Renkantis parodos pavadinimą autoriui nekilo jokių dvejonių. Pastarieji metai Antanui, kaip reta, derlingi. Šioji paroda – jau trečioji personalinė šiemet. Viena surengta Kretingos kultūros centre, kita – Plungės Oginskių rūmuose. Trečioji – ypatingai brandi. Sodrus rudeniškas koloritas, judesio ekspresija, įgimtas gamtos pojūtis, saikingai atviras ir nuoširdus vidinio emocinio pasaulio perteikimas – visa tai įvaizdijo tapytojo tautinį tapatumą. A.Garjonas neslepia, kad be tapybos gyventi jau negalėtų.
Turėjo gerą mokytoją
– Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Gal potraukį piešti paveldėjote?
– Kaime prabėgusi vaikystė paliko gražių atsiminimų. Prisimenu vasaras, kai sausas, šiltas vėjas pakeldavo dulkių sūkurius, o mes, vaikai, bėgdavome iš paskos ir gaudydavome juos. Mano kaimas – Kurmaičiai, Kretingos rajone. Ten gimiau ir augau. Nei tėvai, nei seneliai nebuvo linkę į menus. Jie – tikri žemdirbiai. Man vienam tenka meno skonį pajusti.
Eiti dailės link pradėjau penktoje klasėje. Istorijos, piešimo ir kitų dalykų mokytojas Virgilijus Burba mokykloje subūrė dailės būrelį. Iš pradžių būrelyje buvo daugiau nei dešimt vaikų. Praėjus porai mėnesių likome tik mudu – mokytojas ir aš.
Neužmiršau pirmojo rimto savo kūrybinio bandymo: mokytojas atnešė medinę klumpę ir liepė ją nupiešti. Toks buvo pirmas, mano supratimu, rimtas piešinys. Paskui piešiau puodus ir kitus rakandus. Neturėjau kur pasižiūrėti, palyginti – viskas, ką mokytojas aiškindavo, buvo nauja ir labai įdomu, o aš stengiausi mokytis iš savo klaidų. Tai tokia toji pradžia.
– Bet meno pasaulio pažinimas vien mokykla neužsibaigė? Dailę studijavote toliau?
– Baigęs mokyklą įstojau į tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą. Po stojamųjų egzaminų priėmimo komisija manęs paklausė, kokios specialybės norėčiau mokytis. Aš jiems sakiau, kad piešimo ir tapybos. Jie nusprendė, kad būsiu „metalistas“ – buvau nukreiptas į Telšių taikomosios dailės technikumo Metalo skyrių.
Visų pojūčių šaltinis
– Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?
– Kartais į galvą ateina minčių, kad reikėtų mesti tą tapybą – ir šeimai būtų geriau, ir man ramiau. Bet negaliu savęs įveikti, net nepajuntu, kaip vėl stoviu prie molberto ir geriu pažįstamą aliejinių dažų kvapą. Be tapybos man viskas tuščia.
– Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį iškeliaujate, palikdamas šiapus visas negandas, sunkias mintis, nerimą, rūpesčius?
– Tapyba man yra gyvenimas. Iš jos – visi pojūčiai, kuriuos žmogui suteikė Aukščiausiasis. Tai ir uoslė, ir regėjimas, ir klausa, ir mąstymas, ir intuicija, ir motyvacija. Be šių pojūčių vargu ar kažką galima sukurti.
– Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur jis gimsta pirmiausia? Ar stovėdamas prieš baltą drobę žinote, kuo viskas baigsis?
– Yra meistrų, kuriems paveikslą nutapyti pavyksta per dieną ar net per kelias valandas. Man taip neišeina. Mano tapyba – pastozinė, faktūrinė. Pradžia būna lyg žaidimas drobėje: linijos, spalvinės dėmės, potėpiai. Ne visada iš karto pamatau viso paveikslo kompoziciją. Tenka gerokai paplušėti, kol atsiranda būtent tam paveikslui tinkančios formos. Kartais darau eskizus, tada būna aiškiau. Bet dažniausiai negaliu nuspėti savo pradėto kūrinio baigties, nežinau, koks bus rezultatas.
Būtina ir naudinga
– Ar pavyksta išvengti kūrybinių kančių?
– Būna, kai visą dieną tapau, o vakare viską nuvalau, arba ateinu į dirbtuves kitą dieną ir pradedu paveikslą taisyti. Neretai pataisau taip, kad jis visiškai pasikeičia. Manau, jeigu nors kiek pažįsti save, kūrybinį procesą valdyti galima. Bet tai nėra lengva.
– Turbūt dailėje, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, reikia nuolat mokytis, ieškoti, tobulėti?
– Domėtis menais yra būtina ir naudinga. Bendravimas su draugais menininkais labai praverčia. Ypač su mokytoju grafiku V.Burba, su kuriuo iki šiol išliko šilti santykiai. Jo pastabos ir pamokymai man labai padeda kūryboje.
Labai žaviuosi Pablo Pikasso tapyba, širdžiai mielas vokiečių ekspresionizmas, ypač patinka tapytojų Karlo Schmidto Rottluffo, Maxo Pechsteino darbai.
– Ko palinkėtumėte sau kaip tapytojui?
– Kad ta energija, kuri išteka iš manęs į drobes, niekada nesibaigtų.
Vizitinė kortelė
Antanas Garjonas gimė 1950 m. rugsėjo 13 d. Kretingos raj. Kurmaičių kaime, Tūbausiuose (Kretingos raj.) baigė aštuonmetę mokyklą.
1968–1971 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), įgijo dailiojo metalo apdirbimo kvalifikaciją.
Klaipėdoje apsigyveno 1973 m., po tarnybos tarybinėje armijoje.
Nuo 2015 m. yra Žemaitijos dailininkų sąjungos narys.
Piešimu ir tapyba savo gyvenimą užpildo nuo vaikystės.
Yra surengęs 14 asmeninių parodų, nuolat dalyvauja jungtinėse parodose.
