Apie šią akciją žurnalistė kalbino Strateginių iniciatyvų centro vadovą Alką Paltaroką.

 – Šiandien mes įvykdėme akciją, kurios pavadinimas „PUT IN jail“ – Putinas kalėjime. Artėjant Gedulo ir vilties dienai, 1,68 m V. Putino atvaizdas, sukurtas dirbtinio intelekto, pasodinamas į kalėjimą. Pats pirmasis kalėjimas – laisvės kovų ir okupacijų muziejus, buvę KGB rūmai. Tas pats atvaizdas keliaus ir į kitus muziejus, kurie susiję su Lietuvos genocidu.

G. Skaraitienės/BNS nuotr.

 – Kur dar keliaus V. Putino atvaizdas?

– Daugelis galvoja, kad Lietuvoje yra tik vienas muziejus, susijęs su genocidu. Mes turime ir Tuskulėnų memorialą Vilniuje, turime Tauragėje, Lazdijuose, Klaipėdoje, Gargžduose, daug yra tų muziejų. Didesni ar mažesni, pasistengsime, kad visuose juose atsidurtų V. Putino atvaizdas.

– Ar tai mums yra priminimas, kokia data artėja ir ką Sovietų Rusija mums padarė? Ar tai tuo pačiu ir simbolinė akcija, kuri gali atnešti šiek tiek pasitenkinimo tiems, kurie laukia teisingumo?

– Teisingumą vykdo teismai. Visuomenė gali tik pasmerkti. Mums labai svarbu prisiminti istoriją ir suvokti, kad Lietuva ypač nukentėjo. Daugiau nei 15 proc. Lietuvos gyventojų antrojo pasaulinio karo metu ir po jo buvo nužudyti, deportuoti arba priverstinai iškeldinti. Daugiau nei 600 tūkst. gyventojų neteko Lietuvos valstybė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kokius faktinius, teisinius žingsnius tarptautinė bendruomenė jau yra padariusi dėl to, kad režimo vadovas atsidurtų už kalėjimo grotų?

– Tai yra teisiniai procesai. Mes žinome, kad Tarptautinis Baudžiamasis Teismas yra priėmęs sprendimą, yra išduotas orderis jo paieškai. Yra daugiau tų teisinių procesų, daugiau tarptautinės teisinės institucijos sprendžia, kaip tai yra vykdoma. Manau, kad teisingumas anksčiau ar vėliau įsiteisins ir įsigalės.

Buvusiuose KGB rūmuose žurnalistė pakalbino ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Lauryną Kasčiūną.

P. Peleckio/BNS nuotr.

– Kas šiandien ar rytoj neatrodo, kad yra realu, po metų, dvejų, penkerių gali būti realu. Kai keičiasi situacija, kai gali keistis ir situacija pačioje Rusijoje, kai jis nebeturės apsaugos, kai neturės specialių tarnybų lojalumo – gali lūžti režimas. Tada galimybių langas atsiveria įvairiems dalykams, taip pat ir teisingumui. Visi karo nusikaltimai, kurie vyksta Ukrainoje, rodo, kad tai tik laiko klausimas.

Be abejo, tokios akcijos prisideda ir prie to, kad Vakarų visuomenės nepamirštų, su kuo jos turi reikalą. Dabar girdžiu kai kuriuos Vakarų balsus – palikime V. Putinui vietą prie stalo. Manau, tai yra klaidingas mąstymas. Galimam karo nusikaltėliui palikti vietą prie stalo reiškia dalinai ir legitilimizuoti jo veiklą.

– Šiandien esame genocido ir aukų muziejuje ir jau pripažinta, kad Lietuvoje buvo vykdomas genocidas. Ar realu, kad, sugriuvus dabartinei Rusijai, teisingumo sulauktų ir Lietuva? Jokių kompensacijų, jokių reparacijų, atsiprašymų mes taip ir nesulaukėme.

– Nesu entuziastingai nusiteikęs visos Rusijos visuomenės atžvilgiu. Kitaip tariant, manau, kad tai ne tik V. Putino, bet ir visos Rusijos karas. Labai tikėtina, kad istoriniai klausimai, net ir esant naujam vadovui, irgi bus priimami kategoriškai prieš visos Rusijos visuomenę. Nepaisant to, mes turime to siekti. Jeigu įvyktų stebuklas ir atsirastų kažkokia demokratijos galimybė Rusijos federacijoje, kodėl gi ne? Reikės kalbėti ir apie mūsų istorinį teisingumą, apie tai, ką mūsų žmonės išgyveno KGB kamerose.

Taip pat apie situaciją Rusijoje kalbintas ir Visuomenės informacijos saugumo agentūros įkūrėjas Aurimas Navys.

