Bevaikštinėjant po parodą menininkas prisiminė savo kelią dailės link ir tai, kas jam svarbiausia kuriant.
– Mane paskatino ne tik tėvai, bet ir jaunesnioji sesuo Aušra Andziulytė, ji taip pat yra tapytoja. Kartu mokėmės Kauno J.Naujalio meno mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija), vėliau tęsėme mokslus Vilniaus dailės institute.
– Nuo 2010-ųjų pasukote į geometrinės abstrakcijos tapybą. Kodėl?
– Vis mąsčiau, kaip atrasti kelią, kad darbą būtų galima atlikti lengvai ir paprastai. Man buvo sunku vaizduoti realias formas realioje erdvėje. Tai pakartoti reikia labai daug pastangų. Mane visada domino mąstymo technologijos, schematiški dalykai. Lankydamas Arūno Jonuškio paskaitas, kurių metu jis pristatė psichoenerginę tapybą, meridianais paremtą požiūrį, kai visas dėmesys kreipiamas į spalvų spindulių skambesį. Tai mane labai stipriai sužavėjo. Pamačiau kitą požiūrį į spalvas. Kitas dailininkas, kuris taip pat man padarė labai didelį įspūdį, buvo Modris Tenisonas. Jam rūpėjo juostų įvairovė ir kaip ją sukurti, todėl jis atrado principinę schemą. Aš norėjau atrasti kelią, kaip šiuos būdus pritaikyti savo kūryboje.
– Kada surengėte pirmąją savo paveikslų parodą?
– Baigęs Vilniaus dailės institutą, grįžau į Kauną. Tuomet su baigusiais grupės draugais ir atidarėme pirmąją parodą.
Prieš šį geometrinės abstrakcijos laikotarpį tapiau ekspresyviąją abstrakciją. Tuo metu vyko daugiau nei dešimt mano parodų Kėdainiuose, Kaune, Vilniuje, Jonavoje ir kituose miestuose. Į užsienį paveikslų nevežu.
– Kaip gimsta jūsų paveikslų pavadinimai?
– Man svarbi stipri spalvinė įtampa ir tarpsnis tarp darbo ir jo pavadinimo. Tapydamas gaunamą vaizdą, savotiškai jis jau turi savo žodinę išraišką, tam tikrą pavadinimą. Pavadinimas atsiranda su kiekvienu tapymo fiksavimu popieriuje.
Tapyti ant lygaus paviršiaus man nepatinka, todėl darbams naudoju rupiai gruntuotą kartoną ir emalinius dažus.
– Neretai dailininkai tapydami atskleidžia savo jausmus, emocijas. Ar jūs taip pat esate vienas iš tokių tapytojų?
– Mano kūryboje spontaniškų nuotaikų nėra. Jeigu ir būna, tai tik trumpalaikės. Mėgstu stabilumą bei ilgalaikiškumą. Man tai yra įdomu. Jei tokia nuotaika tęsiasi ilgai, tapau, nes man tai atrodo vertinga. Tapau ne todėl, kad užplūdo staigus įkvėpimas.
– Kuris iš šios parodos paveikslų jums yra įdomiausias?
– Man asmeniškai įdomiausi trys mano darbai, nuo kurių prasidėjo paroda. Jie visi ryškaus kolorito. Tapyti ant lygaus paviršiaus man nepatinka, todėl darbams naudoju rupiai gruntuotą kartoną ir emalinius dažus.
– Ar tapybą galite priskirti prie hobio, kuris leidžia pabėgti nuo rutinos?
– Tapyba yra retas malonumas. Per metus pavyksta nutapyti nedaug darbų. Rengdamas šią parodą, vis mąsčiau, kad reikia pertraukos nuo tapybos. Manau, kurį laiką tapymo įrankių neliesiu, tačiau tai nėra pabėgimo laikas, tikrai ne. Ateityje tikrai galima tikėtis daugiau mano parodų.
Kas? A.Andziulio paroda "Kaitodara".
Kur? Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje.
Kada? Veikia iki liepos 29 d.
