvinius, į kuriuos gimnazistės užrašydavo širdin įstrigusias partizanų dainas ir poetų eilėraščius, "atminimus" ir "atsiminimus"... Tebestovi akyse tie sąsiuviniai su išdžiovintais našlaičių ir jazminų žiedais vietoj modernių skirtukų."

Leidėjas, ilgametis Alekso bičiulis Romualdas Norkus nuoširdžiai ėmėsi knygelės leidimo. Taigi ji yra tokia, kokia yra.

– Knyga papuošta anūkės Gabrielės piešiniais. Ji puikiai įsiklausė į močiutės norą ir valią. Raktų anga duryse – daugiakalbis simbolis. Ar visiems pavyko atrakinti šią knygą?

Man išeinant į darbą Aleksas vis prašydavo: „Būk gera, neišeik, nes mirsiu iš ilgesio.“ Tuomet nesupratau, kad ilgesys gali būti toks skaudus ir galingas.

– Esu dėkinga Gabrielei už nuoširdžius piešinius, o anūkams Karoliui ir Gretutei – už idėjos palaikymą. Man Alekso išėjimas Anapilin asocijuojasi su durimis, kurios tyliai užsidarė. Savaime pasisuko tvirtas užraktas ir nevalia nieko ten įleisti, tai jo išskirtinė tylos ir atsiskyrimo nuo šio materialaus pasaulio buveinė. Kapavietės sutvarkymą patikėjau architektui Vladui Mačiui, kuris panaudojo durų motyvą kapui uždengti, o ant jų nutūpė du lūkuriuojantys susiglaudę paukščiai...

Ar pavyko atrakinti Alekso knygą? Sunku pasakyti, sulaukiau visokių atsiliepimų: labai mielų, nostalgiškų, pagiriamų, bet buvo ir nusivylusių, supeikusių. Oficialių spausdintų bičiulių, rašytojų atsiliepimų dar neteko skaityti, matyt, neatėjo laikas.

– Kai sakome: Aleksas buvo mylintis ir mylimas vyras, tėvas, senelis, netinka vienintelis žodis "buvo". Juk artimiausių žmonių širdyse jis toks tebėra. Kaip laikosi jūsų šeima, kas ją stiprina ir toliau veda?

– Mums visiems jo labai trūksta. Aleksas buvo ašis, apie kurią sukosi visos šeimos gyvenimas. Ilgimės, gyvename santarvėje, susitelkę, stengiamės būti vieni kitiems atidūs, dėmesingi, nes visiems vienodai sunku. Likome tarsi be atramos, patarėjo, guodėjo, globėjo.

– Ant paminklo Petrašiūnų kapinėse, tapusiose Alekso amžinojo poilsio vieta, lakoniškas užrašas: "Iš ilgesio..." Ko jis šiandien sklidinas?

– Kai Aleksas jau baigė savo profesinę veiklą, o vėliau ir pasiligojo, slaugiau jį namuose. Man išeinant į darbą Aleksas vis prašydavo: "Būk gera, neišeik, nes mirsiu iš ilgesio." Tuomet nesupratau, kad ilgesys gali būti toks skaudus ir galingas. Sakydavau, kad tuoj grįšiu, tu nespėsi pasiilgti. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tarnybą greitosios pagalbos stotyje palikau ir tris paskutinius mėnesius skyriau vien Aleksui. Jis dėkojo už kiekvieną dieną, valandą. Taigi ant paukščio sparno paprašiau užrašyti jau dabar ir man suprantamus žodžius "Iš ilgesio..."

– Jei leisite paliesti labai jautrią temą… Aleksui ligos metais buvote tarsi angelas globėjas. Jį slaugant pravertė jūsų, medikės, patirtis, o apie jūsų rūpinimąsi visais, kas tik prašė pagalbos, sklando legendos. Dabar pati galynėjatės su liga, kas jus stiprina?

– Aleksas pasitikėjo manimi, kai jam buvo diagnozuota nepagydoma lėtinė liga ir gydantys medikai prognozavo daugiausia metus. Mes kartu išgyvenome dar šešerius. Pradžioje, su viltimi pasveikti, jis lankėsi pas medikus, vykdė jų nuorodas, bet vėliau pavargo, atsisakė stacionarinio gydymo, skiriamų vaistų ir pasitikėjo mano globa, priežiūra. Jis sakydavo, kad iš tavo rankų priimsiu ir nuodus, tik niekam manęs neatiduok, nepakęsiu jokių slaugių, jokių svetimų žmonių ir svetimos aplinkos. Padėjau, kaip išmaniau, nes buvo labai skaudu, gaila, matyti stiprų, išmintingą, garbingą, vyrą džentelmeną kenčiantį ir bejėgį.