– Žinote, aš labai tikiuosi, bet nebūsiu tas žmogus, kuris apsimetinėja. Rusija turi branduolinį ginklą, Rusija yra didžiulė valstybė su tikrai senomis represinių jėgos struktūrų tradicijomis. Tikėtis, kad be kapituliacijos, be įveikimo mūšio lauke Rusija staiga persiverstų per galvą, visuomenė sukiltų, pradėtų atgailauti, nuteistų karo nusikaltėlius, yra šiek tiek per drąsu.

– Kas turi pasikeisti, kad būtų tokia pabaiga, kokios režimas nusipelnė?

– Visų pirma, mums reikia laimėti karą, bet laimėti taip, kad būtų atstatyta Ukrainos sienų kontrolė ar 1991 metų Ukrainos ribos. Tam, kad tai įvyktų, Ukraina turi gauti visą įmanoma ir galbūt neįmanomą paramą, pavyzdžiui, tapti NATO nare.

Taigi, tik visiškai sutriuškinus Rusijos pajėgas Ukrainos teritorijoje, mes galime galvoti apie tai, kad reikėtų dėti daugiau pastangų Rusijos pozicijai, Rusijos partizanams, kurie kovoja Rusijos federacijoje, galbūt juos paremiant tiesiogiai, padėti judėti link Maskvos ir nuversti režimą ginklu. Toks kelias pagreitintų viso režimo ir visos visuomenės pasikeitimą. Ar tai labai tikėtina? Kaip ir sakiau, aš esu realistas. Tikėtina, bet negreitai.

Per aštuonias paras jis vienas pėsčiomis nukeliavo 250 km nuo Kalesninkų miško vadavietės Alytaus rajone iki Minaičių bunkerio Radviliškio rajone, pranešė viešųjų ryšių kompanija „Vilnius LifeStyle“.

A. Paltarokas savo žygį pradėjo vasario 16-ąją, kai minėtas Minaičiuose pasirašytos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos šimtmetis.

Jis keliavo miškais, pelkėmis, laukais ir vieškeliais, dieną ir naktį. A. Paltarokui teko nakvoti bunkeryje, miške, po atviru dangumi, klebonijoje, „konspiraciniame“ bute, viešbutyje, piligrimų namuose.

„Bandžiau suprasti, kaip išgyveno partizanai, kiek valios ir ryžto tie žmonės turėjo ištverti nežmoniškus sunkumus, kai mirtis kasdien alsavo jiems į nugarą. Šaltis, nepriteklius, žudikai stribai ir NKVD, išdavystės, kankinimai... Ir jie vis tiek kovojo už Lietuvos laisvę!“ – sakė A. Paltarokas.

1949 metų vasario 16-ąją prieš sovietų okupacinį režimą kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė pasirašė deklaraciją, kad Lietuva yra demokratinė respublika, o jos suvereni valdžia priklauso Lietuvos tautai.

1999 metais šį dokumentą Seimas pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu, o jį pasirašiusius partizanus – Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Aleksandrą Grybiną-Faustą, Vytautą Gužą-Kardą, Juozą Šibailą-Merainį, Bronių Liesį-Naktį, Leonardą Grigonį-Užpalį, Petrą Bartkų-Žadgailą – pripažino signatarais.

Deklaracija pabrėžia, kad visomis išgalėmis bus siekiama atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir prie šio siekio kviečiami prisidėti visi lietuviai, gyvenantys Tėvynėje ir už jos ribų. Seimas 2019 metus paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Dokumento originalas iki kovo pabaigos bus eksponuojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Svajonių šalis

Nekart Jungtinėje Karalystėje lankęsis 39 metų vyras į kalniečių kraštą pirmą kartą gyvenime įžengė 2016 m. vasarą.

"Kalniečiai, klanai, filmai "Narsioji širdis", "Kalnietis", "Haris Poteris", įspūdingi iš ten kilę kino ir knygų personažai, ežero pabaisa Nesė, įvairios legendos, fantastiškas kraštovaizdis... – argumentus pamatyti Škotiją vardijo Alkas. – Tai buvo mano svajonių šalis."

Pastaraisiais metais karyba, ypač šaudyba, besidomintis skautų organizacijai priklausantis A.Paltarokas, nuvykęs į Škotiją, domėjosi ir jų karyba, istorija.

"Ne paslaptis, kad škotų karybos menas turi gilias šaknis, ten  patriotiška, kariška dvasia perduodama iš kartos į kartą. Jei šeimoje karys – dažnai taip tęsiamos tėvų, senelių, prosenelių ir net proprosenelių tradicijos, – pasakojo Alkas. – Škotijoje susipažinau su karo veteranais, daug škotų karių dalyvauja įvairiose karinėse misijose Afganistane, Irake ir kitose šalyse. Jų karybos tradicijos siejamos su ilgamete kova dėl laisvės bei nepriklausomybės ir kažkuo artimos lietuviams."

Pažintis su legendiniu klanu

Viešnagėje Alkas susipažino su garsiuoju žemutinės Škotijos Douglas klanu (šeima). Šio klano valdymo ir karybos viršūnė siekė viduramžius, Vytauto valdymo laikus.

