– Jau dešimt metų esate puikiai pažįstamas televizijos žiūrovams. Iš jūsų tikimasi moksliškai pagrįstos, tačiau labai suprantamai ir aiškiai pateiktos informacijos. Gal geriau jaustumėtės, jei būtumėte nežinomas: juk garsus vardas prideda ir daugiau atsakomybės?

– Manau, ne ten dedate akcentus. Viskas priklauso ne nuo žinomumo, bet nuo patirties. O mano darbo stažas tiek kaip vidaus ligų gydytojo, tiek kaip LSMU lektoriaus – išties nemažas.

– Buvote dingęs iš televizijos. Smagu, kad vėl kiekvieną šeštadienio rytą galėsime matyti savo mylimą daktarą. Jei ne paslaptis, kas paskatino grįžti?

– Atsirado tokia galimybė ir sutikau. Žinote, visai neblogas gyvenimas būtų, jei visiems sakytume „ne“. Tik ar visuomet tai būtų teisinga?

TV3 nuotr. 

– Ar lengva sugalvoti laidoms temų? Štai praėjusį šeštadienį kalbėjote apie hipertenziją. Ar dėl to, kad širdies ir kraujagyslių ligos – itin klastingos ir kasmet visame pasaulyje pasiglemžia daugybę gyvybių?

– Visaip tos temos dėliojasi. Būna, kad renkuosi pagal aktualumą, kaip arterinė hipertenzija, kuri laikoma garbaus amžiaus žmonių liga, tačiau pastaruoju metu užklumpa vis jaunesnius. Būna, kad žiūrovai patys išreiškia savo pageidavimų, arba vartydamas mokslinius straipsnius, naršydamas po internetą surandu kokios nors labai įdomios ir aktualios informacijos. Svarbiausia, kad žmonėms būtų įdomu.

– Labai smalsu, ar kada nors jaunystėje svajojote apie aktorystę? Juk esate apdovanotas ir aiškia dikcija, ir artikuliacija, ir charizmos iš jūsų neatimsi?!

– Vaikystėje ir paauglystėje buvau įsitikinęs, kad mano darbas niekada nebus susijęs su bendravimu. Ar buvau intravertas? Galbūt ne visai, kažkur per vidurį... Galbūt aš tiesiog nepriklausiau tai kategorijai žmonių, kurie daug šneka ir labai aktyvūs, – buvau gana tylus.

Niekuomet negalvojau, kuo noriu būti. Tiesiog gyvenau, ir tiek. Jokių didelių ateities planų nekūriau. Visada maniau, kad reikia gyventi šiuo momentu.

– Kalbate apie dabar madingą požiūrį gyventi čia ir dabar? Norite pasakyti, kad žinojote šią paslaptį gerokai anksčiau?

– Nežinau, ar žinojau. Tiesiog apie tai negalvojau. Gal ir gražiai skambėtų, jei imčiau pasakoti jums visokias būtas nebūtas istorijas, kaip aš čia viską iš anksto suplanavau, sugalvojau... Tačiau buvo kitaip. Savo knygoje rašiau, kad pasidaviau mamos spaudimui. Tai ji už mane kūrė ateitį ir sakė, kad žūtbūt turiu tapti gydytoju. Man jos žodžiai atrodė tikra kvailystė. Aš – gydytojas? Kažkaip neįtikėtina.

– Daug jaunuolių, spaudžiami tėvų lankyti, tarkim, kad ir muzikos mokyklas, vėliau jiems garsiai taria ačiū. Dabar, būdamas „tas daktaras Unikauskas iš teliko“, turbūt norėtumėte jai irgi padėkoti?

– Jei būčiau išbandęs kelis variantus, tada žinočiau, kuris iš jų yra geriausias. Dabar juk visiškai nežinau, kaip būtų buvę kitur. Baigiau mokyklą su technine pakraipa, kur buvo sustiprinta matematika ir fizika. Todėl visada maniau, kad studijuosiu kažką, kas bus susiję su tiksliaisiais mokslais. Ir viskas. Apie mediciną, juo labiau aktorystę, tikrai negalvojau. Tačiau vėliau įvyko tai, kas įvyko. Palaipsniui, jau dirbant universitete, skaitydamas paskaitas studentams, ėmiau pamilti savo darbą. Supratau, kad man tai tinka ir patinka. Bet kuriuo atveju tiek mamai, tiek tėčiui už daug ką esu dėkingas.

– Daugybę metų esate LSMU Kauno ligoninės Vidaus ligų klinikos gydytojas, medicinos profesorius, turintis ilgametės lektoriaus patirties. Kiek metų skaičiuojate televizijoje?

– Neseniai bandžiau skaičiuoti – koks dešimtmetis tikrai bus.

TV3 nuotr. 

– Tačiau juk suprantate, kad kelti koją į televiziją, – labai didelė rizika? O jei, atleiskite už išsireiškimą, susimausite prieš visą Lietuvą?

– Vadinasi, susimausiu (juokiasi). Nors tikrai nemaniau, kad taip bus. Juk laidos netiesioginės. Galų gale, buvo bandomieji filmavimai. Prodiuseriai turėjo pasižiūrėti, kaip jaučiuosi prieš kameras, o paskui palaiminti arba ne. Pradžioje, aišku, buvo sunkoka jaukiai jaustis prieš kameras.

– Paskui supratote, kad turite virsti aktoriumi, vaidinančiu daktarą, o gal atvirkščiai?

–  Niekada nebuvau aktorius. Aš visada buvau daktaras. Prisipažinsiu, filmuodamasis tikrai norėčiau išjungti gydytojo mygtuką, kuris manyje įsijungia automatiškai, vos ėmus kalbėti profesinėmis temomis. Tačiau man nepavyksta. Vis dar tikiuosi. Mano idealios laidos versija: kad proto lygmeniu likčiau gydytoju, o emociniu – juo nebūčiau. Be to, reikia turėti omenyje, kad į televiziją atėjau būdamas gana solidaus amžiaus. Per tą laiką, kol manęs nematėte, tobulėjau profesinėje srityje, įgijau kalbėjimo patirties: skaičiau paskaitas studentams.

– Kuo remdamasis rengiate savo laidas – ar tik tradicine medicina?

– Tam, kad galėčiau kalbėti kokia nors tema, turiu paskaityti bent keletą straipsnių apie tai. Privalau remtis kažkokiais tyrimais, gautais rezultatais. Vien nuostatos „man atrodo taip arba kitaip“ man neužtenka. Dar mėgstu naudotis informacija, kurią esu gavęs iš asmeninės patirties, dirbdamas vidaus ligų gydytoju. Tarkim, oficialūs duomenys teigia, kad toks metodas ar vaistas kuo puikiausiai tam tikrą ligą gydo, bet aš iš patirties žinau, jog ne viskas vyksta sklandžiai. Tuomet ieškau ir kitokios informacijos.

Filmuodamasis tikrai norėčiau išjungti gydytojo mygtuką, kuris manyje įsijungia automatiškai, vos ėmus kalbėti profesinėmis temomis.

– Kaip į jūsų veiklą televizijoje žiūri kolegos medikai?

– Nežinau. Kai kurie sako, kad pasižiūri. Tačiau gal geriau jų paklauskite? Kiek suprantu, bent daugumai mano laidos atmetimo reakcijos nesukelia.

– Ar turite laiko pasižiūrėti savo laidas? Ar tai, ką matote, jus tenkina?

– Oi, ne. Niekada netenkina. Tačiau, kalbant atvirai, nežiūriu dažnai, tik kartais. Suprasdamas, kad reikia. Juk galbūt pamatysiu ką nors, ką kitose laidose galėsiu pakoreguoti.

Kai jau pažiūriu, dažniausiai pašiurpstu ir vėl kurį laiką nejungiu televizoriaus (juokiasi). Juk kai kalbi prieš kameras, atrodo, kad nori ištransliuoti vienokią informaciją arba emociją, o praktiškai pavyksta taip, kaip pavyksta.

TV3 nuotr. 

– Ar dalyvaujate vėlesniame laidų kūrimo procese: juk po visų montažų „Kviečiame daktarą!“ atrodo gerokai kitaip nei per filmavimus? Ar nebūna apmaudu, jei nelieka kažko svarbaus, esminio?