Dirbau Kauno miesto greitosios pagalbos stotyje keturiasdešimt devynerius metus, teko pažinti ar susitikti su daugeliu kauniečių, bendrauti su šimtais darbuotojų, kolegų. Man atrodo, kad pati tarnystė greitojoje mane įpareigojo atsiliepti į kiekvieno žmogaus prašymą ištikus bėdai ar nelaimei, stengiausi padėti visiems visada ir tai daryti kuo nuoširdžiau, sąžiningiau. Gerumo niekuomet nebūna per daug, jo trokštame visi.

Dėkoju visiems už geras mintis, nuoširdžius linkėjimus, rūpestį, atjautą, maldas – tai ir yra pagalba man šiuo nelengvu laikotarpiu.

Man likimas siuntė išbandymą. Susirgau vėžiu prieš trejus metus. Operacija, aštuoni chemoterapijos kursai, atrodė – remisija, tarsi pasijutau sveika, bet liepos mėnesį, po paskutinių KT tyrimų, sulaukiau gydančio gydytojo pranešimo, kad vėžys manęs nepamiršo, jis atsibudo. Dabar – vėl chemoterapija, viltis ir laukimas... Turiu  su medikų pagalba įveikti ir šį etapą.

Bičiuliai, draugai, šeima vis rūpinasi, siūlo pagalbą, bet jie tikrai mažai kuo gali man padėti. Dėkoju visiems už geras mintis, nuoširdžius linkėjimus, rūpestį, atjautą, maldas – tai ir yra pagalba man šiuo nelengvu laikotarpiu. Viskas gyvenime praeina: ir geri, ir blogi dalykai, yra visko pradžia ir visko pabaiga, tikiuosi, bus dar ne viena įsimintina diena ir valanda su visais man linkinčiais sveikatos, stiprybės.

– Knygelę "Tiek to linksmumo" užbaigėte skyreliu "Ūpogramos". Tai tarsi A.Dabulskio – narsaus satyros kario, šaipokų idėjinio vado, mūsų gyvenimo ydų drapakuotojo – priesakas: kad ir kas nutiktų, gyvenkime su šypsena! Ko dar turėtume pasimokyti iš jo?

– Nenukabinti nosies. Jis nuo jaunystės – baustas septyniolikmetis, pakliuvęs į tremtį, išgyvenęs ir perėjęs nelengvus gyvenimo etapus, visuomet kitus drąsino nenusiminti, jei įmanoma, pasišaipyti iš užklupusių negandų ir gyventi, gyventi, gyventi. Tikėjo žmonėmis, mylėjo juos klystančius ir teisius. Džiaugėsi pokyčiais, Lietuvos laisve. Aleksas mylėjo gyvenimą su visomis jo spalvomis ir atspalviais.

Iš neskelbto Alekso Dabulskio poezijos rinkinio "Tiek to linksmumo"

***

Gėriuosi gebančiais mąstyt savaip,

jų mintys it laukuos javai.

Rašau ir baiminuos,

lyg vogdamas žodžius,

lyg mėgdžiodamas

vieversį, žoles, medžius...

Gėriuosi šnabždančia kažką žole

ir šimtamečių medžių šniokštimu,

ir nuotaikinga vieversio tralia,

ir tyliai pavydėt imu:

joks kritikas, praeivis ar artojas

nepriekaištauja gamtai, kad kartojas.

 

Dvyniui

 

Ačiū tau, kleveli,

mano broli dvyny,

kad įsikibęs į gimtą kalvelę

tebegyveni.

Medžius, lizdus, namus

laiko vėtros nupusto,

o tu liaunas, ramus

vis ant to paties kupsto.

Erdvėja erdvėja aplink

Laukai – ar išstovėsi?!

Viską atmenu ir tu atmink,

laikysimės dviese,

nors speigas gyvastį kausto,

nors šaknims sunku.

Vis dėlto sunkiausia

likti be šaknų.

Rankos

Kai mano žvilgsnį apniaukia

nevilties debesis,

kai širdis pavirsta akmeniu,

man ant galvos kaip rasa,

kaip lekiantis pūkas,

nusileidžia tavo delnai.

Ir nuveja debesį,

šviesą grąžina akims,

ištirpdo krūtinėje akmenį.

Kai svetimuos kraštuos

žiūriu į kalnų viršūnes,

apklotas žibančio sniego,

tavo rankų baltumą prisimenu.

Kai grožiuos į žydrumą šaunančiomis

kiparisų žvakėmis,

tavo rankų grakštumą prisimenu...

Patyręs, kokia man dosni lemtis,

Suteikusi vandenis, žemę, medžius,

Pirmiausia dėkoju, kad ištiesė man

Mylinčios moters rankas.

