"Projekto idėja kilo tiesiog iš būtinybės apsaugoti baleto meną, nes jis yra labai trumpaamžis ir itin greitai nuslenka į užmarštį", – "Kauno dienai" sakė jo iniciatorius menotyrininkas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Helmutas Šabasevičius.

– Projektas "Baleto atmintis" yra vienas tų retų kartų, kai Kaune yra galimybė išvysti baletą. Įdomu tai, kad prieš dvejus metus minėjome Lietuvos baleto 90-metį, tačiau štai toks projektas atsirado dabar.

– Šio sumanymo nesiejome su jokia sukaktimi. Didysis jubiliejus dar laukia – 2025 m. minėsime Lietuvos baleto šimtmetį ir tada, neabejoju, bus nemažai kalbama apie baleto raidą Lietuvoje, sulauksime ir įvairių renginių. O šio projekto idėja kilo tiesiog iš būtinybės apsaugoti baleto meną, nes jis yra labai trumpaamžis ir itin greitai nuslenka į užmarštį. Repertuariniai baleto spektakliai, jeigu pasiseka, išsilaiko dešimt metų, o pasitaiko ir tokių, kurie gyvuoja vos kelerius metus. Tad kartu su Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriumi nusprendėme pažiūrėti, ką mes dar galime restauruoti ir kokią baleto istoriją šiandien dar galime pamatyti. Todėl "Baleto atmintį" pirmiausia orientuojame į išsaugojimą tų choreografijos kūrinių, kurie jau nugrimzdo praeitin. Gavę Lietuvos kultūros tarybos paramą, nusprendėme sudaryti tokią retrospektyvą / koncertą, kuriame atsispindėtų, kiek įmanoma daugiau Lietuvos choreografų – nuo pirmųjų šokio žingsnių čia, būtent Kaune, iki maždaug 2000 m.

Koncertą Kaune skiriame baleto artistės, teatrologės ir istorikės Aliodijos Ruzgaitės atminimui.

Pirmoji retrospektyva "Baleto atmintis" 2016 m. pabaigoje buvo parodyta Vilniaus publikai. Šiais metais ją nusprendėme atvežti ir į Kauną bei Klaipėdą. Šis projektas tiesiog privalėjo būti pademonstruotas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kadangi tai yra scena, kurioje gimė Lietuvos baletas. Tačiau pirmą kartą pasirodėme būtent Vilniaus šokio teatre, kadangi retrospektyvoje šoka Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniai. Mokykla labai išmintingai pažvelgė į šį projektą kaip į puikią edukacinę galimybę. Juk jaunieji artistai šokdami susipažįsta su choreografija tų asmenybių, apie kurias mokosi šokio istorijos pamokose. Koncertas Vilniuje sulaukė nemažo susidomėjimo, tad supratome, kad jį reikia parodyti ir kituose miestuose. Nesinorėjo, kad jis, kaip ir mūsų baleto istorija, sušvitęs staiga užgestų. Džiaugiuosi, kad koncerto sklaidos idėją taip pat palaikė Lietuvos kultūros taryba.

Koncertą Kaune skiriame baleto artistės, teatrologės ir istorikės Aliodijos Ruzgaitės atminimui. Ši žymi kaunietė buvo kilusi iš inteligentų šeimos. Pokario metais ji baigė studijas tuomečiame Kauno universitete, vėliau išvažiavo į Maskvą studijuoti teatrologijos. Šių metų vasarą, praėjus kelioms dienoms po savo 94-ojo gimtadienio, A.Ruzgaitė netikėtai užgeso. Dar spėjau jai parodyti retrospektyvos Vilniaus šokio teatre vaizdo įrašą, kuriuo ji labai džiaugėsi. Nusprendėme koncertą Kaune paskirti šiai Lietuvos baleto amžininkei, kadangi ji būtent Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, tuomečiame Valstybės teatre, baigė baleto studiją ir būtent čia pradėjo šokėjos karjerą.

– Ar programa, kurią matys Kauno publika, skirsis nuo pirmosios retrospektyvos Vilniuje programos?

– Retrospektyvos Kaune programa šiek tiek skirsis nuo tos, kuri buvo rodoma Vilniuje. Tačiau pirmasis kūrinys, kuriuo pradėsime koncertą, kaip ir Vilniuje, bus Nikolajaus Zverevo "Kopelijos" variacija. Vis dėlto šio choreografo "Kopelija" nebuvo pirmoji, pastatyta Lietuvoje. Pirmasis šį spektaklį 1925 m. pastatė Pavelas Petrovas. Jis buvo pirmasis Valstybės teatro baleto choreografas, atvykęs į Kauną 1924 m. pabaigoje. Tačiau jo kūrinių neišliko, todėl N.Zverevo "Kopelija" yra labai svarbus spektaklis Lietuvos baleto istorijai, kadangi kažkaip pavyko jį išsaugoti baleto artistų atmintyje. Šiame projekte prisiminti Svanildos variaciją padėjo buvusios baleto solistės Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė ir Rūta Kudžmaitė.

