„Labiausiai atsibodęs klausimas yra „kaip jus atskirti“? Menininkas Paulius Juška kartą savo piešimo grupei ieškojo savanorių ir pasisiūlėme mes. Vieną savaitę tapė mane, o kitą – Algirdą, tačiau vėliau sakė, kad nori mane nutapyti iš naujo, nes gavomės nepanašūs ir matyt kažką padarė ne taip. Paulius negalėjo patikėti kokie mes skirtingi. Todėl žmonėms sakau – nepasivarginkite įsižiūrėti ir nereikės klausinėti, kuo mes skiriamės“, – teigė Remigijus.

Dvyniai taip pat atskleidė mažai kam žinomą faktą: „Daug kas nežino, tačiau mes turime ir trečią brolį vardu Egidijus. Jis yra vyresnis, iš mamos pusės, bet kito tėvo. Ilgą laiką su juo visai nebendravome, nes jo namuose nebuvo. Galite „googlinti“, bet apie jį nieko nerasite“.

„Dabar su Egidijum bendraujame daugiau, bet labai skiriasi mūsų gyvenimo vertybės, būdas, mąstymas. Viskas tarp mūsų tarytum į skirtingas puses, dėl to su juo bendrauti yra labai sudėtinga. Visgi, mes bendraujam ir stengiamės jam padėti“, – paslaptingai pasakojimą užbaigė broliai.

Remigijus prieš trejus metus vienoje Vilniaus bažnyčių žiedus sumainė su mylimąja, nekilnojamojo turto agente Evelina Ruzgaite. Brolis Algirdas teigia dar ir dabar besistebintis mielais žodeliais vienas kitą vadinančios poros santykiais.

„Aš labai džiaugiuosi, kad Remigijus ir Evelina taip gerai sutaria. Taip gerai, kad man kartais net keista. Vienas kitą vadina „mieloji“ ir „brangusis“, vadina ją „princesyte“, o telefonu atsiliepęs sako „labas, meile“. Po tiek daug laiko tai yra gražu“, – brolio vedybiniu gyvenimo džiaugėsi Algirdas.

„Mes su broliu visą gyvenimą buvome kartu. Pamenu, pasiūliau Evelinai draugauti, o ji atsakė, jog atsiklaus Algirdo nuomonės ar jis nieko prieš, nes jūs kartu būnate“, – pasakojo Remigijus, o Algirdas papildė: „Atsiklausė, kaip žmonės atsiklausia tėvo. Kas aš toks, kad neleisčiau jiems draugaut?“.

Įspūdingais fotografinio realizmo stiliaus kūriniais nuolat stebinantys Gataveckai neišvengė klausimų ir apie tai, kokiose kitose srityse norėtų save realizuoti, jei ne mene. Į šį klausimą su didžiule aistra pirmasis suskubo atsakyti vieną iš savo hobių atskleidęs Algirdas.

„Daug kas stebisi, tačiau aš norėčiau save išbandyti kulinarijoje. Mano nuomone, tai yra labai didelis menas, bet tam šiuo metu neturiu laiko. Su broliu gerai jaučiame spalvą, todėl jau pagal tai žinau kaip atrodo prisvilęs ir neiškepęs. Tai tarsi chemija – žiupsnelis to ir ano, viską derini. Kaip mene derini spalvas kontrasto principu, taip kulinarijoje derini saldų prie rūgštaus, kartų prie saldaus“, – pasakojo Algirdas.

Alytaus globos namuose su broliu užaugęs Remigijus pritarė savo dvyniui, tačiau paminėjo ir keletą kitų profesijų, kuriuose brolis galėtų save realizuoti: „Tikrai tikiu, kad Algirdas galėtų būti geras kulinaras, tačiau galėtų būti ir geras aktorius. Bet ne dėl to, kad gerai meluoja, – juokavo Remigijus. – Taip pat galėtų būti geras laidų vedėjas“.

Kiek daugiausiai laiko Gataveckai yra praleidę prie vieno meno kūrinio, dėl ko dažniausiai kyla tarpusavio nesutarimai bei kodėl teigia, kad niekada viešai neskaitys – sužinosite jau šį sekmadienį 20.45 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ per DELFI TV.

Radijo ir televizijos laidų vedėja Simona Albavičiūtė-Bandita ir menininkas Algirdas Gataveckas pripažįsta, kad iš užburto patyčių rato ištrūkti padeda piktų žmonių ignoravimas.