– Visaip būna. Tačiau nieko nekaltinu: laidų montuotojai, redaktoriai – juk ne medikai. Galėčiau gal ir aš daugiau prisidėti. Deja, neturiu tam jėgų ir laiko. Pradėjęs ruoštis TV laidoms, štai ką pastebėjau: dar niekada gyvenime tiek nesimokiau, kiek tapęs laidos vedėju. Akiratis per dešimtmetį smarkiai išsiplėtė.

– Ar padraugaujate su televizoriumi žiūrėdamas kitokio pobūdžio laidas, filmus, serialus?

– Turbūt nuskambės labai nepopuliariai, tačiau beveik niekada. Net neprisimenu, kada paskutinįsyk buvau įsijungęs televizorių. Žinias? Jos internete. Kita vertus, gal jas ir žiūrėčiau, bet vis atsiranda kažkokių naudingesnių veiklų. Todėl man labiau patinka naujienas skaityti. Beje, aš skaitau ne žodžiais ar sakiniais, bet pastraipomis. Taip kur kas greičiau pagaunu esmę. Niekas neprapuola tarp žodžių.

– Ar esate priklausomas nuo socialinių tinklų – feisbuko, instagramo? Girdėjau, kad daktaras Unikauskas patarimais ir ten dalijasi...

– Neturiu nei feisbuko, nei instagramo. Neskaitau ir kitų. Tačiau ir aš girdžiu visokių šnekų (žmonės papasakoja), kad daktaras Unikauskas feisbuke prekiauja įvairiais preparatais. Sykį pas mane ateina ligoninės, kurioje dirbu, slaugytoja ir klausia, kaip naudoti tokį preparatą, kurį atseit iš manęs pirko internetu. Iš pradžių dar piktinausi, kad žmonės tokie lengvatikiai. Norėjau aiškintis. Bandėme net triukšmą kelti. Tačiau tų sukčių taip lengvai nepaimsi. Buvo prieita net iki tokio absurdo, kad feisbuke pasirodė interviu su manimi (aišku, fiktyvus), kuriame dar pridėta klaidingos informacijos apie mano seserį, o nuotraukas, kuriomis iliustravo išgalvotą straipsnį, apgavikai paėmė iš „Google“ vaizdų. Todėl sakau dar kartą, neapsigaukite: daktaras Unikauskas jokiais gydomaisiais preparatais neprekiauja ir niekada neprekiavo.

– Tikriausiai esate girdėjęs Sokrato posakį: aš žinau, kad nieko nežinau. Ar jis jums tinka?

– Absoliučiai. Manau, kad išvis didelis pasiekimas yra žmogui suvokti, kad jis nieko nežino. Nuo to momento su tuo žmogumi viskas yra kur kas geriau, nei buvo iki tol.

– Ar šią Sokrato išmintį taikote ir savo studentams? Kokie jūsų ir jų santykiai?

– Savo studentams dažnai sakau: pamėginkime eiti nuo protingo prie suprantamo. Tuomet viskas keičiasi. Ar jie manęs bijo? Atsakysiu taip: kai buvau jaunas (su studentais pradėjau dirbti dar sovietmečiu), sistema buvo visiškai kitokia. Mane auginusi aplinka – taip pat. Todėl jaunystėje buvau kirvis. Vertindamas penkiabale vertinimo sistema tiek penketą, tiek dvejetą rašydavau su ta pačia malonia šypsena. Su metais, pastebėjau, ėmiau švelnėti. Pastaruoju metu studentai manęs tikrai nebijo. Į familiarumus nepereiname, bet šiaip bendraujame draugiškai. Tenoriu vieno: kad jie išmoktų!

– Pakalbėkime apie tai, ką rodo kalendorius, – pavasarį. Žmonės išsekę po žiemos ir karo vaizdų, kuriuos kasdien mato per TV. Gal patartumėte, kaip pasitikti pavasarį tiek fiziškai, tiek ir emociškai stipriems?

Dar niekada gyvenime tiek nesimokiau, kiek tapęs laidos vedėju. Akiratis per dešimtmetį smarkiai išsiplėtė.

– Pagrindinis vaistas yra bendravimas ir absoliutus vengimas toksiškų žmonių. Toksiškus kontaktus, kiek įmanoma, reikėtų nutraukti, apriboti. Kalbant apie fizinę savijautą, visų pirma, normaliai išsimiegokite, tinkamai maitinkitės ir judėkite. Daugiau nieko nereikia. Į lovą gulkitės 21.30–22 val. Jei vėliau – prarasite pagrindinę miego naudą. Kartais ir man pačiam nepavyksta šito punkto laikytis, tuomet graužia sąžinė.

Jei kalbėtume apie mitybą, paskutinįkart valgyti prieš miegą reikėtų apie kokią 16 valandą. Kaip ištverti neužkandžiaujant likusį laiką? Lengvai. Viskas priklausys nuo to, ką prieš tai dėjote į burną. Siūlyčiau atsisakyti angliavandenių ir pradėti valgyti tikrą maistą. Yra toks geras posakis, kad neįmanoma persivalgyti valgant tikrą maistą (nueikite į mėsos, žuvies, daržovių skyrius) ir neįmanoma nepersivalgyti valgant šlamštmaistį. Viskas, kas gražiai įpakuota, prie ko žmogus jau yra prikišęs savo nagus, – netikras maistas.

TV3 nuotr. 

– Mėsą paminėjote prie tikro maisto, bet kuo toliau, tuo daugiau žmonių jos bando atsisakyti.

– Mėsos jie atsisako ne dėl to, kad mėsa kaip produktas kenkia jų sveikatai. Manyčiau, jie labiau mato etinę problemą, t. y. protestuoja prieš gyvūnų žudymą. Agresija, kurią su savo mėsa perduoda žmogui žudomas galvijas? Na, norėčiau pamatyti įrodymus. Juk pasaulyje egzistuoja ir visiškai priešingas reiškinys – vadinamoji carnivoire (liet. mėsėdiška) mityba, kai žmogus pereina prie mitybos vien mėsa ir jaučiasi puikiai. Jokie vaisiai ar daržovės čia neleistini. Tik yra vienas „bet“! Renkantis mėsą, reikėtų valgyti ne liesą, bet riebesnę jos dalį, nes visus perteklinius baltymus žmogaus organizmas paverčia cukrumi. Ir būtini riebalai. Nevalgydami mėsos visiškai, negaunate provitamino A, vitaminų B12 ir D3, hemo geležies, omega 3. Per mažai gaunate vitaminų B2, B3, B5, E, K2 ir mineralų – kalcio, geležies, kalio, seleno, natrio, cinko.

– Pavasarinis meniu. Ką reikėtų būtinai įtraukti į savo valgiaraštį?

– Vienintelis logiškas atsakymas – daugiau šviežių daržovių. Taip, kaip žiemą reikėjo valgyti daugiau raugintų daržovių.

– Jei vietoj daržovių vartotume maisto papildus?

– Kartais ir aš esu šalininkas kokio nors monoprodukto. Tarkim, vitaminas D3, kurį reikėtų vartoti su vitaminu K2. Blogiausias pasirinkimas – polivitaminai, kai į vieną piliulę prikišama daug visko. Pirma, dažnai ten esančios kelios medžiagos tarpusavyje veikia kaip antagonistės. Antra, ten esančių vitaminų ir mineralų kiekis yra labai menkas. Mano patarimas – iš pradžių pasidaryti išsamų kraujo tyrimą ir pasižiūrėti, ko jūsų organizmui iš tiesų trūksta. Tuomet gydytojas nuspręs, ko reikėtų pavartoti papildomai.

– Dar viena didžiuliu sniego kamuoliu per prasidėjusį pavasarį atriedanti problema – panikos atakos. Vis daugiau jaunų žmonių juos patiria. Gal turite receptą, kaip išlikti ramiam?