Į koncerto Kaune programą įtrauktas ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kadaise rodyto Irenos Ribačiauskaitės "Spragtuko" fragmentas, ir Jurijaus Smorigino Klaipėdoje pastatytų "Kruvinųjų vestuvių" ištrauka, taip pat vienos iš moderniosios choreografijos Lietuvoje pradininkių kaunietės Kiros Daujotaitės kūrinys "Valsas". Drauge su M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviais koncerte dalyvaus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Jeronimas Krivickas ir Mantas Daraškevičius, Valstybinio Kauno muzikinio teatro solistai Auksė Mikalajūnaitė ir Aurimas Sibirskas, Valstybinio Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistai Aušra Krasauskaitė ir Mantas Černeckas. Koncertą režisavo Vytautas Brazdylis, o kaip scenovaizdžius choreografiniams kūriniams naudosime nuotraukų ir baleto spektaklių scenovaizdžių eskizų iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių vaizdo projekcijas.

– Projektas "Baleto atmintis" iš dalies yra skirtas žiūrovų edukacijai.

– Šio koncerto misija tikrai yra edukacinė. Todėl jo metu trumpai pakomentuosiu kiekvieną numerį – kada jis buvo sukurtas, kas jį atliko, kas šiuo metu jį atlieka ir kaip tas numeris ar tas epizodas papildo mūsų baleto choreografijos istoriją. Be istorijos pažinimo, be žinojimo, iš kur mes atėjome, kas yra mūsų pirmieji choreografai ir pirmieji artistai, mes tikrai negalėtume turėti normaliai funkcionuojančios šokio kultūros. Šis projektas – pirmasis mėginimas parodyti šio šokio meno raidą – nuo ko baleto istorija Lietuvoje prasidėjo ir iki ko mes atėjome, todėl paskutinieji numeriai šiame koncerte yra jau sukurti vidurinės kartos choreografų – Jurijaus Smorigino ir Anželikos Cholinos. Šie kūrėjai užbaigia mūsų baleto XX a. raidos istoriją.

Programoje – klasika

Koncerto metu bus pristatyti rekonstruoti choreografų Nikolajaus Zverevo (Léo Delibes "Kopelija"), Broniaus Kelbausko (Juozo Pakalnio "Sužadėtinė"), Michailo Moisejevo (Igorio Morozovo "Daktaras Aiskauda"), Vytauto Grivicko (Juliaus Juzeliūno "Ant marių kranto"), Česlovo Žebrausko (choreografinė miniatiūra "Palangos Juzė" pagal Miko Vaitkevičiaus muziką), Kiros Daujotaitės ("Valsas" pagal Frédérico Chopino muziką), Natalijos Topčevskajos-Šiekštelienės ("Mano pirmasis pas de deux" pagal Wolfgango Amadeus Mozarto muziką), Elegijaus Bukaičio (Piotro Čaikovskio "Gulbių ežeras"), Alfredo Kondratavičiaus (Juliaus Juzeliūno "Terra Archegon"), Vytauto Brazdylio (Antano Rekašiaus "Amžinai gyvi"), Irenos Ribačiauskaitės (Piotro Čaikovskio "Spragtukas"), Egidijaus Domeikos (choreografinės scenos "Metų laikai" pagal Giuseppe‘s Verdi muziką), Jurijaus Smorigino ("Kruvinos vestuvės" pagal Astoro Piazzolos muziką), Anželikos Cholinos ("Gulbė" pagal Camille‘o Saint-Sainso muziką) kūrinių fragmentai.

Koncerto "Baleto atmintis" rengėjai – meno kultūros žurnalas "Krantai" ir Lietuvos nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, partneriai – valstybiniai Kauno ir Klaipėdos muzikiniai teatrai.

Kūrinius rekonstravo patys choreografai, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogai, valstybinių Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų baletmeisteriai. Koncerto režisierius – Baleto skyriaus pedagogas, choreografas Vytautas Brazdylis.

Kas? Koncertas "Baleto atmintis".

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? Spalio 18 d. 17 val.