 

Išlaikytinis

 

Susitiko mane

ironijos Mūza

ir sako:

patinka man

tavo marmūzė...

Eime su manim.

Užsidirbsi skatikų...

Ir aš paklausiau.

Ir ji man patiko.

 

Senatvė

 

Iš jaunystės ugnikalnio išsiveržusi

ir sustingusi lava,

išminties skrynia,

ligų maišas,

minčių viešnamis,

veiksmų skaista,

grumtynės su vienintele

persivalgymo nuodėme...

 

Raštvedžio išpažintis

 

Nenorių žodžių per smarkių,

tačiau visus, kas rėkia aršiai,

kokie mes šimtabėdžiai vargšai,

be jokio gailesčio smerkiu,

nes reikalai nėra blogi,

jei nežiopsodamas vagi.

Kas nori už kitus blogiau

gyventi? Džiaugtis, kad žioplesnis?

Nenori niekas. Toks jau dėsnis.

Ir aš – ne ne! Ir aš vogiau.

Kiekvieną dieną. Pamažėliais.

Tai buvo įprotis smagus.

Visa bėda, kad į nagus

Pakliūdavo tik sąvaržėlės.

Prigrūdau pilnas dėžutes,

pripyliau stalčius – naktį blizga...

Turiu! Ligi mirties užteks.

Man. Sūnui. Ir anūkui liks dar.

Ūpogramos

Demokratija, brolyti,

sparčiai plinta šiais laikais:

pasirinkt gali net lytį,

o pabodus – keist ir keist...

 

***

Šalin rankas nuo satyros –

jinai ne pižonams,

o tokiems oriems vyrams

kaip Žemkalniui Jonui!

 

***

Kad planeta užteršta

ir toliau teršiama –

man joks dyvas,

staigmena čia tik ta,

kad aš vis dar gyvas.

***

Tokia jau lietuvių

geopolitinė lemtis:

į Vakarus – emigracija,

į Rytus – tremtis...

A. Dabulskis gimė 1934 balandžio 10 d. Pilsūduose, Tauragės rajone.

A. Dabulskis 1951 m., besimokydamas paskutinėje gimnazijos klasėje, buvo suimtas, už antisovietinius eilėraščius nuteistas 25 m. kalėti, kalintas Mordovijos ir Omsko srities lageriuose. 1956 m. grižo į Lietuvą, studijavo Kauno politechnikos institute, 1964 m. jį baigė, įgydamas statybos inžinieriaus specialybę. Inžinieriumi dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Kauno statybos treste.

1972–1975 m. ir 1977–1982 m. buvo žurnalo „Nemunas“ skyriaus vedėjas, stilistas, skyriaus redaktorius. 1983–1989 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros konsultantas. Nuo 1989 m. – žurnalo „Santara“ skyriaus ir šio žurnalo leidžiamų knygų bibliotekos redaktorius. 1989–1993 m. – satyros ir humoro laikraščio „Ūpas“ redaktorius ir leidėjas, nuo 1994 m. – dienraščio „Kauno diena“ korektorius.

Eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1958 m. Nuo 1972 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Poezijai būdinga žaisminga stilistika, dėmesys tiksliai žodžio vartosenai arba retesnėms, netikėtoms žodžio reikšmėms, ironiška intonacija, sakoma Rašytojų sąjungos pranešime. Yra parašęs taiklių parodijų, nemaža satyrinių tekstų. Kai kurie eilėraščiai – lietuvių poetų kūrybos parodijos. Dalį satyrinių kūrinių pasirašinėjo bendru su kitais Horacijaus Drapako slapyvardžiu. Sukūrė eilėraščių vaikams.

Išvertė operečių ir miuziklų libretų, Vladimiro Majakovskio, Marinos Cvetajevos, Ivano Franko ir kt. kūrinių.

Kadaise į rašytojų satyrikų – „šaipokų“, kuriuos subūrė A. Dabulskis, skaitymus ir kūrybos vakarus net didžiausiose salėse būdavo sunku pakliūti, o įdėmiai įsiklausantys žiūrovai nesunkiai perprasdavo net ir ezopiškas mintis. A. Dabulskio įtakoje augo ir brendo Vytauto Eidukaičio, Jurgio Gimberio, Rimanto Kluso, Vidmanto Elmiškio-Kiaušo ir kitų satyrikų talentai.

Ypatingas svarbus A. Dabulskio veiklos baras buvo darbas su jaunaisiais literatais. Itin įdėmiai ir atsakingai jis vertino jų kūrybą, išsamiai analizuodavo ir recenzuodavo pateiktus rankraščius, padėdavo parengti pirmąsias publikacijas ir knygas. Dirbdamas literatūros konsultantu LRS Kauno skyriuje, A. Dabulskis savo autoritetu, svariu paskatinimu sugebėjo suburti miesto rašytojus, kitus menininkus, kultūrinis ir kūrybinis gyvenimas Alekso užkrečiamo entuziazmo, optimizmo ir veiklos dėka tais metais tapo įsimintinu, netikėtu, originaliu.