Užkliūdavo Simonos Banditos balsas, juokas ir net šukuosena

Pašiaušti plaukai, išsiskiriantys drabužiai, ryškūs batai – Simona Albavičiūtė-Bandita visuomet pasižymėjo ekstravagantiška išvaizda ir dėl to susilaukdavo nemažai pašaipių komentarų.

„Mano stilius ir drabužiai jau mokykloje užkliūdavo ne vienam. Neatrodžiau ir nesistengiau būti kaip „statistinė“ mergina – neturėjau ilgų kasų ir nesirengiau klasikiniais, paprastais drabužiais, mėgau ryškias spalvas. O kadangi sesuo gyveno užsienyje, turėjau galimybę dėvėti Pakruojo, kuriame augau, publikai nelabai priimtinus derinius. Būdama studentė išvykau gyventi į Jungtinę Karalystę, todėl ten savo spintą papildžiau dar įvairesniais deriniais. Pradėjus dirbti radijuje, kai atsirado internetas ir socialiniai tinklai, pasipylė dar daugiau komentarų apie mano išvaizdą. Kai kurie pakomentuodavo:  „Kas čia? Pana ar „bičas“?“. Kitiems nepatiko ne tik mano „keista“ šukuosena, bet ir balsas bei juokas. Jeigu norėčiau susigadinti sau nuotaiką, tai ir dabar galėčiau nuklysti į kai kuriuos socialinius kanalus, kuriuose tikrai atrasčiau apie save gandų ir pinklėmis apraizgytų melagingų komentarų“, – pasakoja žinoma radijo laidų vedėja.

Visgi radijo laidų vedėja pripažįsta, kad net ir susidūrusi su sunkumais, niekada nenorėjo keistis ar bandyti prisitaikyti prie kitų. Ji rado savyje stiprybės, pasirinko poziciją – visiškai atsiriboti nuo neigiamų komentarų ir eiti savo keliu.

Patyčių vakcina galėtų būti besityčiojančiųjų ignoravimas – nulis reakcijos į neigiamus komentarus ir patyčias.

„Manau, kad kai kurie žmonės tiesiog pasirenka negalvoti apie tai, kaip jų žodžiai gali paveikti kitus. Ir mes jų mąstymo nepakeisime – galime pakeisti tik savo reakciją. Išeitis tiems, kurie yra patyčių objektai – turėti savo sritį ir bent vieną dalyką daryti gerai, į jį gilintis, tobulėti toje srityje. Tuomet patyčios tikrai nebus tokios skaudžios ir net negalės sužeisti, nes jausi pagarbą sau, būsi užtikrintas savo veikla. Mano stiprybė – profesinė veikla: radijuje ir televizijoje kuriami reportažai. Jei kažkas nesiseka, aš atsidarau kompiuterį ir paruošiu itin jautrų, gražų ir įkvepiantį reportažą, kuris kažką įkvėps, o jo kokybė – visiškai nepriklausys nuo mano šukuosenos, kuri galbūt kažkam nepatinka“, – sako S. Albavičiūtė-Bandita.

Sulaukus patyčių socialiniuose tinkluose juos galima užblokuoti arba pranešti socialinio tinklo administracijai apie žmones, kurie skleidžia įžeidžiantį turinį.

Broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai: būti kitokiu – „kieta“

Tapytojas A. Gataveckas su broliu Remigijumi užaugo vaikų globos namuose. Patyčių objektais jie buvo dėl „kitokios“ išvaizdos ir meniškos sielos.

„Mokyklos yra linkusios vaikus suvienodinti, tačiau mes su broliu visuomet buvome kitokie nei visi – augome vaikų globos namuose. Dėl to man ir mano broliui visuomet buvo gėda, jautėmės pažeidžiami. Iš mūsų klasės draugai tyčiojosi dėl pigių, paaukotų drabužių, taip pat dėl to, kad mėgome dailę, piešėme, kai tuo tarpu kiti klasės berniukai – mėgo fiziką ir matematiką“, – pasakoja A. Gataveckas.

Jo teigimu, lūžis įvyko paauglystėje, supratus, kad būti kitokiam nei visi – yra „kieta“.