1923 m. birželio 24 d. ji gimė Kaune, pedagogų šeimoje. Stiebėsi, iš balkono Laisvės alėjoje stebėdama praeivius ir prošal riedančias konkes. Šeimai persikrausčius į nuosavą namą Žaliakalnyje, ten lankė pradinę mokyklą, vėliau – privačią Marijos Pečkauskaitės gimnaziją Laisvės alėjos pradžioje.

Būdama pradinukė, A.Ruzgaitė Valstybės teatre išvydo pirmąjį savo gyvenime baleto spektaklį – Leo Delibes „Kopeliją“ ir, kaip vėliau sakydavo, pradėjo „kliedėti baletu“. Tėveliai smalsią mergaitę nuvedė į privačią Anatolijaus Obuchovo baleto studiją, kuri 1935 m. buvo suvalstybinta. Valstybės teatro baleto studiją A.Ruzgaitė baigė jau 1940-aisiais, todėl pirmasis teatro spektaklis, kurio kordebalete jaunajai balerinai teko šokti, buvo sovietinis Reingoldo Gliero baletas „Raudonoji aguona“. 1942 m. talentingą šokėją pastebėjęs choreografas Bronius Kelbauskas patikėjo jai Alyvų fėjos vaidmenį Piotro Čaikovskio balete „Miegančioji gražuolė“, 1943 m. – Vandos vaidmenį Juozo Pakalnio balete „Sužadėtinė“.

Darbą teatre A.Ruzgaitė derino su filologijos studijomis Vytauto Didžiojo universitete. Jas baigė pokariu atkurtame Kauno universitete. 1954 m. gavo teatrologės diplomą Maskvos GITIS (Valstybiniame Lunačiarskio teatro meno institute).

1948 m., teatrui persikėlus į Vilnių, čia atvyksta ir A.Ruzgaitė. Jos vaidmenų arsenalas pasipildo Zarema Boriso Asafjevo balete „Bachčisarajaus fontanas“, Laurensija Aleksandro Kreino „Laurensijoje“, Kitri Liudwigo Minkaus „Don Kichote“, Ispane Maurice‘o Ravelio „Bolero“ ir daugeliu kitų. Kino juostoje išliko spalvingas A.Ruzgaitės sukurtas Raganos vaidmuo Vytauto Grivicko filme-balete „Eglė“ pagal Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“.

1952 m., tebešokdama teatre, A.Ruzgaitė pradėjo dėstyti tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1966 m., jau palikusi sceną, porą dešimtmečių mokė baleto paslapčių M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleivius.

A.Ruzgaitė darbavosi ir kaip teatrologė, Lietuvos baleto metraštininkė. 1960 m. pasirodė jos studija „Choreografijos menas“, 1964 m. – „Lietuviško baleto kelias“. Vyresni šokio meno gerbėjai dar prisimena ją iš baleto menui skirtų televizijos laidų bei siužetų. Vilniaus rotušėje A.Ruzgaitė vesdavo „Videosiurprizų“ vakarus, kuriuose pristatydavo garsių choreografų spektaklių vaizdo įrašus.

Vėliau dar kelis dešimtmečius išlaki A.Ruzgaitės figūra būdavo pastebima visuose šalies šokio bendruomenės renginiuose. Ir visai nesvarbu, ar tie renginiai – teatro spektakliai su gastroliuojančiomis baleto žvaigždėmis, ar šiuolaikinio šokio studentų pirmieji choreografiniai bandymai: jai buvo įdomus ir artimas kiekvienas žmogus, savo gyvenimą siejantis su pačios dievinamu menu.

Netgi pastaruosius dešimt metų, kai dėl silpnų kojų nebegalėdavo palikti savo buto Vokiečių gatvėje, iš ją aplankančių bičiulių A. Ruzgaitė tikėdavosi visų pirma teatro ir šokio pasaulio naujienų, o ne užuojautos. Pasižymėjo nuostabia atmintimi, buvo puiki pasakotoja. Dalis jos pasakojimų 2010 m. nugulė į memuarinę knygą „Prisiminimų blyksniai“.

A. Ruzgaitė bus pašarvota Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22), I salėje. Lankymas nuo birželio 29 d., ketvirtadienio, 16 val. Karstas išnešamas birželio 30 d., penktadienį, 13 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Birželio 30 d., penktadienio rytą, 7.30 val. už mirusiosios vėlę bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

A.Ruzgaitei birželio 24 dieną sukako 94-eri.

Ji sukūrė ne vieną vaidmenį baleto scenoje, buvo baleto mokytoja, yra parašiusi knygų apie baletą.

2004 metais už indėlį į Lietuvos teatro meną A.Ruzgaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.