Premjeras Krišjanis Karinis iš liberaliojo aljanso „Naujoji vienybė“ sakė, jog koalicijos partneriai pirmadienį sutiko, kad medicinos darbuotojų atlyginimams kelti būtų galima skirti iš viso 60 mln. eurų iš 2020 metų biudžeto.

Tam nereikės jokių mokesčių pakeitimų – vietoje jų bus persvarstyti ministerijų išlaidų projektai, pridūrė K. Karinis.

Sveikatos apsaugos ministrė Ilzė Vinkelė iš susivienijimo „Už plėtrą/Už!“ taip pat sakė, jog koalicija sutiko kitais metais atidėti papildomus 60 mln. eurų, kad būtų galima 10 proc. padidinti minimalius atlyginimus sveikatos apsaugos sektoriuje.

Iš pradžių vyriausybė planavo skirti 120 mln. eurų medikų algoms kitais metais maždaug 20 proc. padidinti.

Kaip paaiškino finansų ministras Janis Reiras iš „Naujosios vienybės“, Finansų ministerija bendradarbiauja su kitomis ministerijomis, kurios persvarsto savo biudžetus, kad medikų algoms būtų galima skirti papildomus 18 mln. eurų.

Vyriausybė planuoja dalį šių papildomų lėšų paimti iš Užsienio reikalų ministerijos biudžeto. Tai būtų pinigai, už kuriuos norėta atidaryti ambasadą Australijoje, todėl planas reiškia, kad šios ambasados atidarymas bus atidėtas neribotam laikui.

Be to, valstybinių kompanijų bus paprašyta persvarstyti savo dividendų dydį, sakė J. Reiras.

„Tikiuosi, jog mūsų kompromisinis pasiūlymas nebus ignoruojamas, o mes, politikai, išmoksime pamoką, kad įvairūs skaičiai, išdėstyti įstatymuose ir taisyklėse, turi būti paremti konkrečiais finansavimo šaltiniais“, – sakė I. Vinkelė.

Lapkričio 7 dieną prie Saeimos bus surengtas protestas, medicinos darbuotojų profesinėms sąjungoms akcentuojant, kad 42 mln. eurų, numatyti 2020 metų biudžete medikų algoms kelti, yra nepalyginami su pradiniu vyriausybės pažadu tam skirti 120 mln. eurų.

Jos duomenimis, gydytojų algos nuo 30 iki 49 proc. didėjo 24 gydymo įstaigose. Slaugytojų algos 15-oje gydymo įstaigų padidėjo nuo 30 iki 40 procentų. Daugiausia kilo miestų poliklinikose dirbančių slaugytojų atlyginimai.

Anot ministro Aurelijaus Verygos, kai kurios įstaigos ne iš karto suskubo kelti savo darbuotojams darbo užmokestį, tačiau galutinis rezultatas nuteikia optimistiškai.

„Duomenys patvirtina, kad paslaugų įkainių indeksavimas pasitvirtino. Ypač pradžiugino tai, kad papildomą milijoną eurų gydymo įstaigų vadovai sukaupė iš vidinių resursų. Dėkoju jiems. Tai ne tik rodo, jog efektyvinti veiklą dar yra pakankamai erdvės, bet ir yra ženklas medikų bendruomenei, kad jų situaciją siekiama gerinti visuose lygmenyse – pradedant Vyriausybe ir baigiant tiesioginiais vadovais“, – tvirtino jis.

Pernai ministerija medikų darbo užmokesčiui didinti skyrė 100 mln. eurų. SAM duomenimis, pačios gydymo įstaigos medikų algoms skyrė papildomą 1 mln. eurų.

Ministerijos skaičiavimu, nuo 2016 metų slaugytojų darbo užmokestis vidutiniškai padidėjo 23 proc., o gydytojų – 20 procentų.

Taip pat 1,4 mln. eurų skirta gydytojų rezidentų algoms kelti. Skelbiama, kad šiemet stipendijai tapus medikų rezidentų atlyginimo dalimi, jaunesniųjų rezidentų alga vidutiniškai sieks 1345 eurus, o vyresniųjų rezidentų – 1434 eurus.