– Iki 1970–1975 m. tokių dalykų pasaulyje pasitaikydavo itin retai. 1977-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išleistos pirmosios mitybos gairės, kuriose nurodyta, kad apie 60 proc. viso žmogaus dienos raciono turi sudaryti angliavandeniai. Mano galva, nuo tada viskas ir prasidėjo. Atsparumas insulinui, nutukimas, padidėjęs kraujospūdis, depresijos, panikos priepuoliai ir t. t. Blogiausia, kad tai prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Duodame vaikui valgyti saldumynų, miltinių patiekalų, nuo to ima šokinėti cukraus kiekis kraujyje, paskui – ir insulinas. Smegenyse išsiskiria dopaminas – džiaugsmo hormonas. Tačiau po dviejų valandų šių medžiagų kiekis žmogaus smegenyse krinta, dėl to jis susierzina ir vėl nori angliavandenių dozės. Gavęs vėl džiaugiasi. Paskui vėl kankinasi ir t. t. Žodžiu, pasaka be galo. Tačiau tai tik mano nuomonė. Psichiatrai galbūt sakytų, kad daktaras Unikauskas nusišneka.

– Apie dažną užkandžiavimą jūs irgi turite griežtą nuomonę. Sakote, kad sveikiausia valgyti tik du kartus per dieną?

Kalbant apie fizinę savijautą, visų pirma, normaliai išsimiegokite, tinkamai maitinkitės ir judėkite.

– Idealu būtų vieną kartą. Tačiau man pačiam irgi taip nepavyksta. Aš valgau du kartus ir savo valgymą suspaudžiu į 4–5 valandas. Susidaro apie 19–20 valandų tarpas. Ir tai ne visada. Pirmą kartą valgau tada, kai išalkstu, – 10, 12 ar net 13 valandą dienos. Paskutinį kartą valgyti stengiuosi apie 16–17 val., priklauso nuo to, kiek turiu darbų.

– Įdomu, ar per tą ilgą laiko tarpą, per kurį nevalgote, jūs galite gerti vandenį, arbatą, sultis, kavą?

– Pasakysiu tik tiek, kad labai mėgstu kavą. Per dieną geriu daug kavos. Ne bet kokios, bet espreso. Kofeino koncentracijos prasme ji yra pati silpniausia. Tačiau jei jūs gersite kavą iš degalinės ir pasirinksite didžiulį XL puodelį, bus labai įdomus dalykas. Kuo ilgiau vanduo bėgs per kavą, kai ji gaminama, tuo daugiau toje kavoje bus kofeino. Esu pastebėjęs, kad man reikia ne kavos poveikio, o jos kvapo ir skonio. Vienu metu net buvau visai nustojęs ją gerti: tik pasidarydavau kavos, praskalaudavau ja burną ir išspjaudavau. Pasitenkindavau vien kvapu ir skoniu.

– Vadinasi, mano rytinis kapučinas su pieno puta ir cukrumi yra visiška nesąmonė?

– Kategoriškai negalima į kavą dėti cukraus. Neskani? Įpratimo reikalas. Be to, kartus kavos skonis skatina tulžies išsiskyrimą, o tai žmogui naudinga. Saldus skonis to tikrai nedaro.

TV3 nuotr.

– Vyresni žmonės skundžiasi, kad norėtų, bet nebegali mėgautis kava: nuo jos kyla kraujospūdis. Ar iš tiesų puodelis kavos gali paveikti  kraujospūdį?

– Jei kava ir veikia, tai tik momentiškai. Jei senjorui labai norisi kavos, jam reikėtų rinktis espresą arba ristretą (ją kartais renkuosi ir aš). Tai labai mažos porcijos espreso kava. Kadangi vanduo su malta kava liečiasi trumpiau, kofeino ekstrahuojama mažiau, o kavos aromatinių medžiagų – santykinai daugiau. Tiesa, norint tai daryti, turi būti išlaikyta dar viena privaloma sąlyga: kavoje negali būti nei cukraus, nei pieno.

Pasakysiu dar daugiau, kad aukštas kraujospūdis – tai 90 proc. pačių žmonių susiorganizuota būklė. Dėl ko žmonės suserga hipertenzija? Arba jiems trūksta kažkokių medžiagų – magnio, vitamino D, arba jie naudoja per daug angliavandenių, nuo kurių anksčiau ar vėliau pakyla kraujospūdis.

– Ko palinkėtumėte savo gerbėjams, savo laidos žiūrovams, kurie su nekantrumu lauks kiekvieno šeštadienio ryto ir jūsų laidos?

– Gal užbaikime mūsų pokalbį tokiu linkėjimu: stenkimės visi gerai jaustis kuo ilgiau!

„Kviečiame daktarą!“ – šeštadieniais 11.30 val. per TV3.

Net ir po daugybės tyrimų, iki šiol nėra įvardinta apie 90 proc. aukšto kraujospūdžio, kitaip vadinamo arterine hipertenzija, atsiradimo priežasčių. O jei jums daugiau nei 60 metų, tikimybė, kad jūsų kraujospūdis padidės ir viršys normas, siekia net 50 proc.! Kaip to išvengti? Ką daryti, kad gyventume sveikiau?

Jau pirmojoje laidoje profesorius A. Unikauskas pasiūlė net kelis sprendimus, kaip šią riziką sumažinti. Anot profesoriaus, padidėjus kraujospūdžiui, žmonėms neretai skiriama daugybė vaistų. Tačiau yra ir ne vienas, pašalinio poveikio neturintis natūralus būdas, galintis padėti kovoti su šia problema.

Prof. A. Unikauskas./ TV3 nuotr. 

Laidoje griaunamas mitas ir apie druskos vartojimą! „Padidėjusį kraujospūdį turintiems žmonėms neretai yra sakoma, kad jiems reikėtų vartoti mažiau druskos. Iš tikrųjų, reikėtų daryti kitaip. Ne druskos kiekį mažinti, nes jos valgyti reikia tiek, kiek jūsų skonis reikalauja, o padidinti kalio kiekį. Druska – natrio chloridas, tad šioje vietoje reikėtų subalansuoti kalį ir natrį. Būtent todėl, kai trūksta kalio, gali padidėti kraujo spaudimas. O jo  galėtumėte gauti iš lapinių daržovių“, – aiškino profesorius.

Koks baltymas padeda ne tik širdies ir kraujagyslių veiklai, bet ir yra ypatingai naudingas vyrų sveikatai? Koks kinų patarimas prilygsta skubiai, ir, svarbiausia, nemokamai pagalbai kaklo kraujagyslėms?

Šie ir kiti atsakymai – laidoje „Kviečiame daktarą“ – šeštadieniais, 11.30 val., per TV3.

Laidoje žiūrovų laukia tik moksliškai pagrįsta, tačiau suprantamai pateikta informacija bei naujausios technologijos, be kurių medicina šiandien jau nebeįsivaizduojama. Aktualios temos ir medicinos naujovės puikiai derės modernioje studijoje, o vaizdinės priemonės bus pateiktos viename didžiausių ekranų Baltijos šalyse! Taip pat laida padės atsirinkti didžiuliame kasdienės informacijos sraute bei sustabdys nuo paieškų klaidinguose, nepatikrintuose šaltiniuose.

Ne vieną žmogų gyventi sveikiau įkvėpęs A. Unikauskas tikisi, kad televizija padeda pasiekti net ir tuos, kurie įprastai savo sveikata rūpintis nėra linkę. „Stengsimės rasti kažką įdomesnio, netikėto – juk medicinoje yra labai daug niuansų, kurie kartais prapuola bendrame, standartiniame kontekste. Todėl mūsų užduotis – įnešti įvairovės ir paliesti skirtingas temas“, – sakė profesorius.

Absoliuti dauguma lėtinių susirgimų yra mūsų pačių gyvenime atliekamų veiksmų rezultatas. 

Anot A. Unikausko, kiekvieno žmogaus požiūris į sveikatą skiriasi, o neretai, kad turi tam tikrų sveikatos problemų, žmonės pripažįsta tik tuomet, kai stipriai sunegaluoja. „Absoliuti dauguma lėtinių susirgimų yra mūsų pačių gyvenime atliekamų veiksmų rezultatas. Tai susiję su mityba, sportu, poilsiu ir net mūsų aplinka – toksiškais žmonėmis. Viskas priklauso nuo mūsų, ir aš įsitikinęs, kad šioje vietoje gamta nėra suklydusi“, – sakė profesorius.

Tačiau nepaisant tokių skirtumų, A. Unikauskas su kiekvienu žmogumi stengiasi atrasti bendrą kalbą, o tiksliau – pasiekti jo širdį.