„Vienodo mąstymo žmonės dažniausiai dirba fabrikuose, neįdomų ir monotonišką darbą, o kūrybingi žmonės – mąsto kitaip. Vaikams, kurie juokdavosi iš mūsų pigių drabužių atrėždavome, kad juk jie patys apskirtai neturi drabužių, juos jiems nuperka tėvai, o mes drabužius nusiperkame už savo uždirbtus ir sutaupytus pinigus. Pasikeitus požiūriui, į patyčias tiesiog pradėjome nebekreipti dėmesio“, – sako menininkas Algirdas.

„Heiteriai“ maitinasi aukos emocijomis

Dažniausiai žmonės, sulaukę neigiamų replikų ir komentarų, stengiasi atkeršyti, pasakyti kažką, kas „užčiauptų“ besityčiojančius žmones. Tačiau, pasak menininko A. Gatavecko, piktieji komentatoriai ir apskritai tie, kurie tyčiojasi maitinasi iš reakcijų, kuo daugiau jų sulaukia, tuo labiau tyčiojasi.

„Patyčių vakcina galėtų būti besityčiojančiųjų ignoravimas – nulis reakcijos į neigiamus komentarus ir patyčias. Tokius žmones maitina reakcijos, o ypač socialinėje erdvėje. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką „laikiname“ ir „šieriname“ – stengtis neskleisti neigiamo turinio, nes neaišku, kaip tai gali paveikti kai kuriuos žmones. Neretai jie tiesiog nori būti matomi, o kritikuodami žinomus žmones – tikisi išlįsti iš savo šešėlio ir maudytis žymių žmonių šlovės spinduliuose“, – pasakoja A. Gataveckas.

Patyčios, pasak menininko, dažnai daugiau pasako apie patį besityčiojantį, o ne apie jų auką. Pavyzdžiui, dažnai besityčiojantys žmonės jaučiasi vieniši, jiems trūksta užimtumo, todėl svarbu šiuos žmones nukreipti į kokią nors veiklą: sportą, kūrybą ar kultūrinę veiklą.

Svarbiausia – netylėti

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Lietuvoje patyčių paplitimas yra daugiau nei dvigubai didesnis lyginant su Europos vidurkiu. 2018 metais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria 29 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių, o iš kitų besityčiojantys nurodė 25 proc. berniukų ir 14 proc. mergaičių.

Jeigu besityčiojantis žmogus yra bendraklasis ar tą pačią mokyklą lankantis asmuo, galima apie jį pranešti mokyklos administracijai ar mokytojai. Patiriant patyčias ypač svarbu kalbėti apie tai garsiai, dalintis sunkumais su artimaisiais ir mokytojais. Nebijoti kreiptis pagalbos ir su specialistu išspręsti problemas. Papasakojus apie patyčias, galima padėti ne tik sau, bet ir kitiems vaikams.

Saugesnio interneto savaitė – išguikime patyčias iš interneto

Šių metų Saugesnio interneto savaitės metu, vasario 10–15 d., bibliotekose, mokyklose vykstančiuose ir internetu transliuojamuose renginiuose, specialistai ir nuomonių formuotojai dalinsis savo patirtimi pačiomis įvairiausiomis temomis. Artimiausia diskusija – jau vasario 10 d. apie tai, kad „influencerio“ gyvenimas turi ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją pusę. Žinomi nuomonės formuotojai diskutuos ir apie tai, kaip Lietuvoje sumažinti psichologines, fizines ir net kibernetines patyčias.

„Ypač jaunuoliai yra linkę idealizuoti garsių žmonių gyvenimą, nors už to „svajonių gyvenimo“ dažnai slepiasi nemaži iššūkiai. Kasmet prisidėdami prie Saugesnio interneto savaitės renginių programos, organizuojame diskusiją ir raginame visuomenę atkreipti dėmesį į Lietuvoje vyraujantį patyčių mastą“, –  sako projekto „Prisijungusi Lietuva“ ekspertė Rita Šukytė.

Rita Šukytė pasakoja, kad diskusijoje, kurią moderuos televizijos laidų vedėjas Lukas Keraitis, dalyvaus vienas ryškiausių nuomonės formuotojų Lietuvoje Naglis Bierancas, radijo laidų vedėja S. Albavičiūte-Bandita, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, kurie kalbėsis apie skaudžias ir padėjusias atsitiesti asmenines patirtis socialiniuose tinkluose. Taip pat, kas lieka „už kadro“ ir ko nemato gerbėjai „Instagram“ ir „Facebook“. Patars, kokie iššūkiai ir sunkumai gali laukti jaunuolių, norinčių bet kokia kaina tapti nuomonės formuotojais.