Menkas finansavimas

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka tikina, kad nors viešojo sektoriaus atlyginimų tema ir yra plačiai eskaluojama, tačiau pagrindinė mažų šio sektoriaus algų priežastis yra labai paprasta – per mažas finansavimas.

"Didžiausia priežastis, kodėl nėra surenkama užtektinai lėšų, palyginti su kitomis šiuolaikinėmis Europos šalimis, kur didelei daliai žmonių reikia pensijų, reikia gydytis, – tiesiog per mažas finansavimas. Sveikatos apsauga yra brangi, kadangi technologijos brangios, o gydytojai nori daugiau uždirbti, nes tai yra sudėtingas, išsilavinimo reikalaujantis darbas. Jeigu norima, kad žmonės ten eitų ir dirbtų, tai ir algos ten turi būti pakankamai didelės", – teigė R.Lazutka.

Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės Ievos Valeškaitės, viešojo sektoriaus atlyginimų apskaičiavimo mechanizmas yra sudėtingas uždavinys, nes jo veiklos rezultatus įvertinti labai sudėtinga. Privačiame sektoriuje darbuotojai atlyginami už jų sukurtą vertę, o viešajame sektoriuje tą vertę pamatuoti gali būti labai keblu.

"Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) teigia, kad nuo rezultatų priklausančios darbo apmokėjimo sistemos Lietuvoje yra plačiai paplitusios – net plačiau, nei vidutiniškai EBPO šalyse narėse. Vis dėlto EBPO pripažįsta, kad matuojamas tik formalus sistemų naudojimas – nėra vertinama, nei kaip šios sistemos įgyvendinamos praktikoje, nei darbuotojų darbo kokybė", – komentavo I.Valeškaitė.

"Kitaip tariant, gali būti, kad nors ir turime formalias darbo užmokesčio sistemas, kurios skirtos apdovanoti darbščiausiems ir protingiausiems viešojo sektoriaus darbuotojams, vis tiek lieka erdvės subjektyviam darbuotojo vertinimui, nepotizmui, aplaidumui ir tinginystei", – pridūrė ekspertė.

Per daug darbuotojų?

Pasigirsta nuomonių, kad viešojo sektoriaus efektyvumą būtų galima padidinti sumažinant darbuotojų skaičių, esą jų viešajame sektoriuje yra tiesiog per daug, todėl dalis jų – dirba mažai, o darbo jėga paskirstoma neefektyviai. Negana to, birželį Specialiųjų tyrimų tarnyba paskelbė šokiruojančius skaičius – penktadalis savivaldybių darbuotojų yra giminės, o giminaičių skaičius per trijų mėnesių laikotarpį didėjo proporcingai augančiam darbuotojų skaičiui.

"Kai kuriose savivaldybėse dirbančių giminaičių dalis siekia trečdalį visų dirbančiųjų. Tad problema gali būti – ne tik atlyginimų sistema, bet ir darbuotojų samda. Galbūt būdas atrinkti geriausius darbuotojus į laisvas darbo vietas – remtis privačių samdos kompanijų paslaugomis. Rizikuodamos savo reputacija, jos, tikėtina, vengtų nesąžiningos darbuotojų atrankos", – svarstė LLRI ekspertė.

"Visų pirma, reikėtų atskirti vienus viešojo sektoriaus darbuotojus nuo kitų. Viešajame sektoriuje darbuojasi ne tik valstybės tarnautojai, ministerijų ar savivaldybių valdininkai, bet ir mokytojai, gydytojai, policijos pareigūnai. Vienas receptas visam viešajam sektoriui netinka. Pavyzdžiui, mokyklų ar ligoninių didžiulė problema – "per kaminus" nekilnojamajam turtui, įrangai ir infrastruktūrai neefektyviai paleidžiami pinigai, kurie galėtų būti skirti šių sričių darbuotojų atlyginimams didinti", – kalbėjo I.Valeškaitė.

Ekonomistas R.Lazutka iš dalies sutiko, kad per didelis darbuotojų skaičius taip pat galėtų būti viena esminių viešojo sektoriaus problemų, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad ši problema gali būti dviprasmiška bei atsisukti kitu kampu.

