Gyvename kaip niekad agresyviai vaizdais bylojančiame pasaulyje: panyrame į nesibaigiančias jų paklodes socialiniuose tinkluose, emocijas, o ir ištisus sakinius pokalbiuose internetu išreiškiame gifine leksika, iš rankų nepaleisdami mobiliojo fiksuojame mus supančią aplinką, potyrius, buitį ir akimirksniu dalijamės tais vaizdais su mums nepažįstamais sekėjais, siunčiame žinią apie save į tolimiausius mūsų planetos kampelius, per vaizdo transliacijas stebime žmonių gyvenimus tūkstančius kilometrų nuo mūsų nutolusiuose kraštuose, į kurios galbūt niekada nenuvyksime.

Pažįstame, vertiname ir bendraujame vaizdais – jie universalūs, leidžiantys susikalbėti net ir tiems, kurie žodžiais niekada vienas kito nesuprastų. Be abejo, tokio vaizdų srauto žmonijos istorijoje iki šiol nebuvo, tačiau minties perteikimas vizualiu pasakojimu yra senas kaip pati civilizacija.

Su šiuo vaizdų suklestėjimu veikiausiai susijęs ir augantis lėlių teatro populiarumas pasaulyje. Lietuvą šis reiškinys dar aplenkia, tačiau šalyse, kur lėlių teatro tradicijos gilesnės, veikia eksperimentinės ir alternatyvios lėlininkystės mokymo centrai, o į lėlių teatro spektaklius noriai eina suaugusiųjų publika, ši teatro forma, davusi pradžią kinematografijai, ir kurioje nuo pat jos atsiradimo buvo jungiamas vizualusis ir scenos menas, vis sėkmingiau įsitvirtina greta didžiojo teatro, kūrėjai dažniau drąsiai prabyla iki tol lėlių teatre tabu laikytomis temomis, spektakliai tampa labiau tarpdisciplininiai, plečiantys lėlių teatro ribas. Tokį įvairų, drąsų, nesitaikantį prie auditorijos įpročių, tačiau atvirą visoms amžiaus grupėms ir pristatys gegužės 16–19 d. Klaipėdoje vyksiantis tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia magica“.

Pradėjau nuo vaizdo, ir iš tiesų – kalbėti apie lėlių teatrą aplenkiant vaizdą yra bemaž neįmanoma. Vis dėlto šiemet programos sudarytojai visa jungiančia festivalio žinute pasirinko vaizdo kvestionavimą – vaizdas nėra viskas net ir lėlių teatre, o pamatęs tai, kas nematoma, kartais pamatai daugiau. Todėl šiemet festivalio programos spektakliai kvies apmąstyti juose keliamas temas, o vaizdą priimti kaip pasakojimo priemonę, kuri yra labai svarbi, tačiau vertinga ne pati savaime, o kaip pagalbininkas keliant aktualius klausimus, kuriant socialiai angažuotą teatrą, kalbant apie individą, asmenines jo patirtis, santykius, tapatybę, (ne)susikalbėjimą.

Nuo kūdikių iki senolių

Šiemet festivalio programoje bus pristatyta 15 spektaklių iš Vokietijos, Izraelio, Graikijos, Bulgarijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Lietuvos. Auditorija, kuriai jie skirti, ypač plati: kūdikiai, vaikai, paaugliai, suaugusieji. Drąsiai galima teigti, kad tai publikai pats atviriausias teatro festivalis Lietuvoje, kuriame sau įdomų scenos kūrinį atras kiekvienas. Be spektaklių, festivalio rengėjai padovanos žiūrovams dvi nemokamas vaikams ir suaugusiesiems skirtas lėlinės kino animacijos programas. Lėlių teatro šventę atidarys muzikinė grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, pirmąjį festivalio vakarą pakviesiantys į koncertą muzikiniame klube „Švyturys B-House“.

Ypač laukiami suaugusieji

Daugiau nei trečdalis programos spektaklių skirti suaugusiesiems. Festivalio rengėjams tai rizikingas žingsnis, mat, norint prikviesti į lėlių teatro spektaklį suaugusiųjų auditoriją, reikia įdėti nemažai pastangų. Vis dėlto nuo 2017 m., kai 20 metų gyvavęs festivalis iš „Karakumų asilėlio“ tapo „Materia magica“, pristatyti suaugusiesiems skirtą lėlių teatrą yra vienas kertinių festivalio tikslų.

Bene arčiausiai šių metų festivalio temos – pamatyti nematoma – priartėja vokiečių teatro kūrėjo Jano Jedenako spektaklis „Seansas. Epizodai interpretuoti nematomam“, kuris bus rodomas gegužės 16 d. 17.30 val. Apeirono teatre. Lėlininkystės mokęsis Štutgarte pas vieną ryškiausių vokiečių eksperimentinio lėlių teatro kūrėjų Florianą Feiselį, spektaklio režisierius ir aktorius Janas Jedenakas drąsiai išbando įvairias lėlių ir vizualiojo teatro raiškos formas, lėlių teatrą jungia su šokiu, muzika, performansu. Jo spektaklis „Seansas“ apdovanotas kaip geriausias debiutas lėlių teatro festivalyje „Fidena“ Vokietijoje. Guy de Maupassant’o apsakymo įkvėptame „Seanse“, pasitelkus minimalistines vaizdų sekas, iškeliama į paviršių tai, kas nematoma. Blyksint šviesai ir fone skambant mįslingiems garso įrašams, regime, kaip praeities akimirkos skverbiasi iš pamišėlio sąmonės. Žaidžiant su šviesa ir žiūrovo patyrimu, spektaklyje „Seansas“ stengiamasi tarp šviesos ir šešėlio užčiuopti tai, ko iš tiesų nėra, tačiau kas sukelia nuojautą, lyg egzistuotų iš tikrųjų.