Tiesioginę diskusijos transliaciją galima peržiūrėti „Prisijungusi Lietuva“ „Facebook“ paskyroje.

Apie projektą „Prisijungusi Lietuva“ (www.prisijungusi.lt)

Projektu siekiama skatinti Lietuvos gyventojus įgyti reikalingų įgūdžių efektyviai, įvairiapusiškai, saugiai ir atsakingai naudotis internetu, į šias veiklas aktyviai įtraukiant vietos bendruomenes.

Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Šiandien 20 val. pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“ per LNK broliai papasakos, kad būdami 16-os kartą nusigėrė, apsivėmė, tačiau šiandien jie baigę prestižinius mokslus, o vienas jų net apsigynęs mokslų daktaro laipsnį, abu apdovanoti Prezidentės.

Jauniausias atkurtos nepriklausomos Lietuvos ministras, kuriam vos 27-eri, laidoje pasakos, kad jį ir seserį užaugino mama, dirbusi slaugytoja ir gaudavusi minimalų atlyginimą. Mama dirbdavo per kelis darbus, kad galėtų išmaitinti vaikus. Jauniausias ministras dirbti pradėjo sulaukęs vos 14-os.

Grybų ir uogų supirktuvių ir fabrikų vadovo Artūro Daikerio dukra Milita pasakos, kad tėvai nuo vaikystės mokė vertinti pinigus ir taupyti. Tėtis Militą mokė gatvėje nepraeiti net pro pamestą centą, nes tai – taip pat pinigas.

„Tad kas lemia žmogaus likimą, jo ateitį? Žvaigždės, genai, o gal auklėjimas?” – klaus laidos vedėja Rūta Mikelkevičiūtė.

Meno kūriniu bus siekiama paskatinti žmones įsivaikinti beglobius vaikus. Šią iniciatyvą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Per pastarąsias tris dienas ant galinės vieno pastato sienos, netoli Klaipėdos koncertų salės, išryškėjo liūdnos mergaitės atvaizdas. Pasirodo, šio meninio piešinio herojė yra reali 13-metė, gyvenanti vienuose Lietuvos vaikų globos namuose.

Šio jautraus projekto sumanytojai – Prezidentės D.Grybauskaitės globojamos kampanijos "Už saugią Lietuvą" ambasadoriai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai iš Vilniaus. Jie kartu su klaipėdiečiu menininku Radionu Petrovu uostamiestyje ėmėsi šios gražios iniciatyvos.

Praeiviai mūsų vis paklausia, kodėl mergaitė viena, štai jums ir atsakymas.

"Šis meno kūrinys turi socialinę potekstę. Čia pavaizduota globotinė, reali mergaitė, kuri gyvena vienuose Lietuvos globos namuose. Praeiviai mūsų vis paklausia, kodėl mergaitė viena, štai jums ir atsakymas. Dar klausia, kodėl ji apskritai čia nutapyta. Ogi todėl, kad skatintų žmones įsivaikinti beglobius vaikus", – apie sumanymą pasakojo A.Gataveckas.

Tai yra tęstinis darbas. Panašūs piešiniai jau puošia Vilniaus, Kauno ir Alytaus pastatų sienas.

Vienas kriterijų, kodėl pasirinkta minėta vieta, – kad siena būtų miesto centre, gerai matoma ir tvarkinga, kad jos nereikėtų tinkuoti.

Visų pastatų savininkai parodė geranoriškumą ir sutiko, kad ant jų nekilnojamojo turto atsirastų toks kūrinys.

Šis darbas dar nepabaigtas, anot piešinio kūrėjų, virš mergaitės atvaizdo atsiras užrašas: "Jūs jau į mane žiūrite ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai."

Visi laukiami Kauno g. 31 (prie namo sienos).

A. ir R. Gataveckų įspūdingo dydžio kūrinyje ant keturių aukštų namo sienos vaizduojama reali mergaitė iš vaikų namų, stovinti ant milžiniškos pliušinių meškučių krūvos. Kūrinio idėja: beglobiams vaikams nebereikia žaislų, reikia šeimos, reikia tikrų jūsų namų su mylinčiais žmonėmis.