Romas Lazutka

"Žinoma, kai kur galbūt darbuotojų yra per daug, bet, pvz., būtent dėl menko gydytojų, slaugytojų finansavimo daug tų slaugytojų darbo atlieka pats gydytojas. Tuomet iškart ir tų gydytojų reikia daugiau, tuo metu slaugytojos dažnai valo grindis palatose ar dar kažką tvarko, tai neturėtų būti jų darbas. Bet finansavimas yra mažas, todėl aptarnaujančio personalo nėra už ką samdyti, – dėstė R.Lazutka. – Jeigu, pvz., mokytojas mažai uždirba, jis yra nepatenkintas savo alga, darbo krūviu, tada jis pradeda mažiau dėmesio kreipti į savo pagrindinį darbą, po pamokų užsiima privačia veikla ir ten skiria daugiau dėmesio, nes žino, kad jei turės gerą vardą, tai gaus daugiau privačių mokinių ir uždirbs daugiau nei mokykloje."

Neefektyvi sistema

"Mes visi, kurie nesame bankų ir LLRI ekonomistai, rodome skaičius, kad Lietuvos viešojo sektoriaus finansavimas ir perskirstymas yra mažas, valstybė tiesiog surenka per mažai pinigų, kad pajėgtų finansuoti šiuolaikinį viešąjį sektorių. Ir dabartinę mokesčių reformą vertiname neigiamai, nes ji neužtikrina didesnių valstybės pajamų. Yra labai daug neteisingų ar nesurenkamų mokesčių, taip pat yra, kur galima tuos mokesčius ir sumažinti. Ir ta mokesčių reforma yra būtina, bet ne tokia", – tikino profesorius.

Vis dėlto pasak LLRI ekspertės, biudžeto perskirstymo didinimas reikštų ir didesnius mokesčius gyventojams, o surinktos didesnės pajamos keltų ir daugiau rizikos veiksnių.

"Visų pirma, daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais. Biudžeto perskirstymo didinimas yra mokesčių didinimas. Padidinę mokesčius, tikėtina, galėtume padidinti algas viešojo sektoriaus darbuotojams. Žinoma, egzistuoja rizika, kad, padidinus mokesčius, surinktos pajamos bus išleistos ne algoms, o įrangai, infrastruktūrai ar tiesiog – panaudotos neefektyviai. Niekas neapsaugotas ir nuo to, kad algos padidėtų ne mažiausiai uždirbantiems ar visiems darbuotojams, o tik išrinktiesiems. Už tai papildomai sumokėtumėme visi mes, mokesčių mokėtojai", – įsitikinusi I.Valeškaitė.

Yra labai daug neteisingų ar nesurenkamų mokesčių, taip pat yra, kur galima tuos mokesčius ir sumažinti.

R.Lazutka mano, kad pasakymai, jog mokesčiai yra dideli, o žmonėms sudėtinga juos mokėti, yra populistiški, nes Lietuvoje yra ir tokių žmonių, kurie pragyvena labai lengvai, o mokesčių sumoka ne tiek jau ir daug, todėl turtingesnis sektorius galėtų ir daugiau prisidėti prie valstybės finansavimo.

"Vis dėlto yra interesai. Tie, kurie atstovauja bankams ar dideles pajamas gaunančiam gyventojų sluoksniui, jie kalba būtent apie valstybės konkurencingumą, per didelius mokesčius, tačiau nežiūri į tą pusę, kad šalies konkurencingumas ir yra menkas dėl to, kad viešasis sektorius tikrai skurdus ir galbūt neefektyvus, nes nėra pakankamai gerų darbo vietų, investicijų", – teigė ekonomistas.

"Valstybės lygmeniu būtų galima įvesti taip vadinamą nulinį biudžetą. Dabar politikai naujo biudžeto lėšas įstaigoms skirsto pagal tai, kiek skyrė praėjusiais metais. Turėdami nulinį biudžetą, politikai susirinktų ir sakytų: "Štai turime 12 mlrd. eurų, kokias svarbiausias Lietuvos problemas už tiek galime išspręsti?" Tai leistų efektyviau paskirstyti biudžeto lėšas, o ne gyventi iš inercijos", – siūlė I.Valeškaitė.