Gegužės 16 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje žiūrovai galės išvysti jauno Izraelio menininko Ario Teperbergo spektaklį „Ir mano širdis beveik sustojo“. Jeruzalės vizualiojo teatro mokyklos absolventą, daug ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje kuriantį teatro režisierių ir aktorių, imtis šio spektaklio įkvėpė garsus kurčnebylės autorės ir intelektualės Helenos Keller 1924 m. Niujorko simfoniniam orkestrui parašytas laiškas, kuriame ji pasakoja, kaip lytėdama radijo imtuvo membraną ir jausdama jo vibracijas „klausėsi“ orkestro atliekamos Ludwigo van Beethoveno simfonijos. Suderintas tarsi jautriausias muzikos instrumentas, atlikėjo kūnas scenoje kuria pojūčius aštrinantį, vulkaninės jėgos įkrautą reginį, kuriame, pasitelkiant muziką ir plastiką, ieškoma alternatyvaus būdo kalbėtis ir būti suprastam, nepaisant negalios.

Apie vidinius demonus ir mus pačius

Festivalyje apsilankys ir gegužės 17 d. 20 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje savo spektaklį „Aklasis“ pristatys viena didžiausių pasaulinio lėlių teatro žvaigždžių – brazilų kilmės Olandijoje kuriantis menininkas Duda Paiva. Jo trupė jau seniai yra viena graibstomiausių tarptautiniuose teatro festivaliuose, be spektaklių, jie veda ir kūrybines objektų teatro dirbtuves, kuriose jau turėjo galimybę dalyvauti profesionalūs lėlininkai Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Spektaklyje „Aklasis“ D.Paiva atsigręžia į trauminę savo vaikystės patirtį, kai liga atėmė iš jo regėjimą. Ieškodamas pagalbos tiek šamanų praktikose, tiek Vakarų medicinoje, kūrėjas galiausiai pradėjo matyti, tačiau regos netektis paliko ryškų pėdsaką jo asmenybei ir privertė susitikti su savo vidiniais demonais. Scenoje žiūrovai išvys spektaklį, kuriame susipina choreografija, jorubų genties afrobrazilų dainos, netikėti šviesos bei garso sprendimai ir hipnotizuojančios lėlės, balansuojančios nuo groteskiškai realistiškų iki beveik abstrakčių.

Turbūt kontroversiškiausias – iš Dresdeno jaunimo teatro atkeliaujantis izraeliečio menininko, 2017 m. festivalyje „Materia magica“ pelniusio publikos simpatijas, Arielio Dorono režisuotas spektaklis ir socialinis eksperimentas „Lankymo valandos baigtos“, kuris dėl itin riboto žiūrovų skaičiaus bus rodomas du kartus – gegužės 17 d. 18 val. ir 21.30 val. Klaipėdos lėlių teatre. Tarptautinių festivalių publiką ir kritikus į dvi stovyklas suskaldęs spektaklis kalba apie istorijoje įvairiomis formomis egzistavusias viešas egzekucijas, žudynes. Žmogus visais laikais manė turintis teisę teisti ir reikalauti kitų gyvybės. Spektaklyje, kuriame kvestionuojamas žiūrovo, kaip stebėtojo, vaidmuo, keliami klausimai apie žudymo akto savavališkumą, teisėtumą, neišvengiamybę.

Pažvelgti į savo sielos veidrodį ar nuo savęs pabėgti

Vienintelis programoje lietuviškas spektaklis suaugusiesiems – pagal Oscaro Wilde’o romaną Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas spektaklis „Doriano Grėjaus portretas“, šiemet nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Spektaklis bus rodomas gegužės 18 d. 21 val. Klaipėdos lėlių teatre. Visiems gerai žinomą istoriją apie perdėtai savo grožį, jaunystę ir juslinius malonumus vertinusį jaunuolį kūrėjai pasakoja pasitelkdami veidrodžius, kurie ne tik kuria prasmines jungtis, bet ir leidžia žaisti optinius, vaizduotę užburiančius žaidimus.

Ne apie žvilgsnį į save, o veikiau apie bėgimą nuo savęs kalbės gegužės 19 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabrike festivalį uždarysiantis spektaklis „Aš – Sizifas“. Bulgarų menininkių Marietos Golomehovos ir Veselkos Kunčevos įkurtame „Puppet’s Lab“ teatre nuolat eksperimentuojama ir ieškoma naujų teatro raiškos formų. Didelio choreografinio tikslumo ir lėlių valdymo meistriškumo reikalaujančiame spektaklyje „Aš – Sizifas“ kalbama apie amžiną žmogaus kelionę į save, norą pabėgti, ištrūkti iš savo paties minčių gniaužtų.