A. Dabulskis – 16 įvairių žanrų knygų autorius, ir tie žanrai rodo įvairiapusį, žaižaruojantį netikėtai sužėrintį talentą – jis kūrė eilėraščius, ironraščius, ūpogramas, epigramas, aforizmus ir kt., be to, visą gyvenimą aktyviai darbavosi kultūros baruose kaip redaktorius, sudarytojas, vertėjas.

Pirmasis rašytojo eilėraščių rinkinys „Lašas medaus“ pasirodė 1965 m., epigramų knyga „Baigtas kriukis“ – 2014 m. Kantrus ir profesionalus jo darbas ne kartą įvertintas: A. Dabulskiui skirta Augustino Griciaus literatūros premija (1990), jis tapo LATGA-A metų vertėjo nominacijos laureatu (2001), buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2004).

Ne vieno įvertinimo sulaukta ir Kaune, kuriame rašytojas triūsė kone visą gyvenimą: jam skirta Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija (2009), Kauno miesto savivaldybės Santakos II laipsnio garbės ženklas (2014), Vieno lito premija už pašaipų žvilgsnį į pasaulį ir save knygoje „Baigtas kriukis“ (2015) bei Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir Kauno miesto garsinimą (2019).

Nuoširdžiai užjaučiame velionio žmoną Ireną, sūnų Manto ir Mariaus šeimas, anūkus Aušrą, Aleksą, Karolį, Gabrielę ir Gretą, visus artimuosius, kolegas ir bičiulius, rašoma Rašytojų sąjungos nekrologe.

Atsisveikinimas su poetu vyks rugpjūčio 6 dieną, ketvirtadienį nuo 16 val. Kauno „Rimties“ laidojimo namuose 1 salėje, Juozapavičiaus pr. 1. Išlydėjimas – rugpjūčio 7 dieną, penktadienį, 13 val. į Petrašiūnų kapines. Šv. Mišios – rugpjūčio 7 d. 9 val. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje Aleksoto g. 3.

Aleksas Dabulskis gimė 1934 balandžio 10 d. Pilsūduose, Tauragės rajone.

A. Dabulskis 1951 m., besimokydamas paskutinėje gimnazijos klasėje, buvo suimtas, už antisovietinius eilėraščius nuteistas 25 m. kalėti, kalintas Mordovijos ir Omsko srities lageriuose. 1956 m. grižo į Lietuvą, studijavo Kauno politechnikos institute, 1964 m. jį baigė, įgydamas statybos inžinieriaus specialybę. Inžinieriumi dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Kauno statybos treste.

1972–1975 m. ir 1977–1982 m. buvo žurnalo „Nemunas“ skyriaus vedėjas, stilistas, skyriaus redaktorius. 1983–1989 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros konsultantas. Nuo 1989 m. – žurnalo „Santara“ skyriaus ir šio žurnalo leidžiamų knygų bibliotekos redaktorius. 1989–1993 m. – satyros ir humoro laikraščio „Ūpas“ redaktorius ir leidėjas, nuo 1994 m. – dienraščio „Kauno diena“ korektorius.

Eilėraščius pradėjo skelbti nuo 1958 m. Nuo 1972 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Poezijai būdinga žaisminga stilistika, dėmesys tiksliai žodžio vartosenai arba retesnėms, netikėtoms žodžio reikšmėms, ironiška intonacija, sakoma Rašytojų sąjungos pranešime. Yra parašęs taiklių parodijų, nemaža satyrinių tekstų. Kai kurie eilėraščiai – lietuvių poetų kūrybos parodijos. Dalį satyrinių kūrinių pasirašinėjo bendru su kitais Horacijaus Drapako slapyvardžiu. Sukūrė eilėraščių vaikams.

Išvertė operečių ir miuziklų libretų, Vladimiro Majakovskio, Marijos Cvetajevos, Ivano Franko ir kt. kūrinių.

Kadaise į rašytojų satyrikų – „šaipokų“, kuriuos subūrė A. Dabulskis, skaitymus ir kūrybos vakarus net didžiausiose salėse būdavo sunku pakliūti, o įdėmiai įsiklausantys žiūrovai nesunkiai perprasdavo net ir ezopiškas mintis. A. Dabulskio įtakoje augo ir brendo Vytauto Eidukaičio, Jurgio Gimberio, Rimanto Kluso, Vidmanto Elmiškio-Kiaušo ir kitų satyrikų talentai.