Šis meno kūrinys – jau trečiasis Lietuvoje. Pirmieji sukurti 2015 metais Alytuje ir Kaune. Piešiniais ant daugiabučių namų sienų siekiama atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį į šiuo metu esamą ydingą vaikų globos namų sistemą, formuoti teigiamą požiūrį į tėvų globos netekusius vaikus, paskatinti savanorystę, vaikų įsivaikinimą ir globą.

Idėja gimė 2015 m. pavasarį susibūrus Bendraminčiams – neformaliai socialiai atsakingų piliečių grupei, kuriai be brolių Gataveckų priklauso vizažistė Vaida Venckutė, žmogaus teisių ekspertė Dovilė Šakalienė, gydytoja Živilė Makselienė, verslininkė Asta Vosylė, Kultūros centro „In Actio“ vadovė Dovilė Rupšytė, dizainerė Vida Simanavičiūtė, ir kiti neabejingi žmonės.

Vilniuje, galerijoje „Meno niša“, atidaryta dviejų brolių, dailininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda. Jauni menininkai ieškojo būdų, kaip nupiešti savo portretus, kurie atspindėtų, pavyzdžiui, ir jų pomėgį piešti, ir šokti breiką.

Algirdas ir Remigijus Gataveckai, keletą metų savo paveikslais kalbėję apie skaudžias vaikystės patirtis vaikų globos namuose, žadėjo, kad daugiau apie praeitį nebekalbės. Galerijoje „Meno niša“ – naujas projektas, kuriuo broliai pristato neįprastus portretus.

„Pradėkime nuo to, kad žiūrovui bus netikėta paroda, tačiau turi sąsajų su realizmu, tik bus kitoks realizmas. Ir labai svarbus pats procesas, kad mes su broliu tuos paveikslus darome, sakykime, arba šitą kūrinį, užsimerkę, tapydami vienu metu tai tampa kaip teatralizuotas šokis. Vienas tapo teptuku, o kitas tapo drobe, tiesiog bandom gauti bendrą rezultatą, o tas rezultatas tai yra kūrinio tik pėdsakas“, – teigė R. Gataveckas.

„Kaip perteikti, kad tu ir šokėjas, ir grafičių atstovas, ir menininkas, ir piešėjas? Tai mes bandėme tuos komponentus apjungti, kaip mums pavyko - tai spręs žiūrovas, menotyrininkai“, – sakė A. Gataveckas.

Dešimt portretų Gataveckai sukūrė per 21 minutę. Visą procesą galima stebėti galerijos salėje. Brolių teigimu, vienas žmogus gali atspindėti, tarkim, mėlyną, kitas geltoną spalvą. Tačiau susitikę jie paveiks, šiek tiek pakeis vienas kitą, ir portretas jau įgaus žalsvą atspalvį. Kartu kurdami Gataveckai sako, kad parodą skiria ir visiems broliams bei sesėms, kad nepamirštų palaikyti vienas kito, būti kaip vienas kumštis.

Nors planuojamai vaikų namų reformai kai kurios savivaldybės gali ir nepritarti, svarbu pabrėžti, kad ja nesiekiama sukurti naujų darbo vietų. Taip teigia Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. „Svarbiausi turi būti tie žmonės, ypač jaunimas, vaikučiai, kurie pakliūva į tokias sąlygas. Turime pirmiausia galvoti apie juos. Druskininkuose labai pasitvirtino savarankiško gyvenimo namai, kurie yra įsteigti mūsų kaimiškose vietovėse. Praktiškai tokie yra ir mieste, galbūt šiek tiek kitaip teikiantys paslaugas“, – tvirtina jis.

Jam antrina ir Alytaus savivaldybės tarybos narys Algirdas Gataveckas, kurio nuomone, vaikų globos namų skirstymas į mažesnes įstaigas nesprendžia problemos, nes reikia siekti, kad vaikams būtų suteikta globa ir tokiu būdu būtų investuojama į jų ateiti. „Iš karto reikėtų imti jautį už ragų ir spręsti tą problemą, lyg investuojant į tuos vaikus, jų ateitį, kad jie negyventų už mokesčių mokėtojų pinigus“, – tvirtina A. Gataveckas.