„Kartais žmonės tikina, kad jų gyvenimo būdas yra sveikas, tačiau pradėjus kalbėtis, kaip jie tą įsivaizduoja, paaiškėja labai keistų elementų. Supranti, kad jie ne tik neturėtų egzistuoti, bet dar ir kenkia to žmogaus sveikatai. Medicinoje ir sveikatos sistemoje egzistuoja daug keistokų teiginių, kuriuos vieni priima, o kiti – ne. Tačiau viską reikia tikrinti. Todėl šioje laidoje mes stengiamės viską sustatyti į tinkamas vėžes ir pateikti tokią versiją, kuri, mano nuomone, yra teisinga“, – sakė laidos vedėjas.

Būtent todėl frazės „sveikas gyvenimo būdas“ A. Unikausko laidoje neišgirsite. „Tai – jau nutrintas terminas. O kai terminai vartojami nuolatos, žmonės to nebegirdi. Todėl aš ieškau kitų žodžių, o ši laida – puiki priemonė ne tik surasti tinkamus žodžius, bet ir pasiekti žmones.“

„Kviečiame daktarą!“ –  nuo kovo 4-osios, šeštadieniais, 11.30 val. per TV3.

M. Vitulskis pasakos apie savo šeimą, karjerą ir tai, ką reiškia būti garsiu tenoru. „Reikia pastovios praktikos – tada balsas nesensta. Čia kaip sportas – kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai yra labai artima“, – apie tai, kaip pavyksta palaikyti puikią vokalo formą, kalbės M. Vitulskis.

Nors anksčiau atrodė, kad tenoras būtinai turi būti didelis žmogus, dabar stereotipai yra griaunami. M. Vitulskis pasakos, kad dėl kontraktų operos teatruose dažnai tenka tai numesti, tai priaugti svorio, užsiauginti barzdą arba ją nusiskusti.

Moteris yra tokia būtybė. Nukrenta šakutė ir ji sako, kad viskas, nebegaliu.

„Anksčiau labiau buvo žiūrima į talentą, balso spalvą, kokybę. Baisiai skamba, tačiau dabar žiūrima labiau į komerciją, kad būtų gražu žiūrėti, nes reikia pritraukti žmones. Televizija, kūno ir mados kultas lemia sceninį operos pasaulio įvaizdį, to anksčiau nebuvo. Prieš 70 metų buvo tik radijas ir teatrai, kurie buvo didžiausia pramoga žmonėms“, – kalbės M. Vitulskis.

Laidoje taip pat apsilankys atlikėja Ieva Zasimauskaitė. Moteris papasakos apie tai, kad artimieji ją skatina atidaryti restoraną. Tapusi vegetare Ieva pradėjo domėtis, ką valgyti ir kaip gaminti. „Staiga man prireikė vyrui gaminti vegetarišką maistą.  Pagalvojau, kad tai yra ne man. O dabar visi skatina mane atidaryti restoraną. Daug kas sako, kad aš neblogai gaminu. Tačiau esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta kažko daryti nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro. Pas mane labai viskas keičiasi, kiekvieną dieną noriu daryti tai tą, tai kitą“, – kalbės I. Zasimauskaitė.

Dainininkė papasakos apie savo ir sutuoktinio Mariaus Kiltinavičiaus projektą „365 dienos“. Jis skirtas išsaugoti ilgai puoselėtus santykius ir išgyventi krizę. Atlikėja teigs – jai labai skaudu, kad tiek daug žmonių skiriasi. Ieva neslėps, kad jos ir Mariaus šeimoje skyrybos „vykdavo“ kas pusę metų. Šie metai taip pat buvo ne išimtis.

„Pasakiau, kad viskas, mes nebegalime būti kartu, esame per daug skirtingi. Labai dažnai aš taip sakau. Moteris yra tokia būtybė. Nukrenta šakutė ir ji sako, kad viskas, nebegaliu. O vyras klausia, kas įvyko. Tokios esame – kaupiame  ir vieną dieną pasakome, kad tai yra viskas“, – sakys atlikėja.

Laidos viešnia neslėps, kad aplinkiniai ją ragino neskubėti, apgalvoti, kodėl ji yra su tuo žmogumi, ką ji su juo veikia, kodėl sukūrė ir nori kurti santykius toliau. Šiuo metu sutuoktinių pora džiaugiasi antruoju projekto mėnesiu. Jie bando be kaltinimų kalbėtis, vienas kito nepertraukinėti, išgirsti.

„Tai buvo visiška magija. Buvo pirmas pokalbis, kad rimtai, tu visą laiką taip galvojai? Ir visą laiką tai sakei? Aš niekada to negirdėjau. Viskas labai paprasta, – apie asmeninius santykius nieko neslėpdama kalbės I. Zasimauskaitė. Sukaupta patirtimi atlikėja nori pasidalinti su kitais, išgyvenančiais santykių krizę. – Manau, kad jei skirtis, tai draugiškai ir gražiai, vienas kitam palinkint sėkmės, prieš tai išsiaiškinant viską. O ne uždaryti duris, nebenorėti matyti ir nekęsti. Nesąmonė.“

Kas tai – sveiko gyvenimo būdo vadovėlis, įtraukiantis pasakojimas ar veidrodis, kuriame daugelis atpažins save?

Intriguoti mokantis daktaras pasirinko itin patrauklų pasakojimo stilių. Bet didžiausia knygos intriga – požiūris į mūsų sveikatą. Požiūris, nepataikaujantis vyraujančiai nuomonei, išsklaidantis mitus, paremtas sveika nuovoka ir medicinos žiniomis.

– Knyga "Klauskite daktaro" pradėjo savo kelią dar nepasirodžiusi – daugelyje šeimų ji tapo laukiamiausia Kalėdų dovana. Toks susidomėjimas rodo, kad žmonės pradėjo rūpintis, kas brangiausia, – savo sveikata. Jus tai džiugina?

– Sveikata visais laikais žmonėms rūpėjo. Tačiau daugybę metų trūko informacijos tiek medikams, tiek jų pacientams, kad susidėliotų daugmaž aiški dėlionė. Dabar jau artėjame prie meto, kai į daugelį klausimų, susijusių su gyvenimo būdu, bus atsakyta. Mane džiugina, kad požiūris keičiasi, kad jau neabejojama pagrindine gyvenimo būdo įtaka mūsų sveikatai. Žmonės vis dažniau patiki, kad mūsų organizmas kai kuriais atvejais gali sveikti pats. Tik svarbu jam netrukdyti.

– Daugelis laukia iš daktarų stebuklingos piliulės – išgersiu, ir viskas bus gerai. Bet žiūrovai per daugiau nei penkerius laidos "Klauskite daktaro" metus įsitikino, kad daktaras Unikauskas tokių receptų neišrašo. Kaip tada būti sveikam?

– Per pastaruosius 40–50 metų žmonės iš tiesų įprato manyti, kad pagrindiniai mūsų sveikatos sergėtojai yra vaistai. Vaistai, vaistai, vaistai... Ypač kelia nerimą tendencija, kurią stebiu jau keletą metų, – bet kokį vaistą pateikti kaip stebuklingą. Nėra nė vieno stebuklingo vaisto! Na, gal išskyrus išimtis, kai kalbame apie itin retas ligas, nesusijusias su gyvenimo būdu.

Iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų elgesio kiekvieną dieną. Ką mes valgome, netgi kaip valgome, kokios mūsų mintys ir kur jos sklando, kai sėdime prie stalo? Ar mes judame ir kiek judame, kaip miegame? Kaip intensyviai pasmerkiame save stresinėms situacijoms? Kokie santykiai šeimoje, koks požiūris vieno į kitą? Ir piliulės, kuri sutvarkytų mūsų kasdienę elgseną, nėra. Tuo turime pasirūpinti patys.

– Kai kam galbūt atrodo, kad gyvenimo būdo reikšmė pervertinama. Kaip paaiškintumėte, kad toks požiūris nėra tik trumpalaikė mada?