Ypatingai svarbus A. Dabulskio veiklos baras buvo darbas su jaunaisiais literatais. Itin įdėmiai ir atsakingai jis vertino jų kūrybą, išsamiai analizuodavo ir recenzuodavo pateiktus rankraščius, padėdavo parengti pirmąsias publikacijas ir knygas. Dirbdamas literatūros konsultantu LRS Kauno skyriuje, A. Dabulskis savo autoritetu, svariu paskatinimu sugebėjo suburti miesto rašytojus, kitus menininkus, kultūrinis ir kūrybinis gyvenimas Alekso užkrečiamo entuziazmo, optimizmo ir veiklos dėka tais metais tapo įsimintinu, netikėtu, originaliu.

A. Dabulskis – 16 įvairių žanrų knygų autorius, ir tie žanrai rodo įvairiapusį, žaižaruojantį netikėtai sužėrintį talentą – jis kūrė eilėraščius, ironraščius, ūpogramas, epigramas, aforizmus ir kt., be to, visą gyvenimą aktyviai darbavosi kultūros baruose kaip redaktorius, sudarytojas, vertėjas.

Pirmasis rašytojo eilėraščių rinkinys „Lašas medaus“ pasirodė 1965 m., epigramų knyga „Baigtas kriukis“ – 2014 m. Kantrus ir profesionalus jo darbas ne kartą įvertintas: A. Dabulskiui skirta Augustino Griciaus literatūros premija (1990), jis tapo LATGA-A metų vertėjo nominacijos laureatu (2001), buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2004).

Ne vieno įvertinimo sulaukta ir Kaune, kuriame rašytojas triūsė kone visą gyvenimą: jam skirta Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija (2009), Kauno miesto savivaldybės Santakos II laipsnio garbės ženklas (2014), Vieno lito premija už pašaipų žvilgsnį į pasaulį ir save knygoje „Baigtas kriukis“ (2015) bei Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir Kauno miesto garsinimą (2019).

Nuoširdžiai užjaučiame velionio žmoną Ireną, sūnų Manto ir Mariaus šeimas, anūkus Aušrą, Aleksą, Karolį, Gabrielę ir Gretą, visus artimuosius, kolegas ir bičiulius, rašoma Rašytojų sąjungos nekrologe.

---

Atsisveikinimas su poetu vyks rugpjūčio 6 dieną, ketvirtadienį nuo 16 val. Kauno „Rimties“ laidojimo namuose 1 salėje, Juozapavičiaus pr. 1. Išlydėjimas – rugpjūčio 7 dieną, penktadienį, 13 val. į Petrašiūnų kapines. Šv. Mišios – rugpjūčio 7 d. 9 val. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje Aleksoto g. 3.

Tiesa, šiame proginiame pašnekesyje be Irenos Dabulskienės pagalbos būtume neišsivertę. Ji – gerasis Alekso angelas, nuolat šalia.

„49-erius metus einame susikibę rankomis, – primena daug ką stebinusį jųdviejų įprotį eiti delnas delnan ir nusijuokia palygindama, – kaip aštuoniolikmečiai. Iš tiesų aš nepakenčiu eiti už parankės.“

O aš iškart skubu šią tikrovę paversti metafora: dvi stiprios asmenybės tik taip per gyvenimą ir eina. Irena ne vien dėl proto, išminties, dosnių talentų pamilo savo išrinktąjį – visų pirma žavėjo jo žmogiškosios savybės. „Iš Alekso išmokau pakantumo, atkaklumo, gebėjimo būti savimi ir suteikti laisvę šalia esančiam“, – pabrėžia tai, kas itin svarbu meilėje ir santuokoje.

Ji apdovanojo sutuoktinį savo širdies gerumu ir grožiu. Poeto mūza neliko be dėmesio: A.Dabulskis savo žmonai, dviejų sūnų motinai Irenai, dedikavo eilėraščių knygą „Dienovidžio žemė“, taupiai, bet daug pasakančiai užrašęs: „Skiriu savo širdies šeimininkei.“

Visada visiems skubėjusi į pagalbą Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties slaugos padalinio vadovė rasdavo laiko ir jėgų aplankyti pasiligojusius, bėdos ištiktus Alekso plunksnos brolius.

Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas, Kauno miesto „Gerumo kristalas“ – tik maža dalelė atsidėkojant I.Dabulskienei, kuri sutverta palengvinti ligos paliesto žmogaus kūno ir sielos skausmus. „Norisi atiduoti širdį kiekvienam nelaimės ištiktam žmogui“, – yra sakiusi Irena, kuriai ir pačiai likimas šiandien uždėjo ligos naštą.