Pagal Vyriausybės parengtą programą, iki 2020 m. Lietuvoje institucijose globojamų vaikų turėtų sumažėti, o kai kuriuose regionuose – ir visai nelikti, atsisakius didžiausių vaikų globos namų, kad juose globojami vaikai gyventų mažesnėmis grupėmis ir šeimynomis.

Vaikų namai Druskininkuose pradėti naikinti prieš dešimtmetį

Druskininkų savivaldybė iš kitų išsiskiria tuo, kad joje nėra vaikų globos namų. R. Malinausko, Druskininkai jau prieš daugiau kaip 10 metų savo socialinėje strategijoje numatė veiklos kryptis, kad vaikai nebūtų apgyvendinami globos namuose.

„Buvo numatomas ir dienos centrų, socialinės pagalbos, švietimo pagalbos vystymas, rūpinamasi užimtumu, įsteigtos specialios įstaigos. Rezultatas gana neblogas. Apie 40 vaikučių yra surasta globa mūsų bendruomenėje. [...] Šiuo metu penki vaikučiai yra laikinai išvežti. Iš jų trim šiuo metu taip pat ruošiama prieglauda ar jų susigrąžinimas į mūsų bendruomenę – grąžinimas giminėms ar tiesiog įvaikinimas, kad ir ne giminaičių“, – sako R. Malinauskas.

Jis akcentuoja, kad itin didelė problema, egzistuojanti tiek visoje Lietuvoje, tiek Druskininkuose – globos suteikimas vaikams, turintiems psichinę ar fizinę negalią. Meras prognozuoja, kad tai bus didžiausia problema visoje Lietuvoje. R. Malinauskas atkreipia dėmesį, kad dažniausia problemos, dėl kurių svarstoma atimti globos teises, kyla kaimo vietovėse, kur gyventojai susiduria su mažo užmokesčio, darbo trūkumo ar priklausomybių problemomis.

„Ten klausimai turi būti sprendžiami seniūnų, socialinių darbuotojų jau vietos bendruomenėje, seniūnijoje. Tai – vienas iš pagrindinių uždavinių. Visada sakau – žmogus turi būti suinteresuotas. Jeigu nuo to nepriklauso darbo užmokestis ar jo požiūris į gyvenimą, svetimą žmogų, tada tai jau bus problema. Pats lengviausias būdas – atsiradus tam tikroms problemoms, paimti tą vaikutį ir jį patalpinti valstybiniuose ar kitokį juridinį statusą turinčiuose globos namuose. Problema kaip ir išspręsta, bet neišspręsta būtent to žmogaus asmeninė problema“, – teigia R. Malinauskas.

Alytaus vaikų namuose gyvendavo ir 200 vaikų

Priešinga padėtis nei Druskininkuose yra susidariusi Alytuje. Šiame mieste įkurti didžiausi vaikų namai Lietuvoje, kuriuose šiuo metu gyvena apie 150 vaikų. Juose kartu su broliu dvyniu užaugęs A. Gataveckas prisimena, kad seniau juose gyvendavo ir dar daugiau vaikų – 200.

„Nėra lengva [gyventi vaikų globos namuose – LRT.lt], ypač tiems vaikams, kurie nori ramesnio gyvenimo, pailsėti po pamokų ar užklasinės veiklos. Sunku rasti vietą, nes vienoje grupėje kartais būna net 15 vaikų“, – sako A. Gataveckas.

Kadangi Alytaus savivaldybės tarybos nariai buvo inauguruoti tik ketvirtadienį, A. Gatavecko teigimu, dar nebuvo spėta aptarti, kokių veiksmų bus imtasi dėl Alytaus vaikų globos namų.

„Dar tik skirstome į komitetus, bet pro mano akis šis klausimas tikrai nepraeis, nes 20 metų toje srityje gyvenu ir „nardau“. Pažiūrėsime, kaip tą problemą spręsime. Tai nėra lengvas uždavinys. Manau, įmanoma jį įgyvendinti su dideliais norais, alytiškių pagalba“, – įsitikinęs Alytaus savivaldybės tarybos narys.

Jo nuomone, anksčiau siūlyta galimybė vaikų namus išskirstyti į mažesnius namus, nėra tinkama, nes tai neišsprendžia esminės problemos, kad be globos auga daug vaikų. „Iš karto reikėtų imti jautį už ragų ir spręsti tą problemą, lyg investuojant į tuos vaikus, jų ateitį, kad jie negyventų už mokesčių mokėtojų pinigus“, – tvirtina A. Gataveckas.

