Šiandien emigrantas mėgsta linksmintis, gražiai rengtis ir fotografuotis. O štai iš laikų, kai buvo keliasdešimt kilogramų sunkesnis, išliko tik viena nuotrauka. Nieko nuostabaus – kaip gi norėsi pozuoti nuotraukoms, kai sveri beveik tiek, kiek trys suaugę vyrai.
„Sunku vaikščioti, visi skriaudžia, tyčiojasi. Dabar gal kiek juokas ima ir nesuprantu, kodėl paauglystėje viską imdavau į širdį ir taip jautriai reaguodavau, – svarsto Algirdas. Visi jo klasės draugai žinojo, kad vaikinas buvo patekęs į avariją, po kurios ir pradėjo augti svoris. Tačiau, jaunuolio teigimu, supratimo nesulaukdavo, o sunkiausias gyvenimo etapas prasidėjo iš Klaipėdos persikrausčius į Kretingą.
„Vaikai – žiaurūs“, – teigia Algirdas, prisimindamas mokyklą Kretingoje. Tačiau dabar pašnekovas tikina užsiauginęs tokią storą odą, kad jo įžeisti – tiesiog nebeįmanoma: „Ne mažiau žiaurūs ir suaugusieji, jie taip pat negailėdavo karčių žodžių. Dažniausiai išgirdęs aplinkinių komentarus nuleisdavau galvą, tačiau turėjau aršią mamą, kuri galvos nenuleisdavo ir stengdavosi apginti. Taip ir augau.“
Ryžosi tapti bandymų triušiu
Kartu su savimi nešiotis beveik du šimtus kilogramų buvo sunku ne tik morališkai. Dar būdamas labai jaunas Algirdas kentė skausmus, būdingus gerokai už save vyresniems žmonėms.
„Būdamas penkiolikos jau turėjau stuburo išvaržą. Kankino skausmai, teko gydytis ligoninėse, laikytis dietų. Su varginančiais skausmais kovoti nepadėjo ir vaistai, tad galiausiai tiesiog susitaikiau. Tuo metu dirbau padavėju, tad tekdavo dantis sukandus darbuotis. Nepaisant to, niekada neužsisėdėdavau namuose ir stengdavausi kuo daugiau judėti: vaikščioti, laipioti laiptais ir panašiai. Po poros metų mano tėvai atidarė savo kavinę ir pradėjau dirbti pas juos“, – pasakoja lietuvis.
Algirdas – vienas jaunesnių žmonių Lietuvoje, kuriam buvo atlikta skrandžio mažinimo operacija, po kurios iš 190 kilogramų labai greitai liko vos 110. Tai buvo vienintelis pasirinkimas. Lig tol nuo vaikystėje patirtos traumos pradėjusio augti svorio nesustabdė jokie vaistai.
Pasak vaikino, Lietuvoje buvo atsiradę vaistai, kurie nebuvo išbandyti: „Tėvai tikėjosi, kad vaistai man padės numesti svorio, tad pasirašė dokumentus, reiškiančius, jog tapau savotišku bandymų triušiu. Tačiau ir tai nepadėjo, teko kęsti įvairius šalutinius poveikius, kurie buvo ganėtinai žiaurūs.“
Drauge su kilogramais nukrito rūpesčių našta
Šešiolikmečiui operaciją atliko išimties tvarka. Ir pokyčiai pasimatė labai greitai. Per pirmą mėnesį jis numetė apie 10 kilogramų. Vaikinui teko valgyti maltą maistą, atsisakyti druskos.
Kai pradėjo kristi svoris, jis pradėjo sportuoti, tapo tinklinio komandos nariu. A. Liebus džiaugiasi, kad vyresni moksleiviai jį labai palaikė, daug padėjo.
Algirdas sako, kad palengvėjo ne tik kūnas, bet ir visas gyvenimas. Iki 110 kilogramų sulysęs vaikinas pagaliau galėjo gyventi taip, kaip bendraamžiai, be to, buvo jau išmokęs, kas benutiktų, pastovėti už save: „Įgijau pasitikėjimo, nebenusileisdavau, o jei kas sumanydavo mane nuskriausti, gaudavo atgal.“ Vėliau vaikinas pradėjo mokytis virėjo amato Klaipėdoje. Nors tada jis svėrė 110 kilogramų, daugeliui jis vis tiek atrodė per stambus.