– Esame įsitikinę, kad dabartiniais laikais žmonių vidutinė gyvenimo trukmė yra ilgiausia. Sunku tą užginčyti. Egipto, senovės Graikijos, netgi senovės Romos laikais vidutinė gyvenimo trukmė nebuvo ilga. Tuo metu daugiausia buvo mirštama nuo traumų. Viduramžiais pagrindinė mirties priežastis buvo infekcijos, todėl vidutinė gyvenimo trukmė taip pat buvo trumpa. Dabar, kai traumų, išskyrus karo metą, ir infekcijų sumažėjo, išmokome jas gydyti, vidutinė gyvenimo trukmė daug ilgesnė.

Bet neseniai atlikti Viktorijos laikų Anglijos gyventojų tyrimai atskleidė labai įdomių dalykų. Žmonės, kurie išvengdavo traumų ir infekcijų, gyvendavo ilgai. Maža to, išlikdavo sveiki ilgiau negu daugelis žmonių dabar. Matome, kad dauguma senųjų laikų įžymių žmonių gyveno labai ilgai, bent jau 80 metų. Taigi, jei mes tvarkingai maitinsimės, pakankamai miegosime ir judėsime, turėsime daug galimybių sulaukti sveikos senatvės. Ne šiaip senatvės, bet sveikos senatvės.

– Ką turi žinoti kiekvienas žmogus, kad kuo ilgiau išliktų sveikas? Apie tai ir yra knyga. Jei paprašyčiau jos esmę nusakyti trimis patarimais, kokie jie būtų?

– Siūlau keturis: mityba, geras miegas, judėjimas ir bendravimas. Miego, judėjimo ir bendravimo reikšmė lyg ir savaime suprantama, bet mitybos mokslo kontroversiškumas vis dar kelia daug problemų, nors šviesa tunelio gale jau matoma. Kad galėtų tinkamai funkcionuoti, kūnui reikia tinkamų statybinių medžiagų atsinaujinti, o jos gaunamos tik iš tinkamo maisto. Iš netinkamo maisto gauname žalingų medžiagų. Viskas labai paprasta.

– Kai kurie su mityba susiję dalykai knygoje aiškinami visiškai kitaip, nei esame įpratę apie juos galvoti. Teks pamiršti viską, ką iki šiol žinojome? Pavyzdžiui, teigiate: valgykite riebalus – būsite sveikas ir lieknas. Ar tikrai tai įmanoma?

– Svarbiau nustoti valgyti netinkamą maistą. Mūsų laidose, taip pat ir knygoje aš labai daug kalbu apie paprastuosius angliavandenius, apie bloguosius angliavandenius, apie cukrų. Tai netinkamas maistas. Jei žmogus jautrus insulinui, ne tik nebūtina atsisakyti gerųjų angliavandenių. Juos valgyti tokiais atvejais naudinga. Žmogus gali vartoti geruosius angliavandenius ir puikiai jaustis, būti lieknas, neturėti jokių problemų nei dėl sveikatos, nei dėl svorio. Bet kai prieinamas liepto galas, kai kuriems žmonėms iš tiesų patartina visiškai atsisakyti angliavandenių. Juos reikia pakeisti kuo nors kitu. Ir štai tada vietoj angliavandenių kaip pagrindinį energijos šaltinį galima pasiūlyti sveikuosius riebalus. Ne vartoti juos visą likusį gyvenimą, o tik tam tikrą tarpsnį, kol pagaliau ateis diena, kai vėl bus galima pereiti prie įprastos mitybos, jau įtraukiant geruosius angliavandenius, bet jokiu būdu ne cukrų.

Mitybos tema, kaip minėjau, – viena kontroversiškiausių medicinoje. Atliekama daugybė šios srities tyrimų. Nagrinėjami tie patys dalykai, bet vieni rezultatai teigia viena, kiti – visai ką kita. Ir štai mes turime daugybę informacijos, kuri prieštarauja viena kitai. Tada tiesiog tenka remtis sveika nuovoka – pergalvoti ir atsakyti į klausimą, ar tai paaiškinama fiziologiniu ir evoliuciniu požiūriu. Tuos tvirtinimus, kurie visiškai atitrūkę nuo realybės, labai sunku suvokti, jų nesinori priimti. Kiti dalykai iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo keistai, bet iškart matai, kad čia nėra jokio prieštaravimo nei fiziologiniu, nei evoliuciniu požiūriu.

– Jūs pateikiate daugeliui netikėtą požiūrį į vandenį. Ar tikrai galime sau pakenkti, kasdien išgerdami po du tris litrus vandens, kaip siūloma?

– Besąlygiškai esu už tai, kad vandenį gerti reikia. Kitas klausimas – kiek? Du litrus? Tris litrus? Niekas iš tikrųjų nežino, kiek vandens mums reikės konkrečią dieną. Ir ta pati sveika nuovoka tada sako, kad pagrindinis dalykas, kuriuo reikia remtis, yra troškulio jausmas. Jeigu mes visiškai nejaučiame troškulio arba staiga pradėjome lakstyti į tualetą šlapintis, aš labai abejočiau, ar mums iš tikrųjų reikia gerti vandenį. Per didelis kiekis vandens tampa toksiškas.

Jeigu mes visiškai nejaučiame troškulio arba staiga pradėjome lakstyti į tualetą šlapintis, aš labai abejočiau, ar mums iš tikrųjų reikia gerti vandenį. Per didelis kiekis vandens tampa toksiškas.

Esu skaitęs tvirtinimų, kad 90 kg sveriančiam žmogui reikia išgerti net keturis litrus! Tai jau rizika apsinuodyti vandeniu, nes tokiais atvejais mažėja elektrolitų kiekis kraujyje. Mes rizikuojame savo sveikata vien todėl, kad be saiko geriame vandenį. Vienintelis kriterijus yra troškulys. Knygoje skaitytojas ras pasvarstymų ir apie nuolatinį vandens gėrimą mažais gurkšneliais. Tokie raginimai ne visada pagrįsti.

– Knygoje pateikiate ne vieną šaržuotą istoriją. Jas smagu skaityti, bet ar tikrai susiduriate su pacientais, taip nesirūpinančiais savo sveikata, nesidominčiais sveika gyvensena?

– Be abejo. Jų, deja, yra labai daug. Būna, pradedi kalbėtis su ligoniu ir negali atsistebėti, kokiais keistais dalykais jis įtikėjęs. Valgo, ką nori, kas jam skanu, daug ir be saiko. Žmonės net nesusimąsto, kad mityba gali kenkti sveikatai. O kai kurie galvoja taip: nesvarbu, aš bent jau malonumą patirsiu, paskui nueisiu pas gydytoją, jis man išrašys tabletę ir bus gerai. Praeina daug metų, kol jam paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta.

– Iki šiol esate skelbęs mokslines publikacijas, o dabar – įtaigia kalba parašyta, plačiajam skaitytojų ratui skirta knyga. Kaip jums, įpratusiam prie akademinio stiliaus, pasidavė šis žanras?

– Tai nebuvo sunku. Šis stilius susiformavo laidų "Klauskite daktaro" metu, kurias vedu jau šeštą sezoną. Ir ne tik jų. Pati pradžia buvo paskaitos studentams, kai reikėdavo sudėtingus dalykus paaiškinti suprantamai ir įtaigiai. Televizijos žiūrovams daugelį dalykų turiu dar labiau supaprastinti. Čia svarbu ne tik kokia informacija pateikiama, bet ir kaip pateikiama. Man patinka apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, kartais su humoru, kartais pasitelkus groteską.

– Turite daug įsipareigojimų: gydytojo praktika ligoninėje, darbas su studentais, galų gale laida "Klauskite daktaro". Kaip radote laiko dar ir knygai?

– Dauguma reiškinių gyvenime – tai lazda, turinti du galus. Kalbant apie laiką, apie energijos sąnaudas, knygai jų skyriau labai daug. Bet yra ir šviesioji pusė. Rašymas man teikė ir didžiulį malonumą. Dalį skyrių parašiau atostogų metu nuošalioje sodyboje, atsiribojęs nuo kasdienių darbų. Tačiau buvo ir labai įtemptų dienų.

– Kaip žinią apie būsimą knygą sutiko jūsų artimieji, žmona Marina? Galbūt, pati būdama medikė, ji padėjo patarimais ar tapo pirmąja knygos skaitytoja?