Išbandymai nepalaužė

Gyvenimas kiekvieną pavėto ir pamėto, tačiau A.Dabulskiui anksti atseikėjo išbandymų – vos septyniolikos atsidūrė lageryje. Buvo paskutinėje gimnazijos klasėje, kai suėmė už antisovietinius eilėraščius ir dar „pripaišė“ organizuotą antisovietinę veiklą. Gavo 25 metus, bet, po Stalino mirties pasikeitus situacijai, Mordovijoje ir Omske išbuvo penkerius metus.

„Gyventi teko tokiais laikais,/ kai žmogus žmogaus negailėjo,/ kai gyvas išlikti galėjai/ tik leisdamas viską juokais“, – jau gerokai vėliau parašė. O iki tol teko skintis kelią į išsvajotąją literatūrą.

Nors mokyklą baigė aukso medaliu ir galėjo įveikti bet kurios aukštosios mokyklos stojamųjų kartelę, Vilniuje studijuoti iš lagerio grįžusiam jaunuoliui buvo uždrausta – neleido griežtos pasų režimo taisyklės.

Kaune pasirinko statybų inžinieriaus profesiją, nes statybų jau buvo ragavęs lageryje. Tik vėl pasivijo politinio kalinio šleifas – ir Kaune gyventi nebuvo galima. Gabų studentą į tuometį Politechnikos institutą pakvietė prof. K.Baršauskas, čia baigė vakarines studijas. Darbuotis išvyko į Birštoną, vadovavo Nemuno krantinės pylimo statyboms. Vėliau laukė svarbūs objektai Kaune – Žemės ūkio akademijos, Kauno statybos tresto pastatų statyba. Talentingą statybų vadovą pakvietė dirbti Statybos tresto valdytojo patarėju.

Adskis ir jo humoras

Vis dėlto darbas nebuvo mielas širdžiai, nepasitenkinimą juo malšino poezija. Jau pirmosios dvi A.Dabulskio poezijos knygelės (beje, be lašelio ironijos) atvėrė kelią į didžiąją literatūrą. Tačiau trečiojoje („Nuliada“, 1972 m.) prabilo satyriko genai. Nuo to laiko laikraščiai ir žurnalai mielai spausdino jo epigramas, parodijas, satyrinius ir humoristinius eiliavimus, nors pats jų autorius buvo kuklus ir savikritiškas.

„Tai, ką kuriu, yra kažkas tarp literatūros ir žurnalistikos“, – yra sakęs plunksnos virtuozas, kurio Adskio slapyvardžiu pasirašyta kūryba ilgus metus „Linksmuklėje“ džiugino ir „Kauno dienos“ skaitytojus.

Epigramas savo autorine technika jis pavertė ūpogramomis, aforizmai virto mąstyčiomis – ir trenktomis, ir neraliuotomis. Visų anuomet garsių šaipokų idėjinis vadas ir globėjas yra tikrojo, gerojo humoro pavyzdys, įsitikinę kolegos.

„Pilietiškai kibus, gyvenimiškai išmintingas ir drauge šmaikštus, dažniausiai atsargiai apdairus, jis ironiškai taupiai, paklusdamas žanro reikalavimams, apibendrina, nusako pasirinktus objektus, o tada žaibiškai viską apverčia aukštyn kojomis, sąmojingai akcentuoja dienraščių, televizijos, galbūt ir viešojo transporto keleivių, gatvės praeivių, parduotuvėse miestelėnų garsiai aptariamas aktualijas“, – „Nemune“ savo kolegos Alekso kūrybą mėgino įminti Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Už „tarybinės tėvynės“ išdavimą kalintas A.Dabulskis savo kūryba pelnė ne tik Lietuvos rašytojų sąjungos narystę, bet ir tikrosios Tėvynės aukštą apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

A.Dabulskis ir gyvenime – riteris. Tai be galo inteligentiškas, pagarbus, atidus žmogus, kuriam kandumas tėra literatūrinė priemonė. „Apsišlakstau ironija – ji palaiko ūpą ir gyvenimo geismą“, – sako garbingą sukaktį minintis rašytojas.

„Jaučiu rimavimo inerciją“

– Esate pristatomas poetu, satyriku, vertėju, pats save vadinate ironiku. Kuri etiketė, literatūrinės veiklos sritis jums pačiam atrodo tinkamiausia, mieliausia širdžiai?

– Labai, labai mėgstu satyrą bet kokiu pavidalu, o praktika rodo, kad neįmanoma išsiversti be ironijos.

– Kaip įprasminate savo 85-erių metų jubiliejų?