Po drabužiais Algirdas jau atrodė neblogai. Tačiau prie kitų žmonių nusivilti marškinių nedrįsdavo. Oda, laikiusi tuos 80 kilogramų svorio, jo atsikračius, kabėjo kaip didžiulis maišas.
Odos pertekliaus chirurginiam šalinimui reikėjo kelių tūkstančių eurų, kurių lietuvis neturėjo. Taigi vienas iš jo tikslų, atvykus dirbti į Nyderlandus, buvo susitaupyti pinigų plastinei operacijai. Emigrantas neatsidžiaugia, kad čia jam neteko nei ravėti tulpių, nei lenkti nugaros mėsos ar daržovių apdirbimo fabrikuose. Nuo mažens Algirdas turi aistrą kulinarijai, ir jeigu ne tokio darbo patirtis Lietuvoje ir kitose šalyse, operacijai taupyti būtų tekę daug ilgiau.
„Pamenu, jei mokykloje reikėdavo parašyti kokią nors pasakėlių ar juokų knygelę, aš rašydavau receptų knygą ir ją iliustruodavau paveikslėliais. Mano šeimoje nemažai kulinarų, tad nenuostabu, kad ir mane tai domino“, – sako A. Liebus.
Lūkesčiai subliuško
Tačiau artimieji nenorėjo, kad Algirdas taptų virėju. Vis grasindavo, kad teks dirbti daug, o uždirbti ne kažin ką, bet jaunas vyras buvo užsispyręs – jis nieko kito nenorėjo veikti, tik stovėti prie puodų. Iš pradžių tai darė Lietuvoje, o paskui nusprendė pabandyti užsienyje. Vienas išsiųstas CV – ir Algirdas atsidūrė Nyderlanduose.
Jis juokauja, kad jo gyvenimo aprašymas primena knygą – darbo vietų jo biografijoje tikrai nemažai. „Dar būdamas Lietuvoje į tolimąją Olandiją išsiunčiau savo CV. Po kelių valandų man paskambino ir paklausė, kada galiu pradėti dirbti. Pasakiau, jog po kelių dienų galiu atskristi ir darbdaviai pasisiūlė mane pasitikti oro uoste. Taigi susikroviau daiktus ir drauge su tėvu išvykome“, – pasakoja vaikinas.
Dėl spontaniškai priimto sprendimo naujasis emigrantas pasigailėjo iš karto, nes atvykus į darbo vietą Algirdą nukratė šiurpas: gyvenamosios patalpos jam priminė fermas tundroje, kambarį reikėjo dalintis su kolega, artimiausia parduotuvė buvo už dešimties kilometrų. „Iškart paskambinau tėvui ir pasakiau, kad mane pasiimtų. Porą dienų pabuvau su šeima, o pirmadienį nuėjau į darbą. Tai buvo milžiniškas 18 ar 20 aukštų viešbutis ir jame įsikūręs vienas didžiausių Olandijos restoranų“, – prisimena lietuvis.
Vaikinas sako, kad yra įpratęs dirbti taip, kaip mokė mama – nesvarbu, kaip pavargsi ir kiek užtruksi, svarbiausia viską atlikti tobulai. Lietuvis pradėjo gaminti, ir gamino jis taip, kad sužavėjo visus.
Žino savo vertę
„Tik atlyginimas buvo labai mažas, – sako Algirdas. – Gaudavau vos 1000 eurų. Nemažą sumą tekdavo atseikėti agentūrai ir sumokėti už nuomą, nors agentūros nuomojamose patalpose net negyvenau. Kadangi netenkino gyvenimo sąlygos, buvau įsikūręs pas tėtį. Pradėjau galvoti, kad metas grįžti į Lietuvą, nes ir tėvynėje galiu rasti darbą, už kurį mokama 1000 eurų alga.“
Darbdaviai, sužinoję apie vaikino planus, jo paleisti nenorėjo. Užteko vos trijų savaičių, kad aplinkiniai pastebėtų Algirdo darbštumą ir talentą. Rezultatas – tiesioginis kontraktas su viešbučiu ir daug didesnis atlyginimas.