– Pirmas žmonos klausimas buvo – ar paveši? Nes iš tiesų ir tiesioginis darbas, ir ruošimasis laidoms atima labai daug laiko ir jėgų. Tuo metu, kai pradėjau rašyti, neturėjau jokio supratimo, kiek jų prireiks. Vėliau supratau, kad tai labai daug laiko reikalaujantis darbas. Bet pradėjus kelio atgal jau nebuvo. Tiesiog reikėjo baigti darbą. Parašęs kai kuriuos skyrius, paprašydavau žmonos paskaityti. Man buvo svarbu, kaip ji tai įvertins. Ir, turiu pasakyti, jos kritinis žvilgsnis man padėjo.

– Kurį knygos skyrių rašėte su didžiausiu įkvėpimu? Leiskite atspėti: apie vyro ir žmonos santykius? Daugeliui skaitytojų jis turbūt bus netikėčiausias.

– Santykiai šeimoje mane domino daugybę metų. Visada norėjau suprasti, kas vis dėlto įvyksta, kad du žmonės susitikę įsimyli, susituokia ir viskas būna nuostabu, bet po kurio laiko santykiai virsta kovos lauku. Kaip viskas taip apsiverčia? Kodėl nesusikalba vyras ir moteris? Labai daug apie tai skaičiau, ir pamažu susidėliojo tam tikra mozaika. Paaiškėjo, kad viską galima paaiškinti gana paprastai, žemiškai ir dažnai čia yra tiek liūdnoji, tiek linksmoji pusės.

Iš tiesų šį skyrių rašyti buvo labai smagu. Manau, skaitytojams bus naudinga šiek tiek kitu kampu pažvelgti į daugeliui rūpimus klausimus. Kai kurie teiginiai jiems tikrai bus labai netikėti.

– Bet ką tai turi bendro su mūsų kraujospūdžiu, virškinimo ar antsvorio problemomis? Juk santykiai – ne medicinos sritis?

– Nieko panašaus. Blogi santykiai šeimoje dažnai tampa pagrindine mūsų ligų priežastimi. Nuolatinis, kasdien patiriamas stresas anksčiau ar vėliau paguldo į ligos patalą. Yra labai daug šeimų, virtusių nuolatinio karo lauku. Žmonės jose kenčia, jaučiasi nelaimingi, tampa ligoniais. Iš anksto žinant, kas laukia santuokoje, daugelio nesusipratimų būtų galima išvengti. Kaip reikia mokytis norint tapti bet kurios profesijos specialistu, lygiai taip pat reikia mokytis sutuoktinio profesijos. Geriausia, kad tai prasidėtų mokykloje. Mokiniai išmokomi sinusų, tangentų, Pitagoro teoremos, bet baigę mokyklą neturi supratimo, kas jų laukia santuokoje. Tokiu atveju kalbos apie šeimą, kaip apie pagrindinę visuomenės ląstelę, praranda prasmę.

– Matau dar vieną knygos privalumą. Niekas pagaliau nebelaikys jūsų Rusų dramos teatro aktoriumi. Ir... būsite dar garsesnis.

– Būti garsiam ar dar garsesniam man nelabai patinka. Atvirkščiai. Atsimenu, kai man buvo pasiūlyta vesti medicininę laidą televizijoje, sutikau gana lengvai. Jau tada buvau sukaupęs daug informacijos, kuri ne visada sutapo su aplinkui skleidžiamais teiginiais. Noras tuo dalytis ir buvo pagrindinis postūmis. Bet aš nė neįtariau, koks bus viso šito šalutinis poveikis. Labai greitai praradau gyvenimą inkognito. Dabar jau galiu pasakyti, kad tai viena didžiausių vertybių, kurią žmogus gali turėti.

O žmonės mane laikys Rusų dramos teatro aktoriumi ar gydytoju – nėra jokio skirtumo. Svarbu, kad jie mane išgirstų.

– Naują rašiklį autografams rašyti jau nusipirkote?

– Dabar tikrai įsigysiu. Ačiū, kad priminėte.

Vizitinė kortelė

A. Unikauskas – terapeutas, medicinos mokslų daktaras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius. Universitete studentams dėsto vidaus ligų diagnostikos kursą, konsultuoja ligonius Kauno klinikinėje ligoninėje, šeštus metus veda populiarią televizijos laidą "Klauskite daktaro".

Tad vienintelis būdas vyrui išsisukti, pasak žinomiausio Lietuvos daktaro ir LRT laidos „Klauskite daktaro“ vedėjo Alvydo Unikausko, – nusiųsti moteriai trumpąją žinutę. „Dar niekas laidoje nebuvo taip aiškiai visko sudėliojęs į lentynėles“, – iš gydytojo pašmaikštavimų juokiasi jo pašnekovė,  laidos „Beatos virtuvė“ vedėja Beata Nicholson.

Jau šį penktadienį laidoje „Beatos virtuvė“ daktaras A. Unikauskas Beatai pasakos: „Jei vyras namie stengiasi būti šeimos galva, tai toje šeimoje vienas iš trijų: arba žmona jau nusidepresavusi, arba ten nuolatinė karo padėtis, arba ji spjovė į viską ir eina kairėn. Negali aklas, kurčias žmogus su vis pasitaikančiais mąstymo sutrikimais kažkam vadovauti ir kažką daryti. Tikras vadovas, šeimininkas yra moteris, visur kur.“

Svoris ir mitybos režimas – dar vienas aktualus klausimas, kurį laidoje nagrinės Beata ir daktaras. Kai ilgiau organizmui neduodi valgyti, jis ne tik naudoja riebalus, bet dar ir visus kampelius išsikuopia, – apie mitybos režimą, padėjusį jam atsikratyti perteklinio svorio, pasakos A. Unikauskas. Tad, pasak daktaro, daugumai žmonių mesti svorį – nėra ką veikti! 

„Tai kodėl mes visi stori?“ – klaus gydytojo Beata. Į šį ir kitus klausimus A. Unikauskas atsakys jau šį penktadienį laidoje „Beatos virtuvė“ 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Populiariosios medicinos šaltiniai byloja, jeigu vyrų liemens apimtis viršija 94 centimetrus, o moterų – 80,  sveikatos sutrikimų rizika smarkiai didėja.

A. Unikauskas šiuo atveju ne toks kategoriškas ir siūlo vertinti kitaip – liemens apimtis turėtų būti ne daugiau kaip 50 procentų žmogaus ūgio. Tad jeigu žmogaus ūgis yra 2 metrai, jam galima turėti ir metro apimties liemenį. Pasak gydytojo, apie pilvus kalbama per mažai, bet jie nėra tik estetinė problema, pastaruoju civilizacijos laikotarpiu persekiojanti dažną žmogų.

„Reikia skirti du dalykus: jei riebalai kaupiasi po oda – pusė bėdos. Daug blogiau, jei jie užvaldo gyvybiškai svarbius vidaus organus arba, kitaip sakant, tie organai apauga taukais. Didelį pilvą, kai žmogus nebemato savo kojų, medikai vadina pingvino sindromu. Toks pilvas grasina nemalonumais, jame perdaug vidinių, vadinamų visceralinių, riebalų, kurie sukelia uždegimus ir daugelio sunkių ligų riziką, įskaitant ir ankstyvą mirtį“, – pavojingas nutukimo pasekmes įvardija profesorius.

Reikia skirti du dalykus: jei riebalai kaupiasi po oda – pusė bėdos. Daug blogiau, jei jie užvaldo gyvybiškai svarbius vidaus organus arba, kitaip sakant, tie organai apauga taukais.

Dažnas guodžiasi, jog riebalų sankaupos pilvo srityje neišvengiamai didėja su amžiumi. Profesorius tikina kitaip. Ir pastebi, jog didelis pilvas – pavojingas dalykas. „Nuo ko priklauso, ar pilvotas žmogus sveikas ar jau ligotas? Mes sveiki tik tol, kol esam jautrūs insulinui. Svoris nedidėja, kraujospūdis normalus, mąstymas aiškus, miegas geras, vėžinių procesų nėra ir jaučiamės nuostabiai“, – pasakoja gydytojas.