– Niekaip. Jaučiuosi ir esu iš tikrųjų karšinčius – pensininkas, išlaikytinis, duonos valgytojas. Tik iš įsibėgėjimo ir iš įpročio knieti dalyvauti visose diskusijose visais klausimais – įsijungus televizorių... Toks bendražmogiškas nusiteikimas – pasakyti, išrėkti, lyg nuo to kas keistųsi.

– Už antisovietinius eilėraščius penkerius metus kalėjote Mordovijos ir Omsko lageriuose. Ar laikas pajėgus numalšinti šios patirties skausmą?

– Tai neįmanoma. Juk sulaužomi žmonių likimai, ir tai jokiais būdais nekompensuojama. Žinoma, aš nesiūlau kerštauti, kam nors suversti kaltę. Žmonija visąlaik ties riba, kur akivaizdi gėrio ir blogio pusiausvyra. Staigūs ir smarkūs pertvarkymai tampa katastrofiški.

– Svajojote studijuoti filologiją Vilniaus universitete, tačiau tapote statybų inžinieriumi?

– Puikiais pažymiais baigęs mokyklą, deja, negalėjau rinktis – sovietų valdžia neatleido politiniam kaliniui. Taip ir tapau pusininku: dienomis – statybininkas, naktimis – literatas.

– Esate kelių dešimčių knygelių autorius. Kokios dar jūsų kūrybos šiandien galėtume ištraukti iš stalčių?

– Mano stalčiuose nieko slapto nebuvo ir neliko. Tai gerai žinojau aš ir mano „prižiūrėtojai“. Negaliu skųstis kaip Aidas Marčėnas, kad „tempia prie savo altorių intelekto jėga suknista“. Galiu nerašyti. Jei ir pagalvoju kartais nebuitiškai, neįprastai, atseit poetiškai, tai neužsikabinu, tiktai kažkurį laiką jaučiu smegenyse rimavimo inerciją. O eiliavimo prievartos nebūna.

– Pirmuosius eilėraščius paskelbėte 1958-aisiais ir nebeišdavėte savo poetinio talento. Jį liudija ir tai, kad jūsų eilėmis sukurta populiarių dainų.

– Dainų tekstų rašymas suteikė daug džiaugsmo. „Jūreivių keliai“, „Lituanika“ , „Motinos šviesa“, „Dar pabūkim“, „Kauno tango“, „Vasaros šokis“... Bendradarbiavau su kompozitoriais Mindaugu Tamošiūnu, Benjaminu Gorbulskiu, Rimantu Giedraičiu, Romualdu Grabštu ir kitais.

– Buvote „Nemuno“ skyriaus redaktorius, žurnalo „Santara“ ir jo leidinių, satyrinio laikraščio „Ūpas“ redaktorius, dailinote ir „Kauno dienos“ žurnalistų kalbą. Ar turėtumėte priekaištų šiandienei kalbos kultūrai ir atsakomybei už lietuvišką žodį?

– Tam reikalinga kompetencija. Jos man kaip tik stinga, tenka kreiptis į žodynų ir kitų storų knygų išmintį. Regis, didžioji žodžio laisvė teigiamai paveikė mūsų kultūrą. Viešoji kalba greitai išsikeikė, bet neprasikeikė, nors kurį laiką atrodė, kad kalbos šiukšlės viską nušluos. Nepraustaburniai pritilo. Kūrybingi lietuviukai jau net dainas kuria savoms, Eurovizijos, reikmėms. Dieve padėk, lietuvių kalbai neturėtų pakenkti. Galėtų kurti ir kiniškai.

– Aštrialiežuvių plunksnos iki šiol neatšipo, bet nebeliko kur savo kūrybą dėti. Kas, jūsų matymu, atsitiko su mūsų visuomene? Nebevertiname gero humoro? Nesuprantame juokų?

– Nieko baisaus neįvyko. Paprasčiausiai tebevyksta pertvarka. Satyra ir humoras niekur nedingo, tik persitvarko, iš naujo įregistruoja kiekvienas savo nuosavybę, priklausomybę. Kiekvienas telekanalas kam nors tarnauja, ieško įspūdingesnės raiškos.

– Ką apie šiandienį mūsų gyvenimą pasakytų Horacijus Drapakas (dalį satyrinių kūrinių A.Dabulskis pasirašinėjo šiuo kolektyviniu slapyvardžiu – aut. past.)?

– Neabejoju, kad nuoširdžiai pasveikintų ir linkėtų tęsti tradiciją. Kolektyvinis anonimas – jokia naujiena, visada buvo saugiau rašyti, kritikuoti prisidengus.

– Jūsų apdovanojimų galerija – įspūdinga. Esate Augustino Griciaus, LATGAA vertėjo nominacijos, Kauno miesto kultūros ir meno premijos, Vieno lito literatūrinės premijos laureatas, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruoto medalio, Santakos II laipsnio Garbės ženklo savininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. Kaip įvertinimai praturtina kūrybos žmogų?