Vienas pirmųjų Douglas klano vadų – erlas – buvo Sholtas Douglas, kuris dar 767 m. kare padėjo Škotijos karaliui.

"Oficialiai kiltai minimi XVI a., tačiau tokius sijonus kariai segėjo dar vikingų klestėjimo laikais. Kiltas – karinės uniformos dalis, – aiškino Alkas. – Tik šiais laikais vyriškas sijonas tapo ir škotų futbolo aistruolių atributu. Tai škotų kultūros dalis, aukštuomenės, aristokratijos ypatingų oficialių renginių tradicijos dalis. Neatsitiktinai Bakingamo rūmuose ypatingomis progomis škotai segi kiltus."

Susižavėjęs klano šūkiais "Niekada atgal", "Pirmyn", lietuvis domėjosi Douglas istorija, bendravo su klano nariais ir gavo neoficialų leidimą dėvėti jų klano aprangą.

"Kiltai siuvami iš storos vilnos ir turi ypatingą raštą, vadinamą tartanu, – kadaise pagal sijono langelių spalvas ar marginimą buvo galima nustatyti, kokiam klanui priklauso žmogus", – aiškino A.Paltarokas, nusipirkęs Douglas klano spalvų kiltą, diržą, vilnones kojines, specialius batus ir kitus aksesuarus – sąsagas, durklo formos sagtis kiltui, ženkliuką švarkui su Douglas klano herbo simboliu – liepsnojančia salamandra.

Paklojo pustrečio tūkstančio

Už šiltos vilnonės kojinės (jas prilaiko gumytės) klano narys visada užsikiša durklą.

"Ilgos kojinės šildo, atviri batai taip pat nėra atsitiktinumas ar tik stiliaus detalė. Kai reikėdavo bristi per upelius, upes, vanduo greitai išbėgdavo, – subtilybes aiškino A.Paltarokas. – Beje, kad kojinės nesmuktų, reikia išmokti batų užsirišimo technologijų – jų yra bent aštuonios, o raišteliais apraizgomos ir kojinės."

Už grynos vilnos kiltą, kojines, batus, diržą su sagtimi, kailinį (gaminamas iš triušio, vilko, lapės ar kito gyvūno kailio) krepšelį, kuris yra svarbi aksesuarų dalis, ir jau Lietuvoje siūtą švarką A.Paltarokas sumokėjo pustrečio tūkstančio eurų.

"Švarką, kuris derinamas su kaklaraiščiu ar peteliške, siuvau Lietuvoje. Mano apranga skirta oficialiems renginiams. Tačiau tai – vadinamasis paprastas, formalus paketas. Visa prabangi apranga, kuri siuvama dizaino namuose, gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų. Dar daugiau kainuos, jei segės ir kiti aksesuarai bus papuošti deimantais ir kitais brangakmeniais, kurie paveldimi iš kartos į kartą."

Kas po kiltu?

Alkas kelis kartus, segėdamas kiltą, dalyvavo Douglas renginiuose ir jau ne vieną kartą stebino įvairių Lietuvos renginių  žiūrovus ar skautų stovyklos kolegas.

"Taip, ši apranga atkreipia dėmesį, – šyptelėjo viešųjų ryšių įmonės vadovas. – Nuo pat išėjimo iš namų iki renginio."

Jis neslepia, kad, segint kiltą, vaikščioti labai patogu. Tačiau iš pradžių reikia įprasti gražiai patiesti klostes, kad kiltas nesusiglamžytų.

Išvydę kiltu pasidabinusį vyrą daugelis mielai fotografuojasi ir...

"Taip, pagrindinis klausimas, ar ką nors vilkiu po kiltu", – juokėsi A.Paltarokas.

Taip, pagrindinis klausimas, ar ką nors vilkiu po kiltu.

Senovėje po kiltu klanų nariai nevilkėdavo nieko. Tačiau 2009 m. bendrovė "Slanj" – viena pagrindinių kiltų gamintojų –  paskelbė, kad po jų kiltais privaloma dėvėti apatinius.

Tai papiktino Škotijoje garsų Ianą Emersoną, kuris dirba "Tartan Army Magazine" redaktoriumi.

"Škotai didžiuojasi pelnę daugybę pergalių ir nugalėję mūšiuose nuo Banokberno 1314 m. iki Vemblio – 1977-aisiais. Ir tai – nesikeis. Mūsų nacionalinė apranga padeda mus atpažinti visame pasaulyje ir vien mintis kažką dėvėti po kiltu privers subyrėti iliuzijas ir sudaužys moterų širdis", – teigė jis.

Šypsenų sulaukiantis A.Paltarokas neslepia, kad kiltas jam nėra viensimbolinis drabužis ar karinis atributas. "Jį dėvėdamas pasitempiu ir jaučiu filmo "Kalnietis" herojaus dvasią", – paaiškino jis.