Tačiau vieną dieną, pasak profesoriaus, viskas pradeda keistis. Ląstelės ima streikuoti dėl maisto gausos ir uždaro insulino kanalą. Jos nustoja reaguoti į insuliną. Nuo to momento sudėtingame ir tobulame kūne ima vykti nepageidaujami procesai. „Kai padidėja cukraus kiekis kraujyje, svoris ima augti ir prasideda ligos“, – aiškina A. Unikauskas, prieš pradėdamas TV karjerą pats susigriebęs, jog irgi buvo patekęs į nesveikos gyvensenos pinkles bei užsiauginęs pilvą ir nerimą kėlusį viršsvorį.

Per keletą mėnesių jis atsikratė 30 kilogramų svorio ir dar vis lieknėja toliau, o jo pasirinktas svorio atsikratymo būdas nėra niekuo ypatingas.

„Tiesiog pradėjau retai valgyti. Pavadinkim tai pasninkavimu. Visais laikotarpiais taip žmonės darė. Jie nevalgė taip, kaip mes dabar, sunku įsivaizduoti žmogų prieš 100 tūkst. metų, kuris išlindo iš urvo ir nubėgo nusipirkt ko nors užkąsti, – juokiasi profesorius. – Mūsų kūnas liko lygiai toks pat kaip prieš dešimtis tūkstančių metų. Smegenys taip pat. O gyvenimo būdas pasikeitė kardinaliai ir žmonės staiga ėmė tukti.

Savo susikurtų mitybos principų besilaikantis LRT laidos „Klauskite daktaro” vedėjas dabar maisto produktus renkasi atidžiai. Bet neperka beveik nieko, kas žymima etiketėmis, nes net ilgiausiu sąrašu išvardytose produktų sudėtyse pasigenda tikslumo.

„Dabar yra priskaičiuojama daugiau kaip pusė šimto įvairiausių cukrų rūšių, o tiksliai sužinoti, kas įdėta į į produktą, yra neįmanoma. Tai yra komercinė paslaptis“, – gamintojų gudrybes apibūdina gydytojas ir siūlo pirmiausia atsižvelgti į gyvensenos ritmą bei peržvelgti savo mitybos racioną.

Ko pirmiausia reikia atsisakyti, norint grįžti į deramai liekno liemens dienas, kaip pilvas siejasi su maitinimosi dažniu ir koks gyvenimo būdas tinkamiausias bet kuriai amžiaus grupei?

Atsakymai į gyvybiškai svarbius klausimus –  „Stiliuje“ su Violeta Baubliene šį šeštadienį 19.30 val. per LRT TV.

„Liepą pasirinkome neatsitiktinai. Ji studijavo mediciną, yra kilusi iš medikų šeimos. Be viso žinių bagažo turi sceninės patirties, myli žmones. Džiaugiamės, kad Liepa prisijungė prie mūsų komandos”, – sako laidos prodiuseris Justinas Milušauskas.

Naują iššūkį Liepa vadina likimu. „Medicinos studijos reikalauja labai daug atsidavimo. O aš labiau linkusi prie muzikos. Keistas atsitiktinumas. Kai nutariau nutraukti medicinos studijas, įstojau į kitą universitetą, po kelių dienų sulaukiau prodiuserio skambučio: gal nori prisijungti prie mūsų komandos? Medicina manęs nepaleidžia”, –  šypsosi Liepa.

Rengiantis laidai man padeda ir medicinos fakultete įgytos žinios, ir tėvai. Aš turiu suprasti apie ką kalbu.

Naujoji vedėja prasitarė, kad stovėti šalia daktaro jai – tikrais išbandymas. Tačiau jau nuo pirmųjų laidų jie rado bendrą kalbą. „Per pirmąjį filmavimą stovėdama šalia A. Unikausko labai jaudinausi, išgyvenau visas įmanomas emocijas. Jis – nuostabus partneris, turintis labai daug patirties ir stulbinantį žinių bagažą. Turiu tobulėti ir aš. Tiesa, mano tėtis anesteziologas, mama – šeimos daktarė. Todėl rengiantis laidai man padeda ir medicinos fakultete įgytos žinios, ir tėvai. Aš turiu suprasti apie ką kalbu”, – sakė Liepa, jau po pirmųjų susitikimų su A. Unikausku nutarusi keisti ir savo gyvenimo būdą. Jauna moteris džiaugiasi nauju iššūkiu ir tiki, kad ras kelią į žiūrovų širdis. „Manau, kad žingsnis po žingsnio man pavyks. Daktaro žiūrovas jį myli, tikiuosi, pamils ir mane. Labai stengsiuosi.”

Tuo tarpu buvusi profesoriaus A. Unikausko partnerė kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė metė sau naują iššūkį. „Mano vasara buvo darbinga. Kadangi nesifilmavome, ėmiausi naujų projektų, gavau pasiūlymą dirbti su komunikacijos strategijomis miestams tarptautinėje kompanijoje. Nors abu darbus galėjau suderinti, supratau, jog noriu augti būtent ta linkme. „Klauskite daktaro” visada buvo ir bus mano meilė – kitaip ir būti negali, kai ne tik vedi projektą, bet ir esi viena kūrėjų. Išmokau beprotiškai daug, pamačiau savo kūną ir įpročius kitoje šviesoje. Profesorius A. Unikauskas man tapo tikru draugu, o laidos prodiuseris J. Milušauskas – vienas didžiausių mokytojų. Gal ir keistai nuskambės, bet džiaugiuosi, kad atsisveikinome su ašaromis. Na, o dabar metas plačiajam pasauliui, knygų rašymui ir radijui”, – sakė R. Kulvinskytė, jau kitą savaitę pradedanti vesti laidą „Įkvėpk, iškvėpk“.

Neuždraudė tik vandens

Klaipėdos miesto tarybos narė, šiuo metu auginanti tris vaikus, Alina Velykienė vos tramdė pyktį išgirdusi, kaip sveikatos ministras Aurelijus Veryga nusprendė sveikatinti lietuvaičius.

"Šį sveikatos ministro sprendimą aptariau su savo vaikais. Jie paklausė: o ko politikai Lietuvoje dar neuždraudė? Mano vaikai atsakė filosofiškai – vandens juk neuždraus. Aš visą gyvenimą valgiau sviestą, sūrį, gėriau pieną ir neturiu nei antsvorio, nei sveikatos problemų. Suprantu kovą su priklausomybe nuo cukraus, tačiau politikai neturėtų drausti valgyti sviesto", – nuomonę išrėžė mama.

A.Velykienė pastebėjo, jog dėl tokio mitybos klausimo mokyklose niekas nediskutavo su pačiais vaikų tėvais.

"Lyg būtume neišprusę, gyventume nežinia kokiame amžiuje. Esą jie geriau supras, ką mūsų vaikams valgyti. Margariną sudaro hidrinti riebalai, kurie sukelia daug ligų ir net vėžį. Nesu gyvenime pirkusi margarino ir nepirksiu", – patikino moteris.

A.Velykienė pridūrė, jog dėl tokių tvarkų tėvams teks ieškoti priešpiečių dėžučių vaikams.

"Mokykloje pavalgęs vaikas jau po poros valandų nori valgyti. O pavalgęs namuose sočiai ir riebiai, labai atsiprašau politikų, mano vaikas visą vakarą gali lakstyti. Kur mes ritamės? Gal mes Europoje daugiausia ir sviesto suvartojame, ne tik alkoholio?" – ironizavo klaipėdietė.

Ligoniams – tik sviestas

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis patikino, jog jo vadovaujamoje gydymo įstaigoje margarino nebuvo ir nebus.

Vaikai paklausė: o ko politikai Lietuvoje dar neuždraudė?

"Mes savo ligoninėje ligonių maistui naudojame tik sviestą. Manau, jog dauguma medikų galvoja, jog margarinas yra daug blogiau už sviestą. Mano galva, tai – netikę riebalai. Geriau mažiau sviesto, bet tik ne margariną vartoti. Dideliais kiekiais niekas sviesto mokyklose nevalgo. Aš nežinau, kokios tvarkos kitose ligoninėse, bet mes savo ligoniams margarino neduodame", – patikino ligoninės vadovas.

V.Janušonis stebėjosi, kas paskatino imtis tokių potvarkių.

"Ar dėl pinigų, ar dėl sveikatos dalykų? Gal nėra lėšų ir verčiama pereiti prie margarino vartojimo?Jei mums pavyzdžiu keliamos Danija ar Norvegija, galiu paklausti, o kodėl kažką mes  turime laikyti pavyzdžiu? Gal mes galime būti kai kam pavyzdys?" – pabrėžė V.Janušonis.