R. Malinauskas: kai kurios savivaldybės gali prieštarauti

Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovas R. Malinauskas pripažįsta, kad kai kuriose savivaldybėse gali būti asmenų, suinteresuotų vaikų namų veikimu. Jo įsitikinimu, svarbiausia akcentuoti, kad programa, kurią planuojama įgyvendinti, nesiekiama sukurti daugiau darbo vietų.

„Svarbiausi turi būti tie žmonės, ypač jaunimas, vaikučiai, kurie pakliūva į tokias sąlygas. Turime pirmiausia galvoti apie juos. Druskininkuose labai pasitvirtino savarankiško gyvenimo namai, kurie yra įsteigti mūsų kaimiškose vietovėse. Praktiškai tokie yra ir mieste, galbūt šiek tiek kitaip teikiantys paslaugas“, – tvirtina R. Malinauskas.

Jo teigimu, savarankiško gyvenimo namai veikia tokiu principu, kad savivaldybė kaimiškoje vietovėje įsigyja būstą ir į jį perkelia šeimą. Jei šeimai puikiai sekasi atsistoti ant kojų, jai gali būti suteikta galimybė išsipirkti būstą už tą sumą, už kurią jį nupirko savivaldybė. R. Malinauskas tikina, kad savivaldybėje jau yra ir sėkmingų tokios praktikos pavyzdžių.

Kadangi Savivaldybių asociacijos vadovo kėdę R. Malinauskas turės užleisti po maždaug mėnesio, jis svarsto negalėsiantis Druskininkuose pasiteisinusių programų pasiūlyti įgyvendinti kitose savivaldybėse. Tačiau meras tikina, kad patirtimi miestas visada pasiryžęs dalintis.

„Mes visada atviri, [neslepiame] ką veikiame, kaip veikiame. Jeigu kažkas domėsis, tikrai galime ir parodyti, ir pristatyti. Viskas priklauso nuo toje socialinėje srityje dirbančių žmonių, pradedant seniūnijomis ir baigiant savivaldybės skyriumi ar departamentu“, – nurodo R. Malinauskas.

D. Pūras: tokio didelio proveržio dar nebuvo

Pasak Neformalios nevyriausybinių organizacijų koalicijos už vaiko teises nario prof. Dainiaus Pūro, iki šiol tokio proveržio požymių vaikų globos namų srityje neteko matyti.

„Šiaip tų bangų yra buvę jau ne viena, bet jos būdavo labai greitai nuslopinamos globos įstaigų lobistų. Dabar panašu į tikrą „pavasarį“. Žinoma, visų prima, labai gera prezidentūros iniciatyva. Tikimės, kad ši gera permainų dvasia pagaliau įsitvirtins ir ministerijose, ir savivaldybėse. Žinoma, kad visuomenė, kuri, iki šiol, sakyčiau, buvo abejinga, užims aiškią poziciją, kad Lietuvoje vaikai turi teises gyventi šeimose, o ne gyventi įstaigose dėl to, kad jos kažkada buvo sukurtos“, – teigia D. Pūras.

Jo tvirtinimu, pastaruosius 25 metus nė viena nauja valdžia nesiryždavo pradėti reformų, nes tikindavo, jog per valdymo laikotarpį jos nebus įgyvendintos. Profesorius sutinka, kad tai – labai svarbios permainos, kurias, tinkamai jų nesuplanavus, galima sukompromituoti. Todėl, D. Pūro manymu, turėtų būti atsižvelgta į kitų šalių patirtis ir į pagalbą pasitelkti ekspertai bei nevyriausybinės organizacijos.

„Nevyriausybinės organizacijos ir ekspertai labai nori, kad ministerijos įsiklausytų į tarptautinę patirtį, kurios niekas taip gerai nežino, kaip nevyriausybinės organizacijos“, – sako D. Pūras.

Profesoriaus nuomone, būtina investuoti į naują infrastruktūrą, šiuo metru vaikų namuose dirbančius specialistus apmokyti dirbti su šeimomis ir paskatinti globoti ne vaikų namus, o pačius vaikus. Tokiu būdu, D. Pūro įsitikinimu, veikla taps skaidresnė.