– Gero žmogaus jokie apdovanojimai negadina.

---

Iš A.Dabulsksio ūpogramų

„Trys po šimtą, arba Trejos devyniasdešimt devynerios“

Nepaaiškinami dalykai

Rods, maitinamės gerai,

žvyro nei skaldos nekramtom,

ir iš kur tie daktarai

inkstuos akmenų suranda?!

Taikos formulė

Gyvename taikiai

ilgus metus,

tiksliai nusitaikę

vieni į kitus.

Genialus paprastumas

Labai paprastai galiu

pasakyti tamstoms:

kas mano – genialu,

kas ne mano – šlamštas.

Pažanga

Lyrika labai pažengus

ieškojimų keliu:

sudedu skyrybos ženklus,

o prasmės įdėt negaliu…

Atsinaujinimas

Neatsidžiaugi menu –

modernėja, modernėja!

Kartais taip jau modernu,

kad atrodom išdurnėję.

Vadeliojimas

Vadai vedžioja vadukus,

vadukai – dundukus.

Kiauliška epigrama

Tokia jau tikrovė,

kaip sakoma, sė lia vy:

vienas laižos prie lovio,

kito – ir kojos lovy.

Stebuklai

Stebuklais, sako, netikėk –

norėčiau, bet pats mačiau:

žmogus išleidžia tiek ir tiek,

uždirbdamas perpus mažiau!

Dėl grožio

Melas patrauklus, brolyti,

grožis – jo jėga visa,

jis net keičia savo lytį,

pasiversdamas tiesa.

Greitakalbė

Grobsi –

lobsi,

kursi –

skursi.

Viskas savo vietoj

Tie pažadus sėjo,

anie laikė špygą, –

tie į valdžią suėjo,

anie – su špygom liko.

„Nepaisant to, kokie bus pinigai, vieno lito premija išliks“, – šiandien teikdamas Vieno lito premiją pareiškė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus (LRS KS) pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis.

Premija Kauno menininkų namuose įteikta poetui satyrikui Aleksui Dabulskiui už praėjusiais metais leidyklos „Kauko laiptai“ išleistą epigramų knygą „Baigtas kriukis“.

Laimėtojui įteiktas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas prizas, kurį sudaro vieno lito moneta, pritvirtinta prie vario lakšto, diplomas ir piniginis paskatinimas eurais, skiriamas rėmėjų lėšomis.

„Anksčiau piniginį paskatinimą skirdavome litais, jo suma buvo 999 litų – kad sudėjus su simboliniu prizo vienu litu susidarytų apvali suma. Dabar piniginis paskatinimas skiriamas galiojančia valiuta, jis sudaro 300 eurų“, – skaičiavo V.Kiaušas-Elmiškis.

Pasak jo, nors paskatinimo valiuta pasikeitė, prize visada liks vienas litas ir premijos pavadinimas nesikeis. „Artimiausius 100 metų tikrai teiksime vieną litą – tam esame sukaupę pakankamai šių monetų atsargų, – šyptelėjo LRS KS pirmininkas. –  O kas pageidauja, kad tokia premija būtų teikiama ilgiau, pavyzdžiui, tūkstantį metų, kviečiame prisidėti kaupiant reikiamas atsargas.“

Vieno lito premija teikiama nuo 1999 m. „Daugelis reikšmingų literatūros kūrinių šiuo metu nepastebimi, nežinomi vien todėl, kad jų neįvertina nei skaitytojas, nei literatūros kritika. Premija įsteigta siekiant pastebėti, įvertinti praėjusių metų Kauno rašytojų darbus. Literatūrinės Vieno lito premijos vertę apsprendžia ne jos dydis, o kūrinių meninis lygis, originalumas, reikšmingumas“, – skelbia LRS KS. Kūrinius atrenka, vertina ir premiją skiria LRS KS taryba.

„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos...“ – šie poeto Henriko Radausko žodžiai įrašyti „Vieno lito permijos“ laureatui skiriamame prize.

Sparnuotą sveikinimo žodį naujajam premijos laureatui parašė humoristas Jurgis Gimberis – pirmosios Vieno lito premijos laureatas.

„Iš Alekso aš mokausi rimties ir orios laikysenos. Kadaise Bobrovskio romane įskaičiau tokias eilutes: „Jis tikras vyras, tikras vokietis, tikras senelis“. Labai jas pajutau ir apie Aleksą norėčiau pasakyti – jis tikras vyras, tikras pilietis, tikras lietuvis. „Vieno lito“ premija Aleksui labai prie veido. Sveikinu“, – šia proga sukurtoje humoreskoje rašo J.Gimberis.