„Matyt, esu aukso grynuolis. Mano bendradarbiams geriau nežinoti, kiek uždirbu“, – nesikuklina lietuvis. Be to, vaikinas įsitikinęs, kad tai dar ne pabaiga – jo atlyginimas tikrai kils.
Pusantrų metų viešbutyje virėju dirbantis lietuvis sako, kad būtent ši specialybė Olandijoje labai paklausi. Dirbti priima net žmones, neturinčius pakankamai patirties, nes tiesiog nebėra ką daryti. Ir pats Algirdas jaučiasi drąsiai – jeigu kas nepatiks, tuojau pat išeis iš darbo, nes žino, kad kitą susirasti bus labai lengva.
„Mano kolegos pervertina savo jėgas, nors iš tiesų jie nė velnio nemoka. Nuolat reikia kontroliuoti jų darbus. Gal ir aš nesu superšefas, yra kur patobulėti, bet man sekasi kur kas geriau nei kitiems, – savo sėkme džiaugiasi emigrantas. – Norėjau ir tautiečių surasti, tačiau jie šiam darbui turi per mažai patirties. Be to, darbdaviai virtuvėje nori matyti vyrus. Moterys dirba tik šaltoje mūsų restorano virtuvėje, kur gamina salotas ar desertus. Kitur joms būtų per sunku. Pamačiusios, kaip mes dirbame, jos ir pačios pas mus nesiveržia.“
Gyvenimo svajonei uždirbo per kelis mėnesius
Trys mėnesiai. Per tiek laiko su nedidele tėvų pagalba Algirdas sutaupė operacijai, apie kurią ilgai svajojo, po kurios palengvėjo dar keturiais kilogramais – tiek odos jam nupjovė Vilniaus chirurgai. Su kelione į Lietuvą ir atgal Algirdui ir padėjusiems tėvams operacija kainavo apie 4000 eurų. Tik, deja, tai dar nebuvo visų vargų dėl svorio pabaiga.
Odos šalinimo ar tempimo operacijos paprastai trunka nuo 2 iki 6 valandų. Atlikus pjūvius, oda ir poodžio riebalų sluoksnis atskiriami nuo žemiau esančių audinių. Dažnai kartu atliekama pilvo raumenų plastika juos suartinant tarpusavyje. Pašalinus odos ir poodžio riebalų sluoksnio perteklių, oda gerai priglunda prie žemiau esančių audinių. Taigi, nors ši operacija skirta grožiui, tai rimta intervencija, po kurios juntami stiprūs skausmai, pasakoja emigrantas.
„Pamenu, atsibudus po operacijos kamavo žiaurūs skausmai. Gydytojai nuolat leido nuskausminamuosius, tačiau vis tiek atrodė, kad ant manęs sėdi dramblys“, - nemaloniais prisiminimais dalijasi jaunuolis.
Tačiau nors ir labai skaudėjo, Algirdas sako vis tiek mokėjęs iš savęs pasijuokti. Jis stengėsi mažiau inkšti ir labiau džiaugtis tuo, kad pagaliau jo svajonė išsipildė: „Nors buvau suvaržytas skausmų, praėjus 9 dienoms po operacijos dalyvavau vestuvėse, buvau piršlys. Gydytojas už galvos susiėmęs kartojo: „Ką tu darai?“ Tačiau manęs tai nesustabdė.“
Algirdas – atviras. Nuėmus tvarsčius rezultatas nebuvo visiškai toks, kokio tikėjosi, bet vis tiek – po operacijos emigranto spinta tiesiog lūžta nuo drabužių – nes pagaliau jis gali rasti kelnių, į kurias sutelpa jo pilvas. „Turiu pirkimo maniją“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja pašnekovas.
Į Lietuvą Algirdas kol kas vykti neketina. Jo tikslas – virtuvės šefo vieta kuriame nors Olandijos restorane. O kada nors gal restoraną turės ir nuosavą – juk tik prastas šefas gali apie tai nesvajoti.