Ligoninės vadovas priminė, jog Lietuvoje galiojanti viešųjų pirkimų sistema kol kas tokia, jog brangaus ir itin sveiko maisto biudžetinėms įstaigoms kažin ar pavyktų įpirkti.

"Laimi pasiūlęs mažiausią kainą. Gal yra visokių margarinų – ypač gerų ir itin prastų. Tačiau ar įpirksime tuos itin kokybiškus? Tikėtis, kad ten bus auksinis margarinas, kažin ar verta. Ar ne geriau tada sviestas?" – retoriškai klausė gydytojas.

Margarino nesibaido

Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė neslėpė, jog neturi nuomonės dėl tokių naujovių.

"Nuomonių yra visokių, kaip ir skonių. Aš vartoju margariną. Man atrodo, kad tai yra keistini dalykai", – prisipažino L.Prižgintienė.

Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Janina Asadauskienė, išgirdusi klausimą, ar verta keisti sviestą margarinu, paklausė, ar neturėtų būti atvirkščiai?

"Tų tyrimų yra visokių, ir kiekvienas mokslinis darbas turi daugybę tyrimų, kaip ir kiekviena knyga turi savo tiesą. Mes turėtume patys atsirinkti. Tačiau aš sakau, kad nėra nesveiko maisto, yra nesveikas valgymas. Nieko blogo nenutiks, jei vieną kartą pavalgysite ko nors nesveiko. Tikimybė susirgti atsiras tik tuomet, kai nuolat valgysite nesveiką maistą. Aš, kaip subiurokratėjęs daktaras, nuomonės negaliu turėti. Kaip valdžia nuspręs, taip ir bus", – kalbėjo J.Asadauskienė.

Sulaukė grasinimų

Sveikatos apsaugos ministerijos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas prisipažino, jog šis ministerijos potvarkis sukėlė tokią gyventojų nepasitenkinimo bangą, kad valdininkai sulaukė net grasinimų.

"Lyg būtume širdį lietuviui išplėšę. Pasirodo, štai kokios emocijos, kai iš lietuvio pamėgini atimti sviestą. Mes nesame pataikavimo ministerija, mūsų tikslas – sveikatinti žmones. Aš suprantu, kad žmonės reaguoja labai karštai. O iš tiesų žmonės nesidomi ir neseka naujienų. Gyventojai ieško tik paviršinių žinių, kurias publikuoja šalies interneto portalai. O tam, kad būtų išsiaiškinta dalyko esmė iki pat šaknų, reikia skirti laiko", – patikino A.Kranauskas.

Ministerijos atstovas aiškino, jog ažiotažas sukeltas dėl perdėtų dalykų.

Pirmas akcentas – ministerija tik rekomenduoja, o ne draudžia mokyklose vartoti sviestą.

"Niekas nebus baudžiamas, jokių sankcijų nebus. Mokyklose mes siūlome sviestą keisti aliejais, jei nenorima margarino. Jei jau neįmanoma be sviesto, tegul deda sviesto. Mes pavyzdžiu keliame šiaurės Europos šalis, kurios yra lyderės sveikatinimo klausimais ir jose sviestas mokyklose uždraustas jau dešimtmečiais. O pienas ten vartojamas ne daugiau kaip pusės procento riebumo. Tai mes čia pataikaujame visuomenei, kad ji nedarytų revoliucijos?" – klausė A.Kranauskas.

Tiki dietologais

Paklaustas, tad kuo tikėti vartotojui, kai jis jau kurį laiką iš televizijos ekrano girdi vieno medicinos profesoriaus aiškinimus, jog sviestas yra kur kas geriau nei margarinas, A.Kranauskas pareiškė, jog iš nacionalinio transliuotojo laidų sklinda žiauri nekompetencija.

"Kaip galima taip neatsakingai viešai kalbėti? Tuo siekiama tik populiarumo, o ne visuomenės švietimo. Iš lietuvio negalima atimti bulvės ir sviesto, geriau jis numirs, bet neatiduos. O sveikatos rodikliai Lietuvoje yra patys prasčiausi Europoje. Aš keturis dešimtmečius dirbu šioje srityje ir mačiau įvairiausių tyrimų. Bėda tik ta, kad Lietuvoje labiau tikima dietologais, turinčiais vidurinį išsilavinimą, nei specialistais. Dietologas dar nėra mitybos specialistas, kuris gali pasakyti, kuo viena ar kita mityba virs po dešimtmečio", – pabrėžė A.Kranauskas.

Technologijos keitėsi

Sveikatos ministerijos atstovai įsitikinę, kad lietuviai patikėjo mitu, jog sviestas yra sveikas, o margarinas – blogis.

"Aš sutinku, kad hidrinti riebalai sukelia vėžį ir kitas ligas. Bet niekas šiais laikais margarino nebegamina senąja technologija. Tai jau yra atgyvena ir susikompromitavusi technologija. Su naujos kartos gamybos procesu tai nėra sietina. Gaminant senąjį margariną, buvo pilamas saulėgrąžų aliejus, prapučiant jį vandeniliu. Tai vadinama hidrinimu, o jo metu susidaro transriebalai, kurie vadinami riebalais žudikais. Jie sukelia infarktą, insultą, vėžį. Nuo kitų metų įsigalios ministro įsakymas, kuriuo bus uždrausti transriebalai bet kokiame maiste", – akcentavo A.Kranauskas.

Tokiam Europos Komisijos sprendimui pritarė ir Lietuva, todėl nuo kitų metų maisto kokybės kontrolieriams teks paplušėti aiškinantis, kokių sudedamųjų dalių yra produktuose.

Kas pučia miglą?

A.Kranauskas tikino, jog neaptiko Lietuvoje nė vieno margarino gamintojo, kuris taikytų senąsias technologijas.

"Sviestas yra vienas labiausiai pamėgtų gyvulinės kilmės sočiųjų riebalų produktų. Antroje vietoje – taukai. Kas jums sakė, kad reikia vietoj aliejaus kepimui naudoti taukus? Visiškai baisu. Pučiama migla į akis ir iš to daromi dividendai arba pinigai", – rėžė A.Kranauskas.

Pasak specialisto, dabar margarinas gaminamas iš augalinių aliejų, juos maišant.

"Kuo tirština? Palmių aliejumi. Jau geriau nedideli kiekiai palmių aliejaus nei sviestas. Taip, palmių aliejus yra blogis, jei jį valgysite vieną, kaip sviestą", – įtikinėjo A.Kranauskas.

Paklaustas, kaip valstybė yra pasiruošusi kontroliuoti, ar vartotojams nepakišama transriebalų dozė, valdininkas atsakė, jog, paaiškėjus tokiam faktui, kiltų tikras skandalas.

"Tokiam tiekėjui grėstų sankcijos, kurios privestų prie bankroto", – patikino valdininkas.

Pasidomėjus, kokiu būdu ugdymo įstaigos turės atsirinkti tiekėjus, A.Kranauskas priminė, jog ministerija rekomenduoja tik mažiausio riebumo margariną.

Medikai – neišmanėliai?

Vis dėlto šis siūlymas sukėlė ne tik gyventojų, bet medikų bendruomenės pasipiktinimą. Į tai valdininkais atsakė, kad medikai neišmano.

"O iš kur gydytojas gali žinoti naujausias tendencijas ir tyrimus, jei nedalyvauja jokiuose mokymuose? Iš naujienų portalo "Delfi" žinių gauna. Kodėl žmonės tiki pseudodietologais? O kai pasako valdžiažmogis, būtinai reikia daryti atvirkščiai", – nuomonę išsakė ministerijos atstovas.

Sveikatos apsaugos klerko kritikos sulaukęs LRT televizijos laidos "Klauskite daktaro" vedėjas  profesorius Alvydas Unikauskas pokalbio su dienraščiu metu išsakė viską, ką galvoja apie tokią tvarką.

Tačiau medikas nusprendė į sviesto karą šiuo metu nesivelti. Vis dėlto A.Unikauskas pabrėžė, jog savo laidoje kalbėjo ir kalbės tai, ką išmano ir ką galvoja, ir jokia valdžia jam to neudžraus.